Kristijonas Donelaitis. Poema „Metai“.

Poema „Metai“ parašyta hegzametru, kuriam kalbą Donelaitis tobulai pritaikė. Leidžiant knygą, buvo neaišku, kaip turi būti išdėstytos dalys, bet Liudvikas Rėza pasikliovė intuicija ir išdėstė taip: „Pavasario linksmybės“, „Vasaros darbai“, „Rudenio gėrybės“ ir „Žiemos rūpesčiai“. Išliko dviejų pirmųjų dalių autografai ir visų dalių J. Hohlfeldto nuorašas. Įdomu tai, kad pavadinimas „Metai“ pirmą kartą pavartotas Liudviko Rėzos parengtame pirmajame K. Donelaičio poemos leidime.

XIX a. G. H. F. Neselmanas manė, kad gal reikėjo „Metus“ pradėti nuo žiemos rūpesčių, nes ten apmąstoma, ką būrai veiks rudenį, tačiau būtų nelogiška, nes kaip tik toje dalyje Miršta Pričkus, o pavasarį jis vėl visus kviečia į darbus.

ŽANRAS. XIX a. „Metai“ buvo laikomi to meto idile (tai malonus eilėraštis apie gamtą, joje be rūpesčių gyvenantį žmogų), tačiau toks apibūdinimas tiktų tik „Pavasario linksmybėms“, bet ne tolimesniam tekstui, kur kaip tik ir prasideda rūpesčiai. Manyta, kad dar galima vadinti gyvulių epu (kaip „Kalevala“), bet čia nėra tokio palaimingo gyvenimo.

Dauguma visgi siūlė vadinti poema, bet vėl kilo diskusijų – kokia poema. Galutinis sprendimas buvo „Metus“ vadinti didaktinio pobūdžio poema.

Buvo nemažai diskutuota, ar Donelaitį veikė Vakarų literatūra, ieškota panašių kūrinių, kur rašyta apie gamtą, tačiau tiesioginių ryšių nerasta. Aptiktas ryšys tik su antika ir renesansu.

TEMATIKA. Poemoje „Metai“ vaizduojamas Rytų Prūsijos lietuvių valstiečių – baudžiauninkų gyvenimas (ir vaizduojant ne atskirą žmogų, o tam tikrus valsčiaus žmones). Vienas dažniausiai sutinkamų žodžių poemoje yra „mes“. Jei kalbama apie kokį nors vieną veikėją, jis net ir tada nėra vienas, šalia jo visada yra kiti žmonės (būrai). „Metai“ – tai kaimo buities ir gyvenimo vaizdų poema. Gyvenimas gan statiškas, eiga paprasta: pavasario darbai, vasaros darbai ir t.t. Ypatingų įvykių nedaug: Plaučiūnas važiuoja į Karaliaučiaus turgų, vestuvės, Dočio teismas, Pričkaus vežimas parduoti pono turtą. Visi įvykiai neišeina už valsčiaus ribų. Baudžiauninkų gyvenimas vaizduojamas detaliau, o štai, kur dvaras yra tarsi fonas, baudžiauninkų gyvenimas nėra vaizduojamas. Įdomiausia tai, kad bažnyčia, pamaldos taip pat nevaizduojamos. Užtenka tarsi to, kad yra Dievas. Galima manyti, kad iš dalies Selmas atstovauja Donelaičio, kaip kunigo pažiūras, tačiau tai yra tik epizodiniai dalykai. Dievas sukūrė pasaulį, paskyrė žmonėms jų gyvenimus ir viskas.

Metai. Faksimile„Metuose“ neaktualios šeimos sudarymo problemos, neatskleidžiami vyro ir moters santykiai. Moterys yra, egzistuoja, vyrai apie jas pakalba, viešai pabara, pamąsto apie jas, apie tai, kaip jos turėtų išlaikyti būriškumo tradiciją (rengtis, gaminti būriškus valgius). Džiaugiamasi, kad jos audžia, verpia, nes bus kuo apsirengti. Primenama apie pavasario darbus. Pakalbėjus apie moteris, vaizduojami vyrų darbai. Galbūt tai artima vokiečių filosofijai, kad moteriai yra skirti trys dalykai: vaikai, virtuvė, bažnyčia. Apie meilę nekalbama net per vestuves.

