Pasakos žanro situacija Rusijoje (XX a. 3 ir 4 dešimtmetis)

Literatūrinės pasakos likimas yra svarbus pasakos vertinimui. Tradicijos siekia XIX a. pirmą pusę, tačiau tik XX a. 3-4 dešimtmetyje pradedama diskusija apie pasaką. Panašiu metu išspausdinamas esminis straipsnis „Ar reikia proletariato vaikams pasakos?“. Visi sutinka, kad pasakos veikia vaiką, tačiau, kai kyla klausimas „kaip“, nuomonės išsiskiria.

Tuo metu pasakas kūrė Jurijus Oleša, kuris išleido knygelę „Trys dručkiai“. Ji parašyta aštrios politinės satyros maniera – vieni veikėjai šaržuojamai, o kiti – romantizuojami.

Rusų pasaka paprastai yra ne didaktinė, o socialinė – t.y., išreiškiama to meto ideologija – pasaulį nugali kolektyvas, o ne vienas personažas. Socialiniai dalykai nedeklaruojami.

Minėtinas Aleksejus Tolstojus (1817-1875) ir jo garsi pasaka „Auksinis raktelis arba Buratino nuotykiai“. Galima sakyti, kad tai pasaka apie Pinokį kitaip – sava versija. Šios knygos herojus Buratinas yra smalsus, įžūlus ir šiek tiek patiklus… Tabaro karalystėje gyvena žmonės, gyvūnai ir lėlės – Buratinas, Pjeras, Arlekinas, Malvina ir pudelis Artemonas. Visi personažai primena realius vaikus. Auksinis raktelis – paslapties, detektyvo elementas.

Pasakas vaikams rašė ir Lazaris Labinas. Garsi pasaka „Senis Potavičius“, per kurią realizuojamos 4 dešimtmečio realijos. Tokiu pat principu rašė ir daugelis kitų: Aleksandras Volkovas „Smaragdo miesto burtininkas“, Nikolajus Nosovas – trilogija „Apie Nežiniuką“: „Nežiniuko ir jo draugų nuotykiai“, „Nežiniukas saulės mieste“, „Nežiniukas mėnulyje“.

Tuo metu rašo ir dar vienas autorius, pasivadinęs Čiuchovskiu (1882 – 1969), kurio tikroji pavardė Nikolajus Korneičiukas. Jis laikomas vaikų literatūros teoretiku. Iki jo nebuvo sukurta autentiškų teorijų apie vaikų literatūrą, o jis tai padaro gilindamasis į trijų – penkerių metų vaikus. Išleistoje studijoje skyrė tris aspektus:

1. menininko žvilgsnis;
2. pedagogo mintis;
3. mokslininko apibendrinimas.

Pirmoji dalis – vaikų kalba. Šioje vietoje jis pateikia daugybę pavyzdžių, išskiria pagrindinę mintį, kad vaikai daugiausia vadovaujasi analogija, panašiai kuria savo žodžius, kurie pagrįsti griežta logika.

Antra dalis – nepavargstantis tyrinėtojas. Čia atskleidžiami vaiko logikos dėsniai. Vyrauja mintis apie vaiko pasaulio džiaugsmingumą, pusiau tikėjimo logika.

Trečia dalis – kova už pasaką. Šioje dalyje yra atsakymas į 3-4 dešimtmetyje kilusią diskusiją. Pasaką jis laiko įgimta vaiko būsena. Kiekvienas vaiko žaidimas – pasakos dramatizavimas. Ironizuojama nuostata, kad reik rodyt vaikui tikrovę.

Ketvirta dalis – prasmingos beprasmybės. Kalbama apie pasaulio reiškinių tvarkos sujaukimą. Jis įveda „sumaišytinės“ terminą. Aiškina, kad vaikai žaidžia žodžiais taip pat, kaip ir žaislais. Įveda ir pedagoginę prasmę.

Pasaulyje daiktų tvarkos sujaukimas iš vaiko reikalauja mintyse tą tvarką atstatyti. Vaikas jaučia pranašumą žinodamas, kaip yra iš tikrųjų.

