Senoji graikų komedija: Aristofanas

Aristofanas gimė apie 445 m. pr. m. e., o mirė apie 380 m. pr. m. e. – tai žymiausias senovės graikų komedistas. Apie patį autorių daug informacijos nėra išlikusios, žinoma tik tiek, kad jis yra kilęs iš turtingos šeimos, turėjo gerą išsilavinimą, tapo gerai žinomas po to, kai 420 m. pr. m. e. Dionizo teatre jam labai pasisekė su komedija „Puotautojai“.

Aristofano komedijos pasižymi satyriškumu ir linksmumu, tačiau sunkokai suprantamos dėl jose naudojamų ano meto aktualijų. Komedijų turinys – tai gyvenamojo laikotarpio politinės, socialinės, literatūrinės ir pedagoginės problemos. Humoras šiurkštus, tekstų kalba vulgaroka – tačiau tokiu būdu autorius komedijose išjuokdavo visuomenėje gerai žinomus atėniečius už jų nedorą elgesį. Komedijose ryški autoriaus pozicija – jis pasirodo kaip taikos šalininkas, pacifistas. Vėlesnės dramos jau yra praradusios šį aštrumą, jos priartėjusios prie buitinės dramos. Yra žinoma apie 40 sukurtų komedijų, iš kurių visiškai išlikusios tėra 11.

425 m. pr. m. e. Aristofanas parašė komediją „Acharniečiai“. Tyrinėtojai šią komediją laiko itin pacifistiniu kūriniu. Dramoje veikia žemdirbys Dikeopolis (gr. Dikė – teisingumas, polis – miestas), kuris priešinasi valstybės vykdomai užsienio politikai. Jis sumano nutraukti karus su Sparta ir sudaryti taiką – ir jam tai pavyksta. Visi puotauja, linksminasi iki to momento, kol atnešamas sužeistas kareivis. Drama įsibėgėja.

424 m. pr. m. e. parašoma drama „Raiteliai“ (dar kitaip „Riteriai“) – tai politinių realijų komedija, kurioje vaizduojamas išprotėjęs senis Dėmas (Dėmas išvertus iš graikų kalbos reiškia liaudis). Jis jau seniai yra mulkinamas politikų, bet to ilgai nesuprato. Komedijos esmė ta, kad tokiu būdu Aristofanas demaskuoja politiko Kleono valdymo strategijas.

423 m. pr. m. e. sukuriama komedija „Debesys“. Joje sprendžiamos auklėjimo ir pedagoginės problemos. Komedija „Debesys“ nukreipta prieš Sofistinius auklėjimo metodus, įkūnytus Sokrato filosofijoje (ji teigia, kad įstatymai sugalvoti, tad jų nereikia laikytis. Sokratas iš tiesų nebuvo Sofistas, bet jo Aristofanas nemėgo, tad priskyrė jam šį vaidmenį). Pats autorius šia komedija labai buvo patenkintas. Joje vaizduojamas senis Strepsijadas ir jo sūnus. Senis įklimpsta į skolas, neturi pinigų joms išmokėti, bet tuo metu sužino apie vieną mokyklą, kurioje neva galima išmokti taip gerai kalbėti, kad viską bus galima įrodyti, tačiau jam mokslai nesiseka ir todėl mokintis nusiunčiamas sūnus. Sūnus Peidipidas gerokai prasimokslinęs iš tiesų išvaiko iš tėvo atėjusius skolas atsiimti asmenis, tačiau tuo viskas nesibaigia. Mokslas atsuka nugarą tėvui – Peidipidas primuša tėvą ir įrodo motinai bei kitiems, kad taip daryti galima. Įsiutęs tėvas padega „mąstyklą“ įsivelia į muštynes ir ginčą, kuris mąstytojas geresnis. Taigi, komedija suteikia žinių apie filosofijos raidą, populiarėjančią retoriką. Sofistika Aristofanui reiškė naująją ideologiją, kurios atstovu buvo pasirinktas Sokratas, nors tai ir nebuvo tiesa.

