„Neornamentuota kalba“ ir mirtis Algimanto Mackaus poezijos rinkinyje „Neornamentuotos kalbos generacija ir augintiniai“

Rinkinio pavadinimas „Neornamentuotos kalbos generacija ir augintiniai“ rodo, kad tai yra kažkas priešinga išdailintai, „nušlifuotai“ poetinei kalbai. Taip, kaip deformuojasi žmogus, atplėštas nuo savo gimtojo pasaulio, lygiai taip pat apie tą pasaulį būtina kalbėti pasikeitusia deformuota kalba.

Kalbant apie mirtį poezijoje svarbus vaidmuo pirmiausia ir tenka kalbai: Mackaus žodis neornamentuotas, nutolęs nuo romantinio kalbėjimo. Tai poezijai teikia savitą ir vis kitokį atspalvį, vis naujų ir naujų prasmių, žymi poeto kūrybos programines gaires.

Labiausiai į akis poezijos eilutėse krinta „neapykantos“ pilnas kalbėjimo tonas (pasikeitęs ir svetimas pasaulis žmogui tampa nepriimtinas, nuvainikuojamos žmogiškosios vertybės, o su jomis kartu nyksta ir pasitikėjimas Dievu. Tikėjimas ir Dievas atsiskiria ir nutolsta nuo tremtinio – iš viso to kyla neviltis, įtūžis, rūstumas. Apie tokį pasaulį labiausiai tinka kalbėti rūsčiai ir neapykantos pilnu tonu.), nes tremties ir šiandieninio pasaulio vienatvė „įgyja hermetišką, savyje užsidarymo, į save įsisiurbimo pobūdį, ir mirtinoje jos tuštumoje prisipildo karčiai skausmingų įvaizdžių“ :

Maitinuos savimi:                   Skausmą dedikuodamas sau,
sąnariams – kondoras,         sapnuoju homoseksuališkus angelus,
sąnariams esu hiena.            lesbijaniškas teresėles.

(„Hermetiškoji daina“)

Rūstus kalbėjimas – taikli nuoroda į neviltį kaip svarbiausią kūrybos akstiną. Neviltį patiria lyrinis žmogus tokiame absurdo pilname pasaulyje, svetimoje žemėje, į kurią įaugti jam nėra lemta. Nevilties pilna kalbėsena kartais tampa neaiški, nesuprantama. Per daug „užtamsintu“ kalbėjimu siekiama poeziją daryti sudėtingą ir nesuprantamą, kad per tai būtų parodomas egzistencijos tragizmas:

– Ir taip tampi Tu panašus į mus
viešoj vienatvės valandoj,
Marijos vystykluos,
sterilizuotoj meilėj,
forsuotoj šypsenoj,
žuvies padauginime,
duonos gausume…
– Cha, cha.

(„Vinjetė“)

Dažname eilėraštyje neornamentuota kalba ir kalbos stilistika siekiama apnuoginti mintį, ar ją deklaruoti. Taip pat tokia kalba yra adekvačiai išreiškiama deformuota žmogaus būtis:

Kalbėjau su karsto medžiu
ir mergaitė atsakė
tikėjusi prisikėlimo tiesa.

(„Hermetiškoji daina“)

Apie būtį A. Mackaus poezijoje kalbama be lietuvių lyrikai įprastinių epitetų, deminutyvų ar pagražinimų, todėl gan stipriai darosi pajaučiama mirtis. Mirties semantika čia ryškėja per būties santykį su sudaiktėjusiu pasauliu (t.y. ne tik su daiktais, bet ir daiktėjančiomis dvasinėmis bei abstrakčiomis kategorijomis), kuriame visi: „<…> daiktai nuasmeninti, nebeturį savo vietos ir kartu prasmės.“; jie miršta, palikdami vien vienatvę, o ji šiandieniniame pasaulyje žmogų verčia užsisklęsti savyje, kad būtų bent taip išsaugota vertybių sistema (religija, tautinė sąmonė, moralė ir kt.). Kaip teigia V. Kubilius: „Absoliutus mirties viešpatavimas Mackaus lyrikoje išmuša daiktus iš nuolatinių padėčių, sujaukia sąvokas ir atima įprastas gyvenimo prasmes, nuvelka tikrovės idealizacijos antsluoksnį. <…> Ji brėžia savo traiškančią liniją per visas žmogaus vertybes ir iliuzijas.“