„Metai“ – apie metų laikus, žmogaus buvimą juose, piešiamas žmogaus ir gamtos santykis. Gamtoje paprastai yra augimas ir nykimas, o „Metuose“ – tik augimas. Kiekvienos poemos dalies pradžioje iškeliamas saulės vaizdas. Saulė žemdirbiui yra rodiklis, kada pradėti darbus, kada juos baigti. Net ir metų šventės išsidėsčiusios pagal saulės padėtis.
Saulė „Metuose“ turi lyg ir dvejopą aspektą: 1) gamtos budintoja, gamtos procesų tvarkytoja; 2) saulė kaip dievybė (baltiškoje tradicijoje), todėl kalbant apie ją vartojamos mažybinės formos. Visi veiksmai „Metuose“ vyksta po saule ir čia iškeliamas natūralusis procesas – gamtos ir žmogaus santykių sfera.

HEGZAMETRAS. Poema parašyta antikizuotu unikaliu (toniniu ir metriniu) hegzametru, pėdoje kirčiuojant tik ilgą skiemenį. Eiliavime labai ryški fonika, garsų sąskambiai. Tai kuria gyvą efektą. Veiksmažodis šioje vietoje užima svarbią vietą – juo hegzametro kalba daroma gyvesnė. Poemoje visi žodžiai konkretūs ir tik apie 5%  esama abstrakčių sąvokų.

Esama humoro (ruošiantis vestuvėms nupuolė  nuo stogo), grotesko, šaržo (kalbant apie dvarininkus), nevengta hiperbolizavimo, satyros, burleskos. Tie, kurie poemoje vaizduojamai kaip viežlybieji – apie juos prabylama gerai. Taip kuriamas bendras paveikslas: išvaizda, darbas, santykiai su kaimynais, jų namai, kitų vertinimas. Donelaitis mėgo palyginimus. Gal dėl to, kad pavaizduotas kolektyvas, o vienišo žmogaus nėra. Svarbu tai, kad Donelaitis tokiu išradingumu ir žodžio raiška kūrinį pakelia į aukštesnį lygį (vulgarizmai susiję su būrišku gyvenimu ir tai visai natūralu).

K. Donelaitis kėlė prigimtinės žmonių lygybės idėją, aukštino darbą, dorą, žadino lietuvininkų (būrų) tautinę savimonę, tautiškumą gretino su dorybėmis. Poemai būdinga krikščioniška pasaulėjauta, tačiau bažnytinės stilistikos esama nedaug, maldų iš vis nėra, didaktika sodri, žodinga kalba, esama tautosakiškumo.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Kristijonas Donelaitis. Gyvenamoji aplinka.
Kristijonas Donelaitis. Bibliografija ir kūryba.
Moterys Kristijono Donelaičio „Metuose“ (1)
Moterys K. Donelaičio „Metuose“ (2)
Moterys Kristijono Donelaičio „Metauose“ (3)
Moterys Kristijono Donelaičio „Metuose“ (4)

Meno kūrinys literatūros procese

Kūrybą be istoriškai sąlygotos istorinės literatūrinės savimonės, bendrojo mentaliteto dar formuoja ir konkretūs menininkų sumanymai. Kūrinys savyje tarsi turi dvipusį charakterį, t.y. objektyvųjį (istoriškai apspręstą) ir subjektyvųjį (nepakartojamą ir individualų). Bendrais bruožais paėmus, meno kūrinys, kaip kūrybos rezultatas, tartum ateina iš nebūties. Jo šaknys yra labai plačios (istoriniai procesai, aplinkos garsai ir spalvos, tyla, erdvė, žmogaus jausmų ir minčių srautas). Galima sakyti, kad toks chaosas išmaitina kūrybą. Meno kūrinys, paklusdamas kūrėjo valiai, sutelkia tą chaosą į pastovias literatūros savimonėje nusistovėjusias pozicijas, formas. Aptardami tradicijos ir novatoriškumo santykį, galime suprasti, kad kiekvienas kūrinys, kad ir koks originalus būtų, nėra visiškai individualus. Kiekviena kultūros epocha, formuodama meno procesą, kuria ir sau priimtiną etaloną, modelį.

