Žyma: eilėraštis

Sigitas Parulskis

„Negaliu teigti, jog Šventąjį Raštą taip paprasta prilyginti žurnalams su nuogomis bobomis, bet tai, jog man iš esmės visuomet rūpėjo tik Dievas ir moteris, yra tiesa. Dvi temos, kuriomis viskas prasideda, iš kurių viskas atsiranda ir kuriomis viskas pasibaigia.“

Sigitas Parulskis – poetas, eseistas, dramaturgas ir literatūros kritikas, kurio kūrybai būdinga bjaurasties estetika, kurią galima laikyti tam tikra terapijos forma. Galbūt ji visų pirma skirta pačiam sau (pasak V. Kubiliaus: „Sau su visais gyvuliškais instinktais, inertiškai išsaugojant gyvastį ir kovojant dėl išlikimo, adaptavimosi ar net neadaptavimosi galimybių“) . „Sigito Parulskio poezija gimdoma asmeniniuose skausmuose, jos pribuvėjai/os – kančia, pyktis, baimė ir ilgesys.“ (Eugenijus Ališanka)

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Mirtis ir žmogus Sigito Parulskio eilėraščių rinkiniuose „Mirusiųjų” ir „Mortui sepulti sint” (1 dalis)
Mirtis ir žmogus Sigito Parulskio eilėraščių rinkiniuose „Mirusiųjų” ir „Mortui sepulti sint” (2 dalis)
Mirtis ir žmogus Sigito Parulskio eilėraščių rinkiniuose „Mirusiųjų” ir „Mortui sepulti sint” (3 dalis)
Mirtis ir žmogus Sigito Parulskio eilėraščių rinkiniuose „Mirusiųjų” ir „Mortui sepulti sint” (4 dalis)
Mirtis ir Dievas Sigito Parulskio poezijos rinkiniuose „Mirusiųjų” ir „Mortui sepulti sint” (1 dalis)
Mirtis ir Dievas Sigito Parulskio poezijos rinkiniuose „Mirusiųjų” ir „Mortui sepulti sint” (2 dalis)
Algimanto Mackaus ir Sigito Parulskio poezijos temos

Mirtis ir žmogus Algimanto Mackaus poezijos rinkiniuose „Neornamentuotos kalbos generacija ir augintiniai” ir „Chapel B” (2 dalis)

Kaip pirmosiose rinkinio eilutėse, taip ir visame rinkinyje „Neornamentuotos kalbos generacija ir augintiniai“ išryškėja Mackaus kuriamo pasaulio situacija: t.y. žmogaus santykis su mirtimi ir pačios mirties reikšmė žmogaus gyvenime:

– Ką nešu stikliniam karste?
– Surinkau visus daiktus, turėtus anuomet.
Šaknis įleido mirę daiktai manin.
– Nenusimesi aštraus, mirusio svorio?
– Kai žmogus nebeturi ko laidoti, jis tampa vienas.
– Būk.

(„Atsklanda“)

Telieka tik klausti: „Kaip kovoti su mirtimi, kaip gražinti žmogui prarastą jo gyvenimo neprasmiškumą?“  ir tikėtis sulaukti atsakymo.

Paskutinis A. Mackaus poezijos rinkinys „Chapel B“ (1965 m.), dedikuotas tragiškai žuvusiam rašytojui Antanui Škėmai. Rinkinys išleistas po Mackaus mirties. Tai tarsi savotiškas jo paties nekrologas. Rašydamas knygą „Chapel B“, Mackus nežinojo, kad ją rašo ne tik Škėmai, bet ir pačiam sau. Rašytojas taip pat kaip ir Škėma žuvo autokatastrofos metu.

Nusakant visą rinkinį, galima jį vadint sudėtinga laidotuvių giesme. Čia pat prasiveržia poeto sielvartas dėl žuvusio draugo ir taip pat bendra lietuvio tremtinio nedalia.