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Algimantas Mackus
Mirtis ir Dievas Algimanto Mackaus poezijos rinkiniuose „Neornamentuotos kalbos generacija ir augintiniai“ ir „Chapel B“ (1 dalis)
Mirtis ir Dievas Algimanto Mackaus poezijos rinkiniuose „Neornamentuotos kalbos generacija ir augintiniai“ ir „Chapel B“ (2 dalis)
Mirtis ir Dievas Algimanto Mackaus poezijos rinkiniuose „Neornamentuotos kalbos generacija ir augintiniai“ ir „Chapel B“ (3 dalis)
Mirtis ir Dievas Algimanto Mackaus poezijos rinkiniuose „Neornamentuotos kalbos generacija ir augintiniai“ ir „Chapel B“ (4 dalis)
Mirtis ir žmogus Algimanto Mackaus poezijos rinkiniuose „Neornamentuotos kalbos generacija ir augintiniai“ ir „Chapel B“(1 dalis)
Mirtis ir žmogus Algimanto Mackaus poezijos rinkiniuose „Neornamentuotos kalbos generacija ir augintiniai“ ir „Chapel B“ (2 dalis)
Mirtis ir žmogus Algimanto Mackaus poezijos rinkiniuose „Neornamentuotos kalbos generacija ir augintiniai“ ir „Chapel B“ (3 dalis)
Algimanto Mackaus ir Sigito Parulskio poezijos temos

Juditos Vaičiūnaitės eilėraščio „Raudonoji lelija“ analizė

RAUDONOJI LELIJA

Iš tuščių vienuolyno kiemų, iš senų apleistų kapinių
tau nešu tą raudoną taškuotą leliją, tą velnio sėklą,
tą kančioj prasiskleidusią ugnį…
Grėsmingai sutemos sėlina,
apibrėžta tamsos, susiaurėja šviesa.
Nuo naktinių kvapsnių,
nuo kaitros ir nuo sopulio – silpna.
Kodėl tu taip švelniai ėmei ją –
tą nuodingą svaiginančią gėlę?.. keistos praeivių pozos,
užfiksuotos žaros, įsirėžia į atmintį. Krūpčioju posūkiuos.
Iš mirties lyg iš juodžemio skleidžias
Raudonais vainiklapiais meilė..

Pareinu į vaikystės namus – ten tik vėjas.
Lyg drėgną balaną,
lyg degtuką žiebiu tuos žodžius.
Išgirstu nuplasnojant balandį…

J. Vaičiūnaitė – miesto poetė, tačiau miestas netampa visiškai dominuojančiu centru, į jį įsiterpia ir gamtos detalių. Miesto ir kaimo elementai eina vienoje gretoje taip atskleisdami eilėraščio esmę.

Eilėraštis „Raudonoji lelija“ tai patvirtina iš pavadinimo galima spręsti apie ką bus kalbama tekste. Raudonoji lelija – gėlė, pražystanti dideliu raudonu žiedu. Paprastai lelijos yra baltos, tačiau ši ne bet kokia – raudonoji. Raudona spalva simbolizuoja meilę. Meilė skleidžiasi tarp vienuolyno kiemų, apleistų kapinių, iš kurių pamažu lyrinis „aš“ išeina. Iš tuščios uždaros erdvės einama į namus. Išeinama ne bet kaip, lyrinis subjektas kartu su savimi išsineša raudoną taškuotą leliją, tarsi meilę, kuri palyginama su velnio sėkla Meilė – kaip nuodėmė, kaip pagunda, verčianti palikti sakralią erdvę. Kaip opozicija sakralumui iškeliama velnio sėkla poetės kūrybai tokie priešpriešų deriniai būdingi.

Iškalbinga ir trečioji eilutė. Ja išsakoma priežastis, dėl ko lyrinis „aš“ apleidžia vienuolyną: iš kančios gimus meilė verčia išsilaisvinti – raudona taškuota lelija – tai „kančioj prasiskleidus ugnis“. Mintis lieka nelabai išbaigta, paliekama paslaptis, vedama iki kulminacijos, arba, tiksliau tariant, problemiškų eilėraščio eilučių.

Palaipsniui nusakomas ir kalbėjimo laikas bei lyrinio subjekto vidinė būsena: „Grėsmingai sutemos sėlina <…> siaurėja švies“ – žemę gaubia vakaras, artėja naktis. Eilėraščio žmogus silpsta, tačiau ne šiaip nuo kažko, silpnumas apima nuo kaitros ir nuo sopulio – apeliuojama į jausmus, į vidinį pasaulį.

Kulminacinėmis eilutėmis galima įvardyti šias: „Kodėl tu taip švelniai ėmei ją – tą nuodingą svaiginančią gėlę?..“ nors ir atsakymo nereikalaujama, bet problema ryškėja šias eilutes galima interpretuoti kaip kreipimąsi į save, o ne į kažką kitą, klausiant, kodėl pamilstama. Klausimu grįžtama į praeitį, kada ir skleidėsi raudonoji lelija – meilė, kuri ne tik svaiginanti, bet ir nuodinga.

Su šia mintimi nutrūksta strofa, lyrinis subjektas grįžta į vaikystės namus, kuri iškyla kaip prisiminimas apie pačią vaikystę namai palikę tušti, šalti, niūrūs, „ten tik vėjas ir daugiau nieko. Dar bandoma kalbėtis su namais, bet jie nebylūs: „išgirstu nuplasnojant balandį…“ – baltą, šviesų, kaip ir pati vaikystė, kuri jau nesugrįš.

________________________

Daugiau skaitykite:

Spalvų reikšmės  (I dalis)
Spalvų reikšmės (II dalis)