Balys Sruoga

Balys Sruoga gimė 1896 m. vasario mėn. 2 dieną Baibokuose (Biržų rajone), pasiturinčio ūkininko šeimoje, mokėsi Vabalninko pradžios, Panevėžio realinėje mokykloje, studijavo Sankt Peterburge, Maskvoje, Miunchene. 1912 m. savo kūrinius pradėjo spausdinti Aušrinėje, Rygos naujienose, Lietuvos žiniose, Naujame take, Amerikos lietuvių spaudoje, literatūros žurnale Vaivorykštė.

Balys SruogaPo studijų Sruoga Lietuvoje dirbto mokytoju, po to Spaudos biure, Lietuvos dienraščio redakcijoje Kaune, organizavo satyrinį Vilkolakio teatrą, profesoriavo Kauno Vytauto Didžiojo universitete.

Sruogos gyvenimas pasikeitė po to, kai 1943 m. buvo išvežtas į Štuthofo koncentracijos stovyklą, netoli Gdansko. Lageryje jis nesiliovė rašęs. Taip gimė ne vienas jo kūrybos perlas. Iš lagerio palaužta sveikata rašytojas sugrįžo 1945 metų gegužės 13 dieną, o po dviejų metų mirė.

Balį Sruogą reiktų minėti kaip istorinio romano „Dievų miškas“ kūrėją, tačiau yra išleidęs ir du simbolistinės poezijos rinkinius: „Saulė ir smiltys“ (1920 m.) ir „Dievų takais“ (1923 m.). Literatūrinį palikimą papildo poemos „Deivė iš ežero“ (1919 m.), „Miestas“ (1922 m.), eilėraščių ciklas „Alpės“ (1930 m.), kantata „Lietuvos keliu“ (1940 m.) ir meilės eilėraščių ciklas „Giesmės Viešnelei Žydriajai“ (1946 m.). Tačiau reikšmingiausia B. Sruogos kūrybos dalis yra istorinės dramos: „Milžino paunksmė“ (1932 m.), „Baisioji naktis“ (1935 m.), „Apyaušrio dalia“ (1940-1941 m.), „Kazimieras Sapiega“ (1938-1941 m.), „Radvila Perkūnas“ (1935 m.), „Algirdas Izborske“ (1938 m.) ir „Barbora Radvilaitė“. Minėtinos ir dramos „Aitvaras teisėjas“ (1935 m.), „Pavasario giesmė“ (1944 m.) ir pjesė „Pajūrio kurortas“ (1947 m.).

Simbolisto sąvokos B. Sruoga kratėsi ir, iš tiesų, nebuvo nuoseklus simbolistas. Sruoga minėtinas kaip maironinės tradicijos modernizatorius, nes kūrybinį kelią pradėjo 1912 m. maironiškais ir folklorinės imitacijos eilėraščiais, kuriuose nėra aprašinėjimo. Sruoga kurdavo pagautas impulso, tad pats ryškiausias jo gyvenime pradas – emocinis. Dažnai mesdavosi į kraštutinumus. Tai matyti ir jo poezijoje iš ekspresijos, vaizdaus žodžio, metaforų, sušukimų. Poeto eilėraščiuose nėra loginės minties, eilėraštis muzikalus. Visa tai lemia sąskambiai ir aliteracijos bei asonansai. Esama opozicijų.

B. Sruoga buvo susipažinęs su rusų simbolistais, kuriems irgi poezijoje svarbus buvo muzikinis pradas. Poetui didelę įtaką padarė J. Baltrušaitis. Sruoga yra lankęsis Baltrušaičio namuose trečiadieniais rengtuose simbolistų susiėjimuose ir prie jų priartėjo. Jam kaip ir Baltrušaičiui poezijoje svarbi harmonija.

Kaip ir visiems simbolistams, taip ir Sruogai būdingi simboliai: jūra, valtis, irklas, žemė, dangus. Žemės ir dangaus opoziciją simbolistai naudojo dualizmui parodyti ir veržimuisi į viršų bei žvaigždes parodyti, o Sruogai tai buvo susiję su audra ir vėtra.

Šalia audringų eilėraščių poeto kūryboje esama ir lyrinių, atspindinčių būties harmoniją, teikiančių pilnatvės jausmą.

