Mirtis ir Dievas Algimanto Mackaus poezijos rinkiniuose „Neornamentuotos kalbos generacija ir augintiniai“ ir „Chapel B“ (4 dalis)

„Chapel B“  poezijos rinkinyje A. Mackus per daug nuo „Neornamentuotos kalbos generacijos ir augintinių“ šia tema nenutolsta, tačiau čia dar labiau ryškina Dievo nebuvimą. Galima manyti, kad likimas su Dievu tarsi ir nesusijęs. Tragiška tai, kad juo yra nepasitikima, netikima jo gailestingumu, taip pat ir „Nėra jokių argumentų prieš šį „Dievo smurtą.“ :

įnirtęs Dievas ritualo vidury
atšaukia masei numestą išganymą.

(„Antanui Škėmai“)

Nelikus tikėjimo žmogaus sąmonėje koreguojamas požiūris ir į mirtį. Be Dievo prarandama viltis ir gyvenimo prasmė, tikslas, regis, ir pati mirtis jau nebebaugina, net savotiškai tampa artima, lyg prijaukinta, tačiau A. Mackaus žmogaus įtūžis ir rūstumas prieš Dievą ir visą pasaulį išduoda, kad mirties gal ir nebijoma, bet privengiama. Ji po truputį ima netekti prasmės, nes bandoma patikėti, kad po jos nieko nėra, o ir ji pati niekur neveda.

Dievas įnirtęs, priešiškai nusiteikęs žmonijos atžvilgiu tampa nereikalingas. Taip po truputį artėjama ne tik prie „prasilenkimo“, bet ir paneigimo. Pasak A. J. Greimo, „Algimantas Mackus net neberanda reikalo pranešti, kad Dievas miręs („Braido aukštom pusnim / anapus prisikėlęs Dievas.“)“ , tik konstatuoja faktą, kaip jis braido prisikėlęs, todėl pasak A. J. Greimo  „Algimantas Mackus – absoliutus netikėlis“ . Bet su tuo galima lygiai taip pat absoliučiai nesutikti. Poetas aiškiai teigia, netgi išrėkia, jog Dievas ne tik prisikėlęs, bet ir tai, kad prieš tai yra numiręs:

Dievo nėra!

(„Raudiškoji“)

Jei ankstesniame rinkinyje „Neornamentuotos kalbos generacija ir augintiniai“ Dievu nebuvo galima besąlygiškai pasitikėti, nes su juo prasilenkiama, tai dabar išsakoma mintis, jog jį galima priimti tik per tikėjimą, tačiau įrodymo reikalavimas – jį kaip tokį visiškai atmeta. Ne veltui pasirenkami tarpininkai, kurie vien savo buvimu patvirtina Dievo galių nykimą:

popiežius priėmė Dievą, <…>
tikėjimo reprezentantai <…> paskelbė –
Dievo nėra! –
ir ta proga pasveikino popiežių…

(„Raudiškoji“)

Į Dievą tarsi žiūrima kaip į abstrakciją, kuri niekaip negali turėti įtakos nei žmonijai, nei konkretaus žmogaus likimui, nes nėra tikėjimo ir vilties, o be jo jau nieko nelieka. Būtis ištuštėja, netenka prasmės, tad vis sudėtingiau darosi atrasti Dievą pasaulyje ir savyje. Taikliai yra pastebėjęs A. J. Greimas, kad Mackaus Dievas yra kitoks, nei mūsų Dievas, jis nėra „nei Abraomo, nei Evangelijų Dievas, ir klaidinga būtų matyti jame kovotoją prieš religiją. Dievas jam – tai visų kelių ir šuntakių, vedančių į Viltį, įkūnijimas.“

