Moterų literatūra. Julija Beniuševičiūtė – Žymantienė (Žemaitė)

Moterų rašomos literatūros pradžia yra XIX a. Keturios moterys bajorės, gavusios gerą išsilavinimą patyrė Povilo Višinskio įtaką. Su jų pasirodymu siejama moterų kūrybos bangos pradžia. Nuo tada ima formuotis moderni lietuvių tauta. Moterų pozicija – tai ėjimas į liaudį, kurią reikia šviesti, auklėti, jai dirbti. Visų tų moterų asmeninis gyvenimas nebuvo nusisekęs, bet jos – stiprios asmenybės. Žemaitė ir dvi seserys Lazdynų Pelėdos buvo ištekėjusios. Sofijos Ivanauskaitės vyras žuvo kasyklose, Marija išsiskyrė. Šios moterys laikomos meninės prozos pradininkėmis.

Žemaitė – Julija Beniuševičiūtė – Žymantienė gimė 1845 m. gegužės 23 (birželio 4) d. bežemių bajorų šeimoje, grafų Pliaterių Bukantės dvarelyje (dab. Plungės raj.). Jos tėvas tarnavo urėdu, o motina buvo šeimininkė. Julija Beniuševičiūtė turėjo dar tris seseris – Emiliją, Petronėlę ir Juzefą. Kaip ir dvare, taip ir Žemaitės šeimoje kartais buvo kalbama lenkiškai, kartais žemaitiškai. Būsimąją rašytoją namuose mokė tėvas, vėliau dėdienė, taip pat bajorė kartu su savo vaikais. Tarnaudama dvare, Julija mokėsi lenkų ir prancūzų kalbų. Skaitė daugiausia lenkiškai, lietuviškai buvo mačius tik kelias religines knygas.

Dvare Julija susipažino su baudžiauninko sūnumi Laurynu ir už jo ištekėjo. Po vedybų jie pradėjo lig tol nepažįstamą valstietišką gyvenimą: Žymantai nuomojosi žemės ir joje apie 30 metų ūkininkavo. Sekėsi ne itin gerai, nes abu prie tokių darbų nebuvo pratę. Žymantienė buvo aktyvi moteris ir tai pastebėjo visi aplinkiniai. 1883 m., kai Žymantai apsigyveno Ušnėnuose, Prūsijoje buvo pradėta leisti „Aušra“. Apie tai sužinojusi, Žemaitė norėjo ją įsigyti. Taip Julija susipažino su Povilu Višinskiu. Šis slapta jai parvežė tą knygelę ir Julija įsitraukė į lietuvių nacionalinį judėjimą. Susidomėjus nelegalia spauda ir pati pradėjo rašyti. Pirmą kūrinį parašė būdama daugiau kaip keturiasdešimties.

Paskatinta Povilo Višinskio, 1894 m. parašė pirmąjį apsakymą „Rudens vakaras“, kuris buvo išspausdintas „Tikrajame Lietuvos ūkininkų kalendoriuje 1895 metams“. Redakcija J. Jablonskio siūlymu autorei davė Žemaitės slapyvardį, kadangi apsakymas parašytas žemaičių tarme. Slapyvardis prigijo. Žemaitė, kaip rašytoja, buvo pripažinta nuo pačių pirmųjų apsakymų. Panašiu laiku į literatūrą atėjo ir kitos moterys.

Per savo kūrybos laiką Žemaitė parašė per 150 apsakymų, apysakų, apybraižų, keliolika Martipjesių, kurias tuo metu itin mėgta vaidinti. Jos publikacijas papildo pasakojimas apie vaikystę, publicistiniai straipsniai ir korespondencijos. Rašytojos kūriniai buvo spausdinami „Ūkininke“, „Varpe“, „Vienybėje lietuvininkų“, „Naujienose“, „Darbininkų balse“, „Vilniaus žiniose“ ir „Lietuvos ūkininke“. Kartu su J. Jablonskiu rašytoja parengė savo raštų rinkinį. Ūkininkaudama ji sukūrė geriausius savo kūrinius – apsakymus „Marti“,  „Topilys“, „Sutkai“,  „Petras Kurmelis“, „Bičiuliai“ ir „Sučiuptas velnias“, kuriuos sujungė į ciklą „Laimė nutekėjimo“.

