egzodas | Lietuvių kalba ir literatūra

Pulgio Andriušio novelių knygos „Anoj pusėj ežero” teminis polius (I dalis)

Pulgis Andriušis savo noveles pratarmėje vadina „lyrinėmis apysakomis“. Išties kūriniuose nėra veiksmo, o tik vyksmas. Vaizdų slinktis nesilieja į fabulą, o paklūsta metų kaitos logikai. Pasak A. Vaičiulaičio, „Gaidžių kaimo žmonės ir gamta Pulgio Andriušio raštuose atrodo įšalę ir suakmenėję laike“. Taigi autorius pats išskiria žanrą, kurio pamatas yra lyrinis išsiliejimas su tam tikrais buitinių vaizdų intarpais, o vaizdų dominantė ir pagrindinis vyksmo komponentas yra gamta.

Išvardintieji ypatumai yra pagrįsti autoriaus empirika (tai yra prisiminimais), todėl kontekstualūs rašytojo biografijai. Tai liudija ir knygos pavadinimas „Anoj pusėj ežero“ – t.y. už ežero Silio, už kurio yra statiškame sapne įmigęs gimtasis Gaidžių kaimas, prisiminimuose užfiksuotas tiesiog fotografiškai. Ežeras – ta riba, kuri skiria prisiminimus ir tikrovę, o patį subjektą rodo esant vizijos užribyje: novelės rašytos 1945 – 1946 m. jau ne Lietuvoje – Trossingen‘e, Tübingen‘e. „Autorius stebi jį [ežerą] iš tolo, bet pats jame [gyvenime] nedalyvauja. Ši distancija yra ne vien erdvės ar laiko atokumas, bet kartu ir dvasinė“ . Iliuziniame lygmenyje arba atkurtoje tikrovėje grįžtama į gimtąjį kaimą, į netoliese esančias vietoves – Pagrabiškio apylinkes. Apskritai kalbant – į Rytų Aukštaitijos kaimą. Tik paskutiniojoje novelėje („Grįžti į Sorento“) atsiplėšiama nuo gimtosios erdvės ir persikeliama į miestą. Ši novelė, kaip teigia A. Vaičiulaitis, yra „kaip užsklanda, ji neturi ryšio su visu veikalu ir tik poroj sakinių grįžta prie Silio ežero.“. Tačiau galima teigti egzistuojant nematomas jungtis ir miestą suvokti kaip visiškai priešingą kaimui (šaltas gatvės grindinys vs. dulkėtas kaimo vieškelis), kaip erdvę, kurioje plauko prisiminimų lytys arba kaip civilizacijos apraišką opozityvią pirmapradei versmei.

Neretai P. Andriušis sublimuoja iliuzijos ir tikrovės ribas. Šį teiginį pagrindžia ne tik gamtos antropomorfizavimas novelių rinkinyje, bet ir supratimas, kad „fantazija yra realybė: ten neatskirsi, kas yra prietaras, kas buitis, o kas įvykęs faktas. Atrodo, kad Andriušio stiprybė yra vaizduoti ne konkrečius faktus, bet prietarus, gandus ir apskritai perkeistą gyvenimą – tokį, koks jis atrodo ano krašto gyventojų akimis”. Prietarus autorius traktuoja kaip faktą, kuriuo neįmanoma netikėti:

„Tai tikros blūdo vietos, kur vienas mūsų žmogus, žiemos metu grįždamas iš turgaus ir norėdamas sutrumpint kelią, vos nesušalo, patekęs į velnio rankas: suko, suko ratu, arklys po puta, ir tik švintant, visas sustingęs pagal gaidžio giedojimą išsipainiojo. Čia pat ant piliakalnėlio seniai išartos dvarysčių kapinaitės, kur gulėjo ne vienas mūsų prosenelis, rykštėm užplaktas anksčiau, negu jį spėjo aprūpinti sakramentais. Galbūt tatai kažką turi bendra su visais tais klaidžiojimais.”