Šis rinkinys kaip ir „Neornamentuotos kalbos generacija ir augintiniai“ byloja panašius dalykus: čia A. Mackus išlieka mirties skelbėjas, kuriam be galo aktuali egzistencijos tema. „Chapel B“ rinkinyje mirtis skleidžiasi truputį kitu aspektu, randasi kartu ir neviltis. Mirtis – kaip tam tikra protesto forma:

Mirtis yra pasenęs ir nuvėsęs
saulėleidis virš Lietuvos gamtovaizdžio <…>
Mirtis yra iškrypėliai malūnai,
už auksiną krintą į žvarbią vėjo pusę: <…>
Mirtis yra fanatiški artojai,
apakęs kraujo sakramentas su žeme: <…>

Mirtis yra į frontą sugrąžinti
pikti ir ciniški kareiviai su medaliais <…>
Mirtis yra pageltę manuskriptai,
senųjų knygų tituliniai lapai: <…>

Mirtis yra į patį žemės turtą
ištįsusių kolonijų žemėlapiai: <…>

Mirtis yra iš Afrikos žemyno įtraukti
naujų respublikų vardai istorijos žabangon <…>

Mirtis yra sunaikintos valstybės,
žemėlapiuos ištrintos upės iki marių: <…>

Mirtis yra spalvoto stiklo ir vandens,
archyvuose neblunkantis koliažas:

(eil. „ Antanui Škėmai“ )

Matyti, kad poezijoje mirtis yra kaip neišvengiamybė, kuri yra viskas ir visur: mirties persunkta gamta, karas ir pats žmogus, mirtis yra net literatūra, žemėlapiai ir visa žmonijos istorija jos persunkta, o svarbiausia – ji lyg nenublankstantis koliažas – amžina. Ji – neatsiejama visos egzistencijos dalyvė. Kuriamas įspūdis, jog ne mirtis sukasi apie pasaulį, o aplink ją sukasi pasaulis bei atskiras žmogus. Mirtis gali būti tam tikrais momentais suprantama ir kaip tam tikra paskata veikti, tačiau pats veikimas tampa kaip tam tikra protesto forma prieš ją pačią.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Algimantas Mackus
„Neornamentuota kalba” ir  mirtis Algimanto Mackaus poezijos rinkinyje „Neornamentuotos kalbos generacija ir augintiniai”
Mirtis ir Dievas Algimanto Mackaus poezijos rinkiniuose „Neornamentuotos kalbos generacija ir augintiniai” ir „Chapel B” (1 dalis)
Mirtis ir Dievas Algimanto Mackaus poezijos rinkiniuose „Neornamentuotos kalbos generacija ir augintiniai” ir „Chapel B” (2 dalis)
Mirtis ir Dievas Algimanto Mackaus poezijos rinkiniuose „Neornamentuotos kalbos generacija ir augintiniai” ir „Chapel B” (3 dalis)
Mirtis ir Dievas Algimanto Mackaus poezijos rinkiniuose „Neornamentuotos kalbos generacija ir augintiniai” ir „Chapel B” (4 dalis)
Mirtis ir žmogus Algimanto Mackaus poezijos rinkiniuose „Neornamentuotos kalbos generacija ir augintiniai” ir „Chapel B”(1 dalis)
Mirtis ir žmogus Algimanto Mackaus poezijos rinkiniuose „Neornamentuotos kalbos generacija ir augintiniai” ir „Chapel B” (3 dalis)
Algimanto Mackaus ir Sigito Parulskio poezijos temos

Mirtis ir žmogus Algimanto Mackaus poezijos rinkiniuose „Neornamentuotos kalbos generacija ir augintiniai” ir „Chapel B” (1 dalis)