Penkta dalis skirta aiškinti, kaip vaikai kuria eilėraščius. Svarbiausia rimas, o tik paskui prasmė.

Šešta dalis – priesakai vaikų poetams. Čia pateikia konkrečią teoriją – eilėraščiai turi būti grafiški, pagrįsti vaizdais. Jie turi greit keistis. Eilėraščiai privalo būti dinamiški. Svarbus eilėraščio lyriškumas, nes eilėraštis turi veikti emocijas, sudaryt dainos iliuziją. Rimas turi būti paslankus, eilėraštis muzikalus ir turintis maksimalų garsinį sklandumą. Pasisako už gretutinį rimą, eilėraštis turi būt savarankiškas sintaksinis vienetas. Svarbu kreipti dėmesį į kalbą, ji neturi būti perkrauta būdvardžiais. Svarbiausias metras – chorėjas, nes jis primena žaidimą. Vaikui augant šių taisyklių reik atsisakyt.

Nikolajus Korneičiukas ir pats bandė rašyti eiliuotas pasakas: „Tarakonas“, „Krokodilas“, „Musė – vilko pusė“, „Painiava“, „Ai skauda“ ir kitas.

Be šios veiklos, vertė anglų folklorą, rašė smulkius žanrus. Svarbiausias palikimas – eiliuotos pasakos. Bendriausias bruožas – pasakos pasaulis, o pagrindiniai personažai – vaikai ir gyvūnai. Tai egzotiškos būtybės: kengūra, krokodilas ir t.t. Jis įvedė veiksmo poezijos tipą.

Nikolajaus Korneičiuko kūriniai turi siaurą didaktinį tikslą, bet didaktizmas neįkyrus, vaikas jo nepastebi,  nes viskas apgaubta žaidimu, netradiciniais personažais. Pasakoms būdinga emocijų kaita. Visos situacijos baigiasi džiaugsmo švente.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Italų literatūrinė pasaka (I dalis)
Italų literatūrinė pasaka (II dalis)
Literatūrinės pasakos bruožai ir klasifikacija
Vaikų literatūros specifika
Folkloriškosios literatūrinės pasakos gimimas
Anglų literatūrinės pasakos tradicija (I dalis)
Anglų literatūrinės pasakos tradicija (II dalis
Vaikų literatūros raida iki XIX amžiaus (I dalis)
Vaikų literatūros raida iki XIX amžiaus (II dalis)

Italų literatūrinė pasaka (II dalis)

Džanis Rodaris (1920 – 1980). Rašytojas gimė Šiaurės Italijoje, vėliau su šeima persikėlė į Varesės miestą. Jis mokėsi seminarijoje, vėliau institute, gavo mokytojo diplomą. Kelerius metus Džanis Rodaris dirbo mokytoju, kol 1944 m. įstojo į Komunistų partiją ir partizanų gretose kovojo prieš vokiečius. Po karo mokytojauti nebegrįžo, nes įsitraukė į žurnalistinį darbą. Periodikoje Dž. Rodaris paskelbė nemažai eilėraščių, o 1951 m. išėjo pirmasis eilėraščių rinkinys – „Linksmų eilėraščių knyga“. Daugelis jo eilėraščių buvo įtraukti į mokyklinius skaitinius ir antologijas, nemažai tapo populiariomis dainomis.

Didžiausio populiarumo sulaukė knyga „Čipolino nuotykiai“ (1951 m.). Be šios dar parašė literatūrines pasakas: „Dželsominas melagių šalyje“  (1958 m.), „Žydriosios Strėlės kelionė“ (1959 m.), „Tortas danguje“ (1966 m.), „Pasakos telefonu“ (1962 m.). Kūryboje rėmėsi folkloro, ypač skaičiuotės, lopšinės patirtimi, būdingas komizmas. Visi meniniai bruožai būdingi Italijos literatūrai.

