Kvintas Horacijus Flakas

Epikui Vergilijui nenusileidžia jaunesnis amžininkas lyrikas Kvintas Horacijus Flakas (65 m. pr. Kr. – 8 m. pr. Kr.) – vienas žymiausių lotynų kalba rašiusių poetų. Horacijus jaunystėje buvo respublikoniškų pažiūrų, bet vėliau rėmė naująjį režimą.

Palestinės – tai žmogus, paleistas iš vergovės už nuopelnus. Toks ir buvo Horacijaus tėvas, tapęs mokesčių rinkėju, todėl Kvintas Horacijus Flakas gavo gerą išsilavinimą, studijavo meną Atėnuose, o tapęs karo tribūnu, dalyvavo pilietiniame kare respublikos šalininkų pusėje. Po karo, kai buvo nužudytas Cezaris, o Horacijaus nuosavybė konfiskuota ir išdalyta bežemiams, Kvintas Horacijus Flakas savo pažiūras pakeitė.

Savo literatūrinę veiklą Horacijus pradėjo satyromis ir epodėmis (trumpais eilėraščiais, turiniu artimais satyroms, kurių metras jambas). Tai buvus poezija, kurioje kalbėta apie pilietinį karą, tačiau satyros nebuvo aštrios ir puolamo pobūdžio. Jose labiau girdėti nusivylimas, noras nusigręžti nuo realybės, esama skatinimo gyventi taikoje. Horacijus sprendžia filosofinius ir literatūrinius klausimus, pasakoja skaitytojui įvairius išgyventus nuotykius, netgi pamoko vengti kraštutinumų, likti „grynos širdies“ žmonėmis.

Vergilijus šį talentingą poetą supažindino su Mecenatu ir tai nulėmė Horacijaus literatūrinę karjerą. Po susitikimo su Vergilijumi pakito Horacijaus kūryba, o ryšiai su Augustu pakeitė ir jo nuostatas (Horacijus ėmė linkti prie monarchijos šalininkų). Pamažu jis tapo Augusto rūmų dainiumi. 31 – 30 m. pr. Kr. Horacijus parašė dvi satyrų knygas „Pašnekesiai“. Sekdamas Liucilijumi „Pašnekesius“ pateikė kaip piktas satyras. Čia Horacijus labiausiai pasižymėjo kaip kritiškas ir savikritiškas poetas. Satyrose kalbama apie filosofinius, socialinius dalykus, apie žmogaus nepastovumą bei likimą.

Tarp 20 – 13 m. pr. Kr. Horacijus parašė dvi laiškų knygas „Laiškai“. Laiškuose poetas reiškė savo pažiūras įvairiais literatūros klausimais, kėlė saviauklos problemas, nagrinėjo filosofinius klausimus, daug dėmesio skyrė poezijos kūrimui ir uždaviniams. Bet laiškai – tai ne traktatas, tai didaktinis darbas. Eiliuoti laiškai, kurių žymiausias yra „Laiškas Pizonams” (vėliau pavadintas „Apie poezijos meną”), kuriuo rėmėsi klasicizmo teoretikas prancūzas Nicolas Boileau-Despréaux, yra rašytas hegzametru (kaip ir visi kiti) ir skirtas tėvui ir sūnums Pizonams. Šiame laiške Horacijus, aptardamas literatūros dalykus, laikosi aukso vidurio teorijos (tai yra poeto laikysena tarp tuo metu vyravusių mokyklų – stoicizmo ir epikūrizmo – idėjų). Keliamas klausimas: ar poezija turi teikti malonumą, ar naudą. Ir atsakoma, kad nei vieno, nei kito, nes forma nieko verta be turinio. Horacijus pataria mokytis iš graikų: visur turi būti laikomasi saiko ir proporcijos. Jis teigia, kad reikia vengti kalbos įmantrybių, pasisako prieš kalbos purizmą.

Tačiau svarbiausią vietą kūryboje, paties Horacijaus nuomone, užėmė eilėraščių rinkinys „Dainos”, vėliau pavadintas „Odėmis”. „Odes“ sudaro keturios knygos, iš kurių pirmosios trys buvo paskelbtos 23 m. pr. Kr., o ketvirtoji, manoma, kad apie 17 – 13 m. pr. Kr. Tai yra labai aukšto meninio lygio kūriniai, kuriuose apdainuojama meilė ir draugystė. Trys ketvirtadaliai odžių susijusios su meile, vynu ir dainomis dievybėms. Visa tai perimta iš graikų melikos, t.y. monodinės lyrikos, kurių kūrėjais buvo Sapfo ir Alkajas. Remdamasis jais ir Pindaru, Horacijus sukūrė sudėtingai plėtojamą stilių ir panaudojo apie dvidešimt skirtingų eiliavimo būdų.

