Folkloriškosios literatūrinės pasakos gimimas

Pirmieji į pasakas ėmė gręžtis romantikai. Pradininkais yra laikomi Broliai Grimai – Jakobas (1785 – 1863) ir Vilhelmas (1786 – 1859). Jiems pasaka turėjo būti pranašiškas kūrinys, todėl jie daug domėjosi mitologija, viduramžiais, germanistika. Broliai užrašinėjo liaudies pasakas ir siekė jas paversti nacionaline vertybe. Šis jų siekinys davė pradžią sisteminiam pasakų, sakmių ir dainų rinkimui.  Jie pirmieji į liaudies pasaką žvelgė kaip į poetinę kūrybą.

Broliai Grimai surinko ir išleido tris tomus pasakų „Vaikų ir namų pasakos“ (1812 m., 1815 m., 1822 m.). Iš viso šiuose trijuose tomuose sudėta virš dviejų šimtų tekstų.

Grimams rūpėjo kritiškai ir tiksliai ištyrinėti šaltinius, tad pagrindiniai principai, kurių laikėsi, buvo ištikimybė ir tiesa. Jie patys pasakų pratarmėje rašė: „Nuo savęs mes nieko nepridėjome, nieko nepasakėme.“.

Daug pasakų jie sužinojo iš vokiečių miestelėnų, daug paėmė iš viduramžių novelių ir poemų bei XVII – XVIII a. literatūrinių kūrinių. Broliai Grimai tekstus stilistiškai apdorojo, tarsi performavo tekstus pagal savo pačių įsivaizduotą liaudies poezijos idealą. Savo pavadinimų jie nenaudojo, pavadinimai liko liaudiškieji.

Brolių Grimų veikla turėjo poveikį bendresne prasme, nes lėmė daugelio šalių pasakų suklestėjimą, pvz.: Peteris Kristeris Asbjornsenas – norvegų rašytojas – užrašinėjo padavimus bei pasakas, kurios išjuokia tinginystę ir gobšumą; Georgas Stefensas – švedų folkloristas – pasakas užrašinėjo be jokių pakeitimų, išskyrus tai, kad pakoregavo išorinę pasakos formą; Svenas Gruintvigas – danų pasakų rinkėjas – manė, kad reikia išsaugoti visa, kas įmanoma. Pagrindinis danų pasakų motyvas – gėrio ir blogio kovos.

Rusų folkloristinė pasaka irgi buvo gana ryškiai plėtojama. Vasilijus Žukovskis kaip ir Broliai Grimai rinko pasakas, jas šiek tiek koregavo: plėtojo peizažus, tekstuose keitė kai kurias detales. Aleksandras Puškinas vaikams pasakų specialiai nerašė, bet visos jo pasakos turi atitikmenis folklore ir yra skaitomos vaikų. Jose ryškinami liaudies herojaus bruožai, o pasakojimas visada yra eiliuota forma. Piotras Jeršovas  išgarsėjo pasaka „Arkliukas kupriukas“ (1834 m.), kuri yra gan artima Puškino manierai. Ši pasaka buvo specialiai rašyta vaikams. P. Jeršovas rėmėsi melų pasakų siužetais, juos derino ir jungė. Herojaus paveikslas patrauklus, o pasaka išlaiko vaikiškus bruožus. Sergėjus Aksakovas garsus pasaka „Raudonoji gėlelė“, kuri yra jo autobiografinės knygos dalis. Autorius kūrė individualizuotus charakterius, pasakoje daug psichologizmo – taigi ši pasaka jau skyrėsi nuo folklorinės pasakos.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Klasikinė literatūra vaikams
Vaikų literatūra: terminas ir funkcijos
Vaikų literatūra 1918 – 1940 metais (I dalis)
Vaikų literatūra 1918 – 1940 metais (II dalis)
Originalioji literatūrinė pasaka (I dalis)
Originalioji literatūrinė pasaka (II dalis)
Literatūrinės pasakos bruožai ir klasifikacija
Vaikų literatūros raida iki XIX amžiaus (II dalis)
Vaikų literatūros raida iki XIX amžiaus (I dalis)
Filosofinė – poetinė pasaka (I dalis)
Anglų literatūrinės pasakos tradicija (II dalis)