Žemaitė tapo žymiausia lietuvių realizmo kūrėja. Jos kūryba objektyvi, tikroviška, išaugusi iš valstietiškos aplinkos, todėl kūrinių centru yra tamsus kaimas ir moters dalia. Rašytojos kūrinių pasaulis daiktiškas, jame dominuoja išorė, paviršiai, o ne vidinis žmogaus gyvenimas. Žemaitė vengia užuominų, abstraktumo bei jausmingumo, tačiau, rašydama apie buitį, fiksuoja savo laiko žmonių galvoseną ir gyvenseną. Daug dėmesio skiriama moters gyvenimui. Kūryboje vyrauja neigiami gyvenimo reiškiniai. Viena iš pagrindinių Žemaitės vaizduojamo pasaulio ypatybių – jo pastovumas.
_________________________
Daugiau apie tai skaitykite:

Moterų literatūra. Lazdynų Pelėda
Moterų literatūra. Gabrielė Petkevičaitė – Bitė
Moterų literatūra. Marija Pečkauskaitė – Šatrijos Ragana

XIX amžiaus Lietuva

XIX a. prasideda nuo 1795 m., t.y. nuo III Lietuvos ir Lenkijos padalinimo, o  baigiasi apie 1904 m., kada įvyksta spaudos draudimo panaikinimas. Nuo 1918 metų Lietuva yra nepriklausoma valstybė. Antroji XIX a. pusė (1864 m.) – tai spaudos draudimo pradžia. Tuo metu Europoje tvarką vykdė kelios valstybės: Vokietija, Austrija, Vengrija, Prancūzija, Rusija, šiek tiek Osmanų imperija. 1789 m. įvyksta Prancūzijos revoliucija, Europą supurto Napoleono žygiai, kurių tikslas – sukurti imperijas. Lietuvoje Napoleonas buvo laikomas romantine figūra, jis atnešė lūkesčius, kad galbūt pavyks atkurti LDK.

1815 m. įvyko Vienos kongresas, po kurio iki pat XVIII a. šeimininkavo Austrija, Anglija, Rusija (kaip imperijos). 1870 m. po karų susivienija Italija, 1871 m. į imperiją susivienija Vokietija. XIX a. antroje pusėje iš Osmanų imperijos išsiveržia Serbija, Rumunija, Albanija, Bulgarija. Anglijos pusėje sustiprėja Airija. Ima bruzdėti čekai ir slovakai, nerimsta lenkai ir lietuviai. XIX a. tautiniu pagrindu ima kurtis valstybės. Neatsilieka ir Lietuva.

Po 1831 metų Lietuvos pavadinimas ištrintas iš Europos ir Rusijos žemėlapio, etninės Lietuvos žemės vadinamos šiaurės vakarų kraštu (Vilniaus ir Kauno gubernijos). Suvalkų gubernija priklauso lenkų autonomijai. Kaip tik čia buvo sąlygos formuotis inteligentijai: lietuvių kalba nebuvo išguita iš mokyklų, spaudos draudimas čia negriežtas. Vakarų aukštaičių tarmės pagrindu susiformavo lietuvių kalba.

Apie LDK sukūrimą buvo kalbama visą XIX a. Dar prieš 1918 m. bandoma įtraukti į Lietuvą ir latvius, bet po 1918 m. susikūrė nepriklausoma Lietuvos valstybė etninėse ribose.