___________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Algimantas Mackus
„Neornamentuota kalba“ ir  mirtis Algimanto Mackaus poezijos rinkinyje „Neornamentuotos kalbos generacija ir augintiniai“
Mirtis ir Dievas Algimanto Mackaus poezijos rinkiniuose „Neornamentuotos kalbos generacija ir augintiniai“ ir „Chapel B“ (1 dalis)
Mirtis ir Dievas Algimanto Mackaus poezijos rinkiniuose „Neornamentuotos kalbos generacija ir augintiniai“ ir „Chapel B“ (2 dalis)
Mirtis ir Dievas Algimanto Mackaus poezijos rinkiniuose „Neornamentuotos kalbos generacija ir augintiniai“ ir „Chapel B“ (3 dalis)
Mirtis ir žmogus Algimanto Mackaus poezijos rinkiniuose „Neornamentuotos kalbos generacija ir augintiniai“ ir „Chapel B“(1 dalis)
Mirtis ir žmogus Algimanto Mackaus poezijos rinkiniuose „Neornamentuotos kalbos generacija ir augintiniai“ ir „Chapel B“ (2 dalis)
Mirtis ir žmogus Algimanto Mackaus poezijos rinkiniuose „Neornamentuotos kalbos generacija ir augintiniai“ ir „Chapel B“ (3 dalis)
Algimanto Mackaus ir Sigito Parulskio poezijos temos

Mirtis ir Dievas Algimanto Mackaus poezijos rinkiniuose „Neornamentuotos kalbos generacija ir augintiniai“ ir „Chapel B“ (3 dalis)

Kaip yra pastebėjęs R. Šilbajoris, A. Mackus, pasitelkdamas dvi kategorijas „formą, duodančia turinį“, kurios pagal jį tremtyje sustingsta ir tą turinį praranda, apeigų kanonus, maldos žanrus ir religinių simbolių sistemas paneigia pakeisdamas atvirkštiniais vaizdais: pavyzdžiui litanija Mackus pakeičia: „sakysime, „melskis už mus“ arba „pasigailėk mūsų“  pakeičia „amžinu gedulu“.

Taip pat atkreiptinas dėmesys ir į inversiją eilėraštyje „Į tobulą formą“. Paprastai Dievas yra suvokiamas kaip visagalis, t.y. „pilnas omnipotencijos“, o čia jis Mackaus yra vaizduojamas kaip pilnas aistros omnipotenciją perleidžiant plėšrūnams, kojotams ir kondorams. Toks jėgų sukeitimas, perleidimas priešininkams paneigia Dievo galybę, kartu jį dar labiau nutolina nuo žmogaus – Viešpaties aistra naujam absurdiškam kūriniui nežada nieko gero žmogaus būčiai, o kaip tik priešingai – pasmerkia jį lygiai tokiam pat absurdiškumui ir absurdiškai egzistencijai kaip:

nesibaigiantis kartos prakeikimas –
be atvangos, be poilsio iš niekur į niekur.

(„ Hermetiškoji daina“)

„Mirtis suima į savo glėbį visą generaciją, keliaujančią „iš niekur į niekur“, o ir visą tautos likimą, pražydusį „kraujo puta“.  Be to, procesiją „iš niekur į niekur“ pagal J. A. Greimą galima sulyginti su „Sizifo mitu“, pagal kurį: „žmogaus pastangų beprasmiškumas kaip tiktai įprasmina Žmogų.“

A. Mackaus mirtis poezijoje kaip ir Dievas – amžina ir ji tvyro visur, ji kaip oras – be pradžios ir pabaigos, bet kaip amžinas gedulas, nes po jos – tik tuštuma,  tad ir visas vaizduojamasis pasaulis toks tamsus ir niūrus. „Nėra kitokio Dievo ir kitokios amžinybės – tik mirtis. Ji viešpatauja erdvėje ir laike kaip galutinė realybė. Mirtis stovi ne šalia esaties, o glūdi jos viduje.“  Remiantis bendrąja logika, kad tik amžinas (Dievas) turi galią kurti amžiną (t.y. mirtį, kuri tapo Dievo aistra), galima paaiškinti, kodėl tarp Dievo ir žmogaus nesama harmonijos, ir kodėl su juo nuolat prasilenkiama.

