Italų literatūrinė pasaka (I dalis)

Italų literatūrinės pasakos pradžia skaičiuojama nuo XIX a. pabaigos, kai susiformavo tradicija. Bruožai gana pastovūs, pastovi tradicija, pereinamumas gana nuoseklus. Žymiausi pasakų autoriai Karlas Kolodis, Džanis Rodaris, Marčelas Ardžilis.

Karlas Kolodis – tikroji rašytojo pavardė Lorenzini (1826 – 1890). Kolodis gimė Florencijoje, buvo pirmas iš dešimties vaikų šeimoje, kurioje tėvas dirbo samdomu virėju, o motina buvo tų pačių ponų namų siuvėja ir kambarinė. Baigęs mokyklą Karlas mokėsi kunigų seminarijoje, vėliau įsidarbino knygų pardavėju, o sulaukęs dvidešimt dviejų metų suvokė, kad politika jam įdomesnė, ir įkūrė politinį satyrinį laikraštį, remiantį Italijos susivienijimą. Redagavo ir kitus laikraščius, rašė komedijas, o po 1859 metų buvo net valstybės sekretorius.

1860- aisiais išleido pirmąją politinio pobūdžio knygutę, kurioje pirmą kartą pasirašė Kolodžio slapyvardžiu. Į vaikų literatūrą Kolodį atvedė lošimų aistra.

Rašytojas išvertė kelias Šarlio Pero pasakas ir nuo to viskas prasidėjo. Nusprendė ir pats kurti pasakas, parašė istorijų apie veikėją, vardu Džanetinas, rengė pasakų ciklą „Lėlės istorija“, kuris dalimis buvo paskelbtas vaikų žurnale ir iškart sulaukė pasisekimo.

1881 metais „Lėlės istorija“ buvo perleista nauju pavadinimu „Pinokio nuotykiai“. Ją išspausdino pirmasis vaikiškas italų laikraštis. Tai pasakojimas apie medinį berniuką, išskaptuotą geraširdžio senuko Džepeto. Medinukas atgyja ir prasideda nuotykiai.

Kritikoje „Pinokio nuotykiai“ siejami su herojinio epo, pasakos ir pasakėčios patirtimi. Pasakėčią primena gyvūnų paveikslai ir jų vaizdavimo principai (alegoriškai apibūdinti katinas ir lapinas). Knyga traktuojama kaip auklėjamojo romano atmaina, nes ji yra apie herojaus charakterį. Dabartinėje sistemoje – tai literatūrinė apysaka – pasaka, jungianti žvėrių buitinės ir stebuklinės pasakos bruožus. Knygos žavesį lemia fantazija, realistiniai, pasakiniai deriniai. Galima sakyti, kad fantastika yra valdoma realistikos. Apysakoje – pasakoje nėra XX a. būdingo įrėminimo principo, kai iš realybės persikeliama į pasaką, tačiau šie du pasauliai puikiai matomi.

Knygoje yra keletas apibrėžtų pasakinių šalių: bičių sala, žaislų šalis, dykūnų rojus, ryklio pilvas. Šalys nedetalizuojamos, bet piešiamos realistiškai ir autoriui jos svarbios kaip didaktiniai ženklai. Knygos savitumą padeda išaiškinti sąsajos su italų teatro tradicija. Medinukas – buratinas buvo populiarus XIX a. marionečių teatre (ir pačiame tekste yra kelios nuorodos į teatrą – Pinokio patekimas tarp savų lėlių teatre).

XIX a. lėlių teatras Italijoje atgaivino renesanso poetikos teatro stilių. Vienas iš principų – personažai – kaukės. Populiarios jų grupės – linksmuoliai, šmaikštuoliai ir buratinai.