Kiekvienos epochos visuomenė meną suvokia ir kuria pagal toje visuomenėje susiklosčiusias tradicijas. Tokiu būdu meno kūrinys patenka į tam tikrą prieštaringą situaciją. Jis turi atitikti ir proceso tradiciją, ir pasakyti kažką naujo. Sakoma, kad literatūros kūrinys nuolat ardo literatūros proceso tvarką, kad tą procesą stumtų naujumo kryptimi. Kiekvienam kūrėjui iškyla sunki dilema: rašyti pakankamai tradiciškai, kad tave suprastų, ir sykiu rašyti naujai, kad tave pastebėtų. Kūrinio ir proceso santykis turi savyje neišvengiamą prieštarą: atitikti tradiciją ir ją paneigti. Kad meno kūrinys visuomenei būtų suprantamas ir emociškai įtakingas, kūrėjas laikosi tam tikrų normų – literatūros konvencijos. Literatūros teorijoje šios normos turi dvejopą pasiskirstymą – sinchroninę ir diachroninę kreives.

Diachroninė ašis parodo meno kaitą laike.
Sinchroninė ašis atidengia vidinius kūrinio kitimus. Jie apima visą poetiką.

SINCHRONINIS PJŪVIS

Principai, lėmę kūrinio priklausomybę tam tikram žanrui, rūšiai formavosi pagal tris kriterijus:

• pagal meninio pasaulio sanklodą (kultūrinę epochą);
• pagal subjekto vietą kūrinio sandaroje;
• pagal meninės kalbos organizavimą.

Pagal šiuos aspektus literatūros sąmonėje išsiskaidė trys literatūros rūšys: epas, lyrika ir drama. Tai nebuvo lygiaverčiai skirsniai. Epas ir drama susiformavo antikoje. Jų teorinius pamatus pirmasis apibūdino Aristotelis savo poetikoje. Įdomu tai, kad jo atrasti dėsniai tebegalioja ir šiandien. Todėl yra sakoma, kad antikos teorinė mintis yra universaliausia per visą literatūros savimonės procesą. Lyrika, kaip literatūros rūšis, susiformavo daug vėliau.  Galima sakyti, kad XVIII a. romantizmo laiku.

Aristotelio poetika, nors ir buvo teoriškas istorinis pamatas visai Europinei kultūrai, tačiau ir kiekvienoje išsilavinusioje tautoje buvo talentingų rašytojų, kurie pateikė savo indėlį.  Lietuvių kultūriniame kontekste svarbus poetas ir teorijos pradininkas Konstantinas Mikalojus Sarbievijus (XVI a.), rašęs lotynų kalba, todėl buvo minimas kaip Europos poetas. Yra parašęs penkių dalių  lietuvių poetiką, teoriją, kur įžvalgiai aptarė Aristotelio dėsnius lietuviškoje renesanso tradicijoje.

Visose kultūros epochose žmonės stengėsi sugrupuoti juos supančius reiškinius, suvokti istorinius procesus ir tuo pačiu suprasti meno dėsnius taip, kad tas suvokimas įgytų tam tikrą sistemą, tad natūraliai buvo siekiama tuos reiškinius apibrėžti įvairiomis sąvokomis. Pažvelgus į diachronišką pjūvį matyti, kad pačią griežčiausią tvarką klasifikacijoje buvo nustatęs klasicizmas. Jo metu meno taisyklės įgijo visuotinai privalomų įstatymų statusą – rašyti negalėjai kitaip, negu buvo nustatyta dėsniais.

Kaip antikoje Aristotelis, taip klasicizme teorinės minties įtvirtintoju yra laikomas Nikola Bualio ir jo veikalas „Poezijos menas“. Kūrinys minimas ir literatūros teorijoje, nes šis veikalas buvo pirmoji norminė poetika. Šios poetikos taisyklėmis vėliau rėmėsi įvairios filosofinės sistemos, literatūros teorijos. Svarbu minėti ir mūsų literatūros kontekstą, nes klasicizmo dėsniai turėjo ypač svarbią įtaką taip vadinamoms jaunoms literatūroms. Jaunos literatūros sąvoka kultūroje nėra jokia metafora, tai yra aiškiai nustatytas terminas. Jauna literatūra – tai ta, kuri į savarankišką literatūros procesą įžengė XIX a. antroje pusėje. Savarankiškas literatūros procesas yra toks, kada:

• literatūra imama kurti bendrine literatūrine kalba;
• literatūra jau yra išsivadavusi iš kitų tautų kultūrinės įtakos.

