Poetas Antanas Justinas Vienažindys

Poetas Antanas Justinas Vienažindys gimė 1841 m. rugsėjo 26 dieną Anapolyje (dab. Rokiškio raj.), Plioterių dvare. Tai lietuvių poetas, kunigas ir vienas pirmųjų lietuvių lyrikų bei priešaušrio laikotarpio autorius. Jis laikomas simboline jungtimi tarp Baranausko ir Maironio.

A. Vienažindys anksti neteko tėvo, bet berniuko šeima rūpinosi patėvis. Jis siekė išmokslinti povaikius ir sūnų. Pirmąją klasę Antanas pradėjo lankyti 1856 metais, tačiau, mokyklą pertvarkius, jis jau gavo gimnazijos penkių klasių baigimo pažymėjimą. Mokydamasis gimnazijoje būsimas poetas turėjo galimybę mokytis lenkų kalba dėstomų Šv. Rašto pamokų, rusiškai – matematikos, geografijos, gamtos istorijos, mokytis lotynų, vokiečių, prancūzų it rusų kalbų. Gimnazija atvėrė duris pažinčiai su grožine literatūra. A.Vienazindys.jpgGimnazija ir svetimų tautų literatūra darė įtaką būsimam poetui. Maždaug nuo studijų laikų A. Vienažindys, veikiamas lenkų įtakos, ėmė pasirašinėti Vienožinskiu.

1861 m. rudenį Vienažindys įstojo į Žemaičių kunigų seminariją ir po ketverių metų jis tapo diakonu, o 1865 m. vasarį vyskupas Motiejus Valančius jį įšventino kunigu. Tų pačių metų kovo 24 d. gautas gubernatoriaus leidimas Vienažindžiui eiti Šiaulėnų vikaro pareigas. Vienažindys itin susibendravo su parapijiečiais, būrė juos krūvon ir įtaigiai pamokslavo.

Krinčine ir kitose parapijose Vienažindys rėmė pasipriešinimą spaudos draudimui, pats platino religines knygas, paskatino šiai veiklai garsų knygnešį Antaną Krasinską-Voverį.

A. Vienažindys neapsiribojo kunigyste, jis ir toliau lavinosi: domėjosi filosofija, teologija, tyrinėjo mokslo ir religijos santykius. Mėgo filosofuoti su konfratais. Vertindamas išprusimą, ragino lavintis giminaičius bei rėmė jų studijas.

Ne visiems patiko A. Vienažindžio vikaravimas, tad poetas buvo perkeltas iš Krinčino, vėliau iš Vainuto. Nuo 1873 m. rudens jis buvo Breslaujos vikaras, o nuo 1876 m. gegužės pabaigos – klebonas Laižuvoje. Čia Vienažindys energingai ūkininkavo, palaikė ryšius su knygnešiais. Krinčine pradėjęs platinti knygas, organizuoti knygnešius, jis šią veiklą tęsė ir kitur. Parapijose platindavo ir savo eilėraščius, organizuodavo chorus.

1891 m. rudenį poetas sunegalavo, nuo skrandžio vėžio jis gydėsi Varšuvoje, Tartu, Rygoje, bet tai negelbėjo. Antanas Vienažindys mirė 1892 metų liepos 29 d. ir buvo palaidotas Laižuvos kapinėse.

Kūrybinis A. Vienažindžio kelias  pirmaisiais paeiliavimais prasidėjo seminarijoje. Jo eilėraščių likę nedaug, o be to, poetas niekur nerašė datų, taigi sunku nustatyti kūrybos periodiškumą. Jo eilėraščiai surimuoti lyg dainos, o ir jis pats juos taip vadino. Iš viso išlikę 26 užrašyti eilėraščiai „Dainos lietuvio žemaičiuose“ (kritikoje žinomas kaip „Dainos“) ir dar priskiriama 10 kitų eilėraščių be pavadinimų. 1894 metais šis rinkinys pasirodė Amerikoje. Vienažindžiui, kaip ir Antanui Strazdui, buvo priskiriama kur kas daugiau eilėraščių – anoniminės bei liaudies kūrybos. Poeto įkvėpimas neretai siejamas su meile gimnazijos mokinei Rožei Stauskaitei.

Poetas laikomas vienu pirmųjų dainiškosios poezijos pradininkų, meilės lyrikos kūrėjų. Nors Vienažindys artimas Strazdui, tačiau šio stilius buitiškesnis, o Vienažindžio – artimas Maironiui. Poetas ieškojo dailesnio, jausmingesnio kalbėjimo. Jis įtvirtino jambą, vyriškus rėmus, matoma pastangų kurti silabotoninę eilėdarą.

Rinkinys „Dainos“ – tai nuoseklios, apgalvotos struktūros lyrinės bei satyrinės poezijos rinktinė. Jį pradedanti „Daina” yra ir Vienažindžio kredo, išreiškianti jo talentą. Eilėraštyje atsiskleidžia individuali poeto lemtis, kuri reprezentuoja tautos likimą. Vienažindžio poezijos šaltinis yra skausmas, kuris gimdo kentėjimą, o iš šio išsirutulioja daina.