Vaikų literatūros raida iki XIX amžiaus (III dalis)

Neilgai trukus vaikų literatūros svoris iš Prancūzijos persikėlė į Angliją ir čia net buvo įkurta speciali leidykla vaikams. Jonas Niuberis įsteigė leidyklą ir 1744 m. išleido kišeninę knygelę „Maža, nuostabi, kišeninė knygelė“.

XVIII a. literatūra išsiskiria Danielio Defo ir Dž. Svifto romanais. D. Defo (1660–1731) labiausiai žinomas kaip satyrų ir pamfletų autorius, tačiau geriausias jo kūrinys yra 1719 m.  pasirodęs romanas „Robinzonas Kruzas“. Šis romanas sukurtas remiantis tikrais įvykiais, kurie tuo metu buvo aprašyti laikraštyje. „Robinzonas Kruzas“  – labiau nuotykių romanas,  nes kelionių aprašymas užima nedaug vietos, tačiau romano pobūdis „aprašomasis-pasakojamasis“. Visa likusi knygos dalis – tai Robinzono gyvenimas ištisus 28 – erius metus. Romane pasakojimas motyvuotas, o vaizdai detalūs. Rašoma pirmu asmeniu norint sudaryti  pasakojimo iš šalies vaizdą.

Dž. Sviftas (1667 -1745) – tai satyrinio talento rašytojas. 1726 m.  išleido garsųjį savo fantastinį kūrinį „Guliverio kelionės“. Nors tai romanas suaugusiems, tačiau ir vaikų literatūroje prigijo dvi šio romano dalys „Guliveris liliputų šalyje“ ir „Guliveris milžinų šalyje“. Romano sėkmės pagrindas – neįtikėtinų dalykų papasakojimas itin įtikinamai ir tikroviškai. Tikrumo iliuzija pasiekiama laikantis proporcijų ir dydžių. Prie tikrovės priartėjama ir per liliputų personažus, kurie primena anglų gyvenimą. Iš antrosios dalies „Guliveris milžinų šalyje“ skaitytojui leidžiama sužinoti apie anglų įstatymus ir papročius. Anglų literatūroj šis romanas išliko svarbus kaip XVIII a. socialinių ir politinių reiškinių knyga.

Po Dž. Svifto sutinkama dar keletas autorių, kurie yra svarbūs vaikų literatūros raidai iki XIX amžiaus. Vienas iš tokių autorių – Rudolfas Erikas Raspė (1747 -1794). Jis buvo vokiečių mokslininkas, kuris Anglijoje 1785 metais išspausdino „Barono Miunhauzeno nuotykius“.  Antrasis autorius – Gotfrydas Augustas Biurgeris (1747 – 1794). Tai audros ir veržimosi sąjūdžio rašytojas, 1786 metais išleidęs tą pačią knygą apie Miunhauzeną. Dėl knygos autorystės iki šios yra ginčijamasi, tačiau abi jos yra apie tą patį veikėją – melagį ir pagyrūną Miunhauzeną. Šių knygų kilmė folkloriška, vyrauja nuotykiai ir komizmas. Knyga – tai mechaniška savarankiškų epizodų virtinė. Veiksmo erdvė labai plati: Rusija, Turkija, Vokietija, Lietuva, žuvies pilvas ir kt. Nors autorius pasakoja savo nuotykius, tačiau didžiausias dėmesys skiriamas aplinkai. Be Miunhauzeno savigyros knygoje daugiau nieko nėra. Šios knygos komizmas artimas melų pasakų komizmui.  Yra manoma, kad Miunhauzenas yra tikrai gyvenęs asmuo.