Maironis yra pirmasis jaunosios lietuvių literatūros kūrėjas, o Adomas Jakštas Dambrauskas (teoretikas) Lietuvoje pakeitė Bualio. Jis grūmėsi, kad Lietuva neįžengtų į kitų kultūrų teritoriją.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Menas ir tiesa žodžiais išreikštuose sprendimuose
Literatūros rūšys ir žanrai
Literatūros pažanga ir vertinimas
Literatūros reiškinių istorija ir tipologija
Periodizacijos problemiškumas: kultūros srovės (I dalis)
Periodizacijos problemiškumas: kultūros srovės (II dalis)
Literatūra – žodžio menas. Panašumai ir skirtybės su kitais menais. (II dalis)
Literatūros mokslas, objektas ir šakos

Iš „literatūrinių“ prisiminimų.

https://lietuviukalbairliteratura.lt/dramos-kilmes-teorijos/

Graikų poetas Hesiodas

Hesiodas – tai pirmasis Graikijos ir visos Europos poetas, gyvenęs 700 metais pr. Kr. Jo tėvas buvo kilęs iš mažosios Azijos, tačiau gyvenęs Bojotijoje. Šeima vertėsi žemdirbyste, piemenavo. Hesiodas nebuvo vienišas, turėjo brolį Persą. Mirus tėvams Persas gudrumu užvaldė visą turtą, nors vėliau tinginiaudamas viską ir prarado, liko elgeta, o Hesiodas vertėsi menu, t.y. kūryba. Jis buvo žinomas kaip dainius Rapsodas. Pagrindiniai jo kūriniai – „Darbai ir dienos“ ir „Teogonija“ (teos – dievas, gonija – kilmė, o veikalas buvo parašytas apie dievų kilmę).

„Teogonija“ – genealoginės krypties epas, kuris pasaulį aiškina dievų buvimu. Pradžioje yra pasakojama apie pašaukimą, Hesiodasmūzas ir pereinama prie aiškinimo, kaip iš chaoso buvo sukurtas pasaulis, taip pat kalba apie dievus ir tris jų kartas. Hesiodas akcentuoja, kad jauniausioji karta yra pranašiausia.

„Darbai ir dienos“ didaktinio epo pavyzdys. Jis sudaryti iš 800 eilučių – tai pakankamai trumpas epas. Šis epas buvo parašytas po to, kai Hesiodo brolis pasisavino visus turtus. Taigi šis epas moko žmones, kaip reikia dirbti žemės ūkio darbus, nurodoma, kas yra doras gyvenimas. Epas nėra nuoseklus, esama mitologijos užuominų, ir tai jau rodo poezijos užuomazgas. Kūrinyje yra įterptas mitas apie Pandoros skrynią. Hesiodas kalba, kad dabartinis jo amžius yra geležies – liūdnas ir niūrus, o anksčiau yra buvęs aukso amžius. Jo epe įdomu tai, kad kalbėdamas apie amžius jis įveda žmonijos amžių. Hesiodo pasakotojas viską vertina, taigi, yra subjektyvus.

Dar galima minėti ir kitus Hesiodo veikalus, kurie jam priskiriami: „Heraklio skydas“ ir „Moterų katalogas“.

Hesiodas kaip ir Homeras rašė hegzametru.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Graikų lyrikas Alkajas
Chorinė lyrika
Senovės graikų lyrikos poetė Sapfo
Klasikinis graikų literatūros periodas
Po Homerinis epas

Po Homerinis epas

Po Homerinis epas – tai visi sukurti epai po Homero “Iliados” ir “Odisėjos”.

Po Homero atsirado daugiau epų parodijų. Jos susijusios su socialinėmis ir politinėmis aplinkybėm. VI – VII a. pr. Kr. Prasideda klasių kovos. Tuo metu didieji epai praranda populiarumą. Ilgas epas jau tapo neįdomus. Pradėtos kurti parodijos. Vieną iš tokių galima minėti „Varlių ir pelių karas“ – „Iliados“ parodija. Ši parodija pasakoja, kaip varlė nešė per upę pelę, bet pamatė gyvatę, todėl pelę paleido. Ji nuskendo ir dėl to kilo karas. Šioje vietoje įsikišo dievai; varlės pasikvietė į pagalbą vėžlius, kurie nukarpė pelėms uodegas ir varlės laimėjo.

Be parodijų buvo kuriamos ir ciklinės poemos. Tai poemos po Homero. Kūrinių išlikę nėra, tačiau apie jas žinoma iš šaltinių. Ciklinės poemos – epų ciklai.