Oi dainos dainelės, jūs mano patieka!
Visi širdies skausmai pas jumis palieka.
Tada aš laimingas, kada jums dainuoju,
Kada savo vargus verkdams išrokuoju…

Kentėjimo priežastis – valdžios priespauda – taip pat sudėta dainose:

Aštrūs valdžios peiliai širdį man pervėrė
Ir sunkį lenciūgą ant kaklo užnėrė.
Reik man naštą nešti ir krimst plutą kietą,
Vienam kaip žuvelei gyvenant ant svieto.

Su liaudies daina Vienažindį artina tam tikri dainų motyvai (sakalas, gulbelės, namų vaizdiniai, bernelis, motutė, lakštingalėlė), tarmybės, žmogus ir gamta, deminutyvai, epitetai:

Toli ir tu esi, o mano gulbele!
Kodėl neatskrendi, tu mano paukštele?!
Kodėl gi tu gaili baltųjų sparnelių?
Kodėl neaplankai ir mano namelių?
Laukiu ašen tavęs, ranka pasirėmęs,
Ašaroms aptvinęs, rūpestį paėmęs…

Poeto skiriamasis ženklas – tai melodija ir įsimintina eilutė. Melodija išlygina ritmo nesklandumus, žodžių trumpinimus, kitus eiliavimo kliuvinius, o įsimintina eilutė išlieka dainos centru. Paralelizmai, žodžių samplaikos, tautologiniai junginiai, perifrazės ir deminutyvai sieja Vienažindžio ir liaudies dainos poetiką.

Vis dėlto net ir tie poeto kūriniai, kurie iš pažiūros artimiausi tautosakai, bent viename struktūros lygmenyje turi ryškų autorystės įspaudą. Vienažindys laikomas ne tik dainuojamosios poezijos, bet ir lietuviško romanso pradininku.

Liūdesiu ir elegiškumu A. Vienažindys artimas J. Biliūnui.

_________________________
Daugiau apie tai skaitykite:

Jonas Mačiulis – Maironis
Antanas Baranauskas
Motiejus Valančius
Vilhelmas Storostas – Vydūnas. Gyvenimas ir kūryba
Jonas Biliūnas

Poetinė semantika

Poetinė semantika yra meninių prasmių sfera, aptarianti santykį tarp tiesioginės ir perkeltinės reikšmės. Poetinėje kalboje didžioji dalis teksto yra perkeltinės prasmės tekstas, kuriam suprasti ir įžvelgti reikia tam tikrų teorinių sąvokų. Santykis tarp tiesioginės ir perkeltinės prasmės gali susidaryti trimis būdais:

1. gretinimo;
2. lyginimo;
3. kontrasto.

Tas santykis tarp tiesioginio ir netiesioginio pasakymo vadinamas tropu. Tropas – tai yra motyvas, susidarantis iš perkeltinės prasmės ir turintis pamatą tiesioginiame pasakyme.

Pagal prigimtį ir raiškos sudėtingumą tropai skirstomi į metonimijas ir metaforas. Ne visada tarp jų išlieka aiškios ribos, kartais šie tropai būna ir metaforos, ir metonimijos. Metaforai yra būdingos dvi savybės – vidinis judesys ir vertinimo aspektas. Metonimija yra pastovesnis tropas, sustingęs, bet gretinimo pamatas aiškiai jaučiamas.

Metonimijos pagal išraišką yra skirstomos į paprastąsias ir išplėtotas. Paprastos yra trumpos ir lakoniškos (2, 3 žodžiai), glaudžiai susijusios su gretinamuoju žodžiu. Pagal jį paprastosios metonimijos yra skirstomos į:

Metoniminį epitetą (žaliaskarė eglė);
Medžiagos metonimiją (geltonlapis klevas, vario klevai, sidabro jūra);
Vietos metonimiją (dūmuos paskendus kavinė);
Priklausomybės metonimiją (Mėgau Grygą ir Čiurlionį mėgau. – turima galvoje jų kūryba).

Metonimija remiasi ne panašumo, o realios priklausomybės pamatu.

Išplėtotos metonimijos:

Perifrazė – išplėtota metonimija, kada aiškiai numanomas objektas ar reiškinys apibūdinamas kitu, perkeltiniu vaizdu:

Mano metai eina per žmones.
Mano metai. (J. Marcinkevičius) – taip apibūdinamas senėjimas.

Sinekdocha – kai per dalį pasakoma apie visumą, t.y. vienaskaitos vartojimas vietoj daugiskaitos, bendros sąvokos – vietoj konkretesnės arba atvirkščiai:

„Atsakai už grūdą, dirvoje pasėtą.” (A. Baltakis) – kalbama apie vieną grūdą, o galvoje turima daugiskaita.