__________________________

Daugiau skaitykite:

Pulgio Andriušio novelių knygos „Anoj pusėj ežero” teminis polius (II dalis)
Pulgio Andriušio novelių knygos „Anoj pusėj ežero” teminis polius (III dalis)
Pulgio Andriušio novelių knygos „Anoj pusėj ežero” stilistiniai štrichai (I dalis)
Pulgio Andriušio novelių knygos „Anoj pusėj ežero” stilistiniai štrichai (II dalis)

Straipsnio autorė E. Valienė

Graikų teatras

Pirmasis graikų teatras buvo įrengtas Atėnuose, Akropolio kalvos papėdėje, kur buvo Dionizo šventykla, ir stovėjo po atviru dangumi. Centre buvo apvali aikštelė (apie 20 metrų skersmens), viduryje jos – aukuras dievui Dionizui. Ši aikštelė buvo vadinama orchestra; joje dainuodavo choras ir vaidindavo vienas ar keli aktoriai. Aktoriams persirengti ir drabužiams laikyti šalia stovėdavo suręsta būdelė – skėnė, o žiūrovai sėdėdavo ant greta esančio šlaito.

IV a. antroje pusėje pr. Kr. buvo pastatytas pirmas akmeninis teatras (prieš jį visi kiti buvo iš medienos). Teatre tilpo visi to meto suaugę atėniečiai.

CHORAS. Teatre ypač svarbus veikėjas buvo choras. Choristai buvo rengiami pagal poreikį ir turėjo apibrėžtą reikšmę. Vaidinime jie savo drabužiais negalėjo nustelbti aktoriaus ar aktorių, kurie vaidindavo su kaukėmis, tačiau nuolat keisdavo pagal vaidmenį ar situaciją.

AKTORIAI. Iš pradžių graikų dramoje vaidindavo tik vienas aktorius, kuriuo galėjo būti tik vyras. Tuo metu vienas aktorius atlikdavo keletą vaidmenų. Juo galėjo būti ir pats poetas. Vėliau aktoriais buvo rengiami ir kiti žmonės. Vaidinimo metu jie avėdavo storapadžiais batais, primenančiais kojūkus. Dabar manoma, kad vaidindavo ir su sandalais.

SPEKTAKLIS. Spektakliams visada reikėdavo finansuotojų arba rėmėjų. Asmuo, atsakingas už konkursą buvo vadinamas archantu. Jis parinkdavo ir skirdavo po vieną finansuotoją kiekvienam poetui, kuris dar buvo vadinamas chorvedžiu. Finansuotojo vardą paprastai skelbdavo prieš autoriaus vardą vaidinimo pradžioje. Egzistavo ir „cenzūra“. Likus kelioms dienoms iki vaidinimo autorius turėdavo pasirodyti archantui ir parodyti tekstą, kad šis peržiūrėtų. Po šių įvykių vaidinimas dar turėjo būti reklamuojamas. Taigi egzistavo ir reklama. Išvakarėse aktorius arba autorius pasirodydavo žymiose Atėnų vietose ir suvaidindavo mažą scenelę, kad kitą dieną susidomėjusių susirinktų kuo daugiau.

DRAMOS STRUKTŪRA. Kiekvienai dramai yra būdinga tam tikra struktūra, pagal kurią išdėstomi pagrindiniai įvykiai, atliekami vaidmenys. Pradžioje visada turėdavo būti prologas, sudarytas iš monologo ir dialogo. Ši dramos vieta buvo skirta pristatyti žiūrovams tai, kas turėjo įtakos iš ankščiau dramoje būsimiems įvykiams. Po prologo į sceną žengdavo choras ir atlikdavo parodą. Taip vadinama antroji struktūrinė dramos dalis. Trečiąją dalį sudarydavo epeisodijai – veikėjų pokalbiai, po kurių visada eidavo stasimai – choro giesmės, nutraukdavusios veikėjų pokalbius. Drama baigdavosi egzodais, t.y. choro išėjimu.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Graikų lyrikas Alkajas
Chorinė lyrika
Senovės graikų lyrikos poetė Sapfo
Klasikinis graikų literatūros periodas
Dramos kilmės teorijos
Graikų komedijos žanras
Graikų lyrika

Mirtis ir žmogus Algimanto Mackaus poezijos rinkiniuose „Neornamentuotos kalbos generacija ir augintiniai” ir „Chapel B” (3 dalis)

Mirties amžinumas, neišnykstamumas rutuliojamas visuose šio rinkinio eilėraščiuose. Čia susipina viskas: gimtosios kalbos, gimtosios žemės neturėjimo problema, išeivio situacija, mirties persunkta egzistencija, dvasinė praraja. Mažiau paliečiama Dievo buvimo ir jo santykio su žmogumi tema, labiau grįžtama prie tragišku požiūriu nuspalvintos lietuviškos išeivijos likimo.