A. Mackus Dievo poezijoje neneigia, bet išsako mintį, jog žmogus su juo nesusitinka, dar tiksliau – prasilenkia. Dievu nėra besąlygiškai pasitikima. Dažnas kreipimasis į jį tampa iššūkiu, kaltinimu ar abejone, nes žmogaus santykis su juo labai sudėtingas, net „kampuotas“. Eilėraštyje „Į apvalią spalvą“ jis ryškėja per ovalumo ir kampuotumo motyvus. Užgriautas apvalumas yra užgniaužiamas, belieka kampuotumas, aštrumas – lyg harmonijos destrukcija. Kai esama būvio nykimo žemėje, jo esama ir santykyje su Dievu – sakralioje erdvėje, danguje.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Algimantas Mackus
„Neornamentuota kalba“ ir  mirtis Algimanto Mackaus poezijos rinkinyje „Neornamentuotos kalbos generacija ir augintiniai“
Mirtis ir Dievas Algimanto Mackaus poezijos rinkiniuose „Neornamentuotos kalbos generacija ir augintiniai“ ir „Chapel B“ (1 dalis)
Mirtis ir Dievas Algimanto Mackaus poezijos rinkiniuose „Neornamentuotos kalbos generacija ir augintiniai“ ir „Chapel B“ (2 dalis)
Mirtis ir Dievas Algimanto Mackaus poezijos rinkiniuose „Neornamentuotos kalbos generacija ir augintiniai“ ir „Chapel B“ (4 dalis)
Mirtis ir žmogus Algimanto Mackaus poezijos rinkiniuose „Neornamentuotos kalbos generacija ir augintiniai“ ir „Chapel B“(1 dalis)
Mirtis ir žmogus Algimanto Mackaus poezijos rinkiniuose „Neornamentuotos kalbos generacija ir augintiniai“ ir „Chapel B“ (2 dalis)
Mirtis ir žmogus Algimanto Mackaus poezijos rinkiniuose „Neornamentuotos kalbos generacija ir augintiniai“ ir „Chapel B“ (3 dalis)
Algimanto Mackaus ir Sigito Parulskio poezijos temos

Mirtis ir Dievas Algimanto Mackaus poezijos rinkiniuose „Neornamentuotos kalbos generacija ir augintiniai“ ir „Chapel B“ (2 dalis)

Galima sakyti, kad visas pasaulis veriasi tikromis spalvomis, kai į viską žiūrima per mirtį, t.y. iš laikinojo būvio pozicijų. Tik suvokus mirties beprasmiškumą, egzistencijos laikinumą ir viso to neišvengiamybę, į pasaulį pažvelgiama ir kitu kampu – be nuostabos, ramiu, išgrynintu, gal kiek niūroku, šaltu ir abejingu žvilgsniu, viską iki kraštutinumo sudaiktinant. Neturint ką prarasti, beliktų tik būti ramiu stebėtoju ir laukti mirties, tačiau dažnai už ramumo slypi neviltis:

Užtroškę vaikai                        Užtroškę vaikai
ant sudrėkusio smėlio          sapnuodami skęsta
numeta savo kūnus,              gėluos šuliniuos.
nelaukę krikšto.

(„Hermetiškoji daina su refrenu“)

Apie mirtį kartais pasakoma į ją net stumiant, kaip į tam tikrą išeities tašką („pulki mergele / pulki jaunoji / į gilų vandenėlį“), kuris turėtų paaiškinti gyvenimo prasmę ar bent verstų jos ieškoti. Čia pat atrandamas ir tam tikras santykis su Dievu: kartais jo yra prašoma, į jį kreipiamasi („Į apvalią spalvą“), kartais jis norimas atrasti savyje („kai pavargęs nuo prisikėlimo, Kristau, ieškosi poilsio, / aš būsiu patogus karstas“), kartais norima juo tapti („Jei aš būčiau Dievas, / jeigu aš būčiau Dievas tėvas, Dievas sūnus ir Dievas šventoji dvasia, / jeigu aš būčiau Dievo tėvo vardu ir šventosios dvasios vardu“), o kartais net ironiškai iš jo pasišaipoma:

Surinkit dievukus, vaikai, –
žaidimas baigtas.