Kolodžio stilius santūrus, panašus į teatro stilių, aprašymai apibendrinantys, ryškinami tik svarbiausi charakterio bruožai, o peizažo aprašymai menki. Taigi, galima apibrėžti, kas būdingiausia: vienas iš bruožų – kaukės, antras – improvizacija ir bufonada – būdingų personažo bruožų akcentavimas, per ne lyg didelis išorinis dinamiškumas, kraštutinumų išryškinimas. Įvykiai išdėstyti horizontalia seka, sunku nustatyti kulminacinį momentą, bet visada yra tarsi formulė – dėl atkaklumo Pinokis nuolat patenka į pavojų, iš kurio supranta savo klaidas. „Pinokio nuotykius“ galima vadinti improvizacija, nes labai primena vaikų žaidimus.

Siužetą rėmina du epizodai: Pinokio pabėgimas iš tėvo namų ir susikeitimas su tėvu. Įtampa tarp šių veiksmų formuoja kitus nuotykius.  Kitiems nuotykiams Pinokį skatina ir kiti veikėjai – Lapinas ir katinas, tik žydraplaukė fėja jį nuolat gelbsti. Knygoje veikėjų pasaulis gausus ir daugiaplanis:

1.    Pasakoje realistiškai pavaizduoti žmonės: Pinokio mokslo draugai, cirko direktorius, vynuogyno savininkas, smuklės savininkas Džepetas (tėviškos meilės ir atsakomybės įsikūnijimas).

2.    Gyvūnai: paukščiai, žuvys, vabzdžiai, kai kurie iš jų – sakalas, balandis – atlieka tipišką pagalbininkų funkciją, kiti artimi pasakėčių veikėjams – gydytojas varnas ir pelėda, teisėjas gorila (išreiškia kuklumą, kvailumą), katinas ir lapinas (išreiškia klastą ir apgaulę).

3.    Fantastinės būtybės: lėlių teatro direktorius, žaliasis žvejys, žydrauplaukė fėja. Pastaroji nuolat auklėja Pinokį, bet esmė sutelkta Pinokio charakteryje – tai vaiko charakterio kaukė ir tai labiausiai jaučiama iš kalbos.

Yra ir kitų svarbių dalykų: Pinokis padarytas iš medžio, bet to tekste nėra nuosekliai laikomasi, pvz.: nepaisant to, kad Pinokis yra medinis, jis jaučia alkį ir šaltį.

Pinokio paveikslu knygoje išryškinamos vaiko ydos. Esama atgailos ir savikritikos, suvokiamos silpnybės, gyvenimo normos. Reikšminga tai, kad pasakos veiksme nedalyvauja mergaitės. Pinokis palaipsniui tampa paaugliu ir tai yra alegoriškas knygos įvykis. Pradeda rūpėti mokymasis ir darbas. „Pinokio nuotykiai“ – ryškiausias didaktinio tipo literatūrinės pasakos pavyzdys. Visa didaktiškumą slepia komiški vaizdai, ironija, hiperbolė ar satyra.

Amerikoje ši knyga susilaukė išskirtinio dėmesio, Lietuvoje ji pirmą kartą iš prancūzų kalbos išversta ir išleista tik 1926  metais, tačiau dabar jau turime išverstą ir iš italų kalbos.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Italų literatūrinė pasaka (II dalis)
Literatūrinės pasakos bruožai ir klasifikacija
Vaikų literatūros specifika
Folkloriškosios literatūrinės pasakos gimimas
Anglų literatūrinės pasakos tradicija (I dalis)
Anglų literatūrinės pasakos tradicija (II dalis
Vaikų literatūros raida iki XIX amžiaus (I dalis)
Vaikų literatūros raida iki XIX amžiaus (II dalis)

Meninės raiškos priemonės (2)