„Čipolino nuotykiuose“ veikia daugiau kaip 50 personažų ir jie gali būti skirstomi į:

1. žmonių pasaulį, kuriam priklauso menininkas;
2. gyvūnų pasaulį, kuriam atstovauja Džonastinas;
3. tačiau vyraujantys personažai yra daržovės ir vaisiai: princas Citronas, baronas Apelsinas, svogūnai ir daugelis kitų.

„Čipolino nuotykiuose“ svarbi pasaulio vientisumo dominantė – visiems veikėjams suteikiamos žmogiškosios savybės. Yra ir veikėjų hierarchija: arčiau žemės – žemesnieji sluoksniai, aukščiau – aukštesnieji. Kūrinyje ryški socialinė potekstė. Pagrindinis veikėjas berniukas svogūnas perteikia atkaklaus vaiko, paauglio bruožus. Veiksmo erdvė taip pat kuriama socialinės opozicijos principu – vaizduojamas kaimas ir pilis. Kai Čipolino tėvas apkaltinamas turėjęs kulkosvaidį ir įkalinamas, prasideda veiksmas – išlaisvinimo procesas. Pasakos pabaiga laiminga, joje išaiškėja didaktiniai momentai.

„Žydriosios Strėlės kelionė“ – pasaka apie žaislų pasaulį. Knygoje ryškinamas socialinis skirtumas tarp žmonių, pastebima, kad dovanas per Kalėdas gauna tik turtingų šeimų vaikai, todėl šioje vietoje ima žaislai maištauti. Kūrinyje mažiau komizmo, piešiamas skurdo vaikų gyvenimas.

„Dželsominas melagių šalyje“ – remiamasi folklorinės melų pasakos principu, centre – nelaimingas vaikas, nes per daug garsiai taria žodžius. Pirmasis pasakos pasaulis – tikra erdvė, antras – melagių šalis. Vyrauja kitokia komizmo forma, nei „Čipolino nuotykiuose“ – nonsensas, absurdas, humoras. Stipri didaktinė idėja – tiesos kova su melu. Žinoma, triumfuoja tiesa, melagių šalis sugriaunama.

Visoje Rodario kūryboje esama nonsenso, paradokso ir socialinių elementų.

Marčelas Ardžilis (1926 – 2007) kartu su bendraautore Gabriele Parka parašė knygą „Viniuko nuotykiai“. Knygoje ryški Kolodžio įtaka. „Viniuko nuotykių“ siužetas nesudėtingas: profesorius iš peilių ir šakučių sukonstruoja geležinį vyruką, kurį pavadina Viniuku. Knygoje laikomasi griežtos logikos – Viniukas yra sunkus, jis rūdija, geria benziną, tepasi alyva. Turi ir priešą – godų turtuolį. Knygoje stipri metaforos stilizacija – sukurdamas Viniuką, profesorius jam įmontuoja auksinę širdį – tai viską iš esmės pakeičia.

Apibendrinant Italų literatūrinę pasaką, galima sakyti, kad jai būdingas pastovus modelis – dinamiški nuotykiniai siužetai, veiksmas ir kryptingai plėtojama fabula. Vaizduojamojo pasaulio centre paprastai yra vienas personažas, kas akcentuojama ir knygos pavadinimuose. Personažai kuriami nesilaikant folkloro tradicijos. Nauja tai, kad atskleidžiamas vaiko charakteris. Knygos idėja reiškiama per pagrindinį veikėją ir jo likimą. Charakteringa socialinė arba didaktinė potekstė. Pasakos turi aiškią idėją ir pažintinius tikslus. Itin būdingas bruožas – komizmas: satyra, melų pasakos, situacijos komizmas ir nonsenso elementai.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Italų literatūrinė pasaka (I dalis)
Literatūrinės pasakos bruožai ir klasifikacija
Vaikų literatūros specifika
Folkloriškosios literatūrinės pasakos gimimas
Anglų literatūrinės pasakos tradicija (I dalis)
Anglų literatūrinės pasakos tradicija (II dalis
Vaikų literatūros raida iki XIX amžiaus (I dalis)
Vaikų literatūros raida iki XIX amžiaus (II dalis)

Švedų rašytoja Selma Lagerliof

Viena žymiausių švedų rašytoja, romanistė, novelistė Selma Lagerliof (1858 – 1940). Dėl silpnos sveikatos mergaitė vaikystę praleido namuose. Jos mokytojomis buvo mama ir močiutė. Į knygos pasaulį paniro dar vaikystėje: turtinga namų biblioteka atskleidė būsimai rašytojai nepaprastą pasaulį.

