Skatinamieji sakiniai

Skatinamieji sakiniai – tai sakiniai, kai kalbėtojas reiškia savo valią. Tų sakinių sintaksinei sandarai būdinga tai, kad juose yra ne gramatinis narys – kreipinys (tarinys, išreikštas geidžiamąja nuosaka).

Skatinamieji sakiniai gali būti šnekamieji. Jie sudaro plačią skalę: nuo liepimo iki maldavimo. Liepimas kartais gali būti ir grasinimas.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Sakinių klasifikacija: vientisinis sakinys
Sakinių klasifikacija: sudėtinis sakinys (I dalis)
Sakinių klasifikacija: sudėtinis sakinys (II dalis)
Klausiamieji sakiniai
Konstatuojamieji sakiniai
Komunikaciniai sakinių tipai

Klausiamieji sakiniai

Klausiamieji sakiniai išsiskiria ir gramatinėmis, ir turinio ypatybėmis. Jais reikalaujama tam tikros informacijos. Būdinga ypatybė – jie paprastai prasideda klausiamaisiais žodžiais ir išsiskiria klausiamąja intonacija. Skiriamos dvi klausiamųjų sakinių rūšys:

• Patikrinamojo klausimo sakiniai;
• Papildomojo klausimo sakiniai.

Patikrinamojo klausimo sakiniai artimesni konstatuojamiesiems sakiniams, tik dėl vieno turinio komponento kalbėtojas nėra tikras. Komponentas išreiškimas tam tikra sakinio dalimi. Patikrinamojo klausimo sakinių ypatybė – klausiamieji žodeliai: „ar“, „argi“, „nejaugi“, „gal“, „be“, „bene“.

„Gal galėčiau gauti tą knygą?“

Sakiniai gali būti formuojami tik intonacija:

„Pasiliktum namie?“
„Nepamiršai atnešti sąsiuvinį?“

Papildomojo klausimo sakiniai prasideda „k“ tipo žodžiais: „kas“, „kuris“, „kelintas“, „katras“, „koks“, „kada“ ir t.t. vien klausiamąja intonacija papildomojo klausimo sakinio sudaryti negalime, nes klausiamieji žodžiai reprezentuoja vieną turinio komponentą, atstoja vieną sakinio dalį, atlikdami jo funkciją:

KasSakiniai turi savo stilistinę atmainą. Sakiniai, į kuriuos atsakyti nereikia, vadinami retorinio klausimo sakiniais:

„Kur čia nueisi per tokį purvą?“

_________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Sakinių klasifikacija: vientisinis sakinys
Sakinių klasifikacija: sudėtinis sakinys (I dalis)
Sakinių klasifikacija: sudėtinis sakinys (II dalis)
Konstatuojamieji sakiniai
Skatinamieji sakiniai
Komunikaciniai sakinių tipai

Sakinių klasifikacija: sudėtinis bejungtukis sakinys

Sudėtiniais bejungtukiais sakiniais vadinami tokie sudėtiniai sakiniai, kurių dėmenys siejami viena intonacija. Intonacija labai aiški, tad bejungtukiai sakiniai, iš dalies, priklauso nuo intonacijos ir nuo dėmenų turinio. Bejungtukiai sakiniai skirstomi į dvi rūšis: atviruosius ir uždaruosius.

Atvirieji bejungtukiai sakiniai – tai tie, kurių dėmenys paprastai sujungti vardijamąja intonacija, be to, juos galima papildyti kitais dėmenimis. Jų struktūra sąlygiškai užbaigta.

Dėmenys nėra sudėtingos vidinės sandaros (juos gali sudaryti 2, 3, 4 dėmenys):
„Suūžė medžiai, braškėjo viena į kitą šakos, ant vieškelio mėnulio šviesoje švėkštelėjo šešėlis.“

Uždarieji bejungtukiai sakiniai – tai sakiniai, kurių dėmenys prasminiais santykiais daug tvirčiau susiję, nei atvirųjų sakinių dėmenys, aiški siejamoji intonacija, kuri gali būti aiškinamoji, priešinamoji arba paremiamoji.

„Pavogė arklį – pridėk ir balną.“
„Prieš pat Kalėdas atėjo žinia – nuo Nemunės iki Paprūsės …: valstiečiai sukilo prieš valdžią.“

Pastarajame sakinyje dėmenys grupuojami, o tai sakinį artina prie mišriųjų sakinių.