Archetipas – tai simbolinis ženklas, motyvas, kuriuo užfiksuota pirmykštė žmonijos patirtis. Pirminis archetipų šaltinis – mitas;

paradoksas – neįprastas, netikėtas, aforistinis teiginys, kuris pirmu žvilgsniu prieštarauja sveikam galvojimui;

paralelizmas – dviejų reiškinių, veiksmų gretinimas ir simetriškas jų išdėstymas;

kosmopolitizmas – visuomeninės politinės pažiūros ir ideologija, teigianti, kad žmogaus tėvynė yra visas pasaulis;

neologizmas – naujadaras – kalboje atsiradęs naujas žodis arba žodžių junginys;

nihilizmas – neigiamas, nekeliant nieko teigiamo;

refleksija – gilus susimąstymas, samprotavimai, pagrįsti ko nors analize, savo psichikos stebėjimas;

refrenas – žodžių, junginių ar sakinių kartojimas, siekiant emocinio poveikio;

rezignacija – visiškas nuolankumas, pasidavimas likimui;

tendencija – grožinės literatūros kūrinio visuomeninė politinė idėja, tezė, kurią autorius sąmoningai stengiasi perteikti skaitytojui, klausytojui;

alegorija – abstrakčios sąvokos reiškimas konkrečiu vaizdu, netiesioginės reikšmės pasakojimas;

aliuzija – užuomina; stilistinė priemonė – posakis, primenantis kokį nors žinomą faktą (ppr. istorinį, mitologinį, literatūrinį veikėją, įvykį, vaizdinį) ir susiejantis kūrinyje vaizduojamą situaciją su kito laikotarpio, kito pobūdžio reiškiniais;

alogizmas – nelogiškumas, logikos reikalavimų nepaisymas;

antitezė – priešingų minčių ar vaizdų sugretinimas;

disonansas – nedarnus skambesys, nedarna;

asonansas – vienodų balsių (papr. žodžių pradžios) kartojimasis poezijos kūrinio eilutėje, frazėje, strofoje, pvz.:  audžia auksagijį audimėlį – B. Sruoga;

aliteracija – vienodų priebalsių pasikartojimas;

anafora – pasikartojančios eilučių pradžios;

epifora – pasikartojančios eilučių pabaigos;

ekspromtas – trumpa kalba, pasakyta nepasirengus;

ekstazė – aukščiausio laipsnio susijaudinimo, jausmų pakilumo, džiugesio būsena, kuriai būdingas nekritiškas savęs ir ekstazės objekto vertinimas;

epitetas – žodis, žymintis kt. žodžiu įvardyto daikto, asmens, reiškinio arba veiksmo savybę ir teikiantis pasakymui plastinio bei emocinio raiškumo, pvz., “tamsiosios girios”;

groteskas – meninio vaizdavimo būdas, pagrįstas šiurpiu, alogišku realybės ir fantastikos, išminties ir absurdo derinimu;

hiperbolė – posakis, kuriuo nepaprastai „perdedama“, siekiant didesnio įspūdžio;

idėja – pagrindinė mintis;

intriga – slapti veiksmai, pinklės, nuo kurių priklauso veiksmo plėtotė;

inversija – įprastinės žodžių tvarkos pakeitimas sakinyje, pvz.: “Avelės tavo juodosios / Baltoj lankelėj miega”. – S. Nėris;

antonomazija – tikrinio vardo pavartojimas vietoj bendrinio arba atvirkščiai, pvz., “Krezas” vietoj “turtuolis”.

___________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Meninės raiškos priemonės (1)

Alfonso Maldonio kūryba

Kadaise, 1977-aisiais, Donatas Sauka itin įžvalgiame straipsnyje „Minties švytėjimas“ apie Alfonso Maldonio kūrybą tarsi nuspėjo: „Šita lyrika kasdieniškesnė nei buvo kada nors anksčiau. O lyrika kasdieniškesnė kartu jau – ir likimiškesnė.“ . Šis pastebėjimas itin svarus. Ne tik lyrika turi savo likimą, bet ir žmogus. Likimas pildosi laike, o kaip žinia, Maldoniui visada visi laikai buvo laikini. Poetas visada skaudžiai, bet kaip neišvengiamybę ar net būtinybę jautė, jog galiausiai viską ištinka „užmarštis – antroji mirusių mirtis“.