Per mirties semantiką išryškėja žmogaus egzistencinis tragizmas. Tačiau ne mažiau žmogaus situacija susijusi ir su tikėjimu bei pačiu Dievu. Kaip jau buvo minėta prieš tai, Dievo buvimas neneigiamas, tikima jo būtimi ir nemarumu bei amžinumu, tačiau lyrinio „aš“ esama būtis dėl to nesikeičia, ji lieka tragiška iki pat sielos gelmių: jis išeivis, apsigyvenęs su savo karta svetimoje žemėje, kurioje jaučiasi svetimas, nes kita kultūra jo nepriimanti. Poetinė tiesa ir išsilaisvinimas tremties situacijoje Algimantui Mackui įsikūnija kaip susvetimėjimo pajautimas. Svetimumą sustiprina šalčio simbolis – sniegas. Algimanto Mackaus žmogus ne tik susvetimėja, bet nusisuka nuo vilties, nutraukia bet kokius ryšius su religine tradicija, sugriauna vaikystės pasaulį, kurį lig šiol nešiojo savyje ir kuris trukdė suvokti ištikusios tremties realybę:

Atsiklaupsiu sniego litanijoj
motinos lūpom išpažintą
nusimazgoti vaikystę.
Nepailstantis meilės kalbėtojau!,
kryžium puola karta
ant žemės pažadėtos.

(„Litanija“)

Ir ne tik nepriimanti, bet gal labiau pats lyrinis „aš“ renkasi vienišiaus dalią, atsiribodamas nuo visko ir likdamas su savo skausmu, nė nemėgindamas jį malšinti. Iš dalies kalbėdamas „aš“ vardu, lyrinis subjektas atskleidžia visos savo jaunosios išeivijos būklę svetimame pasaulyje. „Viso to kaltininkas – tai nepermaldaujamas Laikas, tai mūsų žmogiškos dalios istoriškumas.“  „Dėl to ir Mackaus žmogus, žmogus anapus vilties ir prasmės, galėtų pažinti laimę, tiktai suradęs „nepadalinto laiko“ šalį.“ Išsiveržia pyktis, skausmas ir neapykanta, kurios iš tiesų per maža, kad būtų galima nusakyti tikrąją žmogaus egzistencinę situaciją. Tačiau net ir čia likimas yra priimamas toks, koks jis kiekvienam paskirtas. Mirtis kaip tokia – taip pat pateisinama, nuo jos nebėgama ir nesislepiama. Ji – realybė. Mirtis jaučiama visur, jos pilna žmogaus egzistencija ir visas pasaulis:

Šitą beprotišką žemę,                     tokioje tremtyje
šitą skausmo išsiveržimą,             būčiau per silpnas
šį lėtą kerštaujantį žudymą,         net neapkęsti.
šią neapykantą teisinu, <…>

(„Hermetiškoji daina“)

Suvokiama, kad net prasiveržiantis pyktis ar neapykanta yra beprasmiai ką nors pakeisti. Tokioje egzistencijoje, be vilties grįžti į gimtą žemę, su didžiu skausmu prakalbama apie tokiai kartai paskirtąjį „nevaisingą laiką“ ir prašoma „žmogišką išdidumą“ atleisti, „žmogišką vienatvę“ atšaukti, „neornamentuotą kalbą“ neužgniaužti, o „generacijos neapykantos – / kliedinčios vaikystės, / pamišimo dėl duonos, / geltonų plaukų, / prižarstytų apkaso druskos“ nebeatimti, nes jau per vėlu. Lyrinio žmogaus su visu tuo yra susitaikoma, priimant, kaip neišvengiamybę ir savotišką duotybę. Jo santykis su būtimi per sudėtingas, lyg „nesibaigiantis kartos prakeikimas“, kurio pamiršti esą negalima ir nė neįmanoma, visa tai reikia tik iškęsti, o gimtąją žemę, atsiminimus iš vaikystės saugiai užsklęsti savyje. Konfliktas kyla Mackaus lyriniam „aš“ neprisitaikius prie esamos situacijos, todėl taip dažnai išgyvenama tragedija. Lyrinio žmogaus ieškojimų kelias ne visada tiesus: nors namų ir nėra, bet Mackaus lyrinis „aš“ stengiasi išlikti ryžtingas iki pat pabaigos. Ne visada jis stiprus, bet troškimų neleidžia griauti net mirčiai – namus belieka sapnuoti tik ironiškai:

