Summa summarum: Alfonso Maldonio kūryba

Ankstesniame straipsnių cikle apžvelgus Alfonso Maldonio 8 – 9 dešimtmečio eilėraščių rinkinius „Rytas vakaras“ ir „Rugiaveidė“ lemties refleksijų atžvilgiu, ryškėja keletas esminių poeto kūrybos idėjų:

1. Likimo kategorija šiuose rinkiniuose aprėpia platų sąsajų spektrą: pradedant buitimi, egzistencija, žinojimu, pačiu žmogumi ir baigiant laiku bei būtimi. Apimdama praktiškai viską, ji yra lyg tam tikros ribos, neleidžiančios pernelyg „išsimušti“ iš gyvenimo srauto. Žmogus savo gyvenimą turi modeliuoti pagal likimo vagą ir negali rinktis. Lemtis iš tiesų atmeta laisvo pasirinkimo galimybę;

2. Likimas yra neatšaukiamas, tačiau poetas nurodo formulę, kaip jo intensyvumą galima sušvelninti. Tai padaryti padėtų retrospektyvus žvilgsnis į praeitį, prabėgusio gyvenimo permąstymas, priežasčių ir pasekmių grandinės suvokimas, prioritetų sudėliojimas, kaltės prisiėmimas, žodžiu, akistata prieš gyvenimą ir patį save;

3. Maldonio poezijos lyrinis subjektas nebesijaučia esąs pasaulio centras. Jis jau moka į save pažvelgti iš šono, apmąstyti praėjusį laiką, įžvelgti likimiškumą, matyti laukiančią mirtį, kelti esminius gyvenimo prasmės klausimus ir ieškoti atsakymų. Jam svarbu išsiaiškinti, kokia yra egzistencijos prasmė, kas tas likimiškumas, kokia mūsų paskirtis žemėje, ką po savęs turėtumėme palikti, kokie būti kitiems – tėvams, draugams, savo kartai, iš kur semtis dvasinių jėgų pareigai įvykdyti ir apskritai, kaip atsilaikyti prieš likimo vėją, kai jau esi suvokęs mirties paprastumą;

4. Maldoniškame eilėraštyje amžinybė nelabai randa vietą gyvųjų pasaulyje, nes jame pagrindinę vietą užima likimas ir negailestingas laikas, o darbus skaičiuoja prabėgę metai. Esminga tai – ką galima palikti po savęs atėjus mirčiai, kokios tai įtakos turės kitiems, ir ar tai prasminga. Norima būtį pritraukti prie kasdienybės, padaryti ją savą, lemtį kontroliuoti, o mirtį prisijaukinti. Poezijoje padaroma išvada, kad pats laimingiausias gyvenimas pasiekiamas per paprastumą;

5. Maldonio poezija artima Žemininkų kūrybai. Čia sąsajomis laikytinas filosofinis mąstymo pagrindas, kurio esmę sudaro būties problemos. Svarbiausia yra atverti būties prasmę ir išsiaiškinti likimo vaidmenį.

___________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Lemties refleksijos ir likimo atspindžiai literatūroje
(Ne) užmirštas poetas Alfonsas Maldonis
Alfonso Maldonio kūryba
Klausimai Alfonso Maldonio poezijoje (I dalis)
Klausimai Alfonso Maldonio poezijoje (II dalis)
Alfonso Maldonio poezija – tarp žinios ir nežinojimo
Alfonso Maldonio poezijos būtis ir buitis (I dalis)
Alfonso Maldonio poezijos būtis ir buitis (II dalis)
Laikas ir likimas pagal Alfonsą Maldonį (I dalis)
Laikas ir likimas pagal Alfonsą Maldonį (II dalis)
Alfonso Maldonio žvilgsniai
Kur gyvenimo prasmė? (I dalis)
Kur gyvenimo prasmė? (II dalis)
Alfonsas Maldonis ir Žemininkai

Alfonsas Maldonis ir Žemininkai

Žemininkų pavadinimas kilo iš ontologijos „Žemė“, išleistos 1951 metais Jungtinėse Amerikos Valstijose, kurią sudaro penkių poetų kūryba (K. Bradūno, A. Nykos – Niliūno, H. Nagio, J. Kėkšto ir A. Mačernio, kuris jau buvo miręs, tačiau jo kūryba buvo įdėta iš pagarbos). Žemininkai dar kitaip vadinami lankininkais. Pastarasis pavadinimas kilo tada, kai imtas leisti leidinys „Literatūros lankai“ (1952 – 1959 m.).