Sruoga kartais vadinamas tautosakininku simbolistu. Eilėraščiuose jaučiamas dainiškumo principas remiasi į liaudies dainą. Tautosakoje poetas ieškojo medžiagos ne stilizacijai, bet vidinio žmogaus gyvenimo atšvaitų, metaforų ir žaismo. Tai liudija eilėraščiai „Atminki, bernužėli“, „Šią naktelę per naktelę“ ir kt.:

Ar atminsi bernužėlį, —
Tylų mielą vakarėlį,
Kurs grėblelį tau išpiaustė,
Kurs dainavo, kaip dalgelė,
Ir lydėjo visą kelią,
Ir žiedeliais kelią siaustė —
Ar atminsi tą bernelį?
<…>
Tu būk jauna. — Tu būk jaunas.
Aš — kur plauna
Tik lelijas
Ežerėly —
Toks piovėjas …

— Aš — kur piauna
Aukso gijas
Ežerėly —
Tai audėja …

— Aš — kur rauna
Lelijėlių
Gilią šaknį gilumėly —
Toks piovėjas …

— Aš — kur krauna
Giją gijon, žiedą žiedan ir šešėly—
Tai audėja …
<…> („Ar atminsi bernužėlį“)

Šią naktelę per naktelę
Godą tai godojau.
Rytą auštančią aušrelę
Aiklųjį balnojau („Šią naktelę per naktelę“, Sruoga, 1996)

Dar viena tema – meilė, plėtojama rinkinyje „Saulė ir smiltys“. Šiame rinkinyje įvaizdžiai didžia dalimi susimbolinti. Vėlesniame rinkinyje „Dievų takais“ meilė reiškiama kaip laisvas jausmas. Meilės jausmas gaivališkas ir erotizuotas. Esama aiškaus erdvės skaidymo: apačioje – uždarumas, mirtis, o viršuje – mėnuo, dangus; tarp šių erdvių – laukas su gausia augmenija. Nėra laiko, tačiau esama dramatizmo. Galima sakyti, kad skirstymas yra analogiškas pasaulio medžio funkcijai. Laukas gali turėti variantų: tai mergelės daržas, tai ir sodas – mistiška vieta, pasimatymų vieta, kur skleidžiasi moters emocijos ir galios. Bet viską sujungia žmogaus meilė.
__________________________

J. Tumo – Vaižganto beletristika ir grožinė kūryba

Vaižganto kūryba randasi iš daugelio galimybių. Joje daug gyvenimo aprašymo. Žmogaus sukurtą pasaulį įtvirtino romantizmas. „Kūryba – naujos rūšies tikrovė“ (J. Keliuotis). „Gyvenimą visada patikrina literatūra“. (Č. Milošas)

XVIII a. II pusė – XIX a. I pusė – prasideda romantizmas, vėliau jį pakeičia impresionizmas, dar toliau avangardas. Romantizmo pradininkais Europoje laikomi vokiečiai, vėliau Ienos mokykla ir filosofai Novalis (tikr. Frydrichas L. fon Hardenbergas), L. Tykas, Šlėgelis, F. V. J. Šėlingas. Buvo iškeliamas jausmas, fantazija, kur pastaroji buvo priešpastatyta romantiniam švietimo epochos protui.

Romantizmo mokykla daug dėmesio skyrė demokratijos principui: iškeliama tėvynė, liaudis, tauta, įvedama tautosaka.  Romantinė epocha naujai pažvelgė į istoriją, į viduramžius, kaip tamsius, bet kartu tokius, kur radosi mokslas, vertimai, krikščionybė. Tai davė pradžią naujam mokslui. Romantizmo epocha nusipelnė tuo, kad paneigė tam tikrus meno kanonus, atmetė klasikos autoritetus. Romantinėje poezijoje kartu eina jausmas ir refleksija.

Suklesti romanas, romantizmas leidžia kalbėti apie meno teoriją, maišyti stilius, žanrus, atsisakyti aprašinėjimo. Atsiranda ženklų apie suskilusią žmogaus sąmonę. Ypatingas dėmesys skiriamas tautosakai – tai tikriausias menas. Romantikai ima rinkti tautosaką (Pvz.: broliai Grimai). Taip atsiranda sąvoka „folkloras“, o vėliau ir žmogaus vienišumo ribotumo suvokimas, žmogus apmąsto save ir tai pasmerkia jį liūdesiui, nevilčiai, desperacijai (tai jau vėlyvajame romantizme).