XVIII a. pradžioje šios knygos prigijo dėl egzotizmo.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Vaikų literatūros raida iki XIX amžiaus (I dalis);
Vaikų literatūros raida iki XIX amžiaus (II dalis)
Lietuvių vaikų literatūros raidos bruožai (I dalis)
Lietuvių vaikų literatūros raidos bruožai (II dalis)
Literatūrinės pasakos bruožai ir klasifikacija
Klasikinė literatūra vaikams
Vaikų literatūra: terminas ir funkcijos
Vaikų literatūros specifika

Vaikų literatūros raida iki XIX amžiaus (II dalis)

Ryškiausiu to meto pasakų autoriumi yra laikomas Šarlis Pero (1628 – 1703) – literatūrinės pasakos pradininkas. 1697 metais pasirodė pasakų knyga „Motušės žąsies pasakos“ (rinkinį sudarė 8 pasakos proza: „Raudonkepuraitė“, „Miegančioji gražuolė“, „Mėlynbarzdis“ ir kt., taip pat kelios eiliuotos pasakos kaip „Asilo oda“, „Juokingi norai“.).

Šarlis Pero nuolat ginčijosi su klasicizmo šalininkais ir siūlė į literatūrą įvesti naują artimą tautai medžiagą. Siužetus paskelbė prieš antikiniams siužetams. Savo pasakų pratarmėse nuolat pabrėžė, kad jo pasakų šaltinis yra protėvių kūryba – folkloras. Ir iš tiesų pasakoms būdingos pradžios formos „Kartą gyveno“ ir kt.  Tokios pradžios neturi tik vienintelė pasaka „Batuotas katinas“. Jo pasakoms būdingos ir laimingos pabaigos, išimtis „Raudonkepuraitė“.

Šarlio Pero pasakose veikia liaudies pasakų personažų: nykštukai, žmogėdros, pamotės, našlaitės, princesės ir kt. Herojai įkūnija  būdingus liaudies pasakų herojų bruožus: darbštumą, išradingumą, dorą, drąsą.

Šarliui Pero pavyko pasakose išlaikyti prancūzų pasakų ironiją, humoro jausmą, pasakų kompoziciją. Jo herojai patiria išbandymus, yra apsukrūs, išradingi. Antiherojus paprastai sutinkamas miške. Ir dar keli svarbūs dalykai:

• „Pelenės“ prancūziška versija tapo visuotiniu siužetu;
• Š. Pero pasakose savitai interpretavo dievų vardus ir įvairias vietoves (pvz.: pasaka „Asilo oda“);
• Pasakose yra ir viduramžių romanų įtakos: riterių romanams būdingos fėjų, lemiančių naujagimių gimimą, motyvas (pasaka „Miegančioji gražuolė“);
• Esama ir XVII a. realijų: buitis, aplinka – tai ir lemia pasakų savitumą;

Galima sakyti, kad XVII – XVIII a. literatūra yra didaktinė, bet kai kurie kūriniai peržengia literatūros ribą.
_________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Vaikų literatūros raida iki XIX amžiaus (I dalis)
Vaikų literatūros raida iki XIX amžiaus (III dalis)
Lietuvių vaikų literatūros raidos bruožai (I dalis)
Lietuvių vaikų literatūros raidos bruožai (II dalis)
Literatūrinės pasakos bruožai ir klasifikacija
Klasikinė literatūra vaikams
Vaikų literatūra: terminas ir funkcijos
Vaikų literatūros specifika

Ahasferas literatūroje (2 dalis)