Gimę Nepriklausomoje Lietuvoje, beveik visi iš provincijos, anksti pajutę ryšį su žeme ir gimtine, pradeda kurti dar gimnazijose, o debiutuoja jau po universitetų baigimo maždaug tuo pačiu laiku – apie 1935 metus. Alfonsas Maldonis tada dar tebuvo vos šešerių metų berniukas. Nepaisant to, visgi jo kūryba, prasidėjus 1958 – aisiais, yra artima Žemininkų poezijai. Tai nėra tam tikrų idėjų ar temų kartojimas, bet labiau kalbėjimo, išsakymo ir filosofinio mąstymo bendrybė. Tokių A. Maldonio kūrybos sąsajų ir skirtybių su žemininkų poezija galima skirti bent keletą.

Pirmiausiai verta nubrėžti Žemininkų kūrybos gaires, kurių pagrindinis akcentas ir pamatas iš esmės visada yra žemė. Ji nėra vien beveidė gamta, bet žmogaus darbu ir kūryba perkeista tikrovė. Joje iškyla istoriniai, karta iš kartos kintantys klausimai, joje įprasminamas žmogaus buvimas. Žemė – tai šviesūs ir saugūs namai vaikystėje, bet atsakinga kovos arena vėliau, atnešanti ne vieną nusivylimą žmogui subrendus. Pastarasis teiginys visiškai netiktų A. Maldonio kūrybai. Čia žemė nėra pagrindinis centras – jai suteikiamas kitoks prioritetas. Jo lyrikoje žodis apie gamtą yra žodis apie žmogų, o šis apie gimtąjį kraštą. Paprastai dzūkiško peizažo fragmentai yra tik priemonė identifikuoti ir išskirti lyrinį „aš“, pereiti prie jo jausenų ir likimiškumo. Taigi, poeto kūryboje pabrėžiama gamtos ir žmogaus panašumo idėja.

Jau šiek tiek buvo užsiminta apie iškylančius istorinius klausimus, randamus Žemininkų poezijoje. Maldonio poezijoje istorijos realijų esama, tačiau istorinis kontekstas tėra tik vienas iš eilėraščio sluoksnių, pasitelkiamas bendrosioms būties ir likimiškumo temoms gvildenti, kurios yra senos.

Dar vienas aktualus dalykas – kartų kaitos reikšmingumas. Istorijos eigoje tęsiami ne tik pradėti darbai, bet ir tradicijos („Ir pradėti žmonių darbai, / Iš rankos perduodami rankon“ ). Svarbu suvokti, kas buvome ir kas esame, ką po savęs turime palikti. Poetas nuolat tai pabrėžia, apmąsto paraleliai su būties, mirties ir likimiškumo temomis. Labai panašiai kartas suvokia ir Žemininkai, besiremiantys žemdirbių gyvenimu, kuris jiems yra nenutrūkstamas, nebijantis mirties, todėl tęstinis. Jų poezijoje nuo namų einama prie tautos gyvenimo kultūrinių pagrindų.

V. Balsevičiūtė yra rašiusi, kad Žemininkų poezijos problematikai suprasti yra būtinas filosofinis kontekstas, kuriame itin stiprus minties primatas, o tematikos ir idėjų lygmenyje poezija ir filosofija yra lyg susisiekiantys indai. „Labiausiai žemininkus yra paveikusi egzistencialistinė, ontologizuota filosofija (Kierkegaardas, Schopenhaueris, Nietzsche), taip pat – Berdiajevo, Spenglerio, Heideggerio, Jasperso ir kt. filosofinė mintis, perprasta iš Maceinos ir Griniaus paskaitų ir savarankiškų studijų“. Taigi, Žemininkų poezijoje itin reikšmingas filosofinis mąstymo pagrindas, kurio esmę sudaro būties problemos. Klausimai apie būtį, egzistenciją, likimo vaidmenį artimi ir A. Maldoniui. Tai, ko gero, yra netgi vienas iš poezijos pamatų. Svarbiausia yra atverti būties prasmę, išsiaiškinti likimo vaidmenį ir surasti, kas galėtų įprasminti žmogaus egzistenciją. Atsakymą poetas lyg ir randa – prasminga egzistencija laikytini išliekamąją vertę turintys darbai ir, be abejo, žmogaus puoselėjamas gerumas. Žemininkai pastarajam klausimui suranda kitą atsakymą – jiems svarbiausia vertybė – kūryba. Tik toks darbas sujungia gyvuosius ir mirusiuosius.

