Magiškasis diskurso terminas

Tekstas – tai kas parašyta;
Diskursas – tai, kas pasakyta – situacijos padarinys (teksto vienetas).

Pastaraisiais metais dažnai vartojamas žodis diskursas. Ši sąvoka į lietuvių kalbą atėjo iš semantikos darbų ir tapo magišku terminu. Vartojamas nesusimąstant, ką reiškia.  Labai dažnai žodžiu diskursas pavadinamas tekstas. Jeigu diskursas, išskyrus tekstą, daugiau nieko nereiškia, tai nėra prasmės vartoti šį pavadinimą. Tačiau skirtumų yra. Diskursą galima suprasti kaip gyvą vienkartį tekstą, tuomet teksto terminas tiktų nusakyti teksto struktūrai. Ir nauja pora tekstas – diskursas gražiai įeitų į analogiškų sąvokų porų grupę, kaip fonema – garsas, sakinys – pasakymas.

Vakarų humanitarinėje literatūroje diskursas ne tik kalbinė sąvoka. Jis suvokiamas kaip fonas, erdvė. Čia terminas atspindi pačią plačiausią sąvokinę apimtį (yra sakoma: politinis diskursas, socialinis diskursas). Lingvistinėje literatūroje yra samprotavimų, kad diskursas galėtų būti vadinamas mažiausias teksto vienetas). Tokių minčių yra rusų kalbininko Zvegincevo darbuose.

Diskursas, kaip mažiausias teksto vienetas, konkretinamas dviem anglų kalbos terminais:

a) topic
b) coment

Šios sąvokos kartais bandomos susieti su tema ir rema. Tai tas pats, kas būtų pasakyta – topikas – pastovusis komponentas, atitinkantis temą, o komentaras – kintantis komponentas, kuris atitiktų remą. Tada galima sakyti, kad diskursas – pastoviojo komponento aptarimas.

Kita vertus, labai dažnai apie diskursą pasakoma taip: tai „1. Pokalbis ar diskusija filosofine, politine, religine, literatūrine ar pan. tema; mokslinis veikalas, traktatas.
2. Lingvistikoje diskursas reiškia bet kokią kalbos atkarpą, didesnę nei sakinys. Šiuo atžvilgiu diskursas ir teksto sąvokos dažnai vartojamos kaip sinonimai. Diskursu laikoma bet kokia kalbinė veikla – eilėraštis, Biblijos komentaras, laikraščio vedamasis ar tostas.
3. Moderniose kultūros teorijose diskursu vadinamos ir kitos, ne žodinės, raiškos (filmas, reklama, muzikos kūrinys, ritualas).”

Parengta remiantis įvairiais šaltiniais.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Referencijos sąvoka ir samprata

Fonografija (II dalis)

Ankstesnis arabų raštas vadintas SEBĖJŲ. sebeju-rastasJis egzistavo Arabijos p-lį V a. pr. Kr. iki V a. po Kr., Persijoje, Tiurkų Kaganuose, Sogdiane, Charerme.

graiku-abecele

Graikų abėcėlė.

arabu-rastasDabartinio arabų rašto pavyzdys. Raštas turi 28 ženklus ir 120 stilių. Jis kilęs iš aramėjų rašto. Vartotas Arabijoje, Sinajuje ir Jordanijoje.

runosRUNOS. Jos buvo naudojamos Šiaurės Vakarų Europoje, daugiausia Skandinavijoje ir Britų salose. Jomis buvo rašoma nuo III a po Kr. iki XVII a.

ogaminis-rastasOGAMINIO rašto pavyzdys. Rašto originalas nėra žinomas, bet aišku, kad juo rašė airiai ir piktai nuo IV a. po Kr.  Yra rasta 500 įrašų ant įvairiausių uolų ir akmenų P. Airijoje. Raidyną sudarė 20 raidžių, skirstomų į 5 grupes. Rašoma iš apačios į viršų arba iš dešinės į kairę.

__________________________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Piktografija ir daiktinis raštas (I dalis)
Piktografija ir daiktinis raštas (II dalis)
Ideografija (I dalis)
Ideografija (II dalis)
Fonografija (I dalis)
Fonografija (III dalis)