Skiriamos dvi idėjos, kurios kamavo XVIII a. „protus“ – nacionalinė ir liberalinė. Viena reikalavo tautoms lygių teisių, kita – lygių teisių socialiniame gyvenime. XX a. šiomis idėjomis nusivilta, tačiau iki tol buvo aktualu samprotauti remiantis laisvės, brolybės, lygybės idėjomis, bandytos net įgyvendinti.

XIX a. antroje pusėje 1861 m. Kauno gubernijoje gyveno daugiau nei milijonas gyventojų, iš kurių 88% buvo lietuviai, kiti – 10 % žydai, rusai, lenkai. Vilniaus gubernijoje gyveno apie milijoną gyventojų. Iš jų apie 52% buvo lietuviai, o kiti rusai (apie 22 %), lenkai (apie 18 %), žydai (apie 9 %). Vėliau lietuvių dar sumažėjo. Miestiečių dauguma buvo žydai, taip pat daug rusų ir lenkų. Daugiausiai lietuvių gyveno kaime (apie 90 %).

XIX a. – tai okupacijos, pasipriešinimo ir išsivadavimo laikas. 1815 m. Lietuva galutinai atsiribojo nuo Rusijos, bet ją okupavo Vokiečiai. XIX a. antroje pusėje Lietuvoje beveik nėra kultūrinių požymių: Vilniaus Universitetas uždarytas, uždrausta spauda, daug „šviesių protų“ uždaryta. Tačiau XIX a. – tai laikas, kai pamažu atgimsta lietuvių tauta ir literatūra. Viskas prasideda nuo švietėjiškų idėjų ir kelių autorių – Maironio ir Šatrijos Raganos. Randasi simbolizmo, impresionizmo apraiškų. Prasideda modernios tautos tarpsnis.

Lietuvos nėra – yra tik žemaičiai, aukštaičiai… tačiau valstiečiai išsaugojo archajinę lietuvių kalbą. Po 1863 m. bajorija gavo didelį smūgį; taip ir neatsigavo, todėl stiprėjo valstietiška karta ir literatūra. Įkuriama „Aušra“ ir „Varpas“.

Formuojasi modernioji tauta ir bendrinė lietuvių literatūrinė kalba (K. Būgos, J. Jablonskio pastangomis). Pamažu pereinama į vienkalbystę. Taip Lietuva tampa kultūriškai nepriklausoma, pasiruošusi įgyti valstybingumą. Ima kristalizuotis proza ir kiti žanrai. Mažėja kūrėjų kunigų, įtraukiamos pasaulietiškos temos.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Antanas Baranauskas
Antanas Salys
Pranas Skardžius
Lietuvių kalbininkas Kazimieras Būga (I dalis)
Lietuvių kalbininkas Kazimieras Būga (II dalis)
Lietuvių kalbininkas ir kunigas Kazimieras Jaunius
Jonas Jablonskis
Motiejus Valančius

Tarininis pažyminys

Ne visuose sintaksės vadovėliuose ir darbuose minimas tarininis pažyminys. Dar 1927 metais Mykolas Durys „Lietuvių kalbos sintaksėje“ kalbėjo apie tarininį pažyminį. Jo sintaksė buvo su akivaizdžiais mokslinės sintaksės pagrindais. Durys rėmėsi Vakarų Europos ir rusų sintaksės darbais, nutoldamas nuo Jablonskio sintaksės.

1927 metų tarininis pažyminys įvairiose sintaksėse nebuvo minimas iki 1967 metų, kada lietuvių kalbos instituto „Kalbotyros“ 9 tome A. Valiokienė predikatyvinį pažyminį išskyrė kaip atskirą sakinio dalį. Taigi, jis laikytas atskira sakinio dalimi.

Tačiau ta sakinio dalis turi būti priskiriama pažyminių grupei. Tai tikrasis pažyminys, kitaip sakant, savitos raiškos pažyminys – priedėlis. Tarininis pažyminys priskiriamas pažyminiui.