Taigi, nepaisant keleto Žemininkų kūrybos savitumų (pvz.: akcentuojamos opozicijos tarp namų, kurie atstoja visą Lietuvą, ir pasaulio; pabrėžiama vaikystė – prarastas laikotarpis, kurio vaizdas nėra šviesus; pasaulyje patiriamas pralaimėjimas ir kt.), kurie nebūdingi A. Maldonio poezijai, visgi poeto kūryba yra pakankamai artima Žemininkams ne tiek kuriamo pasaulio vaizdiniu, kiek tam tikromis temomis, keliamais klausimais apie būtį bei filosofiškumu.

__________________________

Daugiau skaitykite:

Lemties refleksijos ir likimo atspindžiai literatūroje
(Ne) užmirštas poetas Alfonsas Maldonis
Alfonso Maldonio kūryba
Klausimai Alfonso Maldonio poezijoje (I dalis)
Klausimai Alfonso Maldonio poezijoje (II dalis)
Alfonso Maldonio poezija – tarp žinios ir nežinojimo
Alfonso Maldonio poezijos būtis ir buitis (I dalis)
Alfonso Maldonio poezijos būtis ir buitis (II dalis)
Laikas ir likimas pagal Alfonsą Maldonį (I dalis)
Laikas ir likimas pagal Alfonsą Maldonį (II dalis)
Alfonso Maldonio žvilgsniai
Kur gyvenimo prasmė? (I dalis)
Kur gyvenimo prasmė? (II dalis)
Summa summarum: Alfonso Maldonio kūryba

Alfonso Maldonio žvilgsniai

Alfonso Maldonio poezija pasiduoda ne tik tokiam skirstymui, kai plačiu žvilgsniu aprėpiama visuma, kiti (savos ir svetimos aplinkos žmonės), bet matomas ir „aš pats“, t.y. žvilgsnis nukrypsta į save, pasineriama į savianalizę, apmąstymus, pasvarstymus. Daugelyje eilėraščių dėmesys koncentruojamas ties šiuolaikinio žmogaus psichologine savijauta, vidinio išgyvenimo permainų fazėmis, kurių daug daugiau rinkinyje „Rytas vakaras“, priešingai nei „Rugiaveidėje“, kur labiau susitelkiama ties tiesos, teisybės paieškomis, bandymu prie jos priartėti, net prisiliesti.

Ir visgi, poezijoje svarbu atsiremti į tai, kas priartina prie žmogiškumo esmės. Pasak J. Lankučio: „Poetą vilioja atkaklus ir atviras gilinimasis į save, į savo kartos dvasines būsenas, vidaus prieštaravimus.“ :

Pavirsti ne sava valia
Į šaltą pažinimo žaltį,
Gyvos akimirkos galia
Iš šono į save pažvelgti.

„Ne gyvenu čia…”

Šis savęs suvokimas istorijoje ir laike yra vienas pagrindinių A. Maldonio poezijos leitmotyvų. Tai ne tik minties, bet ir jausmo kriterijus, kuris „padeda poetui geriau ir giliau suvokti savo kartos vietą šių dienų pasaulyje, asmeninės ir istorinės patirties reikšmę, laiko distanciją, kūrybinės veiklos prasmę…“  Dabartinio žmogaus pasaulėjauta dabar nelabai paženklinta realiu atsakomybės jausmu, tačiau visa tai nukreipta į visiems rūpimas problemas, į mūsų amžiaus „psichologiją“. Maldonio eilėse ši psichologija yra gan savita: lyrinis subjektas čia jaučia atsakomybę ne tik prieš save, bet dar daugiau prieš kitus:

Kai išeisiu, suvisam išnyksiu,
Gal po dešimties, o gal po metų,
Nežinau, ką jums paliksiu –
Smulkmenų kartėlį, džiaugsmo medį?