• Antonomazija – tikrinio vardo vartojimas bendrine reikšme arba atvirkščiai – bendrinio tikrine:

O kiek einšteinų ir galilėjų.
Šešiolikmetis žemėje miega. (J. Marcinkevičius)

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Alegorija
Metafora ir metonimija
Meninės raiškos priemonės (1)
Ugnies semantika Vytauto Mačernio poezijoje (I dalis)
Ugnies semantika Vytauto Mačernio poezijoje (II dalis)

Iš „literatūrinių” prisiminimų

Pulgio Andriušio novelių knygos „Anoj pusėj ežero” stilistiniai štrichai (II dalis)

Kalbant sintaksiniu aspektu, reikia išskirti tai, kad sakiniai yra gana ilgi – neretai vienas sakinys tęsiasi tris keturias eilutes ar net visą pastraipą. Fragmentiškiems žmogiškosios dramos intarpams užtenka trumpučių lakoniškų sakinių. Tačiau tai negalioja pasakojimams apie gamtą, kur lyriniai išsiliejimai banguote banguoja ir jiems žodžių nepristingama. Štai „it gubos sustatyti debesys“ ir „kelias išsivaduoja iš liepų“.

Su tuo susijusi ir kita P. Andriušio stiliaus ypatybė – vaizdinga kalba, pagrįsta jau minėta šnekamosios kalbos stilizacija, taikliais, kartais net stebinančiais epitetais (karšinčius beržas, pusniausia pusnis, margaspalvės šokėjos plaštakės, pavasario karalienė geltonoji ir lėbautoja puriena etc.) ar palyginimais („šilta kaip Dievo burnoje“ arba „varnalėšos, teškenasi apsiputojusios kaip pirtininkai atlaidų išvakarėse“). Rašytojas pasirenka labai taiklius žodžius, nusakančius reiškinį  ar tam tikrą objektą:

„Silvyčių užtvindytus langus šluostė šilkinės smidrų puokštės, o darželyje nuo liaunų kotelių nežmoniškomis jėgomis stengėsi atsiplėšti baltų piliarožių varpeliai, verždamiesi bent sykį pamatyti tuos kraštus, kur link taip pasiutiškai skuba juodi audros raiteliai.”

Taip pat reikėtų paminėti ir tautosakos parafrazes: „ne pagal Jurgį kepurė“ bei aliuzijas į Šv. Raštą:

„Tai – hidra daigiarankė pradeda dienos nuotykius, kurie greičiausiai baigsis pranašo Jonos likimu.”

„Kaip stikliaus deimantas rėžia ežero paviršių niekingas raudonas vabalėlis, nepalikdamas nė menkiausios brydės, sakytum jis plauktų per spanguolių kisielių: dar nespėjo pasislinkti į priekį, o jau vanduo kaip Raudonojo jūroj paskui žydus vėl užraukia.”

Perskaičius noveles matyti, kad autorius linksta į gamtos mistifikavimą – tai akcentuoja neatitrūkimą nuo kaimiškųjų šaknų, kai gamta jaučiama žmogiškąja savastimi:

„Bet ta putmeninga, nušutus spalva, bet tos amžinų prieblandų erdvės, kur niekad neužsuka saulė, kur neįklysta vėjas! Kiūki tyla ir tie medžiai, kurie niekuomet nelinguoja šakų, o jose nesukranksi net juodas varnas, jau nekalbant apie gaudesį bičių aplink liepos žiedą, jaukų spurdėjimą peteliškės ties kraujažolės kepure.”

„<…> Tėvo pirkioje tyla. Languose diena dar nė nemano aušti. Į stiklus grabaliojasi smidro šakos. O gal ir ne smidro?”

Tekstų polifoniškumą liudija sąsajos su Dž. Bokačo „Dekameronu“ – pagal kūrinio konstravimo principą (visas noveles sieja tie patys veikėjai), pratarmėje ataidi M. Mažvydo „broliai ir seserys“, o novelė „Snaudalis dirvonėlyje“ atliepia A. Baranausko „Anykščių šilelį“ laipsniavimu pasakojant apie augalus.

Taigi stilistiniai akcentai – šnekamosios kalbos stilizacija, leksikono turtingumas bei vaizdingumas aliuzijos į tautosaką ir Šv. Raštą – yra argumentuotai sąlygoti tematikos, t.y.  gamtos ir žmogaus ryšio estetizavimu.

__________________________

Daugiau skaitykite:

Pulgio Andriušio novelių knygos „Anoj pusėj ežero” teminis polius (I dalis)
Pulgio Andriušio novelių knygos „Anoj pusėj ežero” teminis polius (II dalis)
Pulgio Andriušio novelių knygos „Anoj pusėj ežero” teminis polius (III dalis)
Pulgio Andriušio novelių knygos „Anoj pusėj ežero” stilistiniai štrichai (I dalis)

Straipsnio autorė E. Valienė