Veleckienė išsamiai aprašė raišką, bet daug dalykų nusižiūrėjo iš rusų sintaksės darbų.

Dabartinės lietuvių kalbos gramatikoje 1994 m. vėl grįžtama prie Durio termino – tarininis pažyminys. Tam įtakos turėjo V. Ambrazas, kuris yra visos dabartinės lietuvių kalbos gramatikos redaktorius.

Vidurinėje mokykloje sakinių su tarininiu pažyminiu vengiama, tačiau Dobrovolskio vadovėlyje esama kelių pavyzdžių:

„Brolis grįžo linksmas.“

Vadovėlinis nagrinėjimas nėra labai tikslus. Taigi, kas tas tarininis pažyminys? Tarininis pažyminys – tai savita pažyminio rūšis. Tai pažyminys, turintis dvigubą sintaksinį ryšį:

• Su tariniu;
• Su veiksniu arba su papildiniu.

Pav.: Brolis grįžo.

Tarininis pažyminys, patekęs į tarinio traukos sferą:

BrolisSemantika: Tarininis pažyminys reiškia būseną, susijusią su pagrindiniu veiksmu arba pagrindine būsena, ir ta būsena egzistuoja pagrindinės būsenos metu.

Raiška: įprasta pažyminius skirstyti į derinamuosius ir nederinamuosius, kur pastarieji dar skirstomi į skiriamuosius, koreliuojamuosius ir valdomuosius.

Koreliuojamasis pažyminys – tai priedėlis.

Tarininis pažyminys pagal raišką artimas tikrajam pažyminiui. Gali būti valdomasis ir šliejamasis.

Tarininis pažyminys, išreikštas būdvardiniu žodžiu, yra šliejamasis. Ryšys pagal reiškimo būdą neaptariamas:

Linksmas – vientisinis tarininis pažyminys (koks brolis? Koks grįžo?), išreikštas būdvardžiu.

Tarininiai pažyminiai kaip ir tikrieji yra reiškiami derinamaisiais žodžiais: būdvardžiais, dalyviais, įvardžiais, skaitvardžiais. Tarininis pažyminys tarsi priedėlis gali būti reiškiamas ir koreliuojamąja forma:

„Nesitikėjom, kad sugrįši priešas.“
„Aš Mantą pažinojau dar studentą.“

Tarininis pažyminys gali būti reiškiamas prielinksninėmis konstrukcijomis:

„Kaip tu, tėveli, gyvensi be sveikatos?“

Gali būti išreikštas daiktavardžiu. Tokiu atveju jis gali turėti savo pažyminį:

„Tėvas šaltą dieną išėjo su vienu megztiniu.” (kokiu?)
Kaziuką surado papurusiais plaukais.“

Gali būti reiškiamas lyginamąja konstrukcija:

„Vilius Karalius į miestą važiuoja kaip šeimininkas.“
„Visa apylinkė tėvą gerbė kaip gabų meistrą.“
___________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Tarinys
Suvestinis tarinys
Sudurtinis tarinys
Mišrusis tarinys

Tarinys

Pirmą akivaizdų tarinių skirstymą yra pateikęs 1911 metais lietuvių kalbos sintaksininkas J. Jablonskis. Tarinius jis suskirstė į tris rūšis: grynuosius, sudurtinius ir suvestinius.

Visose kitose klasifikacijose šis skirstymas išliko nepakitęs. Pirmasis Jablonskinį tarinio skirstymą išklibino 1963 m. Jonas Zemvaldas Balkevičius, pateikęs sudėtingą klasifikaciją, kuri buvo nepriimta. Jis skirstė taip:1963 m. tarinysVientisinio sakinio pvz.: „Lipk, tamsta, žemyn.“ (pabrauktieji žodžiai – tariniai)
„Dabar ir aš būsiu pagirtas.“ (būsiu pagirtas – sudėtinė veiksmažodžio forma)
Tarp „būti“ formos ir dalyvio negalima įterpti įvardžio „toks“ arba „tokia“.
Sudėtiniai – veiksmažodiniai: „Tuojau turi tekėti saulė.“
Sudėtiniai – vardažodiniai: „Ąžuolas yra medis.“
Sudurtiniai: „Pienininkas grįžo piktas.“

Dabartiniame sintaksės moksle sudurtinių tarinių jau nebeskiriame. 1927 metais savo lietuvių kalbos sintaksėje Mykolas Durys pirmą kartą išskyrė pažymininį tarinį, o dabar jis visuotinai priimtas dalykas.