„Lobiai“

Smulkiai ir lėtai perkračius gyvenimą, norėtųsi aukštai pakelti galvą, „atsigręžti, parodyti kiekvienam: / Štai mano gyvenimo laukas, / Mano žali želmenėliai“ , tačiau taip „tvirtais žingsniais matavęs gyvenimą, žmogus staiga pajunta, kad gyvenimas negailestingai matuoja jį patį“ , kad tuščio ir netikro gyvenimo baimė visada bus šalia, nenutols iki užsimiršimo, bus kaip toji savikontrolė, neleidžianti išklysti iš prasmingų darbų ir dienų srauto, kai per „neišsibaigiančias erdves leki leki / ir netgi pėdsakų nėra – nematomų grandinių“ . Taigi, toks tarsi nešališko žiūrovo įspūdį sudarantis „žvilgsnis iš šalies“ tampa pagrindiniu lyrinio vertinimo komponentu.

Dar vienas reikšmingas A. Maldonio poetinio pasaulėvaizdžio bruožas – autoironija. „Blaivus analitikas sugeba skeptiškai žvilgtelti į save. Vienas pašaipus sakinys – ir jau griūva, rodos, tvirtai suręstas vaizdų statinys, atsiveria sakytum vientisos meninės realybės plyšiai.“ Teisuoliško pamokslautojo poza A. Maldoniui yra svetima, todėl reikalinga autoironija, skirta pačiam sau kaip tam tikra savikritikos rūšis – daugelis visuotinių žmogiškųjų nuodėmių prisiimamos kaip savos. Būtent per tokią autoironiją parodoma ne tik atsakomybė už save ir kitus, bet ir tam tikras požiūris, t.y. prieš žvalgydamiesi į kitus ir iš jų reikalaudami, pradėkime pirmiau nuo savęs, kad neužgestumėm kaip šviesos niekuo neįžymūs.

Kitas labai svarbus žvilgsnis į save skleidžiasi rinktinėje „Rugiaveidė“. Susirūpinama laiko stoka, gyvenimo trumpumu, savosios veiklos produktyvumu ir naudingumu. Prieš visa tai nublanksta net mirtis, rodoma per gamtos reiškinius (apskritai gamtiškumas visoje poezijoje neatsiejamas nuo žmogaus egzistencijos) ir kitimus:

Ir širdį suspaudžia
Ne lapų kitimas,
Žolynų vytimas,
Žiemos nujautimas –

Suspaudžia mintis,
Kad ne viską suspėjęs,
Smėlynuos pušynuos
Aptilsi lyg vėjas.

„Vėjuotą dieną žiūrint į Vilnių“

„Apskritai poetas daug kur mato ir vaizduoja daiktus dviem rakursais – iš kasdienybės taško ir iš istorinės perspektyvos.“  Pirmasis planas labiau susijęs su emocijomis, o antrasis – su filosofiniu ir idėjiniu apibendrinimu, kuris žymiai reikšmingesnis. Yra savistabos akimirkų, „Kai tyliai į save žiūri, / Kai taurę atminties geri“  ir susilieja reali nuotaika su sapnu, įsivaizdavimas tampa tikru išgyvenimu, parodančiu kasdien slopinamo jausmo galimas pasekmes. Tokiais atvejais sukuriama gryno vidinio veiksmo iliuzija: kas būtų, jei nemokėtum tvardytis, jeigu galėtum galupirščiais paliesti tiesą, jeigu atsisakytum kasdieninio elgesio taisyklių, jeigu paklustum pirmajam impulsui… Savistaba ir savikontrolė visgi neleidžia išsprūsti iš aplinkos ir erdvės, taigi, belieka kurti prasmingą ir būtį, ir egzistenciją.

__________________________

Daugiau skaitykite:

Lemties refleksijos ir likimo atspindžiai literatūroje
(Ne) užmirštas poetas Alfonsas Maldonis
Alfonso Maldonio kūryba
Klausimai Alfonso Maldonio poezijoje (I dalis)
Klausimai Alfonso Maldonio poezijoje (II dalis)
Alfonso Maldonio poezija – tarp žinios ir nežinojimo
Alfonso Maldonio poezijos būtis ir buitis (I dalis)
Alfonso Maldonio poezijos būtis ir buitis (II dalis)
Laikas ir likimas pagal Alfonsą Maldonį (I dalis)
Laikas ir likimas pagal Alfonsą Maldonį (II dalis)
Kur gyvenimo prasmė? (I dalis)
Kur gyvenimo prasmė? (II dalis)
Alfonsas Maldonis ir Žemininkai
Summa summarum: Alfonso Maldonio kūryba