422 m. pr. m. e. Aristofanas parašė dar vieną komediją „Vapsvos“, kuri pavadinta pagal choristų kostiumus. Joje pasišaipoma iš potraukio kiekvieną ginčą spręsti teisme.

421 m. pr. m. e. išleidžiama komedija „Taika“, kuria buvo siekta paraginti valdžią sudaryti taiką su Sparta. Ir iš tiesų buvo sudaryta Nikėjo taika. Šioje Aristofano komedijoje veikia valstietis Trigajas, kuris sužino, jog žemėj vyksta karai, nes taikos deivė yra įkalinta oloje. Tada, nieko nelaukdamas, jis sėda ant mėšlavabalio ir skrenda į dangų deivės vaduoti – randa ją kartu su derlingumo deive, kurią vėliau vedą.

414 m. pr. m. e. Aristofanas sukuria „Paukščius“ – komediją, primenančią socialinę utopiją. Kūrinyje vaizduojami du atėniečiai – Peistetairas ir Euripidas – sumanę persikelti gyventi kitur, kur nėra karų, todėl nusipirkę kuosą ir varną skrenda pas Tutlį (mitinis Atėnų karalius paukštis) ir prašosi patarimo, kur galėtų įsikurti. Išeitis – tarp žemės ir dangaus įkuriama žemė, nors būtent čia yra paukščių buveinė. Paukščiai nenoriai įsileidžia atvykėlius į savo polį, apstato jį sienomis ir taip atskiria žemę nuo dangaus. Sukrunta dievai, ima badauti, nes negauna aukų iš žemės. Užduoties imasi Prometėjas: jis vyksta tartis su Peisetairu, kuris iš Prometėjo pareikalauja skeptro ir dukros. Sutartis įvyksta.

411 m. pr. m. e. komedija „Lisistrata“ pasakoja, kaip moterys nutarė nubausti kariaujančius vyrus. Moterys tikslą pasiekė – vyrai nutraukė karą.

411 m. pr. m. e. „Moterys Tesmoforijų šventėje“. Tesmoforos – moterys deivės, kurios globoja šeimą ir kuria šeimos įstatymus. Tesmoforos netgi turėjo joms skirtą šventę. Komedija nagrinėja literatūrinius klausimus, yra nukreipta prieš Euripidą ir Eugatoną – tuometinius literatus.

405 m. pr. m. e. parašoma komedija „Varlės“ (pavadinimas suteiktas pagal choristų kostiumus). Komedijoje choras pasirodo tik vieną kartą, dainuoja savo dainą, kada Dionizas laiveliu keliasi į Hadą. „Varlėse“ vaizduojamas dviejų tragikų Aischilo ir Euripido ginčas. Ši komedija yra seniausias literatūrinės kritikos pavyzdys ir yra laikoma paskutiniąja ryškia Senąja komedija.

Vėlesni Aristofano kūriniai skiriasi, leidžia kalbėti apie naują komedijų raidos etapą. Aristofanas. PlutasBlanksta satyriškumas, komiškumas, konkretumas, pasikeičia komedijos pobūdis – susilpnėja choro vaidmuo, ne taip aiškiai gvildenamos politinės problemos arba iš vis nėra aptariamos. Į komediją skverbiasi socialinės temos, randasi socialinė utopija.

388 m. pr. m. e. Aristofanas parašo komediją „Plutas“ – graikų turtų Dievas. Joje reikalaujama teisingumo, t.y. teisingo gėrybių padalijimo. Chremilas – beturtis žmogus, kuriam pavyksta išgydyti Plutą nuo aklumo, praturtėja. Pagal šį pavyzdį Aristofanas pateikia visą gyvenimo logiką – garbingi žmonės ima gyventi pasiturinčiai, o nedorėliai nuskursta. Tokioje visuomenėje lieka nereikalingi netgi dievai, tad jiems tenka taikytis prie pasikeitusių sąlygų.

Apskritai kalbant apie komedijas, tenka sakyti, kad jų kalba spalvinga ir aiški, itin užkrečiamas žaismingas juokas. Aristofanas naudojo scenos efektus – o visa tai ir yra jo kūrinių stiliaus ypatybės.

