Jonas Biliūnas

Jonas Biliūnas – XIX a. pabaigos ir XX a. pradžios Lietuvos rašytojas, publicistas, lyrinės lietuvių prozos pradininkas, kritikas, politinis veikėjas.

J. Biliūnas gimė 1879 m. balandžio 11 d. Niūronyse, Anyksčių valčiuje, pasiturinčių ūkininkų šeimoje ir buvo paskutinis, aštuntas vaikas. Biliūnas mokėsi Liepojos gimnazijoje, kurioje įsitraukė į visuomeninę ir politinę veiklą, subūrė slaptą būrelį. 1893 Biliunasm. mirė Biliūno tėvai, o jis pats atsisakė stoti į kunigų seminariją. Dėl pastarosios priežasties neteko giminių materialinės paramos.

Biliūnas baigė Šiaulių gimnaziją ir įstojo į Tartu universiteto Medicinos fakultetą, iš kurio už riaušes buvo pašalintas. Panevežyje rašytojas subūrė Lietuvos socialdemokratų partijos grupę ir kurį laiką jai vadovavo. Čia begyvendamas vertėsi pamokomis, rašė į lietuviškus laikraščius. 1903 m. pasiūlė idėją ir organizavo laikraščio jaunimui „Draugas“ leidimą, taip pat dalyvavo leidžiant laikraštį „Darbininkų balsas“.

Tais pačiais metais Biliūnas įstojo į Leipcigo aukštąją prekybos mokyklą, bet neapleido domėjimosi literatūra. Susirgęs džiova, 1904 m. vasarą perstojo į Ciuricho universitetą studijuoti literatūros, rašė literatūros kritikos darbus, publicistiką ir meninę prozą. Čia jis parašė ir bene reikšmingiausią savo kūrinį – alegorinę pasaką „Laimės žiburys“, o 1905 m. grįžo į Lietuvą, bet dirbti nenustojo. Po Dviejų metų jis parengė pirmojo lietuvių literatūros ir meno kalendoriaus – almanacho projektą, parašė straipsnių apie literatūrą.

Sulaukęs 28 – erių poetas mirė ant žmonos rankų ir buvo palaidotas Zakopanės kapinėse. 1953 m. palaikai perkelti į Lietuvą ir palaidoti Liudiškių piliakalnyje netoli Anykščių.

Po spaudos draudimo panaikinimo išsiplėtė periodika, radosi galimybė prozai, pasirodė pirmieji almanachai, legalūs laikraščiai ir kūrėsi draugijos bei teatrai. Skatinama kurti lietuvių kalba, kuri ilgainiui tapo ir dėstomąja kalba.

Literatūrinę veiklą J. Biliūnas pradėjo korespondencijomis, kuriose aprašydavo įvairias neteisybes, gynė skriaudžiamus ir nelaimingus žmones. Vėliau kūryboje socialinės skriaudos, nelygybės temas keitė egzistencinės: jaunystės ir senatvės kontrastas, kaltės ir atsakomybės santykis, pasiaukojimo už kitus grožis ir prasmė, laimės trapumas.

Pamažu imama kalbėti apie tautos gyvenimą, individualumą, asmenybę, skatinamas individo, bet ne kolektyvo reiškimasis. Tą paliudija ir J. Biliūno gyvenimas ir kūryba. Poetas laikomas jauniausiu mūsų prozos pradininku.

Didžiąją kūrybos dalį Biliūnas parašė po spaudos draudimo panaikinimo (1904 – 1907). Liko daug nepabaigtų darbų.

Poetas rašė ir literatūros kritikos bei istorijos, publicistikos straipsnius, mokslo populiarinimo, politinio pobūdžio brošiūras. J. Biliūno kūryba skirstoma į du etapus:

1) ankstyvąją (1901 – 1904 m.);
2) vėlyvąją (1904 – 1907 m.).

Ankstyvuoju laikotarpiu Biliūnas rašė eilėraščius, taip pat apsakymus „Pirmutinis streikas“ 1903 m., „Be darbo“ 1904 m., kuriuose dominuoja socialinė problematika ir protesto vaizdai. Biliūnas pirmasis įvedė darbininko ir miesto paveikslą. Eilėraščiai buvo rašyti siekiant propagandinių tikslų. Pastebėtina tai, kad apie savo ateitį poetas kalba pesimistiškai, o apie tautos – optimistiškai.