Alfonso Maldonio poezijos buitis ir būtis (2 dalis)

Eilėraščio pradžia paženklinta prieštaromis, kurių apstu ir visame tekste: kalkių akmuo (kieta medžiaga) ir burė, vėjo plazdenama. Kalkakmenis – viena seniausių statybinių medžiagų, naudota dar Mikerino ir Khafre piramidėms statyti, kartais dar vadinama ir litografiniu akmeniu. Taigi, kuriamas netikrumas, akimirksnio įspūdis. Vėliau žvilgsnis kreipiamas į paprasčiausius dalykus, kurie visgi pasilieka: šakų tvorelė, kadagiai, trys beržai – ir tai visa, kas dar gali būti priskiriama kiekvienam po mirties. Iš esmės visas eilėraščio tekstas suskaldytas į PRIEŠ ir PO. „Prieš“ grupei priklauso būtis su visu kasdieniškumu, svajonėmis, meile, draugai, o „po“ pasiglemžia svajones, siekius, gyvastį, meilę, net ir buvimą gyvu tarp gyvų, kaip sako Maldonis.

Ne tik šiame eilėraštyje, bet ir daugelyje kitų, net tuose, kur nėra konkrečiai išsakyta nuomonė, galima daryti išvadą, kad A. Maldonis visgi pasisako už paprastą gyvenimą, buvimą, kasdieniškus, bet malonius rūpesčius, gyvenimą bei veiklą ne tik sau, bet ir kitiems, paprastą bendravimą ir susikalbėjimą (pvz.: „Žmogaus buvimui“, „Mano mieloji…”  ). Kasdieniškumas aktualus ir šiame eilėraštyje („Buvai kasdieniškas – ir visgi nejaukus.“), tik skirtumas tas, kad čia jis tarsi kitoks, neišlaikytas, nenuoseklus, todėl ir buvimas tapęs nejaukus. Ir aiškėja viso to pasekmės – gyvenimas sumindžioja visus neišlaikiusius kasdienybės įtampos. Kitaip tariant, Maldonio eilėraščiuose dažnai atsiranda „priežasties ir pasekmės, vaizdo ir išgyvenimo uždara apytaka, susitinka dvi vienodai stiprios srovės.“ Kartais net susidaro keistas įspūdis, tarsi „gyvenimas verstų iš naujo sukti nutolusio veiksmo kadrus, dar kartą įsižiūrėti ir suprasti, kodėl negali atsikratyti to jausmo ar minties, kodėl atminty šmėsčioja vaizdų nuotrupos ir nuotaikų šešėliai.“

Apskritai eilėraštis savo turiniu nėra sudėtingas. Kalbama apie žmogų, kurį pasiglemžė pavasarį upės vanduo ir jis nuskendo. „Pavasario vanduo neatsargus“ – tai dar vienas netikrumo, išnykimo simbolis, tačiau jis kartu žymi ir gyvybingumą. A. Maldonis dar kartą „išdėsto“ priešingybių teoriją, gyvenimą ir daiktus vaizduodamas iš įvairių pusių, kada net būties spėjimai yra tarytum vaškas minkoma tiesa, o vanduo – gyvybės simbolis – priešpastatomas skurdžiam paminklui. Sausio pūga, žvakė ir klausimai – „Šviesa ar vaškas?“. Koks vis dėlto trapus žmogaus likimas – būties trapumas ir buities stiprumas. Dar kartelį pakartojama poeto pasaulėjautos formulė, tik jau ne provokuojančia abejone kaip prieš kelis dešimtmečius, o klausimu ir ryžtingu pasirinkimu „Vis dėlto – šviesa.“

V. Sventickas, tyrinėjęs Maldonio lyriką, yra pastebėjęs, jog tokiuose eilėraščiuose kaip „Kalkakmenio burė“, kuriame yra kalbama apie mirusį asmenį, galima prielaida, jog jo tragiškas likimas sietinas su charakterio bruožais („Už laikiną ištikimybę laiko – draugo / Buvimą gyvo tarp visų gyvų.“). Eilėraštis šią hipotezę pagrindžia. Iš tikrųjų tekstas atskleidžia sudėtingos asmenybės psichologinį vaizdą, rodo ir poeto sugebėjimą justi charakterio komplikacijas. Ir dar, svarbi aplinkybė, dramatizuojanti pasakojimą, memorialinis akcentas, kuris šiame tekste itin svarbus.