Dar vienas reikšmingas bruožas, kuris leistų pasakoje įžvelgti Ahasfero – Amžinojo žydo paveikslą – kelionės ir kelio įvaizdis. Novelėje senas žmogus keliauja ir tai yra pagrindinė jo veikla. Paprastai kelias kaip įvaizdis mitiniame ar realaus pasaulio modelio rėmuose yra tas, kuris reiškia ryšį tarp dviejų erdvėje pažymėtų taškų, arba yra susietas su pirmykšte ratu einančio kelio mitologema (pvz.: saulės kelias, visada einantis ratu). Tačiau yra ir kitas kelio modelis – tai nesibaigiantis kelias, kelias nevedanti į tikslą. Būtent toks ir yra Amžinojo žydo Ahasfero kelias, toks jis ir Keturakio pasakoje. Seno žmogaus, primenančio Ahasferą, kelionė naratyve gali būti suvokta kaip amžinumo įvaizdis, kaip lemtis. Turint omeny, kad keliaujantysis juda labai sunkiai („Vos pastebimai slystelėdavo priekin kairioji pėda – atokvėpis, jėgų kaupimas – kankinamai lėtai pasislinkdavo dešinioji, juoda blizgančia pirštine apmauta plaštaka lėtai, sunkiai, per jėgą perkeldavo lazdą, kurios ranktūris gaubė dilbį veik iki alkūnės.“), kad kelionė  reikalauja nepaprastų pastangų („Lėtai, atkakliai, kankinamai sunkiai, beviltiškai nesparčiai, kone nejudant iš vietos keliavo žmogus.“) – tai beje pasakoma ne vieną kartą, o net kelis ir pabrėžtinai, peršasi išvada, jog šis kelias – tai „sunkus kelias“, susijęs su atpirkimu. Ir iš karto kyla aliuzijos su krikščionybės legenda, kai labai panašiai kelią į Golgotą bandė įveikti Jėzus Kristus – 12 stočių, galiausiai nuosprendžio paskelbimas ir nukryžiavimas.

Su keliautojo charakteristika susijus ne tik išvaizda, kelionės įvaizdis, bet ir jo bendravimas, komunikacija su tais, kurie lyg ir norėtų pagelbėti, pabandytų atjausti, suprasti: „Pasakykit, prašom, gal galiu kuo nors padėti? – stabtelėjęs paklausė. / – Geriau… padėk… sau… <…> – Aš tik norėjau… – išsprūdo pasiteisinimas, paskui šmėstelėjo pykčio šešėliukas: eik tu…“. Komunikacija įvyksta, tačiau sudaromas labai slogus, priešiškumą keliantis įspūdis. Meniškai interpretuota situacija atsikartoja – taip kaip bibliniame variante Ahasveras atgrasiai elgėsi su keliaujančiu Jėzumi Kristumi, tarsi panašiai šiame tekste elgiasi keistas keliautojas su norinčiu jam pagelbėti.

Kitas aspektas yra novelėje – pasakoje iškylantis pasaulio vaizdinio suvokimas. Cituojamas Schopenhaueris: „gyvenimas yra blyškus ilgesys ir kankinimasis, mieguistas svirduliavimas iki pat mirties, lydimas trivialių minčių svitos.“, kuriam yra artimas ir S. Kierkegaardas (jis daug ką perėmė iš Schopenhauerio) ir jo veikalas „Arba–arba“, kuriame bendriausiais bruožais atskleidė daugelį pamatinių egzistencinės krizės filosofijos principų (priešpriešinamos dvi pasaulėžiūros ir gyvenimiškosios pozicijos – estetinė ir etinė. Pirmoji įprasmina žavingą grožio ir malonumo iliuzijų kuriamą pasaulį, o antroji skatina remtis moralės ir pareigos principais. ) Kierkegaardas, išskyręs tris dvasiniame asmenybės tobulėjime susijusias pakopas (estetinę, etinę ir etinę religinę), Amžinąjį Žydą apibūdina kaip estetinės būties simbolį, kuris yra pereinamoji sudėtingo estetinio santykio su pasauliu fazė. Jis teigia, kad: „Amžinojo Žydo Ahasvero vaizdinys simbolizuoja krizinę estetinės būties fazę, kai bėgama nuo nepakeliamo nusivylimo gyvenimu ir leidžiamasi į amžinas keliones. Keisdamas savo išorinį kontekstą, Ahasvero tipo žmogus susikuria iliuzijas, kuriomis remdamasis, dar gali kovoti su būties beprasmiškumu, mirtina nusivylimo liga.“ R. Keturakio novelėje nelabai įmanoma pasakyti keliautojo intencijas, tačiau iš Ahasferą stebinčiojo pozicijos egzistencinis liūdesys ir nusivylimas pakankamai aiškiai parodomas.