Horacijus suformulavo šaunumo idealą: jis teigė, kad idealas slypi ne kilmėj, tituluose, o asmenybės dvasinėje nepriklausomybėje. Didybė išskiria iš minios – būtent tai ir būdinga jo lyrikai. Vienintelis dalykas, ko bijoma – tai mirtis – jėga, nuo kurios visi priklausomi („Carpe diem“ – „Gyvenk šia diena“).

Horacijaus lyrika formavosi veikiama archajinės graikų lyrikos ir helenistinių epigramų sankirtoje, todėl norint geriau suprasti Horacijaus mintį, reikia remtis visa fraze.
Horacijaus kūryba, daugiausiai parašyta hegzametru, buvo labai vertinama amžininkų ir Renesanso periodu.

_________________________
Daugiau apie tai skaitykite:

Augusto Gajaus Oktavijaus epocha
Publijus Vergilijus Maronas
Graikų lyrika
Graikų lyrikas Alkajas
Senovės graikų lyrikos poetė Sapfo
Gajus Julijus Cezaris

Neoterikai

Neoterikai – tai graikiškas žodis, aukštesniojo laipsnio būdvardis, reiškiantis „naujesnieji“ (poetai modernistai).

Neoterikai – tai romėnų poetų būrelis, susikūręs I a. pr. Kr. viduryje iš valdančiųjų sluoksnių vaikų, kurie gyvenime neturėjo ypatingos veiklos, tačiau buvo išsilavinę ir galėjo visą laiką skirti sau. Šie jaunieji poetai sekė poetais helėnistais (Aleksandriečiais), pritarė visai jų sukurtai helėnistinei programai – pasisakė už mažąsias formas, tad natūraliai priešinosi epui ir dramai. Šio būrelio nariai didelį dėmesį skyrė išsilavinimui, be kurio nebūtų kūrybos (pasak jų, kūryba yra sunkus darbas). Kūryboje itin svarbiais laikė formą ir turinį.

Neoterikų literatūrinė reikšmė yra didžiulė. Į literatūrą jie žiūrėjo kaip į meną, kuris tinka intymiems išgyvenimams reikšti. Tam surado ir atitinkamą formą. Garsiausi neoterikai – Gajus Valerijus Katulas (apie 87 m. pr. Kr. – apie 54 m. pr. Kr.) ir Gajus Licinijus Kalvas Stolonas.

Gajus Valerijus Katulas – romėnų poetas – gyvenęs neilgai. Jis buvo kilęs iš aristokratų šeimos. Tuometiniame centre jis įstojo į neoterikų judėjimą ir greitai tapo jų lyderiu. Katulas paliko 116 eilėraščių, kurių dauguma be pavadinimų. Jo kūrybą pagal temas linkstama skirtyti į tris grupes:

1. Nuo pirmo iki šešiasdešimto eilėraščio – tai nedideli kūriniai, parašyti įvairiais metrais, dar vadinami polimetrais (eilėraščiai apie meilę, apie draugystę, apie politinius dalykus, kupini humoro ir satyros).
2. Nuo 61 iki 68 eilėraščio – tai kur kas didesnės apimties, artimi helėnistiniam stiliui kūriniai. Tai epilijai: (64 –asis) „Apie Pelėjo ir Petidės vestuves“.
3. 69 – 116 – epigramos, sukurtos eleginiu distichu.

Emocingumu išsiskiria eilėraščiai meilės tema. Juose kalbama apie meilę Klodijai, kuri buvo ištekėjusi, tad ji eilėse vardu nevadinta, bet minima Lezbijos slapyvardžiu. Garsiausias Katulo eilėraštis – „Myliu ir nekenčiu“. Jo meilės lyrikai būdingas spontaniškumas, aistra ir ekstrentizmas.
__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Archajinis romėnų literatūros periodas (I dalis)
Archajinis romėnų literatūros periodas (II dalis)
Archajinis romėnų literatūros periodas (III dalis)
Klasikinės literatūros laikotarpis. Markas Tulijus Ciceronas
Gajus Julijus Cezaris
Gajus Salustijus Krispas

Kristijonas Donelaitis. Poema „Metai”.