Toliau viskas iš dalies kreipiama į gyvenimo prasmingumo apmąstymą, detales, būtį ir likimą. Viskas tarsi žaidimas – gyvenimo žaidimas. Kartu ir laikinas, ir labai amžinas. Būtis čia yra tai, kas neatsiranda ir neišnyksta; būtis – tai, kas negali pavirsti nebūtimi, todėl būtimi galima vadinti tik tai, kas amžina ir nekintama, nes bet koks kitimas reiškia atsiradimą ar išnykimą, o tai jau sietina su nebūtimi. Pripažindami, kad būtis yra amžina, nejudri, vientisa ir neskaidoma, mes galime empirinį pasaulį pripažinti kaip nebūties pasaulį. Parmenido žodžiais tariant: „Būtis yra, o nebūties nėra“ .

„Kalkakmenio burė“ turi kelis lyrinius subjektus. Vienas iš jų – numanomas „tu“. Tai eilėraščio pagrindas, į kurį kreipiamasi, ir kitas, kuris kreipiasi. „Kaip raketa po programuoto starto / Tu nukritai į šiuos skurdžius laukus“. Tai lyg būties praradimas, kada ir vėl atsiskleidžia tas pats netikrumas bei laikinumas. Laikinai pakilai į dangų (gal ieškot kažko amžino, nedalomo) ir nukritai (viską praradai), kaip ta burė, kurią viena minutę vėjas plaka, o jau kitą būna štilis. Gyvenimas irgi lyg scena – gali vaidinti, jog „gyveni“, tačiau būtis vis tiek tave įveiks.

Būtis kaip tokia eilėraštyje gali būti suprastina dvejopai: būtis kaip pats objekto buvęs gyvenimas, t.y. buvimas žemėje, ir būtis kaip buvimas po mirties, nes kalbama apie abu, nors iš esmės labiau akcentuojama būtis po būties (po mirties). Būčiai po mirties suteikiamas toks reikšmingumas, kiek jis sietinas su egzistenciniu apmąstymu apskritai. Nepaprastai daug akcentų sudedama į tai, kas atsitinka po mirties, ir kiek tada gyvenimas tampa prasmingas. „Liko būties spėjimų keistas raštas“ – regis parodoma, jog pagal A. Maldonį, su mirtimi viskas ir pasibaigia, nerandama tąsa begalybėje, kuri galėtų pateisinti gyvenimą.

„Dabar jau ne į tolį, o į gylį“ eilėraštyje įgyja savitą reikšmę – pakartojama net keletą kartų, sudedami pagrindiniai akcentai. Čia jau ima viršų lemties refleksijos, kurios, prasiveržusios į žmogaus gyvenimą, atveria kitą plotmę (gyvenimas lyg horizontali tiesė, o lemtis ją nukerta vertikaliai – „į gylį“ – dedamas kryžius ir palydima į nebūtį), bet ne perspektyvas. Lieka šviesa, bet ne vaškas, kuris iki tol buvo minkomas kažkieno rankose. Tas kažkas – pati būtis, pats likimas, lemtis. Ir žmogus niekur nepabėgs nuo likimo. Tavasis kaip ir daugelio kitų bus minkomas, ir paskui ištirps tarp daugelio kitų likimų, kurių galbūt jau niekas ir neprisimins. Ir liks tik vėl toliau plaukiantis Gyvenimo laivas, ir vėl toliau „žalsvieji amžinybės vandenai“ skalaus likimo laivo bortus ir buitį bei būtį keis nebūtis.

___________________________

Daugiau skaitykite:

Lemties refleksijos ir likimo atspindžiai literatūroje
(Ne) užmirštas poetas Alfonsas Maldonis
Alfonso Maldonio kūryba
Klausimai Alfonso Maldonio poezijoje (I dalis)
Klausimai Alfonso Maldonio poezijoje (II dalis)
Alfonso Maldonio poezija – tarp žinios ir nežinojimo
Alfonso Maldonio poezijos būtis ir buitis (I dalis)
Laikas ir likimas pagal Alfonsą Maldonį (I dalis)
Laikas ir likimas pagal Alfonsą Maldonį (II dalis)
Alfonso Maldonio žvilgsniai
Kur gyvenimo prasmė? (I dalis)
Kur gyvenimo prasmė? (II dalis)
Alfonsas Maldonis ir Žemininkai
Summa summarum: Alfonso Maldonio kūryba