Maldonio lyrikoje daug vietos skiriama gamtos vaizdui. Jis palaipsniui perėjo iš savo pirmykščio tyrumo į refleksijos sritį, neretai susimaišydamas su intelektualinėmis sąvokomis. Kiekviena „atskira strofa – jau ne vieno vaizdo plėtotė, o kelios minties linijos, paraleliškai suguldytos, keli savarankiški vaizdinių ir sąvokų judėjimai, nepajungti centriniam taškui“ . Tokie vaizdiniai sukuria ligi galo neišsakytų prasmių įtampą. „Eilėraščio vyksmą ir metaforiką A. Maldonis atgręžė į šiaurietišką santūrumą.“ , kur lyrinis subjektas nebesijaučia esąs pasaulio centras. Jis jau moka į save pažvelgti iš šono, apmąstyti praėjusį laiką, įžvelgti likimiškumą, matyti laukiančią mirtį, o tai itin svarbu. Pasak V. Sventicko, „A. Maldonio lyrikoje žodis apie gamtą yra žodis apie žmogų.“

A. Maldonis lyrikoje taip pat „nedrįsta hiperbolizuoti savo „trumpų buities seansų“ kaip aukščiausios vertybės, todėl stengiasi įsižiūrėti į bendrąjį žmonių likimą“ , ir atskirai į kiekvieno, pasijausti tarsi eiline dalelyte istorijos supančiame pasaulyje, bet kartu ir tuo reikšmingu sraigteliu, kuris atlieka svarbią rolę. Žmogaus būties paprastumas ir aiškumas, pats žmogus, gamta, istorija lygiai taip pat dalyvauja būties „atradimuose“.

Poetas eilutėse nuolatos grįžta į atsiminimus apie kaimą, į savo vaikystę ir jaunystę. Daugelis mūsų šiais technikos, informatikos ir naujovių pasaulyje pamirštame viską, kas susiję su kaimu, gamta, papročiais. Maldonis atvirkščiai, jam meilė kaimui yra dabarties problema, gyva, egzistuojanti, prieštaringa ir sudėtinga.

Baigiant šią trumpą visos lyrikos apžvalgą ir pereinant prie temą atitinkančių įžvalgų, kurios negalimos be viso, kas iki tol buvo išsakyta kitų tyrinėtojų, norėtųsi prisiminti K. Nastopkos žodžius: „A. Maldonio poezija nesistengia priblokšti mintimi ar žodžiu. Ji tyliai šviečia už daiktų. Nereikia stambių dydžių, paradiško monumentalumo. Džiaugsmas renkamas iš kasdienybės smulkmenų.“

__________________________

Daugiau skaitykite:

Lemties refleksijos ir likimo atspindžiai literatūroje
(Ne) užmirštas poetas Alfonsas Maldonis
Klausimai Alfonso Maldonio poezijoje (I dalis)
Klausimai Alfonso Maldonio poezijoje (II dalis)
Alfonso Maldonio poezija – tarp žinios ir nežinojimo
Alfonso Maldonio poezijos būtis ir buitis (I dalis)
Alfonso Maldonio poezijos būtis ir buitis (II dalis)
Laikas ir likimas pagal Alfonsą Maldonį (I dalis)
Laikas ir likimas pagal Alfonsą Maldonį (II dalis)
Alfonso Maldonio žvilgsniai
Kur gyvenimo prasmė? (I dalis)
Kur gyvenimo prasmė? (II dalis)
Alfonsas Maldonis ir Žemininkai
Summa summarum: Alfonso Maldonio kūryba

Juozo Tumo – Vaižganto kūryba

Juozas Tumas – Vaižgantas – gerai žinomas buvęs lietuvių rašytojas, literatūros istorikas, kritikas, uolus visuomenės veikėjas, universiteto dėstytojas bei kunigas. Daug rašė, kūrė, nuveikė visuomenės labui.

Vaižganto pasaulėjautos sudėtingumas matyti jo kūryboje, kurioje šalia šviesių, pasigėrėjimo kupinų visuomenės gyvenimo vaizdų, gamtos paveikslų dažnai driekiasi visai nelinksmos veikėjų asmeninio likimo istorijos, atsiveria tamsiosios žmogaus prigimties properšos.