Poema „Metai” parašyta hegzametru, kuriam kalbą Donelaitis tobulai pritaikė. Leidžiant knygą, buvo neaišku, kaip turi būti išdėstytos dalys, bet Liudvikas Rėza pasikliovė intuicija ir išdėstė taip: „Pavasario linksmybės“, „Vasaros darbai“, „Rudenio gėrybės“ ir „Žiemos rūpesčiai“. Išliko dviejų pirmųjų dalių autografai ir visų dalių J. Hohlfeldto nuorašas. Įdomu tai, kad pavadinimas „Metai“ pirmą kartą pavartotas Liudviko Rėzos parengtame pirmajame K. Donelaičio poemos leidime.

XIX a. G. H. F. Neselmanas manė, kad gal reikėjo „Metus“ pradėti nuo žiemos rūpesčių, nes ten apmąstoma, ką būrai veiks rudenį, tačiau būtų nelogiška, nes kaip tik toje dalyje Miršta Pričkus, o pavasarį jis vėl visus kviečia į darbus.

ŽANRAS. XIX a. „Metai“ buvo laikomi to meto idile (tai malonus eilėraštis apie gamtą, joje be rūpesčių gyvenantį žmogų), tačiau toks apibūdinimas tiktų tik „Pavasario linksmybėms“, bet ne tolimesniam tekstui, kur kaip tik ir prasideda rūpesčiai. Manyta, kad dar galima vadinti gyvulių epu (kaip „Kalevala“), bet čia nėra tokio palaimingo gyvenimo.

Dauguma visgi siūlė vadinti poema, bet vėl kilo diskusijų – kokia poema. Galutinis sprendimas buvo „Metus“ vadinti didaktinio pobūdžio poema.

Buvo nemažai diskutuota, ar Donelaitį veikė Vakarų literatūra, ieškota panašių kūrinių, kur rašyta apie gamtą, tačiau tiesioginių ryšių nerasta. Aptiktas ryšys tik su antika ir renesansu.

TEMATIKA. Poemoje „Metai“ vaizduojamas Rytų Prūsijos lietuvių valstiečių – baudžiauninkų gyvenimas (ir vaizduojant ne atskirą žmogų, o tam tikrus valsčiaus žmones). Vienas dažniausiai sutinkamų žodžių poemoje yra „mes“. Jei kalbama apie kokį nors vieną veikėją, jis net ir tada nėra vienas, šalia jo visada yra kiti žmonės (būrai). „Metai“ – tai kaimo buities ir gyvenimo vaizdų poema. Gyvenimas gan statiškas, eiga paprasta: pavasario darbai, vasaros darbai ir t.t. Ypatingų įvykių nedaug: Plaučiūnas važiuoja į Karaliaučiaus turgų, vestuvės, Dočio teismas, Pričkaus vežimas parduoti pono turtą. Visi įvykiai neišeina už valsčiaus ribų. Baudžiauninkų gyvenimas vaizduojamas detaliau, o štai, kur dvaras yra tarsi fonas, baudžiauninkų gyvenimas nėra vaizduojamas. Įdomiausia tai, kad bažnyčia, pamaldos taip pat nevaizduojamos. Užtenka tarsi to, kad yra Dievas. Galima manyti, kad iš dalies Selmas atstovauja Donelaičio, kaip kunigo pažiūras, tačiau tai yra tik epizodiniai dalykai. Dievas sukūrė pasaulį, paskyrė žmonėms jų gyvenimus ir viskas.

Metai. Faksimile„Metuose“ neaktualios šeimos sudarymo problemos, neatskleidžiami vyro ir moters santykiai. Moterys yra, egzistuoja, vyrai apie jas pakalba, viešai pabara, pamąsto apie jas, apie tai, kaip jos turėtų išlaikyti būriškumo tradiciją (rengtis, gaminti būriškus valgius). Džiaugiamasi, kad jos audžia, verpia, nes bus kuo apsirengti. Primenama apie pavasario darbus. Pakalbėjus apie moteris, vaizduojami vyrų darbai. Galbūt tai artima vokiečių filosofijai, kad moteriai yra skirti trys dalykai: vaikai, virtuvė, bažnyčia. Apie meilę nekalbama net per vestuves.