Dievas suvokiamas kaip begalinė visuma, o žmogus – vienas ir kenčiantis. Svarbus istorijai aspektas – kad žmogus suvokia ir konstatuoja savo menkumą, smulkmeniškumą. Tikrovės ir idealybės neatitikimas kelia ironiją. Išsivadavimu tampa mirtis, tačiau keičiasi santykis ir į pačią mirtį – norima nuo jos atsiriboti ir ją suprasti. Iš viso to randasi egzistencinė įtampa. Rašomos filosofinės poemos, istoriniai romanai. Romanas – tai judėjimas, kuris iškėlė individą ir jo subjektyvius pojūčius.

PragiedruliaiV. M- Putinas rašė, kad romantiku yra buvęs tik Mickevičius, Lietuvoje – Poška ir jo karta, nes idealizavo Lietuvos praeitį. Tuo tarpu Vaižgantas nėra romantikas, nes stovi arčiau realizmo (aprašo gyvenimą). Vaižganto kūryboje skleidžiasi ryškus temperamentas ir gyvumas. „Pragiedruliuose“ remiasi blaiviu protu ir stipria valia. Be to, panaudoja mistinę iracionalią nuojautą, kuri yra arčiau romantinės sampratos. Negyvuose daiktuose išgirstamas Dievo balsas. Pirmoje romano „Pragiedruliai“ dalyje dominuoja „protai naujienos“, tačiau antroji kupina romantinės estetikos.

Vaižganto kūryboje visada yra nuoroda į gyvenimišką tikrovę: Saulius ieškojo „romantinio Lietuvos žodžio“, bet vėliau pasirenka kitą orientyrą – slaptus laikraščius. Rašytojas romane lietuvius apibūdina kaip inertiškus, tačiau kartu ir nebijančius darbo. „Pragiedruliai“ – lyg atsvara inertiškam žmogui. Romane rodoma tai, ko nėra, bet galėtų būti, – tai susiję su skandinavišku gyvenimo būdu, kuriuo Vaižgantas taip žavėjosi.

Tipiškiausias veiklus lietuvis romane yra Benediktas Šeševilkis – tai Vaižganto pastanga parodyti, kad gyvenimas yra kiekvieno formuojamas ir kuriamas proto bei valios pastangomis. Visas Benedikto gyvenimas yra „pradėjimas“, kurį žmogui nėra paprasta išsiugdyti. Ilgainiui jis tapo šykštuoliu, bet tai nėra nieko bendra su klasikiniu šykštumo pavyzdžiu. Benediktas ne dėl pinigų gyveno, bet dėl veiklumo, iniciatyvos, geresnio gyvenimo troškimo.

Dar vienas veiklaus veikėjo paveikslas – Napalio Šeševilkio, kuris tarsi neranda savo kelio. Jis mėgsta skaityti, gimnazijoje piešia ir lipdo, vėliau griežia smuiku ir fleita. Napalys priešingas savo tėvui žmogus – jis sugebėjo veiklumą ir energiją suderinti su lietuvybe ir rašto mokymu. Taip jis atranda gyvenime savo vietą, nors ir dirbdamas išgyvena vienatvę.

Romane svarbi gamtos ritmo pajauta. Napalys sutapęs su gamta, su jos ritmu – giliausia žmogaus pajautimo esme. Tik tremtis sutrikdo šį ritmą. Milošas yra teigęs, kad keturi metų laikai yra patys natūraliausi ritmai.

Gondingos krašto centrinė figūra – daktaras Gintautas. Jo paveikslas turi autobiografinių Vaižganto detalių. Žmogų formuoja darbas ir veikla. Veiklos stygius, pvz.: Vaižgantui, buvo pragaištingas. Koktu be priverstinio darbo.