S. Lagerliof kūrybinį kelią pradėjo rašydama eilėraščius. Skandinavijoje ši rašytoja laikoma Anderseno pasekėja. Ji yra pirma moteris Nobelio premijos laureatė.

Didelę įtaką jai turėjo vaikystės aplinka. Ji žavėjosi tėvu, tad jo prototipu tapo ne vienas herojus. Lagerliof debiutavo su kūriniu „Saga apie Gestą Berlingą“  (1891 m.) – tai buvo esminis lūžis visoje švedų literatūroje. „Saga apie Gestą Berlingą“ – tai pasakojimas apie paralyžiaus sukaustytą trijų metų mergaitę, kuri negalėjo žaisti su kitais vaikais, tačiau nuo pat mažens pasinėrė į poezijos pasaulį. Šis kūrinys sudarytas iš legendų ciklo ir supintas į gyvenimo prozinį epą. Veikalas žavi originalumu ir pasakojimo naujumu. Po šio kūrinio sekė legendų ciklas, gilaus psichologinio turinio pasakojimai „Antikristo stebuklai“, „Dvaro legenda“, „Stebuklingosios Nilso Holgersono kelionės po Švediją“. Liaudies pasakojimai ir vaikystės prisiminimai tapo S. Lagerliof kūrinių pagrindu. Kūriniuose jaučiamas sekimas J. V. Gėte, V. Šekspyru, H. K. Andersonu.

Selmai Lagerliof vienu metu buvo pasiūlyta parašyti knygą švedų moksleiviams apie jų šalį, buvo net pasiūlytas planas, kaip viskas turėtų būti papasakota, tačiau Lagerliof planą pakeitė ir parašė knygą „Stebuklingosios Nilso Holgersono kelionės po Švediją“, kurioje pateikė visapusišką žmogaus ir šalies vaizdą. Tai žaismingas pasakojimas apie Švedijos geografiją. „Stebuklingosios Nilso Holgersono kelionės po Švediją“ – tai dviejų tomų enciklopedija, tarsi kelionių vadovas po Švediją, pažintinė knyga. Galima sakyti, kad tai mokyklinis vadovėlis, kuriame iškeliamas gamtos grožis, miškai, upės, audringi kriokliai, ežerai, Laplandija. Vaikams pasakojama apie muziejus, įžymybes, gamyklas, Švedijos florą ir fauną. Supinamos ir senovės Švedijos legendos bei padavimai. Knygoje charakteringi neoromantizmo bruožai, pažintinės, istorinės, geografinės tiesos, apipintos pasakine fabula. „Stebuklingose Nilso Holgersono kelionėse po Švediją“ yra Švedų folkloro ir Danų pasakų motyvų.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Klasikinė literatūra vaikams
Lietuvių vaikų literatūros raidos bruožai (I dalis)
Lietuvių vaikų literatūros raidos bruožai (II dalis)
Vaikų literatūra: terminas ir funkcijos
Vaikų literatūros raida iki XIX amžiaus (I dalis)
Vaikų literatūros specifika
Socialinė ir buitinė proza vaikams (XIX a. antra pusė)

Epinis pasakojimas ir pasakotojas

Pagrindinis epinio pasakojimo bruožas – istorijos, įvykių pavaizdavimas iš naratoriaus pozicijos. Čia naratorius tiesiogiai nepriklauso pavaizduotam pasauliui, jis tarsi dviejų pasaulių (fiktyvaus – meninio ir realaus) susikirtimo taške. Į istoriją ir veikėjus naratorius žvelgia iš šalies. Epiniame romane jo vaidmuo yra aktyvus: ir vaizduoja, ir vertina pasaulį. Taip išryškėja naratoriaus, kaip konkrečios asmenybės, paveikslas. Tuo tarpu vidinio monologo prozoje jis nėra tik abstrakti asmenybė, kurios funkcija yra informuoti apie personažo poelgius ir fiksuoti sąmonės tėkmę, bet nieko nevertinti. Vidiniame monologe naratoriaus vaidmuo yra minimalus – atlieka kompozicinį vaidmenį.