„Metai“ – apie metų laikus, žmogaus buvimą juose, piešiamas žmogaus ir gamtos santykis. Gamtoje paprastai yra augimas ir nykimas, o „Metuose“ – tik augimas. Kiekvienos poemos dalies pradžioje iškeliamas saulės vaizdas. Saulė žemdirbiui yra rodiklis, kada pradėti darbus, kada juos baigti. Net ir metų šventės išsidėsčiusios pagal saulės padėtis.
Saulė „Metuose“ turi lyg ir dvejopą aspektą: 1) gamtos budintoja, gamtos procesų tvarkytoja; 2) saulė kaip dievybė (baltiškoje tradicijoje), todėl kalbant apie ją vartojamos mažybinės formos. Visi veiksmai „Metuose“ vyksta po saule ir čia iškeliamas natūralusis procesas – gamtos ir žmogaus santykių sfera.

HEGZAMETRAS. Poema parašyta antikizuotu unikaliu (toniniu ir metriniu) hegzametru, pėdoje kirčiuojant tik ilgą skiemenį. Eiliavime labai ryški fonika, garsų sąskambiai. Tai kuria gyvą efektą. Veiksmažodis šioje vietoje užima svarbią vietą – juo hegzametro kalba daroma gyvesnė. Poemoje visi žodžiai konkretūs ir tik apie 5%  esama abstrakčių sąvokų.

Esama humoro (ruošiantis vestuvėms nupuolė  nuo stogo), grotesko, šaržo (kalbant apie dvarininkus), nevengta hiperbolizavimo, satyros, burleskos. Tie, kurie poemoje vaizduojamai kaip viežlybieji – apie juos prabylama gerai. Taip kuriamas bendras paveikslas: išvaizda, darbas, santykiai su kaimynais, jų namai, kitų vertinimas. Donelaitis mėgo palyginimus. Gal dėl to, kad pavaizduotas kolektyvas, o vienišo žmogaus nėra. Svarbu tai, kad Donelaitis tokiu išradingumu ir žodžio raiška kūrinį pakelia į aukštesnį lygį (vulgarizmai susiję su būrišku gyvenimu ir tai visai natūralu).

K. Donelaitis kėlė prigimtinės žmonių lygybės idėją, aukštino darbą, dorą, žadino lietuvininkų (būrų) tautinę savimonę, tautiškumą gretino su dorybėmis. Poemai būdinga krikščioniška pasaulėjauta, tačiau bažnytinės stilistikos esama nedaug, maldų iš vis nėra, didaktika sodri, žodinga kalba, esama tautosakiškumo.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Kristijonas Donelaitis. Gyvenamoji aplinka.
Kristijonas Donelaitis. Bibliografija ir kūryba.
Moterys Kristijono Donelaičio „Metuose” (1)
Moterys K. Donelaičio „Metuose” (2)
Moterys Kristijono Donelaičio „Metauose” (3)
Moterys Kristijono Donelaičio „Metuose” (4)

Kristijonas Donelaitis. Bibliografija ir kūryba.

BIOGRAFIJA. Donelaitis gimė 1714 m. sausio 1 dieną Prūsijos karalystėje, laisvųjų valstiečių šeimoje. Manoma, kad jo tėvai buvo vietiniai lietuviai, bet parvykę iš Škotijos (abejonių kėlė pavardė, prielaidos daromos ją patyrinėjus; raštus pasirašinėjo lotyniškai „Donelitijus“). Tėvai buvo neturtingi, bet turėjo daug vaikų – be Kristijono augo dar 5 sūnūs ir 2 dukterys. Anksti mirė tėvas, gyvenimas, buvęs nelengvas, tuo metu tapo dar sunkesnis. Visi berniukai išėjo amatininkauti (K. Donelaitis dirbo pianinus, fortepijonus). Vienas iš jo brolių buvo auksakalys.

Apie 1731 m. Kristijonas įstojo į Karaliaučiaus Knypuvos lotynišką katedros mokyklą, kurią baigė 1736 m. Joje mokėsi kalbos, matematikos, literatūros. Giedodavo laidotuvėse, dainuodavo gatvėse, taip šiek tiek užsidirbdavo pinigų gyvenimui. Manoma, kad Donelaitį į literatūrinę kūrybą patraukė jam literatūrą dėstęs poetas.