Algimanto Mackaus rinkinyje „Chapel B“ mirtis šiek tiek kitokia, nei visur ir dėl to, kad yra konkretizuojama. Ji apnuoginama ir rodoma tikruoju savo veidu, kuris palieka žymę žmogaus gyvenime, dėdama paskutinį „tašką“ – tragišką ir kraupų. Esama tiesioginių nuorodų į A. Škėmos mirtį:

Aš noriu tik staigios,                          Aš noriu tik juodos, <…>
šaltos kaip ledas             dūžtančios avarijos.
mėnesienos kilpos                               sučaižytas liemuo <…>
ant skausmo nesuvokusios,
sutraiškytos galvos.<…>

Ypač daug tokių nuorodų skleidžiasi eilėraštyje „Raudiškoji“. Suskilusioj egzistencijoj galima tik tokia pat ir žmogaus mirtis, kai liemuo neberanda rankų, kūnas suplotas, o veidas šakotai suskilęs, riešo raumuo nutrauktas, o kaulas pleiskanom trupa, liemuo nulaužtas, irstančios kojos sutraiškytos – o visa tai koliažan sudėstytas kūnas. Iš į šį rinkinį sudėtos A. Mackaus poezijos galima manyti, kad jis tarsi deklaruoja mirtį kasdienybėje kaip neišvengiamybę, tačiau ją piešia visiškai nekasdieniškai – kraupią ir giliai į širdį ir atmintį įsirėžiančią. Bet kad ir kokia absurdiška padėtis bebūtų, net ir čia esama prasmės ir pateisinimo – „Žemė duota, mirtis išrinkta“.

Rinkinį „Chapel B“ vainikuoja eilėraštis „Triumfališkoji“. Čia dar kartą reziumuojama ir užtvirtinama, kas žmogaus gyvenime yra išrinkta, duota, tas nebus nugalėta:

Ir mirtis nebus nugalėta.

Mirtis išsipildo kaip pranašystė, nuo jos nepabėgsi ir nepasislėpsi, net Dievas nuo to negali išgelbėti, tuo labiau, kad žmogaus egzistencijoj jis nedalyvauja, o tiksliau, nesulaukęs jo pagalbos, žmogus pats jį pamiršta, atsisako, nes taip, kaip beprasmiška gyventi ir tikėti, taip beprasmiška ir numirti:

Siela paliks, bet sielos neliks. <…>
Kūnas paliks, bet kūno neliks. <…>
Laikas paliks, bet laiko neliks…

(„Triumfališkoji“ )

A. Mackaus „Triumfališkoje“ tarsi nuskamba rinkinio prasminis kodas, formulė „Ir mirtis nebus nugalėta“, kuris atsirado kaip antifrazė Dalyno Thomaso eilėraščiui „Ir nebus mirties karalijos“. Abiejų poetų tekstuose, kaip sako V. Kubilius: „<…> mėnulis spindi virš buvusio kūno, o kaulai sugūra ir sutrupa į dulkes. Bet anglų poeto kūrinyje miręs žmogus palies savo alkūnėmis žvaigždes ir „dangų laimės“, o A. Mackaus gedulingame himne „Niekas negrįš, bet visa išnyks, / duris aklinai uždarys“.

Veriasi tragiškumo persmelkta realybė – po mirties nieko nėra ir negali būti, tik tuštuma. Mirtis – vienintelis sraigtelis, apie kurį sukasi visa žmonija, ir vienintelė riba, po kurios nieko nelieka, ir su kuria viskas pasibaigia – lieka niūri tuštuma.

Savosios žemės neturėjimas („Mūsų būtis atbaigta: / vaikams neturime žemės…“), neįaugimas į svetimąją, neturėjimas savosios kalbos ( „Mes kalbame nykstančiais žodžiais / merdinčios mūsų kalbos…“ ; „Rytoj mes tave išlydėsim / į taikią ir mirusią tautą: / mes šnekame mirčiai skirtąją, / bizūnais kapota kalba.“) – mirtis. Skleidžiasi štai tokia tragiška išeivių dalia.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Algimantas Mackus
„Neornamentuota kalba” ir mirtis Algimanto Mackaus poezijos rinkinyje „Neornamentuotos kalbos generacija ir augintiniai”
Mirtis ir Dievas Algimanto Mackaus poezijos rinkiniuose „Neornamentuotos kalbos generacija ir augintiniai” ir „Chapel B” (1 dalis)
Mirtis ir Dievas Algimanto Mackaus poezijos rinkiniuose „Neornamentuotos kalbos generacija ir augintiniai” ir „Chapel B” (2 dalis)
Mirtis ir Dievas Algimanto Mackaus poezijos rinkiniuose „Neornamentuotos kalbos generacija ir augintiniai” ir „Chapel B” (3 dalis)
Mirtis ir Dievas Algimanto Mackaus poezijos rinkiniuose „Neornamentuotos kalbos generacija ir augintiniai” ir „Chapel B” (4 dalis)
Mirtis ir žmogus Algimanto Mackaus poezijos rinkiniuose „Neornamentuotos kalbos generacija ir augintiniai” ir „Chapel B”(1 dalis)
Mirtis ir žmogus Algimanto Mackaus poezijos rinkiniuose „Neornamentuotos kalbos generacija ir augintiniai” ir „Chapel B” (2 dalis)
Algimanto Mackaus ir Sigito Parulskio poezijos temos