Lyginant epinį pasakojimą su kitais, išryškėja žodžio įtaigumo skirtumai. Personažo žodžiai visada yra subjektyvūs, sąlygiški (autorius ne būtinai mano taip pat, kaip kalba veikėjai). Sąlygiški yra ir pasakotojo bruožai – vidinio monologo prozoje jie subjektyvesni. Suobjektyvizuojamas net išorinis pasaulis. Tikra priešingybė tokiam sąlygiškumui yra naratoriaus žodžiai. Jie vidinio monologo prozoje reikalauja visiško pasitikėjimo. Pasakojime pirmu asmeniu istorijos tikrumą tartum garantuoja pasakotojo asmenybė. Epinėje prozoje kalbantysis yra tarsi apdovanotas sugebėjimu iki smulkmenų matyt kito žmogaus vidinį pasaulį. Ši savybė rodo, kad naratoriaus negalime laikyt konkrečiu žmogumi.

Visažinančio žmogaus bruožai į epinį pasakojimą ateina iš labai tolimos epinio pasakojimo tradicijos: epinių giesmių, pasakų, folkloro. Tas, kas pasakoja, remiasi kolektyvine patirtimi, sąmone, todėl tokiuose kūriniuose įvykius, gyvenimus ir jausmus fiksuoja ne individualus žmogus, o apibendrinta patirtis (pradedant „Iliada“, „Odisėja“ ir iki dabar). Epiniame pasakojime susiklosčiusi naratoriaus pozicija yra lingvistinė individualaus kalbėjimo fikcija, pagrįsta senąja epinio pasakojimo tradicija.

___________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Vidinis monologas ar sąmonės srautas?
Pasakojimas pirmu asmeniu
Pasakojimas ir pasakotojas
Požiūrio taškas ir epinė distancija
Menamosios kalbos ir vidinio monologo skirtumai

Iš „literatūrinių“ prisiminimų.

Periodizacijos problemiškumas: kultūros srovės (II dalis)

BAROKAS. Susiformavo XV a. pradžioje Italijoje, XV a. pabaigoje pasiekė centrinę Europą, o lietuvių mene gyvavo nuo XVI a. pabaigos iki XVII a. pradžios. Vėlavimas leido barokui pasireikšti išgrynintomis formomis. Jis buvo tas stilius, per kurį jau sugebėta išreikšti lietuviškas tendencijas. Barokas dėl dvasinės prieštaros įgijo sinoniminį tragiškojo humanizmo terminą. Jo ypatybė – dvilypiškumas.  Socialinės ir istorinės aplinkybės visuomenės gyvenime nulėmė tematinius motyvus: nepastovumą, žlugimą, laimės laikinumą. Jos buvo svetimos renesansui, kurio metu vyravo žemiškumo, dvasios ir kūno žemiškumo nuostatos. Baroko stilius dažnai reiškiasi kontrastais. Išpopuliarėjo Magdalenos likimo modelis – ji kaip šventoji ir kaip nusidėjėlė. Taigi, pagyvėjo dėmesys religijai, žmogaus savivokos problemai. Susiklostė ir toks žmogaus tipas: ieškodamas gyvenimo kelio randa jį atsiskyrime nuo pasaulietiškų vertybių. Viskas, kas žemiška, suvokiama kaip laikina – tikras gyvenimas prasideda po mirties. Iš tokios nuostatos kilo literatūros stilistinis klodas: simbolika (dūmai, pelenai, žmogaus gyvenimas lyg dūžtantis stiklas). Lietuvių literatūroj šis pasaulėvaizdis atsivėrė Konstantino Sirvydo veikaluose.