Vaižgantas taip ir netapo tuo kūrėju, kurio kūriniuose viršų ėmė tikrovė (kaip kad apie Vaižganto kūrybą buvo sakęs V.M.-Putinas), nes be visa ko buvo atiduota duoklė menui. Buvo noras sukurti tai, ko nebuvo ar buvo paneigta, reikėjo nustekentai tautai pasakyti, kad ji vis dar yra tauta. „Sukurti tai, ko nebuvo“ yra lygu – sukurti kultūrą, o tai jau kūrybinio veiksmo darbas. Vaižgantas buvo įsipareigojęs tiek gyvenimui, tiek ir menui.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Klasikinė literatūra vaikams
Juozo Tumo – Vaižganto kūryba
“Velykinės nuodėmės“ psichologiškumas
Juozas Tumas – Vaižgantas
Juozo Tumo – Vaižganto publicistika

Vaikų literatūra nuo 1940 metų (IV dalis)

Violeta Palčinskaitė. Autorė vaikams išleido devynias eilėraščių knygas. V. Palčinskaitės eilėraščių erdvė – miestas. Tačiau miestas – tai ne bedvasė erdvė: miesto balos – žydros, laivelio burės – baltos, o lyriniam subjektui labai smagu pasivaikščioti senamiesčio stogais anksti rytą. Mieste būna stebuklų. Poetės lyrinio subjekto pasaulis pilnas saulės ir džiaugsmo, todėl net paprasti daiktai kelia džiugesį. Eilėraščiuose V. Palčinskaitė remiamasi folkloru. Jos poezijoje ryški pasakų fantazija, gausu tautosakinių personažų: lapės, vilkai ir t.t. ir viskas suasmeninama. Eilėraščių stilistika artima liaudies dainai, į tekstą įkomponuojamos mįslės, skaičiuotės, žaidimai. Tekstai išsiskiria optimistine pasaulėjauta, juokas giedras ir įtaigus. Autorė žaidžia paradoksaliomis situacijomis. Palčinskaitės poezijoje ryški Andersono pasakų stilistika. Ji nekartoja pasakų siužetų, bet atkartoja romantinius įspūdžius, pasaulėjautą. Jos eilėraštis lyg ėjimas nuo paprastesnės prie sudėtingesnės meninės formos.

Vaikų poezijoje baltų mitologijos įvaizdžius pratęsia Leonardas Gutauskas. Jo poezijos filosofinis mąstymas ateina per mitus, kyla iš tautos gelmių. Kūryboje vyrauja žmogaus kaip gamtos dalies santykis su jį supančiu pasauliu. Pagrindinė poeto mokykla – lietuvių liaudies menas ir jo žodinė kūryba.

L. Gutausko eilėms būdingas susikaupimas, būties amžinybės ir akimirkos svarbos suvokimas. Vyrauja gamtos grožio, vaikystės išgyvenimų poetizacija. Vizijiniai vaizdai pagrįsti pasakų fantastika, mitiniais vaizdiniais. Gamtos pasaulis antrofomorfizuotas: jis ir džiaugiasi, ir liūdi. Poezijoje labai svarbi nuojauta. Poetas su skaitytoju vaiku kalbasi kaip sau su lygiu, todėl iš vaiko skaitytojo poezija reikalauja susikaupimo.

Skaitant L. Gutausko poeziją reikia išsiaiškinti mitinių įvaizdžių reikšmes, pirmiausia – pasaulio medžio, kuris auga pasaulio centre ir jungia žemę, dangų ir požemį. Jis vaizduojamas nepaprastai didelis, viršūne remiantis dangų, šakomis apgobiantis visą pasaulį, o šaknimis siekiantis gelmes. Poezijoje pasaulio medis – tai gyvybės išminties, pažinimo galių įkūnytojas. Šis įvaizdis ryškus eilėraštyje „Knyga“. Knygai suteikiama pažinimo galia.

Saulė – antras svarbus įvaizdis. Ji primena mįslėse sutinkamą saulę – karalaitę. Ji vaizduojama kaip mergina ilgais, auksiniais linų plaukais su vainiku ar karūna, apsivilkusi ilgais aukso rūbais (eil. „Perkūnas debesėlis“). Saulė yra didžiausia piemenėlių globėja. L. Gutausko saulė  – motina-globėja, kuri paprastai vakarais rieda į aukso valtelę. Ji ne tik vaikystės, bet ir senatvės sergėtoja.

Mėnulis – trečiasis vaizdinys į L. Gutausko poeziją ateina iš mįslių. Mėnulis – dangaus piemenėlis, kuris gano žvaigždeles.

Žvaigždės – jau ketvirtasis įvaizdis. Skirtingus jausmus poeto eilėraščiuose sukelia žvaigždžių viliojimas. Žiūrėdamas į jas žmogus susimąsto apie būtį ir mirtį, apie amžinybę, o vaikas pajunta norą augti, kilti. Žvaigždės įvaizdis poezijoje labai svarbus, nes per šį motyvą poetas bando pakalbėti su vaikais apie mirtį. Būtent krintanti žvaigždė su tuo ir yra sietina.

