Krikščioniškoji Ahasfero legenda – pradžių pradžia

Krikščioniškoji mitologija – tai mitai ir mitologiniai elementai patekę į krikščionybės religinę sistemą.  Kitaip tariant, tai „kompleksas vaizdinių, personažų ir simbolių, susijusių su religine krikščionybės doktrina ir besiplėtojančių sąveikaujant šiai doktrinai bei tautų folkloro tradicijoms.“ Šiuo keliu į literatūrą iš Senojo Testamento per antrinę mitologizaciją ateina legenda apie Amžinąjį žydą Ahasverą.

Ahasferas (lot. Ahasuerus), dar kituose šaltiniuose Agasveras, Asveras ir Ahasferas, yra viduramžių Europos krikščioniškosios legendos personažas, kurio vardas perimtas iš Esteros knygoje (Senajame Testamente) minimo Persijos karaliaus Kserkso. Ahasveras – tai šio karaliaus (taip jį vadino graikai) vardo hebraiška forma. Šventajame rašte yra pasakojama istorija „Ahasvero puota“, kaip tremtinė hebrajė Estera tampa Ahasvero žmona ir karaliene ir kartu su savo globėju suardo didiko Hamano sąmokslą prieš hebrajus.  Ankstesnėse šios legendos versijose sutinkami ir kiti vardai – „Espera-dios („pasitikėk dievu“), Butadeus („trenkęs dievui“), Kartafilas.“  Taigi kol kas Ahasferas šioje istorijoje dar nereiškia to, kaip mes jį suprantame šiandien.

Viduramžių Europos krikščioniškoji legenda apie Ahasverą byloja, kad jis lydėjo Jėzų Kristų kankinančios kelionės į Golgotą metu, kai šis nešė kryžių, tyčiojosi iš kankinio, neleido trumpai pailsėti, liepė eiti toliau. Dėl šios priežasties miręs Ahasveras neturi ramybės ir „pasmerktas amžinoms klajonėms iki antrojo Jėzaus Kristaus atėjimo, nes tik šis gali atšaukti Ahasvero prakeikimą.“ Legendos atsiradimui įtakos turėjo religiniai – mitologiniai teiginiai apie tai, kad kai kurie žmonės laukia eschatologinės atomazgos – absoliučios pasaulio pabaigos, pamiršdami, kad yra mirtingi (remiantis Biblija, tokie yra Enochas ir Ilija).

Šios legendos struktūrinis principas – dvigubas paradoksas. Istorijoje du kartus vietomis susikeičia tamsus ir šviesus pradai: nemirtingumas, žmogiškųjų pajėgų trokštamiausias tikslas, tampa prakeiksmu, o prakeiksmas – gailestingumu (šansas atgailauti). Taigi Ahasverą folklorinėje, literatūrinėje tradicijoje galėtumėme įvardyti kaip klajūno figūrą, amžiną keliautoją, kuris gali būti netikėtas ir keistas – baisus ir pavojingas arba geras ir paslaugus (priklausomai pagal individualaus naratyvo struktūrą).

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Ahasferas literatūroje (1 dalis)
Ahasferas literatūroje (2 dalis)
Vikipedija

Anekdotai ir frazeologizmai apie žydus (1 dalis)

Iki XX a. anekdotų žanras Lietuvoje nebuvo populiarus. Kaip ir kituose tautosakos žanruose, taip ir anekdotuose, buvo minimos tos populiarios tautos kaip žydai, čigonai ir vokiečiai. Pasikeitus politinei situacijai, po antrojo pasaulinio karo, į anekdotų areną atėjo rusai, čiukčiai, gruzinai, armėnai.

Anekdotuose apie kitataučius skiriami šeši akcentuotini kitoniškumai: religija, papročiai, luomų skirtybės, kalba, kuri paprastai mėgdžiojama, išvaizda ir neigiami būdo bruožai.

Negalima sakyti, kad panašiai skirstomi ir frazeologizmai, tačiau jų irgi esama apie tas tautas, su kuriomis istorinėje retrospektyvoje Lietuva turėjo sąlyčio taškų.

Anekdotų Lietuvių tautosakoje yra nepalyginamai daugiau, nei frazeologizmų, tad juos aptarsiu pirmiausia.

Nuo seniausių laikų žydai buvo populiarūs ne tik kitų tautų, bet ir lietuvių folklore. Dėl šios priežasties anekdotų ir frazeologizmų apie šią mažumą yra nemažai.