Vėlyvuoju laikotarpiu rašytojas atsisakė visuomeninių Joniukasidėjų. Parašomos novelės „Kliudžiau“, „Vagis“, „Žvaigždė“ ir kitos. J. Biliūno novelių centre – atstumta, nereikalinga būtybė, kuriai nebėra vietos kasdieniniame gyvenime. Šio etapo apsakymuose ryški etinė psichologinė problematika, su užuojauta parodomas skriaudžiamo, nelaimingo žmogaus likimas, potekstėje pasakoma, kad laimė pasiekiama per aukas („Laimės žiburys“). Paskutiniais savo gyvenimo metais, jau sirgdamas, J. Biliūnas parašė pagrindinius savo kūrinius: noveles „Joniukas“, „Lazda“, „Ubagas“, „Brisiaus galas“, apysaką „Liūdna pasaka“.

Rašė ir literatūros kritikos bei istorijos, publicistikos straipsnius, mokslo populiarinimo, politinio pobūdžio brošiūras.

Biliūno kūryboje aiškiai pastebima transformacija: nuo ryškios socialinės problematikos iki individo, moralinės problematikos bei buities klausimų.

Rašytojas davė pradžią moderniai prozai. Iki Biliūno lietuvių prozoje vyravo epinis pasakojimo būdas, kurį puoselėjo Motiejus Valančius, Lazdynų Pelėda, Žemaitė, Gabrielė Petkevičaitė-Bitė, bet Biliūnas sutelkė dėmesį į vidinius konfliktus ir pasaulį. Jis pasirinko intymų kalbėjimo būdą, vadinamą lyriniu, kuriam būdingas dėmesys vidiniams konfliktams ir pasauliui.

J. Biliūno kūryba egocentrinė (tą į kūrybą įvedė A. Vienažindys).

Kūryboje itin svarbus pasakotojas. Biliūno pasakotojas – stebėtojas ir yra linkęs vertinti veikėjų elgesį, samprotauti, išsakyti savo nuomonę – jis visažinis. Prozoje dažniausiai pasakojama pirmuoju asmeniu, todėl neretai jaučiamas ir autoriaus vertinimas, ir pasakotojo nuotaikos bei jausmai. Galima sakyti, kad riba tarp pasakotojo ir autoriaus išnyksta, todėl neatsitiktinai Biliūno novelės kartais pavadinamos autobiografinėmis.

J. Biliūno pasakotojas subjektyvus, todėl nuolat jaučiamas jo buvimas šalia arba jis pats yra veikėjas. Rašytojo pasakojimą būtų galima lyginti su Žemaitės: Žemaitė peizažą mato, o Biliūnas – jaučia, Žemaitės pasakotojas – „jis“, o Biliūno – „aš“. Panašius palyginimus galima daryti ir dėl pasakojimo perspektyvos: Biliūnas siekia išsakyti, o Žemaitė – parodyti. Labai svarbus ir objektyvumo – subjektyvumo aspektas: Žemaitė surenka medžiagą ir kuria, o Biliūnas naudojasi savo patirtimi.

Visoms Jono Biliūno novelėms būdingas objektas – kaimas, jo žmogus, o veikėjai dažniausiai yra niekam nereikalingi, nuskriausti ir atstumti.

Į Biliūno kūrybą ateina reliatyvumas, nėra aiškios ribos tarp gėrio ir blogio, rašytojas viename ir tapačiame žmoguje įžvelgia ir gėrio, ir blogio pradus. Novelių centre – kenčiantis žmogus ir jo vidinis konfliktas. Intrigos pagrindą neretai sudaro veikėjo praeities ir dabarties išgyvenimų kontrastas.

Rašytojo lyrizmas gimsta iš gilaus humanizmo – noro suprasti ir užjausti. Kūryboje gausu autobiografinio konteksto. J. Biliūno kūryba davė pradžią lietuvių lyrinei psichologinei novelei, turėjo poveikį lietuvių prozos raidai. Jis į lietuvių literatūrą įvedė klasikinės novelės modelį.
__________________________
Daugiau apie tai skaitykite:

Klasikinė literatūra vaikams
Moterų literatūra. Julija Beniuševičiūtė – Žymantienė (Žemaitė)
Moterų literatūra. Gabrielė Petkevičaitė – Bitė
Moterų literatūra. Marija Pečkauskaitė – Šatrijos Ragana
Moterų literatūra. Lazdynų Pelėda