Šiuo archajiniu laiku formuojasi lyrika. Tai maždaug VII – VI a. pr. Kr. Tarpinė grandis tarp epo ir lyrikos yra Hesiodas ir jo kūryba.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Archajinis literatūros laikotarpis
„Iliados“ ir „Odisėjos“ stiliaus ypatumai
„Iliados“ ir „Odisėjos“ kompozicija
Graikų poetas Hesiodas

Archajinis literatūros laikotarpis

Archajinis periodas – tai IX a. pabaiga ir VI a. pr. Kr. pabaiga. Šiuo laiku parašoma Homero „Iliada“ ir „Odisėja“, pradeda formuotis lyrika.

Pagrindinis archajinio literatūros laikotarpio žanras – epas (pvz.: Homero epas “Iliada” ir “Odisėja”). Viso to ištakos yra Graikų folklore, nes epas yra susijęs su žodine tradicija. Yra skiriamos kelios pasakotojų kategorijos:

a) Pirmieji vadinami Aoidais (dainiais), kurie įvairiems pasakojimams suteikia meninę formą, kai ką hiperbolizuoja. Aoidai dažniausiai pasirodydavo ceremonijose, kuriose gyventojai aukodavo dievams. Jie pirmiausia apdainuodavo dievų žygius, vėliau deklamuodavo eiles, dainuodavo, dalyvaudavo puotose. Aoidai apdainuodavo ne tik dievus, bet ir herojus. Savo žodžiams pritardavo lyra. Vėliau šiais dainas nustelbė deklamavimas. Deklamuotojas vietoj lyros turėjo lazdą, kuri paprastai būdavo papuošta laurais. Tai buvo kaip tam tikras simbolis – dėl pastarosios deklamuotojas turėdavo teisę kreiptis į minią.

b) Pamažu giesmės tapo epais, o pasakotojai imti vadinti Rapsodais – tais, kurie sujungia giesmes. Aoidai improvizuodavo, o Rapsodai tik atlikdavo veikalą. Kai kurie iš jų tapo poetais. Rapsodiniu būdu buvo sukurta „Iliada” ir „Odisėja”. Senovės žmonės manė, kad šiuos veikalus sukūrė Rapsodas Homeras.

c) Poetų laikas.

Taigi, kaip manyti iš žmonių spėjimų, patikimų duomenų apie Homerą trūko jau antikos laikais. Tada net septyni miestai skelbėsi esą Homero tėvyne. Buvo manyta, kad graikas Homeras buvo aklasis, o literatūrologai sutarė, kad Homeras yra iš tiesų egzistavęs, gyvenęs 8 a. per. Kr. Dialektologai teigia, kad Homero gimtinė yra Smirnos miestas Graikijoje. Visi neaiškumai leido susiformuoti Homero klausimui. Tai kilo dėl istorinių duomenų stygiaus. Klausimui susiformuoti turėjo įtakos kompozicijos ir siužetų prieštaravimai. Buvo kilę abejonių, ar poemos originalios. Klausimo tema – autorystės problema.

18 a.  paplito nuomonė, kad „Iliada” ir „Odisėja” yra gilioje senovėje liaudies sukurta poezija. Vokietijos mokslininkas Volfas 1795 m. parašė ir išleido studiją „Homero įvadas”, kuriame moksliškai suformulavo Homero problemą. Veikale teigė, kad Homero epai yra įvairių giesmių, sukurtų skirtingu laiku, rinkinys, tad šios giesmės yra daugelio autorių kūrybos vaisius, iš kurių Homeras yra pats garsiausias.

Be viso to, mokslininkas teigė, kad “Iliada” pasakoja apie dešimtųjų karo metų įvykius, tačiau logiškai visi karai turėjo vykti anksčiau. Ši hipotezė skatino diskusijas ir suformavo dvi hipotezes:

a)    Analitinė hipotezė teigė, kad abu veikalai yra savarankiškų kūrinių visuma. Šios hipotezės atstovas pats Volfas.

b)    Antroji – unitarinė hipotezė, kuri yra priešinga pirmajai.

Kultūrologai yra linkę pritarti antrajai hipotezei. Jie taip pat vieningai sutaria, kad „Iliada” yra ankstesnis kūrinys, kurio sukūrimo laikas yra VIII a. pr. Kr.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

„Iliados“ ir „Odisėjos“ stiliaus ypatumai
„Iliados“ ir „Odisėjos“ kompozicija
Po Homerinis epas