1736 m. Donelaitis įstojo į Karaliaučiaus universitetą teologijos fakultetą, kurį 1740 metais baigė. Studijuodamas mokė literatūros kitus ir taip šiek tiek užsidirbdavo. Baigęs universitetą atvyko į Stalupėnus dirbti mokyklos muzikos mokytoju, vadovauti chorui. Po ketverių metų, atsiradus vietai Tolminkiemyje, K. Donelaitis išlaikė egzaminus ir tapo klebonas. Dar po metų K. Donelaitis vedė teisėjo dukterį, bet vaikų jiedu neturėjo. Nors parapija, kurioje jis dirbo nebuvo turtinga, tačiau su jo pagalba buvo pastatydinta mokykla, klebonų našlių namai, perstatyta klebonija, bažnyčia. Donelaitis mirė 1780 m. vasario 18 dieną. Jo žmona išgyveno dar penkiolika metų.

Po mirties Donelaičio portreto nebuvo išlikę. Tačiau vėliau buvo atkastas jo kapas ir pagal likusią kaukolę atkurtas veidas.

KŪRYBA. Rankraščiais ir nuorašais išlikusią Kristijono Donelaičio grožinę kūrybą sudaro pasakėčios, ankstyvieji poemos fragmentai, poema „Metai“ ir eilėraščiai vokiečių kalba. Pasakėčias Donelaitis ėmė rašyti dar Karaliačiaus universitete. Išliko šešios pasakėčios: „Lapės ir gandro česis“ „Rudikis jomarkininks“, „Šuo Didgalvis“, „Pasaka apie šūdvabalį“, „Vilks provininks“, „Aužuols gyrpelnys“ (apie 1750-1760 m.; L. G. Rėza paskelbė rinkinyje „Aisopas“ 1824 m.). Trys pasakėčios yra perkurtos iš Ezopo pasakėčių, kitos trys – tai pirmieji originalūs šio žanro kūriniai lietuvių literatūroje. Be ezopinių, K. Donelaitis naudojo tautosakinius ir originalius siužetus. Jo pasakėčioms būdingas emocingumas ir ilgi moralai.

Kristijonas Donelaitis. MetaiPo Donelaičio Ezopo pasakėčios tapo labai populiarios. Be jų K. Donelaitis sukūrė ir eiliuotą pasakojimą „Pričkaus pasalai apie lietuvišką svodbą“, trejetą eilėraščių vokiečių kalba. Be grožinės kūrybos yra išlikę K. Donelaičio laiškai J. Jordanui, įrašai gimimo metrikų knygose, įvairūs administraciniai raštai. Tačiau pats reikšmingiausias Donelaičio kūrinys – poema „Metai“.

GENEZĖ. Nėra tiksliai žinoma, kada poema „Metai“ buvo pradėta ar baigta rašyti. Yra išlikusios tik dvi dalys. Manoma, kad „Metai“ buvo skaitomi per pamokslus. Kitų teigimu, kad gal rašymas buvo Donelaičio užsiėmimas tarp kasdienių rūpesčių. Dar spėjama, kad šią poemą jau rašė būdamas brandaus amžiaus, nes jame nėra meilės motyvų. Kai kurie šaltiniai spėja, kad „Metai“ parašyti veikiausiai 1765-1775 m. Tiksli data taip ir nėra žinoma.

Kyla klausimas, kodėl „Metai“ net ir po mirties nebuvo išleisti, o atskiros dalys buvo nurašinėjamos, rankraščiai taip ir liko išsibarstę.

Liudvikas Rėza, tapęs Karaliaučiaus profesoriumi 1786 m. pabandė surinkti rankraščius ir 1817 m. išspausdino poemą „Metai“, kurią 1818 m. paskelbė. Tai buvo redaguotas tekstas, išmesti „nemalonūs“ žodžiai, bet pridėtas vertimas į vokiečių kalbą. Įvade Donelaitis rodomas kaip įžymiausias XVIII a. poetas. Ir tai buvo ne ditirambas, o kuo gryniausia panegirika.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Kristijonas Donelaitis. Gyvenamoji aplinka.
Kristijonas Donelaitis. Poema „Metai”.
Moterys Kristijono Donelaičio „Metuose” (1)
Moterys K. Donelaičio „Metuose” (2)
Moterys Kristijono Donelaičio „Metauose” (3)
Moterys Kristijono Donelaičio „Metuose” (4)

Vaikų literatūra nuo 1940 metų (IV dalis)