Naujoji atikinė komedija. Menandras

Be aleksandrinės poezijos, didelę reikšmę helėnizmo laikotarpiu turėjo naujoji antikinė komedija. Jau viduriniojoje komedijoje buvo ženkliai pastebimas buitiškumas, o naujoji atikinė komedija pasiekia buitiškumo viršūnę: išnyksta politikos temos, įsivyrauja melancholija, nebėra komiškumo, visai susilpsta choro vaidmuo, o siužetai ima kartotis – pamestas ir surastas vaikas arba prievarta, meilės intriga. Suvienodėję siužetai reikalauja ir vienodų veikėjų – taip susiformuoja veikėjų tipų kaukės.

Pagrindiniais tipais tampa: mergina – nedrąsi ir neryžtinga, jaunuolis – kilmingas, kvailokas ir nesavarankiškas, vergas – apsukrus, šelmis ir apgavikas, hetera – godi pinigų, taip pat nusenęs ir viskuo nepatenkintas tėvas.

Svarbiausiais naujosios antikinės komedijos atstovais laikomi atėnietis Menandras, Difilas ir Filemonas.

Menandro (343–291 m. pr. m. e.) veikalų išliko daugiausiai: jis yra parašęs apie šimtą komedijų, su kuriomis dalyvavo įvairiuose komedijų konkursuose (bet nesėkmingai). Jo komedijos mums tapo žinomos Egipte radus papiruso ritinių su įvairiomis kūrinių dalimis.

MenandrasMenandras – miestietiškų komedijų kūrėjas, kilęs iš pasiturinčios šeimos. Jo kūriniams toli iki Aristofano komedijų politinio tendencingumo, nes tuo metu laikai buvo neramūs, tad komedijose konkretūs politiniai įvykiai nėra vaizduojami. Pjesėse paprastai dominuoja atėniečių kasdienybė – buitis, sukrėsta atsitikimo – atsitiktinumo, santykiai tarp vaikų ir tėvų, karių, vergų ir ponų. Įdomesni komedijų tipažai: gudrus vergas arba karys pagyrūnas.

Menandras puikiai išmanė žmogaus psichologiją ir tai panaudojo savo veikaluose. Komedijose jis elgiasi humaniškai – nesumenkina veikėjų, nesmerkia ir iš jų nesijuokia. Galima sakyti, kad kaip tik humanizmo idėja ir yra Menandrui svarbiausia. Kartais jo komedijose vyrauja ne komiškasis, o melodraminis pradas. Jam būdingas perėjimas nuo primityvaus linksmumo prie subtilaus pajuokavimo. Siužetai šmaikštūs ir išradingi. Komedijoje „Nukirptoji“ vyrauja moralinė problematika, o išlikusioje Menandro komedijoje „Bambeklis“ dažnas yra meilės motyvas.

__________________________
Daugiau apie tai skaitykite:

Senoji graikų komedija: Aristofanas
Graikų komedijos žanras
Dramos kilmės teorijos
Graikų teatras
Klasikinis graikų literatūros periodas

Realistinės vaikų literatūros tendencijos XX a. II pusėje (II dalis)

Knygą „Smarkuolė Gilė Hopkins” (1978 m.) apie mergaitę, kuri ieškojo mamos, galima apibūdinti kaip tipišką „socialinio realizmo“ pavyzdį.

Ją būtų galima skirstyti į dvi dalis: gyvenimas iki susitikimo su Troter ir gyvenimas su Troter. Iki atvykimo pas šią moteriškę apie Gilės gyvenimą skaitytojas sužino tik iš nuotrupų: per tris metus mergaitė pakeitė tris šeimas. Gilė yra atžagari, stipri, nepriklausoma, akiplėša bei storžievė (tik iš pirmo žvilgsnio) ir tai regis yra visai pateisinama – ji nenori prie nieko prisirišti, nes gali greit visko netekti. Su savimi Gilė nuolat turi mamos nuotrauką ir visada tiki, kad sulauks laimingos pabaigos, kai vieną dieną pasirodys jos mama ir ją pasiims. Vienišumas ją paverčia smarkuole ar net pabaisa. Gilė mano esanti nepaprastai išradinga ir gudri, įsitikinusi, kad kiekvieną sugebėtų lengvai apgauti, kad jai nė vienas nereikalingas ir į visus nusispjauti. Tačiau skaitytojas iš karto pajunta, kaip lengvai Gilė yra pažeidžiama ir kaip greitai ji prisiriša prie Troter (antroji knygos dalis) prie bejėgio įbrolio ir aklojo kaimyno. Pamažu storulė Troter, protiškai atsilikęs mažylis ir keistuolis invalidas tampa Gilei artimesni už gimines, tad pasirodžius mamai, kai jau Gilė visai to nesitiki, įvyksta persilaužimas – mamos paveikslą sugriauna karti tiesa, iškyla pasirinkimo dilema.