Iš visur sugrįžtu neišėjęs.                         niekas manęs iš jų neišneš
Naktimis ieškau gimtųjų namų.              nė karste, nė mirty.
Jeigu rasčiau gimtuosius namus, –

(„Hermetiškoji daina“)

Tik begalinis ryžtas ir viltis yra ta atsvara, kuri lyg variklis nepaliaujamai verčia gyventi, kentėti, išlikti ir tikėti, priešintis ir kovoti, nugalėti save ir giliausius troškimus:

Dievo avinėli,                                                            – Grąžinkite apskritimus!
tu naikini pasaulio nuodėmes,                          – Grąžinkit augintinį miestą,
sunaikink paskutinę mūsų nuodėmę –            palaidotą mėnulio ir saulės šviesoj,
sunaikink šauksmą grįžt!<…>                             grąžinkit mane,- ištariau vienas.
tai namų amžinumas,
tai vaikystė be eilėraščio.

(„Užsklanda: rečitatyvas ir šauksmas“)

Šauksmas, savęs raginimas užsimiršti, pamiršti gimtąją žemę, galiausiai virsta malda, kuri tęsiama visame „Neornamentuotos kalbos generacija ir augintiniai“ rinkinyje.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Algimantas Mackus
„Neornamentuota kalba” ir  mirtis Algimanto Mackaus poezijos rinkinyje „Neornamentuotos kalbos generacija ir augintiniai”
Mirtis ir Dievas Algimanto Mackaus poezijos rinkiniuose „Neornamentuotos kalbos generacija ir augintiniai” ir „Chapel B” (1 dalis)
Mirtis ir Dievas Algimanto Mackaus poezijos rinkiniuose „Neornamentuotos kalbos generacija ir augintiniai” ir „Chapel B” (2 dalis)
Mirtis ir Dievas Algimanto Mackaus poezijos rinkiniuose „Neornamentuotos kalbos generacija ir augintiniai” ir „Chapel B” (3 dalis)
Mirtis ir Dievas Algimanto Mackaus poezijos rinkiniuose „Neornamentuotos kalbos generacija ir augintiniai” ir „Chapel B” (4 dalis)
Mirtis ir žmogus Algimanto Mackaus poezijos rinkiniuose „Neornamentuotos kalbos generacija ir augintiniai” ir „Chapel B” (2 dalis)
Mirtis ir žmogus Algimanto Mackaus poezijos rinkiniuose „Neornamentuotos kalbos generacija ir augintiniai” ir „Chapel B” (3 dalis)
Algimanto Mackaus ir Sigito Parulskio poezijos temos

Mirtis ir Dievas Algimanto Mackaus poezijos rinkiniuose „Neornamentuotos kalbos generacija ir augintiniai” ir „Chapel B” (3 dalis)

Kaip yra pastebėjęs R. Šilbajoris, A. Mackus, pasitelkdamas dvi kategorijas „formą, duodančia turinį“, kurios pagal jį tremtyje sustingsta ir tą turinį praranda, apeigų kanonus, maldos žanrus ir religinių simbolių sistemas paneigia pakeisdamas atvirkštiniais vaizdais: pavyzdžiui litanija Mackus pakeičia: „sakysime, „melskis už mus“ arba „pasigailėk mūsų“  pakeičia „amžinu gedulu“.

Taip pat atkreiptinas dėmesys ir į inversiją eilėraštyje „Į tobulą formą“. Paprastai Dievas yra suvokiamas kaip visagalis, t.y. „pilnas omnipotencijos“, o čia jis Mackaus yra vaizduojamas kaip pilnas aistros omnipotenciją perleidžiant plėšrūnams, kojotams ir kondorams. Toks jėgų sukeitimas, perleidimas priešininkams paneigia Dievo galybę, kartu jį dar labiau nutolina nuo žmogaus – Viešpaties aistra naujam absurdiškam kūriniui nežada nieko gero žmogaus būčiai, o kaip tik priešingai – pasmerkia jį lygiai tokiam pat absurdiškumui ir absurdiškai egzistencijai kaip:

nesibaigiantis kartos prakeikimas –
be atvangos, be poilsio iš niekur į niekur.