__________________________
Daugiau apie tai skaitykite:

Sakinių klasifikacija: sudėtinis sakinys (I dalis)
Sakinių klasifikacija: sudėtinis sakinys (II dalis)
Sakinio intonacija
Sakinių klasifikacija: vientisinis sakinys
Sakinių klasifikacija: sudėtinis mišrusis sakinys

Sakinių klasifikacija: vientisinis sakinys

Tradicinėje sintaksėje sakiniai skirstomi į vientisinius ir sudėtinius. Kartais kyla abejonė, ar sudėtinis sakinys gali būti laikomas sakiniu, ar turėtų būti įvardijamas sakinių junginiu. Tačiau į sakinio apibrėžimą įtraukus tokį požymį kaip baigtinė intonacija, sudėtinį sakinį irgi reikia pripažinti sakiniu.

Problemų kelia ir vientisinių sakinių skirstymas, ypač kai kurios jų rūšys. Iš tokių sakinių rūšių minėtini nepilnieji sakiniai. Nepilnaisiais sakiniais vadinami be konteksto neaiškūs, nesuprantami sakiniai, kurių žodžiai gramatiškai yra susiję su kitais žodžiais. Pateikiu pavyzdį:

„Kampe stovėjo lazda. Stora. Šakota. Obelinė.“ Pabrauktieji sakiniai yra nepilnieji, kitaip tariant, tai inversija.

Sintaksinėje stilistikoje išskiriama silpnoji inversija. Jos atveju žodžiai pavartojami neįprasta tvarka, pavyzdžiui, nukeliami į sakinio galą. Silpnoji inversija – kokios nors sakinio dalies, fragmento iškėlimas už sakinio ribų ir pavertimas intonaciniu sakiniu. Pirmenybę reikia teikti gramatiniam ryšiui, pvz.:

„Kampe stovėjo lazda – stora, šakota, obelinė. => Kampe stovėjo stora, šakota, obelinė lazda.“

Eliptiniai sakiniai. Tradicinis terminas gali būti elipsiniai sakiniai – tai konteksto ir situacijos nesąlygojami sakiniai. Jie neturi išreikšto tarinio, bet turi antrininkių sakinio dalių, kurių gramatinius ryšius galima įrodyti tik atstačius tarinį.

„Žmogus į mišką – lokys paskui.“

Benariai sakiniai neturi ne tik pagrindinių, bet ir antrininkių sakinio dalių. Anksčiau jie buvo vadinti žodžiais – sakiniais. Juos sudaro jaustukai, dalelytės, ištiktukai ir kai kurios artimą reikšmę turinčios samplaikos: nejaugi, kaipgi, gal, galbūt, matyt, a, ar, kažin, ak, sudie, dėkui, ačiū, kur čia ne, še tau, labai, gerai, laba diena, kurgi, žinoma ir kt. Benariai sakiniai nurodo kalbančiojo teigimą, neigimą, klausimą, valią, emocijas ar nuotaikas, tad pagal tai skiriami teigiamieji, neigiamieji, klausiamieji ir skatinamieji sakiniai.

Vientisinis sakinys – tai toks sakinys, kuriame yra vienas predikatinis centras (veiksnys ir tarinys). Neįmanoma, kad būtų vienarūšis tarinys ir veiksnys, kurie siejami atskirai. Lietuvių sintaksėje yra keli tokių sakinių skirstymo variantai: vienas – senasis, kitas – naujasis. Sename variante vienarūšiai sakiniai skirstomi pagal predikatinio centro išreiškimą, neišreiškimą. Jeigu viena dalis neišreikšta, tas sakinys vadinamas vienanariu. Dažniausiai būna neišreikštas veiksnys.

Naujausia klasifikacija paremta loginiu pagrindu. Sakinio vienanariškumas ar dvinariškumas nelemia tolesnės sakinio struktūros. Tarinys paprastai išreiškiamas arba jo pozicijoje reiškiamas atstatomasis veiksmažodis. Veiksmažodis lemia kitas sakinio dalis, pavyzdžiui, papildinį. Veiksmažodžio iškėlimas yra susijęs su šiuo metu dominuojančia verbacentristine kryptimi. Kai žiūrim į veiksmažodį, drauge į tarinio raiškos principą, tuomet žiūrim ir į kalbinį raiškos principą. Sakiniai yra asmeniniai ir beasmeniai. Beasmeniai sakiniai su beasmeniais veiksmažodiniais tariniais visada bus vienanariai, o sakiniai su asmenuojama veiksmažodžio forma gali būti ir dvinariai, ir vienanariai.