„Smarkuolė Gilė Hopkins“ atskleidžia nereikalingo vaiko išgyvenimus, žavi charakteriu, knyga parodoma, kaip paauglišką atšiaurumą ir užsispyrimą nugali tikra ir gili suaugusiojo žmogaus meilė. Už šią knygą autorė taip pat apdovanota Nacionaline knygų premija.
Iš viso K. Paterson yra sukūrusi daugiau kaip 12 apysakų bei romanų, išleidusi 2 apysakų rinkinius, keletą paveikslėlių knygų.

Antiherojaus vaizdavimo tradicija šiandien ryški visoje vaikų literatūroje. Ryškiausias to pavyzdys danų rašytojo Bjarne’s Reuterio knyga „Busterio pasaulis“ apie „kitokį“, nepritampantį aplinkoje ir nesuprastą vienišą vaiką.

Pagrindinis herojus – maždaug 11–13 metų paauglys, į visas puses styrančiais plaukais, per didele burna. Jo kojinės – raudonais, geltonais, žaliais, mėlynais ir juodais dryžiais, kelnės iki pusės blauzdų, marškiniai su Havajų motyvais, berniukas nuolat nešioja kepurę. Galima tik pridurti, kad herojus neatitinka suaugusiųjų stereotipų, todėl meniškos sielos Busteris daugumos stereotipiškai mąstančių mokytojų lieka nesuprastas ir pirmiausia jis yra nevykėlis, netinkamas nė gatvėms šluoti.

Berniukas Busteris kilęs iš neturtingos šeimos, tarp bendraamžių jis yra atstumtasis ir vienišius. Busteris nepritampa dėl kitų priežasčių – vaikams jis atrodo nelaimėlis. Jis vis atsiduria ne vietoje ir ne laiku, jis kur nors užkliūva, nuvirsta, netyčia įspiria, jam ir mokslai nesiseka, jis vėluoja į pamokas.

Tačiau Busteris daug kuo domisi. Jis kovoja už save rodydamas fokusus ir elgdamasis kitaip, nei visi vaikai. Vienas bendraamžis Kurtas, storulis iš gretimos klasės, kuris irgi visada vaikštinėja vienas, Busteriui yra palankus, nes ir jis dėl kitokios savo išvaizdos yra atstumtasis.

Bendraamžių patyčias atsveria šilti ir nuoširdūs brolio ir sesers santykiai. Busteris, pats būdamas atstumtasis, atjaučia ir seserį Ingeborgą, kuri dėl savo raišumo taip pat yra kitokia. Pilnavertiškumo jausmą, pasitikėjimą savimi, berniukui grąžina ir surastas darbas pieninėje.

Kaip ir Katherinos Paterson knygose, taip ir šioje esama skaudžios mirties. Busterį sukrečia Ponios Larsen mirtis. Tik su ja viena jis galėdavo kalbėtis įvairiausiomis temomis, rodyti jai fokusus ir linksminti savo pokštais, ir ji berniuką suprato. Susidūręs su jam artimo žmogaus mirtimi, Busteris surimtėja ir suauga. Įvykusį lūžį rodo ir pasikeitęs berniuko elgesys.

Busterio paveikslas nepaprastai spalvingas, komiškai įtaigus,psichologiškas ir dvasiškai gilus. Svarbiausia, kad Busteris patenkintas savo gyvenimu. Knyga išskirtinė, nes joje nėra pesimizmo.