(„Užsklanda: rečitatyvas ir šauksmas“)

Toks Dievo įvaizdžio vartojimas aiškiai rodo, jog Mackaus poezijoje žmogus ir Dievas nuolat prasilenkia, nes nerandama harmonijos, kitaip tariant, Dievas ir žmogus nueina savais keliais, nebesusitikdami. Suvokus, kad mirtis yra beprasmybė, nėra ir besąlygiško pasitikėjimo Dievu. Kad ir kaip yra stengiamasi pasaulį matyti per Dievą, tas tarsi lieka neįmanomas ir neišsipildantis siekis. Tačiau tuo pat metu esama ir kitos idėjos, noro išsilaisvinti nuo bet kokio tikėjimo, nuo bet kokios vilties ir tuo pačiu nuo tikėjimo mirties galia, t.y. mirtis suvokiama ne kokia nors baisi, tragiška, bet labai natūrali, jaučiama kiekviename žmoguje ir net kaip tam tikras išsivadavimas iš svetimo pasaulio, kuris žmogaus nepriima:

Amžinas gedulas                                 Omnipotencijos kupini kojotai,
prieš visa kas be pradžios                  omnipotencijos kupini kondorai,
Amžinas gedulas                                 omnipotencijos pilnos hienos
prieš amžiną Dievą                             prieš naują mūsų Viešpaties aistrą
Amžinas gedulas                                 naujam absurdiškam kūriniui!
prieš mazochistišką tylą
Amžinas gedulas…

(„Į tobulą įtampą“) ir („Litanija“)

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Algimantas Mackus
„Neornamentuota kalba“ ir  mirtis Algimanto Mackaus poezijos rinkinyje „Neornamentuotos kalbos generacija ir augintiniai“
Mirtis ir Dievas Algimanto Mackaus poezijos rinkiniuose „Neornamentuotos kalbos generacija ir augintiniai“ ir „Chapel B“ (1 dalis)
Mirtis ir Dievas Algimanto Mackaus poezijos rinkiniuose „Neornamentuotos kalbos generacija ir augintiniai“ ir „Chapel B“ (3 dalis)
Mirtis ir Dievas Algimanto Mackaus poezijos rinkiniuose „Neornamentuotos kalbos generacija ir augintiniai“ ir „Chapel B“ (4 dalis)
Mirtis ir žmogus Algimanto Mackaus poezijos rinkiniuose „Neornamentuotos kalbos generacija ir augintiniai“ ir „Chapel B“(1 dalis)
Mirtis ir žmogus Algimanto Mackaus poezijos rinkiniuose „Neornamentuotos kalbos generacija ir augintiniai“ ir „Chapel B“ (2 dalis)
Mirtis ir žmogus Algimanto Mackaus poezijos rinkiniuose „Neornamentuotos kalbos generacija ir augintiniai“ ir „Chapel B“ (3 dalis)
Algimanto Mackaus ir Sigito Parulskio poezijos temos

Mirtis ir Dievas Algimanto Mackaus poezijos rinkiniuose „Neornamentuotos kalbos generacija ir augintiniai“ ir „Chapel B“ (1 dalis)