Išties Keturakio sukurtas Ahasfero tipas yra krizinio žmogaus vaizdinys, kuriame vidinės pilnatvės nebuvimas sukelia nepasitenkinimą ir nusivylimą. Amžinasis Žydas simbolizuoja gyvenimą, kuriam svetimas tikėjimas, gyvenimą – tragišką ir mažai teikiantį pasitenkinimo, bet reikalaujantį daugybės pastangų, kad galiausiai colis po colio jis būtų įveiktas. Ir visai nesvarbu, kad kiekviena reikšminga idėja turi daug vardų, daug svarbiau, kad ji nepraradus aktualumo ir mūsų dienomis veržiasi į literatūrą ieškodama savo skaitytojo.

_________________________

Daugiau skaitykite:

Krikščioniškoji Ahasfero legenda – pradžių pradžia
Ahasferas literatūroje (1 dalis)
Roberto Keturakio eilėraštis “Gėlės” – NE ekoteksto pavyzdys
Ekokritikos užuominos Roberto Keturakio eilėraštyje “Baltuojant ievoms”

Ahasferas literatūroje (1 dalis)

Natūraliai kyla klausimas, kaip derėtų įvardyti krikščioniškąją Ahasvero legendą? Viena vertus „Amžinasis žydas“ tai legenda, kurią XIII a. pirmą kartą pasisavina literatūra, kita vertus – tai vieno siužeto versijos, kurios iki XV amžiaus plinta kaip skirtingi pasakojimai, kol galiausiai 1602 m. išeina anoniminė liaudies knyga „Trumpas aprašymas ir pasakojimas apie tokį žydą, vardu Ahasveras“, kurioje pirmąkart legendos herojus gauna vardą Ahasveras. Ahasveras XVIII amžiuje tampa tam tikru simboliu, apibūdinančiu pajuokos vertą asmenį ir „nueina“ į folklorą (Apie Ahasvero sutikimą buvo spausdintas skelbimas 1868 metais viename iš mormonų laikraščių Jungtinėse Amerikos Valstijose), ir tam tikru įvaizdžiu, kai išpopuliarėja kūrybinėse fantazijose („Jaunas J. W. Goethe remiasi Ahasvero vaizdiniu, kad išreikštų naują, istorizmu persunktą pristatymą apie religinę – psichologinę atmosferą Jeruzalėje Kristaus laikais (nebaigtos poemos „Amžinasis žydas“ fragmentas, 1774). K. F. D. Šubartas įvaizdį ir siužetą traktuoja kaip radikalaus prašviesėjimo („Amžinasis žydas“, 1787). Romantikams siužetas apie Ahasverą, davęs neribotas galimybes pereiti nuo besikeičiančių epochų ir šalių egzotinių vaizdų prie pasaulinio liūdesio raiškos, buvo ypač patrauklus; jį pasirinko Šelis, Cedlicas, ir daugelis kitų; Rusijoje – V. Žukovskis, (nebaigta poema „Ahasveras, amžinasis žydas“). E. Kin (filosofine drama „Ahasveras“) pavertė Ahasverą visos žmonijos simboliu, pergyvenusiu savo viltis, bet nuostabiai pradedančiu savo kelionę iš naujo. Avantiūriniame E. Sju romane „Amžinasis žydas“ (1844 – 45) Ahasveras pasirodo kaip paslaptingas geradarys, jėzuitų antagonistas.“). Ir galiausiai šiuolaikinis „ahasveriško“ siužeto variantas apie slegiantį, nedžiaugsmingą nemirtingumą yra sukurtas „argentiniečių rašytojo Ch. L. Borcheso apsakyme „Nemirtingasis“, kurio herojus yra Josifas Kartafilas, nors krikščioniškos legendos, kaip tokios, topika visiškai eliminuota (Kartafilas identiškas lyg ir su IV amžiaus Romos legionieriumi, lyg su Homeru, jis ne žydas ir niekada nematė Kristaus).