__________________________
Daugiau apie tai skaitykite:

Graikų komedijos žanras
Klasikinis graikų literatūros periodas
Graikų teatras
Dramos kilmės teorijos
Aischilas
Sofoklis
Euripidas
Vidurinioji atikinė komedija

Antikos posakiai

DAMOKLO KARDAS. Nuolat gresiantis pavojus. Pagal senovės graikų mitą, Sirakūzų tironas Dionisas, norėdamas parodyti tariamą valdovų laimę, pasisodino Damoklą per puotą šalia savęs, bet virš jo galvos liepė ant ašuto pakabinti aštrų kardą.

ARIADNĖS SIŪLAS. Išeitis iš sunkios padėties. Kilo iš graikų mito apie Ariadnę – senovės graikų mitų heroję, Kretos valdovo Mino duktę, davusią Tesėjui siūlų kamuolį, kad šis, užmušęs Minotaurą, pagal siūlą galėtų išeiti iš Labirinto.

ACHILO KULNAS. žmogaus silpnybė, sužeidžiamoji vieta. Achilas – Trojos karo graikų karžygys, Homero Iliados“ personažas; jo kūne buvusi tik viena sužeidžiama vieta – kulnas.

GORDIJAUS MAZGAS. Nepaprastai painus reikalas; pagal graikų mitą, Frygijos karalius Gordijas pririšęs painiu mazgu ratų jungą prie grąžulo; orakulo pranašavimu, žmogus, išnarpliojęs mazgą, turėjęs tapti pasaulio valdovu; Aleksandras Makedonietis, užuot atnarpliojęs, perkirto mazgą kardu.

IKARO SKRYDIS. Drąsūs rizikingi ieškojimai. Ikaras – graikų mitologijos personažas; bėgdamas iš Mino nelaisvės tėvo Dedalo padirbtais iš vaško ir plunksnų sparnais, per arti priskrido prie Saulės; sparnų vaškui ištirpus nukrito į jūrą ir nuskendo.

MEDŪZOS ŽVILGSNIS. Jų buvo trys seserys — gorgonos, pabaisos žvėries ausimis, varinėmis kanopomis, vietoj plaukų — gyvatės. Baisiausia gorgona buvo Medūza. Niekas nežino, kaip ji atrodė. Kiekvienas, pažvelgęs į ją, virsdavo akmeniu. Net senovės didvyris Persėjas nugalėjo ją ne jėga ir drąsa, o apsukrumu. Smogdamas jai, jis nežiūrėjo į pabaisą, o į jos atvaizdą blizgančiame vario skyde. Prie šio skydo jis vėliau pritvirtino užmuštos Medūzos galvą. Ji ir tada paversdavo į akmenis tuos, kurie į ją pažvelgdavo.

PANDOROS SKRYNIA. Visa tai, su kuo neatsargiai elgiantis galima susilaukti daugybės bėdų ir nelaimių. Pandora – senovės graikų mitų personažė; iš smalsumo, nepaisydama draudimo, atvožė indą (Pandoros skrynią), kuriame buvo žmonių nelaimės, ir išleido jas.

PROKRUSTO LOVA. Dirbtinis matas, rėmai, į kuriuos stengiamasi per prievartą ką nors įsprausti. Prokrustas – senovės graikų mitologijos personažas – milžinas plėšikas, kuris prisiviliodavęs keliautojus ir jėga juos guldydavęs į lovą; tiems, kurie buvo ilgesni už lovą, nukirsdavęs kojas, kurie trumpesni – jas ištempdavęs.

PROMETĖJO UGNIS (LIEPSNA). Nuolatinis vidinis veržimasis, siekimas aukštų mokslo, meno tikslų, talentas, gabumai. Prometėjas – senovės graikų mitologinė būtybė – titanas, pavogęs iš Olimpo ugnį ir perdavęs ją žmonėms, išmokęs juos statytis būstus, dirbti žemę, skaityti, rašyti ir kitų dalykų.