KLASICIZMAS. Jis pakeitė baroką XVII amžiuje. Klasicizmas dar kitaip vadinamas tvarkos ir tradicijų laikmečiu. Žmogaus savivoka tapo pajungta griežtam visuomenėje nustatytam reglamentui. Tai galiojo kūrybai, elgesiui, visuomenės santvarkai. Paskirtis buvo apibrėžti, nustatyti tam tikras ribas, kurių dėka žmogus galėtų saugiau jaustis gyvenime. Klasicizmas daugiau mažiau ir buvo orientuotas į žmogų, tarnavo jo dvasiniam ir intelektiniam komfortui, tačiau žmogus jau buvo pasitraukęs iš filosofinės akistatos su visata į kur kas konkretesnę erdvę – visuomeninį gyvenimą. Žmogaus vertė suvokta taip, koks yra pats žmogus pagal nustatytą tvarką. Ši epocha savo menui, ideologijai, politikai kėlė tris reikalavimus:

• harmonijos;
• tvarkos;
• valdžios.

Pagal tai ir literatūroje siekta logikos ir racionalumo, aiškaus ir asketiško stiliaus. Klasicizmas reglamentavo ne tik požiūrį į meną, kultūrą, pasaulį, bet ir vidinę meno sandarą, kūrinių temas, problemas, poetiką. Net ir žanrai turėjo labai aiškią diferenciaciją. Aukštieji žanrai – išsilavinusiai žmonių grupei, žemieji – minios pramogai. Tokia logika natūraliai suformavo tolesnės raidos tendencijas XVIII a. pradžios racionalizmui (racio – protas), tačiau visa XVIII – XIX a. pirmos pusės amžių kultūra laikoma švietėjiška epocha, kurioje išsivaduojama iš klasicistinių taisyklių ir persiorientuojama į emocinius orientyrus. Šis kelias užtruko 200 metų. XVIII a., lyginant jį su ankstesniais, buvo pats margiausias nuostatomis ir teorijomis, todėl to amžiaus visuma yra skirstoma į tarpsnius pagal ryškiausias tendencijas:

• XVIII a. pradžia – racionalizmo šviečiamasis laikotarpis. Nors tebesilaikoma logikos, kur pagrindinis argumentas yra protas, imama ginčytis su krikščioniškomis nuostatomis.

• XVIII a. viduryje imama susivokti, kad ne protas, o jausmas yra tikrasis žmogaus kūrybiškumo šaltinis. Autoritetu tapo Ž. Ž. Ruso ir natūralus posūkis „Atgal į gamtą“. Kultūroje ir literatūroje įsitvirtina sentimentalizmo tendencijos.

• XVIII a. pabaigoje įsivyrauja pusiausvyra tarp jausmo ir proto. Ši tendencija yra vadinama preromantine tendencija. XVIII a. pabaigoje, XIX a. pradžioje susiformuoja romantizmo pamatai. Romantizmo indėlis į nacionalines kultūras buvo svarbus, nes pirmą kartą suvokta svarbos tapatybė tarp kultūros, gimtosios kalbos ir folkloro, atsirado galimybė kiekvienai tautai suvokti savo unikalumą, todėl neatsitiktinai, su romantizmo atėjimu ima klestėti ir įvairių tautų literatūros bei kultūros. Literatūros teorijoje svarbus XIX a. Tuo metu literatūros savivoka jau galėjo apibendrinti tą meno patirtį, kuri klostėsi visą XVIII amžių. Tos tendencijos , kurios formavosi XVIII a. įgijo aiškias teorines nuostatas XIX amžiuje.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Periodizacijos problemiškumas: kultūros srovės (I dalis)
Literatūrinė srovė ar kryptis?
Meno kūrinys literatūros procese
Mitologijos ir literatūros bendrybės
Literatūros reiškinių istorija ir tipologija