Juozas Tumas - VaižgantasVaižganto kūryba savita formos požiūriu. Ji netelpa į tradicinių literatūros rūšių, žanrų ribas. viena būdingiausių jos ypatybių  – stiprus publicistinis pradas.

Vaižgantas yra vaizdelio meistras.

Reikšmingiausia rašytojo kūryba telkiasi apie du probleminius centrus: lietuvių tautos būdo, jos kultūros prigimties apmąstymus ir vienišo žmogaus jausmų ir etinių nuostatų, aistrų ir valios susidūrimus.

Pasakotojas yra specialiai eksponuotas, išryškintas: jis nuolatos įsiterpia į įvykius, komentuoja, reflektuoja. Jis yra autoriaus atitikmuo, reiškiantis ne tik autoriaus pažiūras, bet ir jo charakterį – gyvą temperamentą, judrią, įžvalgią mintį, humorą.

Jo stiliuje nemaža hiperbolių ir grotesko. Žanrinių formų kaita ir sintezė Vaižganto kūryboje laisva ir natūrali, išreiškia autoriaus individualybę. Jo tikslas – susintetinti erdvėje ir laike išsklaidytus elementus ir sukurti meninę vienybę.

Dažnai pereinama nuo aprašymo į vidinę monologą. Pasakotojas objektyvus, III asmens, epiškas. Veikėjas – fotografija. Būdingas detalumas ir smulkmeniškumas. Dialoge lygiom teisėm su veikėjais dalyvauja pats pasakotojas. Vaižganto pasakojimas paremtas savita gyvenimiška medžiaga, išsako rašytinę estetinę idėją, kad kaimo gyvenimas ir pats žmogus yra labai įvairūs.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

“Velykinės nuodėmės” psichologiškumas
Juozas Tumas – Vaižgantas
J. Tumo – Vaižganto beletristika ir grožinė kūryba

Publicistinio stiliaus ekspresyviųjų antraščių aprašas

Publicistinis stilius iš kitų stilių išskiriamas remiantis vartojimo sfera ir kalbos funkcijomis. Pagrindinė vartojimo sfera yra periodinė spauda, kurioje realizuojamas publicistikos tikslas ir funkcijos. Publicistikos tikslas – ne perteikti faktus, bet įtikinti, atitinkamai nuteikti adresatą, todėl šiame stiliuje realizuojamos dvi pagrindinės kalbos funkcijos – komunikatyvinė (pranešimo arba informacijos) ir ekspresinė (poveikio).

Laikraščio, radijo ar televizijos pranešimas – skubi ir svarbi informacija, kurios tikslas ne tik pasiekti adresatą, bet ir jį sudominti. Bet kuri skubi informacija, kuri turi būti paskelbta, pirmiausia turi atkreipti dėmesį, kad jos būtų klausomasi, todėl privalo turėti antraštę ar pavadinimą, atspindintį informacijos turinį. Tačiau kartais antraštės gali būti ne tik neutralios, kurios perteikia informaciją (pvz.: „Nekilnojamojo turto nuperkama vis mažiau“, arba „Ir vėl suksime laikrodžius“, „Sulaikytas laivas, plaukęs iš Belgijos į Estiją, nes jo kapitonas buvo visiškai girtas“, „Panevėžio ugniagesiai išgelbėjo į upę įlūžusį paauglį“ ir pan.), bet ir ekspresyvios (pvz.: „Daugiabučiai laukia antros jaunystės“, „Valdžios apynasris jauniems specialistams“). Publicistinio stiliaus antraštės plačiau aptartos šiame apraše.