SFINKSO MĮSLĖ. Labai sunkus uždavinys. Sfinksas – sen. graikų mitų būtybė – sparnuota pabaisa (moteris su liūtės liemeniu), prie Tėbų vartų kiekvienam praeiviui užmindavusi mįslę: „Kas ryte vaikšto keturiomis, dieną dviem, vakare trimis kojomis?“, kurią įminė tik Tėbų karaliaus sūnus Edipas: „Žmogus vaikystėje šliaužioja keturiomis, paskui vaikšto dviem kojomis, senatvėje vaikšto pasiramsčiuodamas lazda“.

SIZIFO DARBAS. Sunkus, nepabaigiamas ir beprasmis darbas. Sizifas – senovės graikų mitų personažas – Korinto karalius, nusikaltęs dievams ir po mirties buvęs jų pasmerktas amžinai Hade risti į kalną akmenį, kuris, pasiekęs viršūnę, vėl nuriedėdavęs žemyn.

TANTALO KANČIOS. Nepakeliamos kančios dėl to, kad trokštamas tikslas yra arti, o jį pasiekti neįmanoma. Tantalas – senovės graikų mitų personažas – Lydijos ar Frygijos Sipilo miesto karalius, užrūstinęs dievus, už tai pasmerktas Hade kentėti amžiną badą ir troškulį. Antikos mitų herojus Tantalas, stovėdamas iki kaklo vandenyje, negalėdavo atsigerti ir pasiekti virš galvos kabančių vaisių. Šitaip jį kentėti alkį ir trokšti pasmerkė dievai.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Hadas  Mitologijos sąvoka  Erotas Dzeusas Hera
Chaoso laikas arba kaip atsirado Olimpo dievai
Poseidonas  Demetra   Hestija  Arėjas  Hefaistas
Apolonas  Artemidė Atėnė   Afroditė   Hermis
Chaoso laikas arba kaip atsirado Olimpo dievai
Dionizas – Bachas

Graikų komedijos žanras

Graikų komedija buvo kiek kitokia dramos rūšis. Ją vertino kur kas žemiau, nei tragediją. Ji pripažinimo sulaukė tik vėliau.

Pradiniame raidos etape komedija buvo Dionizo švenčių sudėtinė dalis. Jos formavimosi etapai kėlė minčių jau antikos mąstytojams. Apie tai plačiai imta kalbėti V a. pr. Kr. Komedija kilusi iš graikiško žodžio „komazein“, kuris reiškė „eiti eitynėse, dalyvauti“.  Chorų eitynės su vaidinimo elementais buvo sudėtinė Dionizo švenčių dalis. Komedija – tai komo daina, o komas – tai eitynių dalyvis. Valstybė komedijų statymu nesirūpino ir jų nefinansavo. Tik 486 metais pr. Kr. pirmą kartą valstybės rūpesčiu buvo pastatyta komedija ir tai vyko Dionizijų metu.

Komedijos žanras pagal Aleksandrinių mokslininkų nuostatus skirstoma į tris tipus:

a) Senąją komediją (605 kūriniai ir 50 žinomų autorių);
b) Viduriniąją;
c) Naująją (tai jau helėnizmo epocha, o pagrindinis atstovas Menandras. Būtent atėnietis Menandras (343–291 m. pr. m. e.), kurio veikalų išliko daugiausiai, įvedė buitinę tematiką: santykiai tarp vaikų ir tėvų, karių, vergų ir ponų. Įdomesni jo tipažai: gudrus vergas, karys pagyrūnas. Nors tuo metu laikai buvo neramūs, Menandro komedijose konkretūs politiniai įvykiai nėra vaizduojami. Dramaturgas išreiškia naujosios helenizmo epochos nuostatas. Kaip viena aukščiausiųjų įvardijama dorybė).

SENOJI KOMEDIJA. Ji kurta iki 400 m. pr. Kr., todėl laikoma senąja. Jos pagrindinės temos – svarbiausios to meto politinės ir visuomeninės problemos. Senoji komedija sau leido viską, išskyrus buitiškas temas. Buitinės temos būdingesnės viduriniajai komedijai.