Mirtis ir žmogus Algimanto Mackaus poezijos rinkiniuose „Neornamentuotos kalbos generacija ir augintiniai” ir „Chapel B” (2 dalis)

Kaip pirmosiose rinkinio eilutėse, taip ir visame rinkinyje „Neornamentuotos kalbos generacija ir augintiniai“ išryškėja Mackaus kuriamo pasaulio situacija: t.y. žmogaus santykis su mirtimi ir pačios mirties reikšmė žmogaus gyvenime:

– Ką nešu stikliniam karste?
– Surinkau visus daiktus, turėtus anuomet.
Šaknis įleido mirę daiktai manin.
– Nenusimesi aštraus, mirusio svorio?
– Kai žmogus nebeturi ko laidoti, jis tampa vienas.
– Būk.

(„Atsklanda“)

Telieka tik klausti: „Kaip kovoti su mirtimi, kaip gražinti žmogui prarastą jo gyvenimo neprasmiškumą?“ ir tikėtis sulaukti atsakymo.

Paskutinis A. Mackaus poezijos rinkinys „Chapel B“ (1965 m.), dedikuotas tragiškai žuvusiam rašytojui Antanui Škėmai. Rinkinys išleistas po Mackaus mirties. Tai tarsi savotiškas jo paties nekrologas. Rašydamas knygą „Chapel B“, Mackus nežinojo, kad ją rašo ne tik Škėmai, bet ir pačiam sau. Rašytojas taip pat kaip ir Škėma žuvo autokatastrofos metu.

Nusakant visą rinkinį, galima jį vadint sudėtinga laidotuvių giesme. Čia pat prasiveržia poeto sielvartas dėl žuvusio draugo ir taip pat bendra lietuvio tremtinio nedalia.

Šis rinkinys kaip ir „Neornamentuotos kalbos generacija ir augintiniai“ byloja panašius dalykus: čia A. Mackus išlieka mirties skelbėjas, kuriam be galo aktuali egzistencijos tema. „Chapel B“ rinkinyje mirtis skleidžiasi truputį kitu aspektu, randasi kartu ir neviltis. Mirtis – kaip tam tikra protesto forma:

Mirtis yra pasenęs ir nuvėsęs
saulėleidis virš Lietuvos gamtovaizdžio <…>
Mirtis yra iškrypėliai malūnai,
už auksiną krintą į žvarbią vėjo pusę: <…>
Mirtis yra fanatiški artojai,
apakęs kraujo sakramentas su žeme: <…>

Mirtis yra į frontą sugrąžinti
pikti ir ciniški kareiviai su medaliais <…>
Mirtis yra pageltę manuskriptai,
senųjų knygų tituliniai lapai: <…>

Mirtis yra į patį žemės turtą
ištįsusių kolonijų žemėlapiai: <…>

Mirtis yra iš Afrikos žemyno įtraukti
naujų respublikų vardai istorijos žabangon <…>

Mirtis yra sunaikintos valstybės,
žemėlapiuos ištrintos upės iki marių: <…>

Mirtis yra spalvoto stiklo ir vandens,
archyvuose neblunkantis koliažas:

(eil. „ Antanui Škėmai“ )