Dabartiniuose sintaksės darbuose, pradedant nuo 1976 metų lietuvių gramatikos, yra sukurta visus atvejus apimanti logiška tarinių klasifikacija. Čia tariniai skirstomi į:

1976 m. klasifikacija1988 metais išleista V. Sirtauto ir Č. Grendos „Lietuvių kalbos sintaksė“, kurioje tarinys buvo skirstomas taip:

1988 metu tarinysTariniai su keliais komponentais – tai mišriųjų tarinių atitikmuo.
Vientisiniai paprastosios formos tariniai yra tokie, kurie išreikšti vienu veiksmažodžiu arba dalelyte, dalelyčių samplaika.

1. Tipas – visos įmanomos įvairių nuosakų ir įvairių laikų veiksmažodžių formos:

„Laukas šienu kvepėjo.“
„Jauni šoka – žemė dreba.“
„Neužmigdys naktis žvaigždės.”
„Rašykime atsišaukimą.“

Netiesioginė nuosaka: „Kaimynas pas mus atėjęs ir sakąs.“

2. Vientisiniai paprastos formos tariniai, reiškiami veiksmažodžių atitikmenimis (jaustukais ir ištiktukais):

„Vaike, še obuolį.“ (=imk)
„Obuolys bumbt nuo stalo.“ (=nukrito, nupuolė)

3. Vientisinis paprastos formos tarinys gali būti išreikštas bendratimi;
„Šitaip pasakyti motinai.“

Sudėtingos formos tariniai – tai tokie, kurie išreikšti ne viena savarankiško veiksmažodžio forma, bet tos formos dėl tam tikrų gramatinių priežasčių negali būti atskiriamos. Jos sudaro vieną vienovę. Galima skirti samplaikas (pagal raišką):

I.
a) skirtingų veiksmažodžių: „sužibo sublizgo“, „sužvelgė subildo
b) tų pačių veiksmažodžių: „Plaukia plaukia baltos burės per marias.“, „Kad šoks nešokęs zuikis iš krūmų; bėgte įbėgo.“

II. Samplaikos su ištiktukais:

„Švilpt ir numušė kepurę nuo galvos.“

III.    Eiti / būti + ir + kita veiksmažodžio forma:

Ėmė ir nuraškė obuolį.“
Eik ir pabandyk įkurti ugnį.“
Sukaitau subuvau, kol darbą padariau.“

IV.    Frazeologizmai:

„Kas čia prikišo pirštą?“
„Vaikas išėjo iš tėvų valios.

V. Neskaidomi žodžių junginiai (semantiniai) su veiksmažodžiais: atlikti, daryti, duoti, eiti, reikšti, turėti, vesti…

„Kiekvienas žmogus turi atlikti pareigą.“ (=padaryti)
„Vaikas deda daug pastangų.“ (=stengiasi)
„Jis davė valią rankoms.“
„Tu man duok žinią.“ (=pranešk)
Eiti pareigas = dirbti;
“Tai kėlė nuostabą.”
“Kam bus reiškiama užuojauta?”
„Iškėlė vestuves.“
„Keliasi į puikybę.“

__________________________
Daugiau apie tai skaitykite:

Mišrusis tarinys
Sakinių klasifikacija: vientisinis sakinys
Suvestinis tarinys
Sudurtinis tarinys
Tarininis pažyminys

Sakinys

XX a. antroje pusėje, dėstydamas lietuvių kalbą Kauno seminarijoje, Baranauskas sukūrė sakinio terminą. Europos moksle sakinio apibrėžimų yra daug: pavyzdžiui, 1923 metais Danielius Ryzas išnagrinėjo 123 sakinio apibrėžimus. Sakinio apibrėžimų gausą lemia tai, kad sakinių įvairovė gali būti apibrėžta vienu dominuojančiu požymiu arba požymių kompleksu.