SENOSIOS KOMEDIJOS SPECIFIKA. Senoji komedija turėjo privalomus atributus. Svarbus buvo pavadinimas – jis būdavo suteikiamas pagal tai, kaip vaidinimo metu bus apsirengęs choras. Aktoriai kaip ir tragedijose vaidindavo su kaukėmis ir kostiumais. Populiarūs ir privalomi atributai: didelis pilvas, dideli sėdmenys ir didžiulis odinis falas. Pastarasis daugelyje tautų reiškė vaisingumą. Choras vaidinimo metu atlikdavo muzikinius intarpus, todėl jo dainos dažnai vadintos palinėmis dainomis. Aristotelis komedijos žanrą net yra kildinęs iš šių dainų, o ne iš Dionizijų.

Senosios komedijos autoriai pradininkai yra Eufolidas, Kratinas ir Aristofanas. Šių klasikų pavyzdžiu laikomas Epicharmas (VI a. pr. Kr. pabaiga). Aristotelis, tyrinėdamas senąją komediją, pastebėjo, kad Epicharmo komedijos pasižymi veiksmo vienove ir aiškia pabaiga. Jo komedijų veikėjai paprastai yra Heraklis, Odisėjas (vaizduojami komiškai). Autorius yra parašęs komedijų ir buitinėmis temomis, kurių pagrindinis veikėjas Parasitas vėlesniais laikais kaip tipas pereina ir į kitas komedijas. Parasitas – tai tas, kuris yra arčiau duonos. Dar vėliau iš Parasito vardas buvo pakeistas į Parazitas ir tai jau atitiko veikėjo būdą.

Epicharmą nuo senosios komedijos skyrė choras, nes jis jo nedaudojo savo dramose, o senojoje komedijoje choro vaidmuo buvęs itin svarbus. Jo komedijų struktūra gan paprasta: pradžia – prologas visada pasakoja, apie ką bus kalbama dramoje, parodas – įžanginė choro partija, agonas – veikiančiųjų veikėjų ginčas, kalbų varžybos (ši dalis būdinga tik komedijai, nes būtent joje išsprendžiamas konfliktas), parabasė – specialioji komedijos dalis, nesusijusi su jos turiniu, choro daina, publicistinis nukrypimas, kada choras kreipiasi autoriaus vardu į žiūrovus, epeisodijas – veikiančių asmenų tarpusavio pokalbiai bei jų dialogai su choru, akcentuojama kurio nors veikėjo pergalė, eksodas (kitur – ekzodas) – baigiamoji dalis, choro išėjimas.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Graikų lyrikas Alkajas
Chorinė lyrika
Senovės graikų lyrikos poetė Sapfo
Klasikinis graikų literatūros periodas
Dramos kilmės teorijos
Graikų teatras
Graikų lyrika

Graikų teatras

antikinis teatrasPirmasis graikų teatras buvo įrengtas Atėnuose, Akropolio kalvos papėdėje, kur buvo Dionizo šventykla, ir stovėjo po atviru dangumi. Centre buvo apvali aikštelė (apie 20 metrų skersmens), viduryje jos – aukuras dievui Dionizui. Ši aikštelė buvo vadinama orchestra; joje dainuodavo choras ir vaidindavo vienas ar keli aktoriai. Aktoriams persirengti ir drabužiams laikyti šalia stovėdavo suręsta būdelė – skėnė, o žiūrovai sėdėdavo ant greta esančio šlaito.

Antikinis graiku teatras
IV a. antroje pusėje pr. Kr. buvo pastatytas pirmas akmeninis teatras (prieš jį visi kiti buvo iš medienos). Teatre tilpo visi to meto suaugę atėniečiai.

CHORAS. Teatre ypač svarbus veikėjas buvo choras. Choristai buvo rengiami pagal poreikį ir turėjo apibrėžtą reikšmę. Vaidinime jie savo drabužiais negalėjo nustelbti aktoriaus ar aktorių, kurie vaidindavo su kaukėmis, tačiau nuolat keisdavo pagal vaidmenį ar situaciją.