Anekdotuose apie žydus pastebima tendencija vaizduoti būdo bruožą – gudrumą, kuris, savaime suprantama, nėra labai teigiamas. Gudrumas neatskiriamas nuo vaizduojamo prekybininkų luomo: žydas – amžinas verslininkas. Visada buvo ta nuomonė, kad jis sugebės parduoti net visiškai nereikalingą, niekam tikusį ar net sugedusį daiktą kaip gerą ir dar gaus nemaža pinigų, arba kaip tik, pats pirkdamas nusiderės iki minimumo:

„Žydas derasi turguje:
– kiek kainuoja višta?
– Dešimt litų, – sumurma pardavėjas.
– Sakai, aštuonis? O atrodo kaip už šešis… Sara, bėk paimti keturis litus, duok pardavėjui du litus ir grąžos palauk.“

Neretai pajuokiamas ne tik jų gudrumas ir verslininko gyslelė, bet dar ir tikėjimas, nors tokių anekdotų maža. Čia populiari tema – apipjaustymas. Prie retai sutinkamų dalykų atsiduria ir valgymo ypatumai – iš tokių anekdotų sužinome, jog žydai nevalgo lašinių.

Ne vienas žino, jog žydų kalba lietuvišku akcentu išskirtinė dėl tariamo gerklinio „r“. Užrašant tokius anekdotus vietoj „r“ rašoma „hr“. Tokių anekdotų taip pat nemaža:

„Du žydai kalbasi:
– Žinaaai, Moiše, mano žmona tokia gehra, dahrbšti, hrūpestinga…
– Abhramai, negi viskas taip blogai, kad nohri man savo žmoną pahrduoti?“

Anekdotuose apie žydus gal šiek tiek neįtikėtinas tik vienas dalykas – esama anekdotų, kuriuose žydą apgauna čigonas, rečiau – žemaitis. Juose žydai vaizduojami labai patiklūs ir naivūs:

„Susitinka čigonas bejojantį žydą. Pradeda anuodu kalbėtis. Čigonas sako:
– Je ma, šioj gadynėj nebėr teisybės pasaulyje. Kiekvienas veizi, kaip tik kitą apgauti.
– Ui, tu tikrą teisybę kalbi. Nebėra teisybės, tik vedu du ir belikome teisingu, – sako žydas.
Valandą keliavus, čigonas sako:
– Duok man kiek pajoti, aš diktai esu pavargęs.
Na, žydas jam ir davė. Čigonas, užsėdęs ant arklio, kiek pajojęs sako:
– Je ma, pasilik tu vienas prie teisybės, aš jau jaučiu, kad ir nuo manęs teisybė pabėgo, – ir, sukirtęs arkliui per strėnas, pajojo sau.“

__________________________

Daugiau apie anekdotus ir frazeologizmus skaitykite kituose straipsniuose:

Anekdotas ir frazeologizmas – lietuvių kultūros reiškiniai
Anekdotai ir frazeologizmai apie žydus (2 dalis)
Anekdotai ir frazeologizmai apie čigonus
Anekdotai ir frazeologizmai apie vokiečius
Anekdotai ir frazeologizmai apie rusus ir gudus (1 dalis)
Anekdotai ir frazeologizmai apie rusus ir gudus (2 dalis)

Graikų lyrika

Graikų lyrika formavosi VII – VI a. pr. Kristų.

Graiku lyrika

Elegija – susiformavo Mažojoje Azijoje. Ji artima raudai. Elegijas atlikdavo akompanuojant fleitai. Tai liūdno turinio kūrinys. Laikui bėgant ji įgijo žanro požymių, tapo literatūros žanru. Palaipsniui keitėsi turinys. Literatūrinė elegija – lyrinis pamokomo turinio eilėraštis, apimantis paskatinimus imtis svarbių darbų, aforizmus, pasvarstymus.

Išorinis elegijos požymis – metrinė struktūra, kuri vadinama eleginiu distichu (viena eilutė rašoma hegzametru, kita – pentametru).

Literatūrinės elegijos yra nedidelės apimties kūrinėliai.

Elegijas rašė: Kalinas, Tirtajas (karinio turinio elegijų autorius), Mimhermas (meilės elegijų kūrėjas), Solonas (politinių elegijų meistras), Teognidas.