SINTAKSINĖS RAIŠKOS PRIEMONĖS

Vienas iš publicistinio stiliaus ekspresyviųjų antraščių rašymo būdų yra sintaksinių raiškos priemonių naudojimas. Rašant tokias antraštes, panaudojami brūkšniai („Boso dienai – boulingo kamuolių maršas“, „Vilniaus ekipai – skaudus antausis“), klausiamieji („Kas galėtų pasakyti?“, Už ką mes mylime 03. 11?“) ir šaukiamieji sakiniai („Nepražiopsok gardaus kąsnelio!”), taip pat paaiškinimai su dvitaškiais, klausimų ir atsakymų formos („Išsiruošei važiuoti? Devynis kartus pamatuok.“), kiek rečiau – inversijos, elipsės.

LEKSINĖS RAIŠKOS PRIEMONĖS

Antrasis publicistinio stiliaus ekspresyvių antraščių rašymo būdas – leksinių priemonių naudojimas. Dominuojančiomis antraštėmis galima laikyti tas, kurios sudaromos naudojant metaforas (a) ir metonimijas (b). Tokių antraščių daugiausia: a) „Miestas žvelgia aikščių akimis“, „Aleksoto tiltas vakarais dūsta“, „Pensijos nepaveja kainų“, „Įtariamajam žudikui jau tiksi kalėjimo laikrodis“, „Skaitmeninis fabrikas užsiaugino raumenų“ (apie naujos kartos DVD diskus), „Buvę bendražygiai neapykantos apkasuose“ (apie kauniečius signatarus, kurie negali prisiversti vieni kietiems paduoti rankos); b) „Odinis kamuolys sienų nepripažįsta“ (straipsnis apie futbolo komandos žaidimą užsienyje), „Mero kėdė mielesnė už parlamentaro“ (galvoje turimos pareigos), „Senamiestis per anksti eina miegoti“ , „Vilkikų vairuotojus drausmins naujas botagas“, „Estai vėl nušluostė nosį Lietuvai“.

Be metaforos ir metonimijos esama nemažai perifrazių vartojimo: „Virtualios erdvės paralyžius“ ( Internetas), „Šokis su peiliais mokyklos prieigose“ (= muštynės ), „Iš pelenų kyla svajonė“ (= po gaisro), „Demokratijos pamoką teks pakartoti“ (= rinkimus), kuriomis taip pat labai efektyviai pasiekiamas poveikis ir iš kart atkreipiamas  skaitytojo dėmesys.

Kiek plačiau rašant publicistinio stiliaus antraštes galima kalbėti apie frazeologizmų pasirinkimą. Čia gan dažnai vartojami tokie frazeologizmai, sustabarėję posakiai, kurie turi neigiamą konotaciją, pvz.: „Vienas kandidatas į merus jau iškėlė baltą vėliavą“ (pasidavė), „Seimas A. Pocių vėl kvies ant kilimėlio“ (pasikalbėti), „Arenos kaina tariama puse lūpų“ (labai tyliai, slepiama), „Biurokratai varo pedagogus eiti kryžiaus kelius“. Neigiamą konotaciją turintys frazeologizmai, dažnu atveju slepiantys ir ironiją, yra puiki priemonė antrašte pateikti ne tik informaciją, bet dar perteikti ir adresanto vertinimą.

Norint straipsnių antraštėmis perteikti neigiamą vieno ar kito reiškinio, dalyko vertinimą, pasirenkami menkinamąją vertę turintys posakiai („Jungtuvėse iš išskaičiavimo į jaunikių veidus nežiūrima“ – o paantraštė byloja: „Sostinės socialdemokratai tęsia flirtą su Rolando Pakso liberaldemokratais“; „Mero reveransas premjerui“). Tokių posakių žymiai mažiau, tačiau jais taip pat labai ryškiai pabrėžiamas asmeninis adresanto vertinimas.

Labai retai pasirenkamos tokios leksikos priemonės kaip hiperbolės (a) ar palyginimai (b): a) „Vaikiškas bučinys istorijai„ (fotografija su vaiku, kuris bučiuoja paminklą), „Su pavasariu neverta derėtis ( fotografija, kurioje užfiksuotas žibučių puokštelių pardavinėjimas); b) „Moteris kaip upė“ ir kt. Tokio tipo antraštės neišreiškia neigiamo vertinimo, rašomos paprastai virš straipsnių, kuriuose kalbama ne apie politiką, valdžios peripetijas, o tiesiog gražias kasdienybės akimirkas, kurių mūsų gyvenime nėra gausu, tad spaudoje jos retos.