___________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Realistinės vaikų literatūros tendencijos XX a. II pusėje (I dalis)
Vaikų literatūra: terminas ir funkcijos
Klasikinė literatūra vaikams
Folkloriškosios literatūrinės pasakos gimimas
Originalioji literatūrinė pasaka (I dalis)
Originalioji literatūrinė pasaka (II dalis)
Romantizmas vaikų literatūroje

Realistinės vaikų literatūros tendencijos XX a. II pusėje (I dalis)

Realistinio tipo vaikų ir paauglių literatūros klasifikacija – keblus dalykas. Galima bandyti skirstyti į berniukų literatūrą ir mergaičių literatūrą, bet šis skirstymo principas nėra tinkamas kalbant apie šiuolaikinę literatūrą. Tikslingiausias skirstymas remtųsi perėjimu nuo išorinio veiksmo į psichologines problemas.

Minėtinas rašytojas Erikas Kestneris, rašęs apysakas su ryškia intriga ir detektyvo pradmenimis, taip pat Astrida Lindgren (visas vardas ir pavardė – Astrid Anna Emilia Lindgren (1907 – 2002 m.); žymi švedų vaikų rašytoja) ir jos knygų trilogija apie seklį Kalį Bliumkvistą. Viena iš ryškiausių literatūros tendencijų – idiliškos vaikystės vaizdavimas, gėrėjimasis ja kaip gražiausiu tarpsniu.

Neproblemiškos idiliškos vaikystės vaizdą kūriniais perteikia ir norvegų rašytoja Anna – Catharina Vestli, parašiusi septynių knygų ciklą, prasidedantį knyga „Tėtis, mama, aštuoni vaikai ir sunkvežimis“. Apysakos fabula pabrėžtinai nesudėtinga, tai buitiniai šeimos gyvenimo vaizdai, draugiškumo, santarvės atmosfera, kasdienybės nuotykiai ir skurdus gyvenimas, kuriuo autorė rodo, kad namų jaukumui sukurti prabangos nereikia. Autorė nekuria sudėtingų problemų, charakterių, bet poveikį daro šeimos darna. Knyga skirta iki mokyklinio amžiaus vaikui.

Danų rašytoja Dortė Roholtė taip pat priskiriama prie realistinio tipo vaikų ir paauglių literatūros su knyga „Vasara vaiduoklių viešbutyje“. Apysakos centre – išsiskyrusios šeimos mergaitė Ana ir jos vasaros atostogų draugas Džonis. Autorė negvildena pusnašlių problemos, bet kaip tik su lengvu šypsniu pasakoja vaikų nuotykius. Knyga stilistiškai lengva – tai smagios idiliškos vaikystės proza.

Pamažu literatūroje ima gilėti psichologizmas, randasi tokios temos, kaip noras turėti tėvus, iškyla nereikalingo, pamesto vaiko paveikslas. Būtent tokia atstumtoji yra Katherinos Paterson „Smarkuolė Gilė Hopkins“.

Katherina Paterson gimė ir augo Kinijoje, misionierių šeimoje, krikščioniškoje aplinkoje. Skaityti pradėjo vos keturių – penkių metukų ir gražiausiomis knygomis laiko „Mikę Pūkuotuką“, Čarlzo Dikenso, Beatričės Poter knygas. Labiausiai mėgo Levą Tolstojų.

Antrojo Pasaulinio karo metais apsigyveno JAV ir ten studijavo anglų kalbą ir literatūrą, taip pat ir Bibliją, po to metus dirbo mokytoja kaimo mokykloje, turėjo svajonę būti misioniere Kinijoje. Tačiau gyvenimas pasisuko kita vaga: grįžusi metams į Niujorką sutiko Džoną Patersoną ir 1962 m. už jo ištekėjo. Juodu užaugino keturis vaikus: du iš jų buvo įsivaikinti; taip Paterson labiau pažino vaiko ir paauglio psichologiją bei tarpusavio santykius. Pamažu ėmė rašyti ir taip įsitraukė į kūrybą.

Į lietuvių kalbą išverstos vos kelios autorė knygos: apysakos „Smarkuolė Gilė Hopkins“, „Tiltas į Terabitiją“ ir „Kaip ir žvaigždės“. Apysakomis autorė vaizduoja atstumtus vaikus. Katherinos Paterson kūrybai būdingas vadinamasis socialinis realizmas ir subtilus psichologizmas. Autorė teigia, jog knygomis vaikai turi patirti visą gyvenimo spalvų spektrą, tad kūriniuose paprastai vaizduoja pasaulį, kuriame tėvai palieka vaikus, arba jais nesirūpina, todėl vaikai yra vieniši. Knygose atstumti vaikai netampa mylimi ir laimingi. Ypatingas dėmesys skiriamas tėvo figūrai, tai yra nulemta Paterson tėvo paveikslo (jos tėvas visada būdavo užsiėmęs, tad mergaitė jautėsi vieniša).