Pagal struktūrą vientisiniai sakiniai skirstomi į dvinarius ir vienanarius. Yra ir benarių sakinių. Dvinariai sakiniai yra tie, kurie turi abi pagrindines sakinio dalis – veiksnį ir tarinį. Tokie sakiniai yra dažniausi. Nežymėtasis opozicijos narys lemia dvinarių ypatybes:

1. jų yra daugianarių;
2. dvinaris sakinys atspindi semantinę lietuvių kalbos diferenciaciją;
3. dvinaris sakinys neturi specifinių atmainų.

Apibendrinamieji sakiniai – tai tokie sakiniai, kurių dėmenys tinka visiems asmenims. Tokie sakiniai dažniausiai yra sentencinio pobūdžio (pvz.: patarlės).

Apibrėžtiniai sakiniai – kuriuose veikėjas nenurodytas, bet lengvai numanomas iš konteksto („Tėvas arė lauką. Pavargęs atsisėdo pailsėti.“).

Neapibrėžtiniai sakiniai – tai vienanariai sakiniai su išreikštu tariniu, kuriuose veikėjas arba negali būti žinomas, arba yra neaktualus. Veikėjas gali būti apibendrintas, numanomas (pvz.: „Tėvas plakė dalgį. Visur ūžė, staugė.“ Turima galvoje žmonės). taip pat veikėjas gali būti neaktualus: „Trobose pakūrė krosnis.“, arba veikėjas apibendrintas: „Kiaules augina mėsai.“

Beasmeniai sakiniai yra tokie, kurių tariniai išreikšti beasmeniais veiksmažodžiais, kontekstiniais beasmeniais veiksmažodžiais, bendratimi. Tokių sakinių tariniai gali būti sudėtiniai, kur jungtis nesiejama su objektu. Beasmeniai sakiniai yra tie, kurių pagrindą sudaro vardininkas. Jeigu pagrindinė sakinio dalis išreikšta veiksmažodžiu, ji vadinama tariniu.

Nominatyviniuose sakiniuose veiksnys vadinamas nominatyvine sakinio dalimi. Skiriamos keturios jų rūšys:

1. Veiksmažodiniai beasmeniai:

  • su tikriniais beasmeniais veiksmažodžiais („Dabar jau vakarėja.”, „Man skauda galvą.”);
  • su kontinentiniais beasmeniais veiksmažodžiais („Maloniai kvepia vėsa.”).

2. Infinityviniai sakiniai yra tie, kurių tarinį sudaro bendratis. Jie stilistiškai žymėti, o ryškų stilistinį požymį turi tuomet, kai tarinį sudaro viena bendratis. Galimas atvejis, kai nėra veiksnio (pvz.: „Tau patinka keliauti“).

3. Veiksmažodiniai vardažodiniai – tai tokie tariniai, kurių jungtis nelemia subjekto vardininko („Lygu lygu.“, „Čia taip ramu, tyku.“, „Grybų buvo daug.“).

4. Nominatyviniams keliami griežti kriterijai. Juos sudaro vardininkas, kuris gali turėti tik tai pažyminių. Jeigu šalia vardininko yra aplinkybinės reikšmės žodžių, tie sakiniai nėra nominatyviniai (pvz.: „Ruduo Paryžiuje.“) – tai eliptiniai arba elipsiniai sakiniai.

___________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Sakinių klasifikacija: sudėtinis sakinys (I dalis)
Sakinių klasifikacija: sudėtinis sakinys (II dalis)
Sakinių klasifikacija: sudėtinis bejungtukis sakinys
Sakinių klasifikacija: sudėtinis mišrusis sakinys
Komunikaciniai sakinių tipai
Sujungiamuoju ir bejungtukiu ryšiu susietų dėmenų santykiai

Sakinio intonacija

Intonacija būdinga kiekvienam sakiniui. Skirtumas tik tas, kad užrašytojo sakinio intonacija yra tarsi sustingdyta ir nematoma, o pasakyto sakinio intonacija visada yra momentinė, girdima sakymo momentu.  Užrašytą sakinį visada galima perskaityti ir tada intonacija bus.

Intonuoti sakinius padeda kontekstas. Reikia pripažinti ir kalbėtojo laisvę. Sakiniai intonuojami skyrybos ženklais, intonaciją padeda išreikšti ir prasminė sklaida. Intonacija sintaksėje – tai sakinio realizavimo priemonė. Sakinio intonacija – tai garsinių priemonių kompleksas, kuris funkcionuoja kartu su sakinio sintaksine struktūra ir reikšminiu modeliu. Sintaksinės struktūros ir reikšminio modelio atveju sakinio intonacija yra segmentinė.