(„ Hermetiškoji daina“)

„Mirtis suima į savo glėbį visą generaciją, keliaujančią „iš niekur į niekur“, o ir visą tautos likimą, pražydusį „kraujo puta“.  Be to, procesiją „iš niekur į niekur“ pagal J. A. Greimą galima sulyginti su „Sizifo mitu“, pagal kurį: „žmogaus pastangų beprasmiškumas kaip tiktai įprasmina Žmogų.“

A. Mackaus mirtis poezijoje kaip ir Dievas – amžina ir ji tvyro visur, ji kaip oras – be pradžios ir pabaigos, bet kaip amžinas gedulas, nes po jos – tik tuštuma,  tad ir visas vaizduojamasis pasaulis toks tamsus ir niūrus. „Nėra kitokio Dievo ir kitokios amžinybės – tik mirtis. Ji viešpatauja erdvėje ir laike kaip galutinė realybė. Mirtis stovi ne šalia esaties, o glūdi jos viduje.“  Remiantis bendrąja logika, kad tik amžinas (Dievas) turi galią kurti amžiną (t.y. mirtį, kuri tapo Dievo aistra), galima paaiškinti, kodėl tarp Dievo ir žmogaus nesama harmonijos, ir kodėl su juo nuolat prasilenkiama.

A. Mackus Dievo poezijoje neneigia, bet išsako mintį, jog žmogus su juo nesusitinka, dar tiksliau – prasilenkia. Dievu nėra besąlygiškai pasitikima. Dažnas kreipimasis į jį tampa iššūkiu, kaltinimu ar abejone, nes žmogaus santykis su juo labai sudėtingas, net „kampuotas“. Eilėraštyje „Į apvalią spalvą“ jis ryškėja per ovalumo ir kampuotumo motyvus. Užgriautas apvalumas yra užgniaužiamas, belieka kampuotumas, aštrumas – lyg harmonijos destrukcija. Kai esama būvio nykimo žemėje, jo esama ir santykyje su Dievu – sakralioje erdvėje, danguje.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Algimantas Mackus
„Neornamentuota kalba” ir  mirtis Algimanto Mackaus poezijos rinkinyje „Neornamentuotos kalbos generacija ir augintiniai”
Mirtis ir Dievas Algimanto Mackaus poezijos rinkiniuose „Neornamentuotos kalbos generacija ir augintiniai” ir „Chapel B” (1 dalis)
Mirtis ir Dievas Algimanto Mackaus poezijos rinkiniuose „Neornamentuotos kalbos generacija ir augintiniai” ir „Chapel B” (2 dalis)
Mirtis ir Dievas Algimanto Mackaus poezijos rinkiniuose „Neornamentuotos kalbos generacija ir augintiniai” ir „Chapel B” (4 dalis)
Mirtis ir žmogus Algimanto Mackaus poezijos rinkiniuose „Neornamentuotos kalbos generacija ir augintiniai” ir „Chapel B”(1 dalis)
Mirtis ir žmogus Algimanto Mackaus poezijos rinkiniuose „Neornamentuotos kalbos generacija ir augintiniai” ir „Chapel B” (2 dalis)
Mirtis ir žmogus Algimanto Mackaus poezijos rinkiniuose „Neornamentuotos kalbos generacija ir augintiniai” ir „Chapel B” (3 dalis)
Algimanto Mackaus ir Sigito Parulskio poezijos temos

Mirtis ir Dievas Algimanto Mackaus poezijos rinkiniuose „Neornamentuotos kalbos generacija ir augintiniai” ir „Chapel B” (1 dalis)