Už knygą „Tiltas į Terabitiją“ (1977 m.) buvo įteiktas Njuberio medalis. K. Paterson pasinaudoja anksčiau literatūroje „draustomis“ temomis – pirmą kartą vaizduojama reakcija į mirtį, aprašomas kaltės jausmas ir apmąstoma Dievo rūstybė. Čia vaizduojama berniuko ir mergaitės draugystė ir dvasiniai išgyvenimai žuvus artimai draugei. Nors Terabitijoje viskas įmanoma ir čia nėra vienatvės, realybė daug sudėtingesnė.

Rašytoja nesiūlo vaistų nuo artimųjų mirties sukelto šoko, ji vaizduoja tikrą draugystę ir tapimą suaugusiu. Terabitijoje viskas įmanoma, vaikai darniai sutaria, papildo vienas kitą. Žaisdami jie atranda save, realizuoja svajones, išbando tai, kas iki tol buvo nauja, kol vieną dieną skubant į Terabitiją, šokdama per įsiaudrinusią srovę, Leslė praranda pusiausvyrą, virvė nutrūksta ir mergaitė užsimuša. Tuo tarpu jos žaidimų draugui Džesui sunku suvokti, kad jo Leslės jau nėra. „Džesas turi pereiti keletą vaikų psichoterapeutams gerai žinomų pakopų. Pirmiausia jis atsisako patikėti mirtimi, vėliau negali atleisti Leslei „išdavystės” – juk paliko jį likimo valiai.

Tačiau romanas nėra tik dvasinių vaiko išgyvenimų aprašymas.  Galima sakyti, kad „Leslė romane atlieka „vedlės“, lydinčios herojų jo kelionėse ir atveriančios jam naujus horizontus, vaidmenį. Ir pats Džesas suvokia tai sakydamas: „Galbūt Terabitiją – tai pilis, į kurią ateini tam, kad tave įšventintų į riterius. O vėliau laikas eiti toliau“. Realizmo lygmenyje Leslės mirtis tragiška, o simboline prasme jos vaidmuo užbaigtas. To, ką Džesas iš jos gavo, niekas iš jo negalės atimti. Be to, savo išmintimi jis pasidalys su kitais – štai romano pabaigoje jis stato tiltą per upę ir kviečia savo sesutę tapti naująja Terabitijos karaliene.

___________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Realistinės vaikų literatūros tendencijos XX a. II pusėje (II dalis)
Vaikų literatūra: terminas ir funkcijos
Klasikinė literatūra vaikams
Folkloriškosios literatūrinės pasakos gimimas
Originalioji literatūrinė pasaka (I dalis)
Originalioji literatūrinė pasaka (II dalis)
Romantizmas vaikų literatūroje

Istorinio pasaulio raidos dėsniai XIX- XX a. pr. realistinėje literatūroje

Jei anksčiau literatūroje dominavo vidinio pasaulio rodymas, tai dabar aštrėja išorinio pasaulio konfliktas ir tai keičia literatūrą.

Žiulis Vernas – (1828 – 1905). Jo kūryba rodo ryšį su romantizmu, tačiau nusveria realaus gyvenimo patirtis. Autoriaus kūrybinis palikimas itin gausus. Pats rašytojas savo kūrinius vadinęs mokslo romanais, nes svarbią vietą užima žmogaus veržimasis į mokslą.

Ž. Vernas rašė pagal kontraktus su leidėjais. Buvo sukurta serija „Nepaprastos kelionės“. Joje ryškiausią vietą užima trilogija „Kapitono Granto vaikai“, „20 tūkstančių mylių po vandeniu“, „Paslaptinga sala“.

„Kapitono Granto vaikuose“ ryškios socialinės detalės, aplinkos vaizdai. Siužetas plėtojas intensyviai, viskas pradedama nuo intrigos. Siužeto pagrindą sudaro kelionė, o šis principas patogus vaizduoti įvairias kultūras, gyvenimo būdą, plėtoti laisvės idėjas. Simpatiškai pateikiami veikėjų paveikslai, išmanymas ir žinių troškimas.