Sakinio intonavimo komponentais gali būti loginis kirtis, pagrindinis ar kintamas tonas, tembras ir trukmė (tembras ir trukmė nėra itin svarbūs sintaksėje). Tembru formuojami stilistiniai ir modaliniai atvejai.

Vienas iš probleminių intonacijos komponentų yra pauzė. Pauzės skaido sakinį, padeda skirti sintagmas, reguliuoja sakinio struktūrą ir kvėpavimo taktą. Pauzės svarbios skiriant sakinio prasminius vienetus (pvz.: sakinio pabaigos pauzė). Sakinio viduje dėl pabaigos pauzės krinta pagrindinis tonas, lėtėja sakinio tempas:

„O dabar visi eisime, kur akys mato.“ – ties kableliu padaryta natūrali pauzė, kur intonacija kyla, o sakinio pabaigoje intonacija krenta.

Svarbiausia yra sakinio pabaigos pauzė ir sakinio sintagminės pauzės.

Apie pauzę reikėtų kalbėti ir tekste, kuriame skiriama teksto (pastraipos) vieneto pauzė (kitaip vadinama sintaksine pilnatimi).

Pastraipos terminas yra dvireikšmis: pastraipą mes suprantame grafiškai, nors dažnai tai atitinka teksto vienetą. Diskursas irgi gali būti suvokiamas kaip teksto vienetas, bet teksto vienetas – yra pastraipa. Pačios didžiausios pauzės būna tarp pastraipų.

Sintaksėje suprantamai intonacijai svarbiausia yra kintamasis tonas ir kirtis (sakinio žodžių kirtis). Loginis kirtis žymimas sakinio pradžioje prieš žodį vienu brūkšneliu  /  ir dviem brūkšneliais // , jei kirtis ypač pabrėžiamas.

Sakinio intonacija paprastai turi tris fazes: balso kilimo fazę sakinio pradžioje, aukščiausią balso pakilimą sakinio viduje (loginis kirtis) ir balso nuleidimą sakinio gale.

Pirma ir antra fazės dar vadinamos antikadensija, o pabaiga – kadencija.

Nuo balso pakilimo priklauso sakinio intonaciniai modeliai. Tipiškiausia sakinio intonacinė kreivė yra kylančio ir krintančio tono, kai pagrindinis kirtis yra sakinio viduryje:

pav.1Galimas loginis kirtis ir sakinio pradžioje, kai pabrėžiamas pagrindinis žodis. Tokia kreivė yra krintančioji:

pav.2Kai loginis kirtis sakinio gale – kreivė yra kylančioji:

pav.3Sakinys savo ruožtu yra ir frazė. Sakiniui būdingas dar ir toks požymis kaip aktualioji sklaida – tai išskyrimas sakinyje to, kas yra žinoma, girdėta, ir kuo sakinyje remiamasi iš teksto, ir to, kas sakinyje pranešama nauja. Būtent dėl to naujo pranešimo sakinys ir formuojamas. Aktualioji sklaida buvo nustatyta XX a. trečiame dešimtmetyje čekų kalbininko ir ji siejama ne su sakiniu, o su fraze.

Tai, kas žinoma, sena, duota, vadinama tema, o kas pranešama nauja – rema. Tema ir rema atitinkamai žymimos raidėmis „T“ ir „R“. Jos susijusios su sakinio pritaikymu tekstui, padeda išreikšti sakinio ryšius. Pagal temų ir remų kaitą skiriami du sakinių siejimo tipai – grandininis ir paralelinis sakinių siejimas.

Grandininiu ryšiu susieti sakiniai yra tvirčiau susiję, nei paraleliniu, ir grandininis sakinių sijimo būdas yra dažnesnis, nei paralelinis.

Grandininio siejimo būdo pavyzdys:

grandininis siejimas

Paralelinio siejimo būdo pavyzdys:

paralelinis siejimas

Aktualioji sklaida padeda orientuoti sakinį į aukštesnį kalbinį vienetą – į tekstą. Tik tekste visiškai išreiškiama mintis.

Pateikiu vieną iš galimų sakinio apibrėžimų: sakinys – yra viena žodžių predikatinė forma arba jos ekvivalentas, ypač gramatiniais ryšiais susietų žodžių predikatinė konstrukcija, kuri yra skirta informuoti ir skelbti sąlygiškai baigtas mintis, taip pat emocijas, jausmus, norus, ji skirta komunikacijai (žmonių bendravimui) ir išreikšta atitinkama baigtine intonacija.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Sakinio asmuo
Sintaksinis laikas
Sakinio požymiai: predikacija
Sakinys
Modalumas