Alfonso Maldonio poezijos būtis ir buitis (1 dalis)

Nereikia aiškinti, kas yra buitis (t.y. įprastinės kasdieninio gyvenimo sąlygos), o būties sąvoka, nors ir turinti daug apibrėžimų, paprastai lieka nelabai aiški, nes ir pati būtis yra neapčiuopiama, nematoma ir šiaip jau paslaptinga kategorija. Dabartinės lietuvių kalbos žodynas būtį apibrėžia kaip buvimą, gyvenimą, o filosofijoje tai jau yra objektyvi tikrovė, realybė arba daiktų buvimo pagrindas. Prie viso to priskiriamas ir žmogus. Jo gyvenimas tarp daiktų ir su daiktais, t.y. buityje, yra būties dalis. Todėl kalbant apie žmogaus egzistenciją, būties ir buities kategorijos tampa labai artimos.

Ši artuma labai aiški ir A. Maldonio poezijos rinkiniuose. Poetas tarsi griauna sieną tarp buities ir būties ir rodo, koks žmogus yra pasidarę toliaregis, kaip yra pasikeitę vietomis šios dvi kategorijos, kas šių dienų žmogui yra tapę pagrindu, virtę aktualija: „Esame pasidarę / Nuostabūs toliaregiai, / O kasdienybei / Jau reikia akinių…“ Be viso to, išsakomas siekis, noras pritraukti būti plačiąja filosofine prasme prie kasdienybės, padaryti ją savą, lemtį kontroliuoti, o mirtį prisijaukinti. Iš esmės, kai kada poezijoje daroma išvada, kad pats laimingiausias gyvenimas pasiekiamas per paprastumą.

Maldoniškame pasaulyje žmogus „gimsta ir žūva“, „miršta ir lieka“, iš tikrųjų, atkartoja pasaulio logišką tėkmę, kurioje jis lyg maža savito likimo dulkelė, dalelytė sukasi pagal tam tikrą egzistencijos spiralę, pasiduodama amžinai laiko tėkmei ir atkartodama nuolatinius pasikartojimus:

Greta pradžia ir pabaiga,
<…>
O pilkas paukšti, tu suki,
Suki po rato ratą vėlei
Ir savo juodoje akį
Neši ir manąjį šešėlį.
Ir tu esi visos būties
Didžios teisybės dalelytė,
Kurios negalim kaip širdies
Išskaidyti ir padalyti.

Pilnatvė“

Būties ir buities tema rinkinyje „Rytas vakaras“ tarsi iš naujo pasikartoja kaip pasaulėjautos formulė, meninė idėja, paskelbta prieš dvi dešimtis metų eilėraštyje „Aukštos gaidos“. Kur anksčiau buvo deklaracija ir jaunatviškas polėkis, dabar radosi provokuojanti abejonė, klaustukas ir ryžtingas „Vis dėlto – šviesa“. Bet apie eilėraštį „Kalkakmenio burė“, kurioje būtis ir buitis sutelpa ne kaip priešpriešos, o kaip priežastis ir pasekmė, norisi pakalbėti nuosekliau ir išsamiau.

Skurdus paminklas – kalkakmenio burė.
Šakų tvorelė, pušys, kadagiai.
Pro tuos tris beržus jie dar bežiūri,
Kaip tu kadais pro juos į čia žvelgei.

Nešiojai vėją, skeldintį ant lūpų,
Buvai kasdieniškas – ir visgi nejaukus.
Piestu pakilo upėj ir suklupo.
Pavasario vanduo neatsargus…

Liko būties spėjimų keistas raštas.
Tarytum vaškas minkoma tiesa.
Sausio pūga. Ant stalo žvakė. Vaškas.
Šviesa ar vaškas? Vis dėlto – šviesa.

Vieni išties, kiti lyg scenoj kerta
Vaizduotės kumščiu į duslius metus.
Kaip raketa po programuoto starto
Tu nukritai į šiuos skurdžius laukus.

Dabar jau nebesiverži į tolį,
Dabar jau vis gilyn gilyn smelkies.
Gimtosios žemės kruvini gurvoliai
Užvis labiausiai tavimi tikės.

Labiau už artimuosius ir už baugų
Tavosios meilės laikymą savu.
Už laikiną ištikimybę laiko – draugo,
Buvimą gyvo tarp visų gyvų.