AKTORIAI. Iš pradžių graikų dramoje vaidindavo tik vienas aktorius, kuriuo galėjo būti tik vyras. Tuo metu vienas aktorius atlikdavo keletą vaidmenų. Juo galėjo būti ir pats poetas. Vėliau aktoriais buvo rengiami ir kiti žmonės. Vaidinimo metu jie avėdavo storapadžiais batais, primenančiais kojūkus. Dabar manoma, kad vaidindavo ir su sandalais.

SPEKTAKLIS. Spektakliams visada reikėdavo finansuotojų arba rėmėjų. Asmuo, atsakingas už konkursą buvo vadinamas archantu. Jis parinkdavo ir skirdavo po vieną finansuotoją kiekvienam poetui, kuris dar buvo vadinamas chorvedžiu. Finansuotojo vardą paprastai skelbdavo prieš autoriaus vardą vaidinimo pradžioje. Egzistavo ir „cenzūra“. Likus kelioms dienoms iki vaidinimo autorius turėdavo pasirodyti archantui ir parodyti tekstą, kad šis peržiūrėtų. Po šių įvykių vaidinimas dar turėjo būti reklamuojamas. Taigi egzistavo ir reklama. Išvakarėse aktorius arba autorius pasirodydavo žymiose Atėnų vietose ir suvaidindavo mažą scenelę, kad kitą dieną susidomėjusių susirinktų kuo daugiau.

DRAMOS STRUKTŪRA. Kiekvienai dramai yra būdinga tam tikra struktūra, pagal kurią išdėstomi pagrindiniai įvykiai, atliekami vaidmenys. Pradžioje visada turėdavo būti prologas, sudarytas iš monologo ir dialogo. Ši dramos vieta buvo skirta pristatyti žiūrovams tai, kas turėjo įtakos iš ankščiau dramoje būsimiems įvykiams. Po prologo į sceną žengdavo choras ir atlikdavo parodą. Taip vadinama antroji struktūrinė dramos dalis. Trečiąją dalį sudarydavo epeisodijai – veikėjų pokalbiai, po kurių visada eidavo stasimai – choro giesmės, nutraukdavusios veikėjų pokalbius. Drama baigdavosi  egzodais, t.y. choro išėjimu.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Graikų lyrikas Alkajas
Chorinė lyrika
Senovės graikų lyrikos poetė Sapfo
Klasikinis graikų literatūros periodas
Dramos kilmės teorijos
Graikų komedijos žanras
Graikų lyrika

Dramos kilmės teorijos

Iki šių dienų vis dar nesutariama, iš ko reiktų kildinti dramą. Dramos kilmę aiškina daugybė hipotezių.

Štai viena iš populiariausių ir labiausiai paplitusių versijų: yra teigiama, kad drama kilo iš dievo Bacho kulto apeigų. Šias apeigas paprastai lydėdavo karnavalinės eitynės, kurių metu buvo dainuojama ir pokštaujama. Štai dėl šios priežasties vėliau Aristotelis apie tragediją yra sakęs, kad  pirmiausia ji galėjo būti linksmo pobūdžio, nes kilo iš ditirambo.

Kita populiari versija aiškina, kad per Dionizui – Bachui skirtas apeigas buvo aukojamas ožys, tad iš čia ir kilo tragedijos pavadinimas (tragos = ožys, dijos = dainos).

Tragedija kaip literatūrinis žanras susiformavo tik VI a. pr. Kr. pabaigoje, t.y. apie 533 m. pr. Kr. Tuo metu per Dionizo šventes kaip tik buvo pradėti rengti tragedijų konkursai, kurie vykdavo keletą dienų ar net savaitę. Pirmuosiuose pasirodymuose dalyvaudavo vos vienas aktorius ir choras.

Tragedijos žanrą savo kūryboje galutinai suformavo Aischilas.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Graikų lyrikas Alkajas
Chorinė lyrika
Senovės graikų lyrikos poetė Sapfo
Klasikinis graikų literatūros periodas
Graikų teatras
Graikų komedijos žanras
Graikų lyrika
Aischilas