Pirmiausia, požymio iškėlimas priklauso nuo požiūrio į patį sakinį. Kai sakinys apibrėžiamas kompleksiškai, gaunama labai daug apibrėžimų. Nepaisant tai, vis tiek išryškinamas vienas požymis. Dar svarbu tai, kokia seka požymiai dėstomi. Abstrakčiausios priežastys ir lemia apibrėžimų gausą.

Antra, sakinys yra aukščiausias, stambiausias gramatinis (kalbos) vienetas, todėl ir yra tiek daug jo apibrėžimų. Sakinys – tai komunikacija, kuriame užkoduojamas turinys.

Trečia – sakinys realizuojamas daugeliu pavidalu, o tai irgi lemia apibrėžimų gausą.

Ketvirta, ne visi sudėtinius sakinius laiko sakiniais (tai labiau sakinio jungtimi), bet yra baigtinė intonacija, todėl ir sudėtinius sakinius reiktų laikyti sakiniais. Sakinio ribos priklauso ir nuo subjektyvaus kalbėjimo.

1911 m. J. Jablonskis sukūrė sakinio apibrėžimą, kuris skamba taip: „Mintis, kad ją pasakome arba parašome žodžiais, – vadinasi sakinys“. Toks apibrėžimas yra vieno požymio ir tai galima pateisinti, nes Jablonskis buvo loginės krypties atstovas.

Jo apibrėžime galime išskirti „pasakome arba parašome“ (iškeliama sakytinė kalba), tačiau tai ne požymiai. Sakinys gali būti tik tais būdais realizuojamas.

1953 metais Jonas Balkevičius išleido „Dabartinės lietuvių kalbos sintaksę“, kurioje pateikė gan sudėtingą sakinio apibrėžimą: „Sakinys – kalbančiojo asmens (autoriaus) minčių suformavimo ir jų perteikimo kitam asmeniui kalbinis vienetas, kuriame, pagal tam tikrus kalbos dėsnius, sudarytais žodžių junginiais atskleidžiami daiktų bei reiškinių santykiai.“ Tai kompleksinis apibrėžimas, kurį sudaro:

1. minčių suformavimas ir jų perteikimo kitam asmeniui kalbinis vienetas. Kitaip tariant, sakinys – tai mintis.
2. Sakinys skirtas komunikacijai: „suformavimo ir jų perteikimo“.
3. „Sakinys – <…> kalbinis vienetas“ – kalbinių vienetų nedaug, jam būdingas abstraktumas, nors jį realizuoja daug kalbinių vienetų. Taigi, sakinys yra lyg abstrakcija.
4. Sakinį sudaro žodžių junginiai, vadinasi, sakinys yra aukštesnis kalbos vienetas už žodžių junginį.
5. Tais „žodžių junginiais atskleidžiami daiktų bei reiškinių santykiai“ – žodžių santykiai –predikatyvumas.
6. Sakinys turi formą.

Mūsų dienomis sakinys yra apibrėžiamas kaip „gramatiškai susijusių žodžių grupė, tariama baigtine intonacija.“

__________________________
Daugiau apie tai skaitykite:

Jonas Jablonskis
Indoeuropiečių kalbų šeima
Pirmosios žinios apie lietuvių kalbą
Kalbos kilmės teorijos
Dialogų struktūriniai ciklai
Modalumas
Sintaksinis laikas
Sakinio asmuo
Sakinio požymiai: predikacija