„20 tūkstančių mylių po vandeniu“ – fabula nepaini, kaip ir galima spręsti iš pavadinimo, didelę dalį užima vandenijos vaizdų aprašymas. Labai patogu įpinti ir mokslininko figūrą, per kurią perteikiamos žinios. Ryškiausias veikėjas – kapitonas Nemas – romantiškas, idealizuotas paveikslas. Intriga stiprinama mintimi, kad po vandeniu slypi dideli turtai. Tai ne nuotykinis tradicinis, o fantastinis kūrinys.

Žiulio Verno fantastika kitokia nei Svifto. Galima palyginti tuo, kad liliputai niekada neegzistavo, o vandenynas, kuris aprašomas, lig šiol yra. Jo romanuose dėmesį traukia žmogaus proto aukštinimas. Fantastika juose ne priemonė, o turinys ir tema.

Romanuose labai daug jaunų personažų ir jie dinamiški. Romane „Penkiolikos metų kapitonas“ sukoncentruoti visi Žiulio Verno kūriniams būdingi bruožai. Pagrindinis – kelionė, mokslininkas, kuris kažką tyrinėja. Šiame romane nuotykiai prasideda jau antrame knygos skyriuje, kai medžiojant banginius visa įgula žūsta ir kapitonu tampa penkiolikos metų berniukas.

Nesunkiai galima skirti keletą pagrindinių kūrinių bruožų:

• Siužeto jungtis visada yra kelionės motyvas;
• Siužetas dinamiškas, remiasi nuotykinės literatūros modeliu;
• Paslaptis ir intriga suteikia detektyviškumo ir patraukia dėmesį;
• Personažai visada grupuojami į teigiamus ir neigiamus;
• Charakteringas mokslininko keistuolio paveikslas;
• Pažintinis turinys – tai mokslinės žinios.

Meninę kūrinių vertę lemia tai, kad išorinio pasaulio pažinimas susipina su nuotykiais.

Herbertas Džordžas Velsas – (1866 -1946) – anglų rašytojas, žinomas kaip fantastinės literatūros autorius. Išgarsėjo kūriniais: „Laiko mašina“, „Nematomas žmogus“, „Daktaro Moro sala“, „Pirmieji žmonės mėnulyje“ ir kt., kurie ne kartą buvo ekranizuoti. Kūryboje esama nuotykinių pradų, intrigos elementų. Šio rašytojo populiarumą nulėmė fabulos aiškumas: veikėjų nedaug, siužetai nekonfliktuoti, o fantastikos mechanizmas atgręžtas į ateitį ir sukonstruotas atsiremiant į prielaidą „kas būtų, jei..“.

„Pirmieji žmonės mėnulyje“ – kas būtų, jei žmogus nuskrietų į mėnulį.

„Laiko mašina“ – kas būtų, jei žmogus atsidurtų XXI amžiuje. Daugelis kūriniuose keliamų klausimų yra būdingi paaugliui. Visus „jei“ realizuoja koks nors atradimo mechanizmas. Būtent šiame romane svarbus kelionės principas.

Velso fantastika slepia turinį. Romane „Daktaro Moro sala“ pasakotojas nesižavi mokslininkų genialumu, keliama idėja, kad grynas protas ir mokslo perspektyva be humaniškų tikslų – beprasmis.

Romane „Pirmieji žmonės mėnulyje“ vaizduojamas gyvybės kupinas mėnulio pasaulis. Akivaizdi užuomina apie civilizuoto pasaulio perspektyvą. Velsas kritiškai vertina tai, kad iš žmogaus atimamas kūrybingumas, tačiau kitu atveju yra išsakomos ir simpatijos, nes tada nelieka egoizmo.

Velsas išliko kaip kritinio realizmo atstovas, susirūpinęs pasaulio perspektyvomis. Fantastika jam buvo tik būdas tai perteikti.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Specialioji XIX a. II pusės proza paaugliams (I dalis)
Specialioji XIX a. II pusės proza paaugliams (II dalis)
Realistinės vaikų literatūros tendencijos XX a. II pusėje (I dalis)
Realistinės vaikų literatūros tendencijos XX a. II pusėje (II dalis)
Socialinė ir buitinė proza vaikams (XIX a. antra pusė)
Vaikų literatūros specifika
Vaikų literatūra: terminas ir funkcijos

Iš „literatūrinių” prisiminimų