Jambo kilmės reikia ieškoti folklore. Manoma, kad šis žanras kilęs iš derlingumo švenčių, kurias švęsdavo žemdirbiai (palaidai ir lėbaudami). Iš pradžių jambas buvo vadinamas dainomis, vėliau tapo literatūriniu kūriniu. Literatūriniam jambui būdingas satyrinis pobūdis, ironija, aštrumas. Jambo pagrindinis požymis – jo kaip metro naudojimas.

Žymiausi jambu rašę autoriai: Archilochas ir Simonidas.

Melika – tai dainos.

a) Monodinė – vieno žmogaus lyrika, vieno poeto atliekama daina.
b) Chorinė lyrika – atliekama choro ir skirta viešumai.

Atstovai: Sapfo, Alkajas.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Graikų lyrikas Alkajas
Chorinė lyrika
Senovės graikų lyrikos poetė Sapfo
Klasikinis graikų literatūros periodas
Graikų teatras
Dramos kilmės teorijos
Graikų komedijos žanras

Jono Avyžiaus „Skudurinės Marytės istorijos“ įvykiai ir būsenos pagal Proppo funkcijų analizės metodą (I dalis)

Rusų folkloristas Vladimiras Proppas XX a pirmoje pusėje pasiūlė stebuklinės pasakos tyrimo metodą, vadinamą funkcijų analizės metodu. Nusprendžiau taikyti šį metodą ir Jono Avyžiaus „Skudurinės Marytės istorijai“, nes šis kūrinėlis irgi yra pasaka, tik skirtumas tas, kad ne stebuklinė. Kita vertus, šioje istorijoje lėlės veikia kaip lygiaverčiai dalyviai greta žmonių (gimsta, kalba, jaučia, veikia), tačiau su jais nekomunikuoja.

V. Proppas stebuklinėse pasakose skiria 7 vaidmenis (herojų, kenkėją, dovanotoją, pagalbininką, pseudoherojų, siuntėją ir karalių / jo dukrą, kurie yra ieškomi veikėjai), tačiau teigia, kad tas pats personažas gali atlikti kelias roles. Tokiai Proppo pateiktai rolių skirstymų sistemai iš dalies paklūsta ir Avyžiaus pasaka. Joje herojaus rolę atlieka lėlė Marytė (tai sufleruoja ir pavadinimas ir visas pasakojimas, kuris sukoncentruotas apie šią lėlę). Kitas roles „užpildo“ jau ne vienas personažas:

Rolė Personažas
Kenkėjas Akivaizdus kenkėjas – Trepsė (ji ne tik išreikalauja lėlę iš pusseserės, bet dar ir su ja vėliau nebežaidžia, galiausiai nuspiria už spintos).Iš dalies kenkėju galima vadinti ir Trepsės mamą, nes ji prisideda prie lėlės situacijos pablogėjimo: nuperka Trepsės lėlėms mašiną, į kurią mergaitė sodina tik fabrikines lėles.
Dovanotojas Jūratė – pasiuva skudurinę lėlę ir taip tarsi dovanoja jai gyvybę, be to, ją dar ir aprengia.Jūratės mama – galima numanyti, kad ji Jūratei duoda medžiagos skiautelę, iš kurios pasiuvama nauja suknelė.Prie dovanotojų galima skirti ir Trepsės mamą, kuri Trepsei nuperka mašiną lėlėms.
Pagalbininkas Jūrininkas – pagelbėja Marytei savo patarimais, padeda nusiraminti ir nesijausti vienišai;(Sąlyginai ir Jūratė yra šiokia tokia pagalbininkė – padeda mamai atlikti ruošos darbus – bet šie veiksmai jau yra tik pasakos priešistorė, todėl toks skyrimas ne visai teisingas.)
Pseudoherojus Tokių šioje pasakoje kaip ir nėra. Bet… yra tarsi tokie „pseudopersonažai“, kurie analogiškose situacijose elgiasi skirtingai: turiu omeny Jūratę ir Trepsę. Abi mergaitės turi lėles ir abi su jomis elgiasi labai skirtingai – Jūratė jas myli, Trepsė nesaugo.
Siuntėjas Akivaizdaus nėra. Galimi Trepsė / Jūratė. Jūratė lėlės niekur neišsiunčia / t.y. nenori dovanoti, tačiau Trepsė tiesiog ją pasisavina.
Karalius ar jo duktė / Ieškomas veikėjas Nėra

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Jono Avyžiaus “Skudurinės Marytės istorijos” įvykiai ir būsenos pagal Proppo funkcijų analizės metodą (II dalis)
Folkloriškosios literatūrinės pasakos gimimas