Atskirai derėtų minėti antraštes, kuriose pavartoti intertekstualumo elementai ir terminai. Tokių antraščių spaudoje nėra gausu, tačiau jos išsiskiria iš visų kitų publicistinio stiliaus antraščių. Į publicistiką yra „atitempiama“ tautosaka (posakiai, patarlės) ir perfrazuojama, suaktualinama pagal šiandienos realijas: „Saldūs sąmokslai ir kartūs jų vaisiai“ (asociacijos su patarle „Mokslo šaknys karčios, o vaisiai saldūs), arba tiesiog posakiai „Nelaimė viena nevaikšto“, „Darbas darbą veja“, „Kiekvienas iš savo varpinės“, „Žmogus pats sau išsikasa duobę“ ( su patarle „Nekask duobės kitam, nes pats įkrisi“). Esama ir intertekstualumo atvejų, kai antraštėse pavartojamos frazės iš literatūros kūrinių: „Aštuonkampio stalo riteriai kausis už meną“ (iš karto suprantame, kad tai asociacija su „Keturiais muškietininkais“). Kiek rečiau į antraštes „braunasi“ terminai, tačiau yra tendencija, rodantį terminų gausėjimą. Vis dažniau spaudoje galima rasti tokių antraščių kaip „Mados infekcija“, „Rinkimų tiesioji“, „Meilės virusas“, „Skaitymo manija“ ir kiti. Terminas virusas palaipsniui įgyja teigiamą reikšmę ir vis dažniau atsiduria antraštėse, pvz.: „Keturiasdešimtmetė neatsikrato adrenalino viruso“, „Mados „virusas“ abejingų nepaliko“.

Geriausiai sintaksinių ir leksinių priemonių pasiskirstymą parodo diagrama, sudaryta atsitiktinai paėmus šimtą ekspresyvių antraščių ir jas suklasifikavus pagal atskirus leksinius ir sintaksinius vienetus.
antrastes
Visgi matyti, kad ekspresija daugeliu atveju antraštėse lemia leksinės priemonės.

IŠVADOS

1. Ekspresyviosios antraštės publicistikoje rašomos naudojant sintaksines ir leksines raiškos priemones, tačiau pastarosios dominuoja, nes yra produktyvesnės.

2. Pastebima tendencija, kad publicistinio stiliaus antraštėse iš sintaksinių raiškos priemonių dažniausiai pasirenkami dvitaškiai, t.y. pateikiant teiginį ir jį plačiau paaiškinant, ir brūkšniai, kuriais rodomas minties šuolis bei  tuo kuriamas  netikėtumo įspūdis.

3.  Kai naudojamos leksinės raiškos priemonės rašant antraštes, paprastai pasirenkamos metaforos ir metonimijos, rečiau perifrazės su frazeologizmais, kurie daugeliu atveju turi neigiamą konotaciją. Rečiau naudojamos litotės ( tai semantinės meninės raiškos priemonės, žodis ar žodžių junginys, kuriuo vaizduojamojo daikto, reiškinio ar veiksmo ypatybės yra sumažinamos, sumenkinamos), palyginimai, terminai (vis dažniau įgyjantys teigiamą konotaciją), bet jiems kaip tam tikra atsvara tampa menkinamąją vertę turintys pasakymai, intertekstualumas, hiperbolės.

_________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Reklamos tekstas ir jo struktūra (I dalis)
Reklamos tekstas ir jo struktūra (II dalis)
Meninės raiškos priemonės (1)
Meninės raiškos priemonės (2)
Metafora ir metonimija
Bendroji referencijos vartojimo apžvalga Antano Škėmos romane „Balta drobulė“