Violeta Palčinskaitė. Autorė vaikams išleido devynias eilėraščių knygas. V. Palčinskaitės eilėraščių erdvė – miestas. Tačiau miestas – tai ne bedvasė erdvė: miesto balos – žydros, laivelio burės – baltos, o lyriniam subjektui labai smagu pasivaikščioti senamiesčio stogais anksti rytą. Mieste būna stebuklų. Poetės lyrinio subjekto pasaulis pilnas saulės ir džiaugsmo, todėl net paprasti daiktai kelia džiugesį. Eilėraščiuose V. Palčinskaitė remiamasi folkloru. Jos poezijoje ryški pasakų fantazija, gausu tautosakinių personažų: lapės, vilkai ir t.t. ir viskas suasmeninama. Eilėraščių stilistika artima liaudies dainai, į tekstą įkomponuojamos mįslės, skaičiuotės, žaidimai. Tekstai išsiskiria optimistine pasaulėjauta, juokas giedras ir įtaigus. Autorė žaidžia paradoksaliomis situacijomis. Palčinskaitės poezijoje ryški Andersono pasakų stilistika. Ji nekartoja pasakų siužetų, bet atkartoja romantinius įspūdžius, pasaulėjautą. Jos eilėraštis lyg ėjimas nuo paprastesnės prie sudėtingesnės meninės formos.

Vaikų poezijoje baltų mitologijos įvaizdžius pratęsia Leonardas Gutauskas. Jo poezijos filosofinis mąstymas ateina per mitus, kyla iš tautos gelmių. Kūryboje vyrauja žmogaus kaip gamtos dalies santykis su jį supančiu pasauliu. Pagrindinė poeto mokykla – lietuvių liaudies menas ir jo žodinė kūryba.

L. Gutausko eilėms būdingas susikaupimas, būties amžinybės ir akimirkos svarbos suvokimas. Vyrauja gamtos grožio, vaikystės išgyvenimų poetizacija. Vizijiniai vaizdai pagrįsti pasakų fantastika, mitiniais vaizdiniais. Gamtos pasaulis antrofomorfizuotas: jis ir džiaugiasi, ir liūdi. Poezijoje labai svarbi nuojauta. Poetas su skaitytoju vaiku kalbasi kaip sau su lygiu, todėl iš vaiko skaitytojo poezija reikalauja susikaupimo.

Skaitant L. Gutausko poeziją reikia išsiaiškinti mitinių įvaizdžių reikšmes, pirmiausia – pasaulio medžio, kuris auga pasaulio centre ir jungia žemę, dangų ir požemį. Jis vaizduojamas nepaprastai didelis, viršūne remiantis dangų, šakomis apgobiantis visą pasaulį, o šaknimis siekiantis gelmes. Poezijoje pasaulio medis – tai gyvybės išminties, pažinimo galių įkūnytojas. Šis įvaizdis ryškus eilėraštyje „Knyga“. Knygai suteikiama pažinimo galia.

Saulė – antras svarbus įvaizdis. Ji primena mįslėse sutinkamą saulę – karalaitę. Ji vaizduojama kaip mergina ilgais, auksiniais linų plaukais su vainiku ar karūna, apsivilkusi ilgais aukso rūbais (eil. „Perkūnas debesėlis“). Saulė yra didžiausia piemenėlių globėja. L. Gutausko saulė  – motina-globėja, kuri paprastai vakarais rieda į aukso valtelę. Ji ne tik vaikystės, bet ir senatvės sergėtoja.

Mėnulis – trečiasis vaizdinys į L. Gutausko poeziją ateina iš mįslių. Mėnulis – dangaus piemenėlis, kuris gano žvaigždeles.

Žvaigždės – jau ketvirtasis įvaizdis. Skirtingus jausmus poeto eilėraščiuose sukelia žvaigždžių viliojimas. Žiūrėdamas į jas žmogus susimąsto apie būtį ir mirtį, apie amžinybę, o vaikas pajunta norą augti, kilti. Žvaigždės įvaizdis poezijoje labai svarbus, nes per šį motyvą poetas bando pakalbėti su vaikais apie mirtį. Būtent krintanti žvaigždė su tuo ir yra sietina.

________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Vaikų literatūra nuo 1940 metų (I dalis)
Vaikų literatūra nuo 1940 metų (II dalis)
Vaikų literatūra nuo 1940 metų (III dalis)
Vaikų literatūra nuo 1940 metų (V dalis)
Vaikų literatūra 1918 – 1940 metais (I dalis)
Vaikų literatūra 1918 – 1940 metais (II dalis)
Lietuvių vaikų literatūros raidos bruožai (I dalis)
Lietuvių vaikų literatūros raidos bruožai (II dalis)