________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Vaikų literatūra nuo 1940 metų (I dalis)
Vaikų literatūra nuo 1940 metų (II dalis)
Vaikų literatūra nuo 1940 metų (III dalis)
Vaikų literatūra nuo 1940 metų (V dalis)
Vaikų literatūra 1918 – 1940 metais (I dalis)
Vaikų literatūra 1918 – 1940 metais (II dalis)
Lietuvių vaikų literatūros raidos bruožai (I dalis)
Lietuvių vaikų literatūros raidos bruožai (II dalis)

Vaikų literatūra 1918 – 1940 metais (II dalis)

Be Prano Mašioto tuo laikotarpiu ne ką mažiau svarbus ir Antanas Giedrius Giedraitis. Jis ne tik rašytojas, bet ir pedagogas, spaudos darbuotojas, kraštotyrininkas, kultūros veikėjas. Jo veikloj svarbūs trys etapai, kuriuos sąlygojo atbudusi tautos sąmonė, nepriklausomos valstybės gyvavimas ir Lietuvos vadavimasis iš okupacijos.

Bet svarbiausias objektas iš mūsų požiūrio taško yra A. G. Giedraičio kūryba vaikams – pasakos. Jų esama ir perkurtų, ir originalių, ir stilizuotų. Antanas Giedrius Giedraitis debiutavo rinkiniu „Trys pasakos“ (1917 m.). Nuo to laiko Lietuvoje ir išeivijoje išleido penkiolika knygų.

Pagal literatūros pasakų ryšį su tautosakinėmis galima skirti tokias A. G. Giedraičio pasakas:

• Rašytojo redaguotos ir perkurtos liaudies pasakos;
• Stilizuotos, besiremiančios folkloro siužetais pasakos;
• Originalios.

Pirmajai grupei priklausytų tokie rinkiniai: „Mūsų liaudies pasakos vaikams“ (1922 m.), „Pasakos (1930 m.). „Sutemų šukos“, „Užburti keliai“, „Aišvydo pasakos“ yra ir stilizuotos, ir originalios. Pagal pasakų poetikos ypatumus pirmiausia išsiskiria alegorinės pasakos („Saulutė“, „Žvakės galiukas“, „Igniukas“, „Amžius“) – jose tautosaka prislopinta, vyrauja netiesioginės, paslėptos reikšmės vaizdas, įprasminantis apibendrintą mintį. Šiam tipui artimos romantinės lyrinės pasakos. Romantinės lyrinės pasakos paremtos detaliau paryškintu veikėjų jausmų ir išgyvenimų poetizavimu. Kūrinio fabula neapibrėžta („Pienių žiedai“, „Laimingas karalaitis“, Leputis“, „Rožė“ ir kt.). Buitinėse animalistinėse pasakose romantinis pradas labiau apribotas, daugiau dėmesio skiriama tikroviškam bet personifikuotam gamtos vaizdavimui („Gaidžio giesmė“, „Obelis ir ąžuolas“, „Ką pasakė vyža“ ir kt., taip pat pasaka – apysaka „Murklys“.).

A. G. Giedraičio kūryba paremta neoromantine pasaulėjauta – tik vienas žingsnis nuo realybės iki pasakos. Kūriniai dvelkia fantastiškumu ir paslaptingumu.

Nuo 1930 metų vaikų literatūroje nuo didaktizmo, moralizmo ir informacijos sukama į psichologiškumą – vaizduojamai vaiko siekiai, veržimasis į laisvę ir nuotykių pasaulį. Ištobulinama silabotoninė literatūros forma.

Tuo metu ima rašyti Vytė Nemunėlis. Vaikų literatūroje šiuo slapyvardžiu kuria Bernardas Braždžionis.

Bernardas Braždžionis vaikų literatūrai itin svarbus vienu dalyku, kad 1942 m. – 1943 m. „Žiburėlio“ žurnale išspausdino vaikų literatūros teorijos apybraižą „Lietuvių vaikų literatūra“, kurioje analizavo Vytės Nemunėlio poeziją.