Dievas ir mirtis – dvi pagrindinės A. Mackaus poezijos temos. Dialogo forma prabylama apie mirtį labai kasdieniškai ir buitiškai, be jokių ceremonijų, be poetinių puošmenų, tiesmukai (kartais net brutaliai). Mirtis negali gąsdinti ir grasinti, kai visiškai nėra ką prarasti, todėl ji priimama kaip savaime suprantama ir net labai daiktiškai ją perteikiant („šaknis įleido mirę daiktai manin“). Bet iš karto rankų nenuleidžiama, kategoriškai liepiant „ – Būk.“. Mirę daiktai – tai savotiškas skausmas, nuo kurio neįmanoma pabėgti, nuo kurio net ir nebėgama, o tiesiog besąlygiškai pasirenkama vienatvė („Kai žmogus nebeturi ko laidoti, jis tampa vienas / – Būk.“), iš vilties pereinama į neviltį kaip tam tikrą kitą būtį.

Eilėraščių rinkinyje „Neornamentuotos kalbos generacijoj ir augintiniai“ dominuoja du mirties aspektai: „nuasmeninta, mechanizuota mirtis, subanalinta žuvusių skaičiaus, prieš kurią žmogus jaučiasi ne vien bejėgis, bet ir beprasmis, ir dvasinė mirtis, dvasinė tuštuma, sausra, Mackaus neapgyventa sala, į kurią susirenka tie, kurie greit nustos egzistuoti.“
Tačiau taip, kaip šis „Būk“ pasakomas pirmose eilutėse, taip jis tęsiamas ir visame rinkinyje vis kitaip susitelkiant ties šia būtimi ir jos prasmingumu, kuris jau yra prarastas ir, regis, po „Būk“ nieko nebelieka, tik mirtis. O mirtis visgi beprasmiška, nors priimama natūraliai, tuo pat metu ji yra ir iššūkis:

Užmigau amžinam
medaus mėnesiui su mirtimi.

(„Pokalbyje apie negyvųjų gimimą“)

Aiškėja prieštaravimas: už tariamo ramumo ir „nusilenkimo“ mirties galybei (žinoma, kad: „mirtis nebus nugalėta“) slepiasi nenoras pasiduoti, kuris reiškiasi kaip nebylus pasipriešinimas, tariamas iššūkis. A. Mackaus žmogus išeivis, kuris nuolat ieško Dievo, kaip atsvaros tikėjimui, tačiau, kaip paieškų metu paaiškėja, žmogui ir Dievui susitikti nelemta. Belieka tik viena pasipriešinimo mirčiai forma – hermetiškai užsisklęsti savyje, nors tai skausminga, ir išsaugoti viską, kas iki šiol dar likę brangaus:

Maitinuosi savimi:
sąnariams – kondoras,
sąnariams esu hiena.

(„Hermetiškoji daina“)

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Algimantas Mackus
„Neornamentuota kalba“ ir  mirtis Algimanto Mackaus poezijos rinkinyje „Neornamentuotos kalbos generacija ir augintiniai“
Mirtis ir Dievas Algimanto Mackaus poezijos rinkiniuose „Neornamentuotos kalbos generacija ir augintiniai“ ir „Chapel B“ (2 dalis)
Mirtis ir Dievas Algimanto Mackaus poezijos rinkiniuose „Neornamentuotos kalbos generacija ir augintiniai“ ir „Chapel B“ (3 dalis)
Mirtis ir Dievas Algimanto Mackaus poezijos rinkiniuose „Neornamentuotos kalbos generacija ir augintiniai“ ir „Chapel B“ (4 dalis)
Mirtis ir žmogus Algimanto Mackaus poezijos rinkiniuose „Neornamentuotos kalbos generacija ir augintiniai“ ir „Chapel B“(1 dalis)
Mirtis ir žmogus Algimanto Mackaus poezijos rinkiniuose „Neornamentuotos kalbos generacija ir augintiniai“ ir „Chapel B“ (2 dalis)
Mirtis ir žmogus Algimanto Mackaus poezijos rinkiniuose „Neornamentuotos kalbos generacija ir augintiniai“ ir „Chapel B“ (3 dalis)
Algimanto Mackaus ir Sigito Parulskio poezijos temos