Matyti, kad poezijoje mirtis yra kaip neišvengiamybė, kuri yra viskas ir visur: mirties persunkta gamta, karas ir pats žmogus, mirtis yra net literatūra, žemėlapiai ir visa žmonijos istorija jos persunkta, o svarbiausia – ji lyg nenublankstantis koliažas – amžina. Ji – neatsiejama visos egzistencijos dalyvė. Kuriamas įspūdis, jog ne mirtis sukasi apie pasaulį, o aplink ją sukasi pasaulis bei atskiras žmogus. Mirtis gali būti tam tikrais momentais suprantama ir kaip tam tikra paskata veikti, tačiau pats veikimas tampa kaip tam tikra protesto forma prieš ją pačią.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Algimantas Mackus
„Neornamentuota kalba” ir mirtis Algimanto Mackaus poezijos rinkinyje „Neornamentuotos kalbos generacija ir augintiniai”
Mirtis ir Dievas Algimanto Mackaus poezijos rinkiniuose „Neornamentuotos kalbos generacija ir augintiniai” ir „Chapel B” (1 dalis)
Mirtis ir Dievas Algimanto Mackaus poezijos rinkiniuose „Neornamentuotos kalbos generacija ir augintiniai” ir „Chapel B” (2 dalis)
Mirtis ir Dievas Algimanto Mackaus poezijos rinkiniuose „Neornamentuotos kalbos generacija ir augintiniai” ir „Chapel B” (3 dalis)
Mirtis ir Dievas Algimanto Mackaus poezijos rinkiniuose „Neornamentuotos kalbos generacija ir augintiniai” ir „Chapel B” (4 dalis)
Mirtis ir žmogus Algimanto Mackaus poezijos rinkiniuose „Neornamentuotos kalbos generacija ir augintiniai” ir „Chapel B”(1 dalis)
Mirtis ir žmogus Algimanto Mackaus poezijos rinkiniuose „Neornamentuotos kalbos generacija ir augintiniai” ir „Chapel B” (3 dalis)
Algimanto Mackaus ir Sigito Parulskio poezijos temos

Mirtis ir žmogus Algimanto Mackaus poezijos rinkiniuose „Neornamentuotos kalbos generacija ir augintiniai” ir „Chapel B” (1 dalis)

Per mirties semantiką išryškėja žmogaus egzistencinis tragizmas. Tačiau ne mažiau žmogaus situacija susijusi ir su tikėjimu bei pačiu Dievu. Kaip jau buvo minėta prieš tai, Dievo buvimas neneigiamas, tikima jo būtimi ir nemarumu bei amžinumu, tačiau lyrinio „aš“ esama būtis dėl to nesikeičia, ji lieka tragiška iki pat sielos gelmių: jis išeivis, apsigyvenęs su savo karta svetimoje žemėje, kurioje jaučiasi svetimas, nes kita kultūra jo nepriimanti. Poetinė tiesa ir išsilaisvinimas tremties situacijoje Algimantui Mackui įsikūnija kaip susvetimėjimo pajautimas. Svetimumą sustiprina šalčio simbolis – sniegas. Algimanto Mackaus žmogus ne tik susvetimėja, bet nusisuka nuo vilties, nutraukia bet kokius ryšius su religine tradicija, sugriauna vaikystės pasaulį, kurį lig šiol nešiojo savyje ir kuris trukdė suvokti ištikusios tremties realybę:

Atsiklaupsiu sniego litanijoj
motinos lūpom išpažintą
nusimazgoti vaikystę.
Nepailstantis meilės kalbėtojau!,
kryžium puola karta
ant žemės pažadėtos.

(„Litanija“)

Ir ne tik nepriimanti, bet gal labiau pats lyrinis „aš“ renkasi vienišiaus dalią, atsiribodamas nuo visko ir likdamas su savo skausmu, nė nemėgindamas jį malšinti. Iš dalies kalbėdamas „aš“ vardu, lyrinis subjektas atskleidžia visos savo jaunosios išeivijos būklę svetimame pasaulyje. „Viso to kaltininkas – tai nepermaldaujamas Laikas, tai mūsų žmogiškos dalios istoriškumas.“ „Dėl to ir Mackaus žmogus, žmogus anapus vilties ir prasmės, galėtų pažinti laimę, tiktai suradęs „nepadalinto laiko“ šalį.“ Išsiveržia pyktis, skausmas ir neapykanta, kurios iš tiesų per maža, kad būtų galima nusakyti tikrąją žmogaus egzistencinę situaciją. Tačiau net ir čia likimas yra priimamas toks, koks jis kiekvienam paskirtas. Mirtis kaip tokia – taip pat pateisinama, nuo jos nebėgama ir nesislepiama. Ji – realybė. Mirtis jaučiama visur, jos pilna žmogaus egzistencija ir visas pasaulis:

Šitą beprotišką žemę,               tokioje tremtyje
šitą skausmo išsiveržimą,     būčiau per silpnas
šį lėtą kerštaujantį žudymą,         net neapkęsti.
šią neapykantą teisinu, <…>

(„Hermetiškoji daina“)

Suvokiama, kad net prasiveržiantis pyktis ar neapykanta yra beprasmiai ką nors pakeisti. Tokioje egzistencijoje, be vilties grįžti į gimtą žemę, su didžiu skausmu prakalbama apie tokiai kartai paskirtąjį „nevaisingą laiką“ ir prašoma „žmogišką išdidumą“ atleisti, „žmogišką vienatvę“ atšaukti, „neornamentuotą kalbą“ neužgniaužti, o „generacijos neapykantos – / kliedinčios vaikystės, / pamišimo dėl duonos, / geltonų plaukų, / prižarstytų apkaso druskos“ nebeatimti, nes jau per vėlu. Lyrinio žmogaus su visu tuo yra susitaikoma, priimant, kaip neišvengiamybę ir savotišką duotybę. Jo santykis su būtimi per sudėtingas, lyg „nesibaigiantis kartos prakeikimas“, kurio pamiršti esą negalima ir nė neįmanoma, visa tai reikia tik iškęsti, o gimtąją žemę, atsiminimus iš vaikystės saugiai užsklęsti savyje. Konfliktas kyla Mackaus lyriniam „aš“ neprisitaikius prie esamos situacijos, todėl taip dažnai išgyvenama tragedija. Lyrinio žmogaus ieškojimų kelias ne visada tiesus: nors namų ir nėra, bet Mackaus lyrinis „aš“ stengiasi išlikti ryžtingas iki pat pabaigos. Ne visada jis stiprus, bet troškimų neleidžia griauti net mirčiai – namus belieka sapnuoti tik ironiškai:

Iš visur sugrįžtu neišėjęs. niekas manęs iš jų neišneš
Naktimis ieškau gimtųjų namų. nė karste, nė mirty.
Jeigu rasčiau gimtuosius namus, –

(„Hermetiškoji daina“)

Tik begalinis ryžtas ir viltis yra ta atsvara, kuri lyg variklis nepaliaujamai verčia gyventi, kentėti, išlikti ir tikėti, priešintis ir kovoti, nugalėti save ir giliausius troškimus:

Dievo avinėli,                  – Grąžinkite apskritimus!
tu naikini pasaulio nuodėmes,    – Grąžinkit augintinį miestą,
sunaikink paskutinę mūsų nuodėmę –      palaidotą mėnulio ir saulės šviesoj,
sunaikink šauksmą grįžt!<…>                             grąžinkit mane,- ištariau vienas.
tai namų amžinumas,
tai vaikystė be eilėraščio.

(„Užsklanda: rečitatyvas ir šauksmas“)

Šauksmas, savęs raginimas užsimiršti, pamiršti gimtąją žemę, galiausiai virsta malda, kuri tęsiama visame „Neornamentuotos kalbos generacija ir augintiniai“ rinkinyje.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Algimantas Mackus
„Neornamentuota kalba” ir mirtis Algimanto Mackaus poezijos rinkinyje „Neornamentuotos kalbos generacija ir augintiniai”
Mirtis ir Dievas Algimanto Mackaus poezijos rinkiniuose „Neornamentuotos kalbos generacija ir augintiniai” ir „Chapel B” (1 dalis)
Mirtis ir Dievas Algimanto Mackaus poezijos rinkiniuose „Neornamentuotos kalbos generacija ir augintiniai” ir „Chapel B” (2 dalis)
Mirtis ir Dievas Algimanto Mackaus poezijos rinkiniuose „Neornamentuotos kalbos generacija ir augintiniai” ir „Chapel B” (3 dalis)
Mirtis ir Dievas Algimanto Mackaus poezijos rinkiniuose „Neornamentuotos kalbos generacija ir augintiniai” ir „Chapel B” (4 dalis)
Mirtis ir žmogus Algimanto Mackaus poezijos rinkiniuose „Neornamentuotos kalbos generacija ir augintiniai” ir „Chapel B” (2 dalis)
Mirtis ir žmogus Algimanto Mackaus poezijos rinkiniuose „Neornamentuotos kalbos generacija ir augintiniai” ir „Chapel B” (3 dalis)
Algimanto Mackaus ir Sigito Parulskio poezijos temos