Bernardas Braždžionis debiutavo kiek anksčiau, dar 1931 – aisiais rinkinėliu „Mažųjų pasaulis“. Nuo tada pasirodė eilėraščių rinkiniai ir Lietuvoje, ir išeivijoje: „Drugeliai“, „Kiškio kopūstai“, „Pūrienos“, „Dėdė rudenėlis“, „Po tėvynės dangumi“. 1995 m. išleido rinktinę „Tėvų nameliai brangūs“, poemėlę „Meškiukas Rudnosiukas“.  Taigi, apie 20 knygų vaikams.

Knygose vaiko pasaulis atsiveria per tris plotmes: folklorinę, moralinę ir religinę. Labai svarbus autoriaus kūryboje folkloras. Gausu intarpų ir liaudies dainų, žaidimų, gyvūnijos apdainavimų. Eilėraščių forma primena dainą, kurios pagrindinės temos yra dievas, gamtos pasaulis, žaidimai, mokslas, darbas, meilė tėvynei.

Eilėraščiuose yra ir skirtybių: skirtingi yra berniukų ir mergaičių žaidimai. Berniukai aktyvesni: jie skrenda, joja, patys daro žaislus. Mergaičių žaidimai susiję su buitimi – jos yra mamos pagalbininkės. Vaikai žaislus pasigamina iš ilgesio, nes tik taip galima pasiekti tėvynę (Egzodo periodu). Tuo metu išauga eilėraštis su nonsenso elementais.

Negalima pamiršti ir Leonardo Žitkevičiaus – Lietuvos poeto, žurnalisto, redaktoriaus. Leonardas Žitkevičius 1938 m. baigė Klaipėdos pedagoginį institutą, nuo 1939 metų studijavo lituanistiką Vytauto Didžiojo universitete ir Vilniaus universitete, o vėliau kurį laiką mokytojavo, rašė eilėraščius vaikams ir spausdino „Vyturyje“. Žinomas knygelėmis „Čyru vyru pavasaris“ (poezija vaikams, 1935 m.), „Su tėvelio kepure“ (1938 m.), „Nemunėlio šnekos“ (1945 m.), „Šilkai ir vilkai“ (satyriniai eilėraščiai, 1950 m.) ir kitomis knygelėmis.

L. Žitkevičiaus poezijoje daug veiksmo, dinamiškų situacijų, džiugesio, juoko. Autorius kreipia vaiko dėmesį į žaidimą, garsų sąskambius, eilėraščio formą. Taip pat gausu garsažodžių. Eilėraščiuose autorius žaidžia absurdiškomis situacijomis, vienas pirmųjų pavaizduoja alogizmus.

Egzodo laikotarpiu Žitkevičaus iškyla kaip minties poetas, o ne tik linksmintojas. Būtent tuose eilėraščiuose svarbus tėvynės meilės motyvas, gal dėl to ir patys posmai graudesni, lyriškesni.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Vaikų literatūra 1918 – 1940 metais (I dalis)
Vaikų literatūra 1918 – 1940 metais (III dalis)
Lietuvių vaikų literatūros raidos bruožai (I dalis)
Lietuvių vaikų literatūros raidos bruožai (II dalis)
Vaikų literatūra: terminas ir funkcijos
Klasikinė literatūra vaikams
Vaikų literatūros specifika

Anglų literatūrinės pasakos tradicija (I dalis)

Anglų literatūrinės pasakos žanras suklestėjo vėliau, nei Vokietijoje – XIX a. viduryje. Svarbiausias dalykas – paradokso ir nonsenso poetika, kurių ištakų reikia ieškoti anglų folklore.

Luisas Kerolis (1832 – 1898), tikroji pavardė Čarlzas Dodgsonas. Buvo matematikas. Vieną vidurvasarį, bendraudamas su savo draugo dukra Alisa, pasekė pasaką, kurios pagrindinė veikėja ir buvo Alisa. 1865 m. parašė „Alisa stebuklų šalyje“, o 1875 m. „Alisa veidrodžių karalystėje“. Pajutęs sėkmę, parašė ir dar keletą kūrinėlių: „Snarko medžioklė“, „Silvis ir Bruno“. Pastarąjį laikė svarbiausia knyga, tačiau ji vaikų literatūroje neprigijo.

Su „Alisa stebuklų šalyje“ Kerolis įtvirtino nonsenso poetiką. Nonsensas – tai tikrovės modeliavimo būdas, groteskinis pasaulio vaizdas. Kerolio kūryboje tai reakcija į kūrinio suvokimą. Vaikai mato daiktus ne taip, kaip suaugę, t.y. jie pirmiausiai įžvelgia pirminę daiktų prasmę.