Taigi Ahasferas – įvaizdis, siužetas, daugelis vieno siužeto versijų, simbolis ar tiesiog vardas, pasiekęs tokią savo evoliucijos stadiją, kada netenkama ne tik pamatinės semantikos, bet ir apskritai vartojamas siekiant skambumo ar niekur nevedančių asociacijų?

Robertas Keturakis. AhasferasNetikslu manyti, kad šiandieninėje literatūroje Amžinojo žydo figūra visiškai prarado savo semantinį svorį. Šį teiginį pagrindžia Roberto Keturakio novelė – pasaka „Ahasferas“. Pirmiausia asociacijas kelia nedviprasmiškas pavadinimas, antra – ir pats novelės turinys savyje koduoja keliautojo prototipą. Galiausiai, jei turėsime galvoje, kad autorius „Ahasferą“ apibrėžia kaip autorinių pasakų knygą, tai vėlgi pasakos žanras, savaime suprantama, orientuoja į tarpinę jungtį tarp literatūros ir mito – liaudies kūrybą.

Ahasvero įvaizdis, iš „krikščionybės mitologijos“ pereidamas į literatūrą, tampa populiariu kūrybinės fantazijos „produktu“, tad akivaizdu, jog yra išlaikomi tik universalieji Amžinojo žydo legendos saitai. Remiantis šia logika Ahasferą derėtų vadinti ne krikščioniškosios legendos figūra, bet labiau archetipu, glūdinčiu kolektyvinėje pasąmonėje, reikiamu momentu atkuriamu „motyvu“ (Pagal Jungą). R. Keturakio pasakoje Ahasfero motyvas iškyla kaip archetipinis vaizdinys; autorius paskutiniu, vos vienu sakinio žodžiu sujungia Amžino žydo legendą su paslaptingu, negalią išgyvenančiu žmogumi.

Knygos anotacijoje pažymima, jog „Pasaka niekada nepažemina tikrovės, stengdamasi atskleisti tai, kas glūdi toliau ir giliau – už įprastų mūsų pasaulio pavidalų ir reiškinių“ – ir tikrai, negali sakyti, kad Keturakio pasaka stebuklinė. Dominuoja realus ir gerai atpažįstamas gyvenimas: „Lėtai, atkakliai, kankinamai sunkiai, beviltiškai nesparčiai, kone nejudant iš vietos“ gatve keliauja senyvas žmogus, o jį stebi atsitiktinis pakeleivis.

Stebėtinai įtaigus keliautojo paveikslas kelia asociacijas su krikščioniškuoju Ahasveru – aukštu, ilgais plaukais ir apiplyšusiais drabužiais žmogumi (Toks Ahasvero įsivaizdavimas oficialiai įsigali, kai 1602 m. išeina anoniminė liaudies knyga „Trumpas aprašymas ir pasakojimas apie tokį žydą, vardu Ahasveras“). R. Keturakio keliautojas – tai juodas siluetas, didele vienplaukia galva, raukšlėtu baltu veidu, juoda ovalo formos skiautele pridengta kairiąja akimi ir ilgais požiliais plaukais; ilgu juodu paltu, lakuotais smailiais pusbačiais, blizgančiomis pirštinėmis. Nepaneigiamai panašu, nors ir meniškai individualizuota.

__________________________

Daugiau skaitykite:

Krikščioniškoji Ahasfero legenda – pradžių pradžia
Ahasferas literatūroje (2 dalis)
Roberto Keturakio eilėraštis “Gėlės” – NE ekoteksto pavyzdys
Ekokritikos užuominos Roberto Keturakio eilėraštyje “Baltuojant ievoms”