Postmodernioji modernybė pagal Wofgangą Welschą

Šiuolaikinės postmodernybės tėvyne yra laikoma Prancūzija. Tačiau esama dviejų postmodernizmų: „vokiškojo“ ir „prancūziškojo“. Vienas iš „vokiškojo“ postmodernizmo šalininkų yra Habermasas. Jis į visa tai žiūri labai rimtai, gilinasi ir užsidegęs polemizuoja su „prancūziškuoju“ postmodernizmu – Derrida, Bataille, Foucault.

Welscho knygos „Mūsų postmodernioji modernybė“ postmoderniosios koncepcijos variantas – „vokiškasis“. Knygoje aptariama postmoderniosios tradicijos „klasika“ – skirties sąvokos interpretacijos Derrida, Foucault, Deleuze‘o tekstuose. Seka ir prancūzų postmodernistu Jean – François Lyotard‘u, kuris rėmėsi ne Nietzcshe‘s radikalia racionalumo kritika, o Ludwigo Wittgensteino kalbos žaidimais. Viena vertus, autorius gina postmodernybės teises nuo jos apokaliptinių vertinimų ir kritikų, kita vertus, jis yra vieno šių kritikų (Habermaso) pats akivaizdžiai paveiktas. Autorius mano, kad modernybė niekur nedingo. Postmodernybė tėra tik naujas jos variantas. Welschas postmodernybėje neįžvelgia grėsmės tradiciniam racionalumui. Jo postmodernybė nusidriekia iki antikos laikų: ištakas įžvelgia net Aristotelio ir Kanto tekstuose (aiškina tuo, kad Aristotelis yra sulaužęs vienovės vaizdinį sakydamas, kad „vienovė“ kaip ir „būtis“ yra daugybinė sąvoka. Jis ieškojęs ne įvairių proto formų, o jų dermės).

Kalbant apie postmodernybę, neišvengiamai pasitelkiama filosofija, nes ji skatina mąstyti, padeda kritikuoti ir vertinti tai, ką daro architektai. Tačiau, kaip pabrėžia Welschas, architektūra eitų pirma, o filosofinė kritika – iš paskos.

Postmodernizmas nuo 1978 m. iki 1981 m. tapo pasauliniu judėjimu (Lyotard‘o „Postmodernusis būvis“ – 1979 m.), o architektūra, kaip ir filosofija, komunikacijos priemone. Ji sukūrė savo „žodžius“, „frazes“, „sintaksę“ ir „semantiką“.

Welschas knygoje „Mūsų postmodernioji modernybė“ pateikia savitą postmodernizmo koncepciją, tačiau remiasi ir Kantu, kuris skyrė tris racionalumo formas:

•    teorinę;
•    praktinę;
•    sprendimo galios.

Kantas pabrėžė skirtį, o Welschas – jungimą, todėl postmoderniojo pliuralizmo perspektyvoje proto sąvoka tapo pakitusi, nes dabar jis reiškia įvairių racionalumo formų siejimo ir ribų peržengimo gebėjimą. Iš to išplaukia ir tai, kad kiekvienai etikai galima parašyti ir ją atitinkančią estetiką.

Straipsnis parengtas pagal Wofgango Welscho knygą „Mūsų postmodernioji modernybė“

__________________________
Daugiau apie tai skaitykite:

Postmodernybės reiškimosi sritys
Postmodernybės sąvoka architektūroje, sociologijoje ir filosofijoje
Modernybė – patraukli postmodernybės priešingybė
Naujieji laikai, modernybė ir postmodernybė
Postmodenybė ir naujųjų laikų modernybė
Postmodernioji architektūra
Postmodernizmo samprata
Filosofinės postmodernybės koncepcijos
Žinijos lūžiai
Postmodernybės sąvokos formavimasis Šiaurės Amerikos literatūriniuose debatuose
Postmodernizmas ir tradicija
Summa summarum