Dabar jau ne į tolį, o gylį,
Ir smogia į rūdėto laivo kilį
Žalsvieji amžinybės vandenai.
Į būsimųjų žemę statmenai.

Eilėraščiu „Kalkakmenio burė“ susimąstoma apie gyvenimo tikslą. Pasitelkiamos abstrakčios sąvokos (būtis, buvimas, laikinumas, amžinybė, visuma), vis rečiau imamasi atskleisti būseną, tad tam pakanka vos kelių lakoniškų apibūdinimų (vienatvė, pastovumas, ramybė, atvirumas).

Maldoniškasis tekstas turi epigrafą „B.P.“. Tai nuoroda į Boriso Pasternako kūrybą, turėjusią įtakos poeto eilėms. Šių dviejų autorių kūryboje yra nemažai skirtumų, tačiau esama ir panašumo. Eilėraščiui „Kalkakmenio burė“ B. Pasternako kūryboje artima „Žiemos naktis“  (Priedas Nr. 1.). Ir B. Pasternakas, ir A. Maldonis mąsto apie gyvenimo tikslus, pasitelkia panašius įvaizdžius minčiai reikšti. Aktualizuojami sakralieji rekvizitai – žvakė – šviesos, žmogaus sielos, dvasios ir materijos santykių simbolis  ir kryžius – vilties, tikėjimo ir atgailos simbolis. Įspūdis stiprinamas  šaltumo (žiemos) ir atšiaurumo (vėjo, sausio pūgos) reikšmes turinčiais įvaizdžiais. Taigi, panašumai galimi ne tik simbolių sutapimo, bet ir turinio prasmės giluminiame lygmenyje.

„Skurdus paminklas – kalkakmenio burė“ – taip pradedamas A. Maldonio eilėraštis, nukeliantis į specifišką atmosferą – tuščią, tylią, nykią – kapines. Regėjimo laukas sukoncentruojamas ties mirusiojo kapu ir ypač paminklu, kaip žymeniu, pagrindiniu čia esančiu identifikacijos ženklu. Susimąstoma sustojus ties riba, skiriančia gyvųjų ir mirusiųjų pasaulį – konkretaus asmens kapu, tvorele. Nuo buities žengiamas mąstymo žingsnis būties link. Po truputį praskleidžiamos likimo, būties sąsajos.

__________________________

PRIEDAS

ŽIEMOS NAKTIS

Visuos kampuos pūga niauri
Į langus plakė.
Pleveno žvakė kambary,
Pleveno žvakė.

It baltos musės ant stiklų
Snieguolės tūpė.
Ištvino potvyniu aklu
Baltoji upė.

Ir lyg birželio vidury
Nakties plaštakė
Pleveno žvakė kambary,
Pleveno žvakė.

Ant lubų sugulė kryžmai
Šešėliai rankų,
Kryžmai likimai ir jausmai,
Kyla į dangų.

O ant grindų du batuku
Smagiai nupuolė.
Ir verkė ašarų vašku
Trapi spanguolė.

Lyg būtų sniego sūkury
Visi apakę.
Pleveno žvakė kambary,
Pleveno žvakė.

Ir tarsi angelas švelnus
Pagundos vėjas
Į aukštį kėlė du sparnus,
Kryžmai sudėjęs.

Vis pustė siautė atšiauri
Pūga kasvakar.
Pleveno žvakė kambary,
Pleveno žvakė.

B. Pasternakas

__________________________

Daugiau skaitykite:

Lemties refleksijos ir likimo atspindžiai literatūroje
(Ne) užmirštas poetas Alfonsas Maldonis
Alfonso Maldonio kūryba
Klausimai Alfonso Maldonio poezijoje (I dalis)
Klausimai Alfonso Maldonio poezijoje (II dalis)
Alfonso Maldonio poezija – tarp žinios ir nežinojimo
Alfonso Maldonio poezijos būtis ir buitis (II dalis)
Laikas ir likimas pagal Alfonsą Maldonį (I dalis)
Laikas ir likimas pagal Alfonsą Maldonį (II dalis)
Alfonso Maldonio žvilgsniai
Kur gyvenimo prasmė? (I dalis)
Kur gyvenimo prasmė? (II dalis)
Alfonsas Maldonis ir Žemininkai
Summa summarum: Alfonso Maldonio kūryba