Dievas ir mirtis – dvi pagrindinės A. Mackaus poezijos temos. Dialogo forma prabylama apie mirtį labai kasdieniškai ir buitiškai, be jokių ceremonijų, be poetinių puošmenų, tiesmukai (kartais net brutaliai). Mirtis negali gąsdinti ir grasinti, kai visiškai nėra ką prarasti, todėl ji priimama kaip savaime suprantama ir net labai daiktiškai ją perteikiant („šaknis įleido mirę daiktai manin“). Bet iš karto rankų nenuleidžiama, kategoriškai liepiant „ – Būk.“. Mirę daiktai – tai savotiškas skausmas, nuo kurio neįmanoma pabėgti, nuo kurio net ir nebėgama, o tiesiog besąlygiškai pasirenkama vienatvė („Kai žmogus nebeturi ko laidoti, jis tampa vienas / – Būk.“), iš vilties pereinama į neviltį kaip tam tikrą kitą būtį.

Eilėraščių rinkinyje „Neornamentuotos kalbos generacijoj ir augintiniai“ dominuoja du mirties aspektai: „nuasmeninta, mechanizuota mirtis, subanalinta žuvusių skaičiaus, prieš kurią žmogus jaučiasi ne vien bejėgis, bet ir beprasmis, ir dvasinė mirtis, dvasinė tuštuma, sausra, Mackaus neapgyventa sala, į kurią susirenka tie, kurie greit nustos egzistuoti.“
Tačiau taip, kaip šis „Būk“ pasakomas pirmose eilutėse, taip jis tęsiamas ir visame rinkinyje vis kitaip susitelkiant ties šia būtimi ir jos prasmingumu, kuris jau yra prarastas ir, regis, po „Būk“ nieko nebelieka, tik mirtis. O mirtis visgi beprasmiška, nors priimama natūraliai, tuo pat metu ji yra ir iššūkis:

Užmigau amžinam
medaus mėnesiui su mirtimi.

(„Pokalbyje apie negyvųjų gimimą“)

Aiškėja prieštaravimas: už tariamo ramumo ir „nusilenkimo“ mirties galybei (žinoma, kad: „mirtis nebus nugalėta“) slepiasi nenoras pasiduoti, kuris reiškiasi kaip nebylus pasipriešinimas, tariamas iššūkis. A. Mackaus žmogus išeivis, kuris nuolat ieško Dievo, kaip atsvaros tikėjimui, tačiau, kaip paieškų metu paaiškėja, žmogui ir Dievui susitikti nelemta. Belieka tik viena pasipriešinimo mirčiai forma – hermetiškai užsisklęsti savyje, nors tai skausminga, ir išsaugoti viską, kas iki šiol dar likę brangaus:

Maitinuosi savimi:
sąnariams – kondoras,
sąnariams esu hiena.

(„Hermetiškoji daina“)

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Algimantas Mackus
„Neornamentuota kalba” ir  mirtis Algimanto Mackaus poezijos rinkinyje „Neornamentuotos kalbos generacija ir augintiniai”
Mirtis ir Dievas Algimanto Mackaus poezijos rinkiniuose „Neornamentuotos kalbos generacija ir augintiniai” ir „Chapel B” (2 dalis)
Mirtis ir Dievas Algimanto Mackaus poezijos rinkiniuose „Neornamentuotos kalbos generacija ir augintiniai” ir „Chapel B” (3 dalis)
Mirtis ir Dievas Algimanto Mackaus poezijos rinkiniuose „Neornamentuotos kalbos generacija ir augintiniai” ir „Chapel B” (4 dalis)
Mirtis ir žmogus Algimanto Mackaus poezijos rinkiniuose „Neornamentuotos kalbos generacija ir augintiniai” ir „Chapel B”(1 dalis)
Mirtis ir žmogus Algimanto Mackaus poezijos rinkiniuose „Neornamentuotos kalbos generacija ir augintiniai” ir „Chapel B” (2 dalis)
Mirtis ir žmogus Algimanto Mackaus poezijos rinkiniuose „Neornamentuotos kalbos generacija ir augintiniai” ir „Chapel B” (3 dalis)
Algimanto Mackaus ir Sigito Parulskio poezijos temos