Kerolis teigė, kad rašydamas šią knygą nesiekė jokių auklėjamųjų tikslų. Nonsensas – antididaktiškas žanras. Nuo satyros skiriasi savo juoku.

Pirmoji knyga apie Alisą yra improvizacinis kūrinys, antra knyga – jau griežtesnio ir nuoseklesnio siužeto kūrinys. Erdvės ir laiko modeliavimas – pasakose labai svarbus bruožas. Pirmoje dalyje dominuoja sapno motyvas, kaip perėjimo iš tikrovės į pasaką principas. Antroje dalyje ryškesnis principas – „žaidžiam ar apsimetam“. Realistinėje plotmėje minimos pasakinės plotmės personažai, o pasakiniame pasaulyje dominuoja realistinio pasaulio detalės. Takoskyros nebuvimas irgi reikšmingas.

Realybės ir pasakos sandūra turi reikšmės modeliuojant laiką ir erdvę. Pirmoje dalyje priežastiniai ryšiai tarp atskirų įvykių neegzistuoja, todėl epizodai gali būti lengvai keičiami vietomis, perėjimai taip pat neakcentuojami, nemotyvuojami. Kuriant laiką ir erdvę dominuoja principas – „staiga“.

Antroje dalyje svarbus veidrodinio atspindžio, apvertimo principas. Jis egzistuoja ne visur, o tik kai kuriose epizoduose, labiau išnaudojamas kuriant erdvę, o ne laiką. Paradoksalų efektą lemia tai, kad vaizdas apverčiamas, o Alisa lieka tokia pat. Laiko modeliavime šis principas irgi panaudojamas, bet rečiau. Visa tai susiję su šachmatų žaidimu. Erdvės ir laiko santykiai formuojami tuo principu – juoda prieš baltą. Tai padeda sukurti nuoseklesnę logiką – tai tarsi vedimas į tikslą. Veidrodžio karalystė suskirstyta į 8 erdves. Alisa tampa savotišku pėstininku, kuris įvedamas į skirtingus laukus.

Antroje knygoje labiau pastebimi ryšiai su folkloru. Atsiranda įvykių ir personažų iš anglų folkloro (liūtas ir vienaragis, pliumkis). Siužete svarbu tai, kad kai kurie folkoloro motyvai Alisai iš anksto žinomi, vyksmą ji gali stebėti iš šalies. Kelionę per veidrodžių karalystę galima gretinti su folkloro motyvu – herojaus išbandymu.

Pasakos pasaulis Alisai svetimas. Tokia konfrontacija padeda Alisą pavaizduoti kaip romantinį vaiko idealą. Alisa šiame „nesąmonių fejerverke“ yra vienintelė blaiviai mąstanti būtybė, autoriaus gėrio raiška.

Kerolio kūryba susijus su romantizmu. Iš jo autorius perėmė vaiko dvasios tyrumą, tačiau jį sujungė su stebuklais ir netikėtumais. Nors labiausiai akcentavo nonsensą, daug ir stebuklinių pasakų bruožų.

Knygose galima ieškoti prasmės, potekstės, užuominos. Atidžiau įsiskaičius galima pamatyti, kad išjuokiama to meto mokykla, scholastinė sistema, stačiokiškas suaugusiųjų santykis su vaikais, teismo procedūros, beprasmybės, nuobodumas, kritiškai vertinamas nelogiškumas, absurdiškumas.

Taip pat svarbus estetinis – meninis knygos įspūdis. Labiausiai paradoksalumas atsiranda iš laiko ir erdvės konstravimo, kuriamos žaidimo iliuzijos. Vaizduojamasis pasaulis kuriamas kaleidoskopo principu, kai pasaulio vaizdas matomas per daugiabriaunią prizmę.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Italų literatūrinė pasaka (I dalis)
Italų literatūrinė pasaka (II dalis)
Švedų rašytoja Selma Lagerliof
Pasakos žanro situacija Rusijoje (XX a. 3 ir 4 dešimtmetis)
Anglų literatūrinės pasakos tradicija (II dalis
Vaikų literatūra 1918 – 1940 metais (I dalis)
Vaikų literatūra 1918 – 1940 metais (III dalis)
Klasikinė literatūra vaikams
Romantizmas vaikų literatūroje