Žyma: Kalba

Indoeuropiečių kalbų šeima

1929 metais buvo paskelbta, kad pasaulyje yra apie 3000 kalbų. Tą padarė Prancūzijos akademija. Šių dienų kalbininkai teigia, kad pasaulyje yra apie 6000 ir daugiau kalbų. Kalbininkai neturi vieningos nuomonės ir dėl pasaulio kalbų šeimų skaičiaus. Galbūt jų yra 130, o gal 150, o gal ir daugiau.

1784  metais Indijoje anglų mokslininkas Džousas įkūrė Rytų kultūros institutą ir pradėjo
tyrinėti sanskritą, jį lygindamas su kitomis kalbomis. Paskelbė keturias svarbias išvadas:

• ne tik žodžių, bet ir gramatinių formų panašumas negali būti atsitiktinis;
• tas panašumas liudija, kad kalbos yra giminiškos ir kilusios iš vieno šaltinio;
• tas šaltinis, galimas dalykas, jau nebeegzistuoja;
• be lotynų, graikų ir sanskrito tai pačiai kalbų šeimai priklauso germanų, keltų, iranėnų kalbos (jis teisingai nurodė šešias IDE šakas).

XIX a. atrastas istorinis lyginimasis metodas padėjo įrodyti bendrą visų IDE kalbų kilmę. Tvirtus pamatus istorinei kalbotyrai padėjo vokiečių mokslininkai F. Bopas, F. Slègelis, A. Šleicheris, danas R.Raskas ir kiti. „Ypač svarbus F. Bopo mokslinis darbas – knyga „Apie
sanskrito kalbos asmenavimo sistemą, lyginant ją su graikų, lotynų, persų ir germanų kalbų atitinkamomis sistemomis, su epizodais tikslių metriškų vertimų iš „Ramajanos” ir
„Mahabharatos” originalų ir keletu ištraukų iš Vedų”, kurioje kalbama apie neginčijamą
minimų kalbų giminystę. F. Bopas 1823 m. jau „atranda” ir lietuvių kalbą, lygindamas ją su kitomis giminiškomis kalbomis. 1833-1852 m. F.Bopas išleidžia tritomę „Lyginamąją
sanskrito, Avestos, graikų, lotynų, lietuvių, senosios slavų, gotų ir vokiečių kalbų gramatiką”. Beje, šiam mokslininkui priklauso ir termino „indoeuropiečiai” autorystė.” (V. Kavaliauskas, 2002 m.)

Prieš septynis tūkstančius metų dar nebuvo graikų, lotynų, rusų, lenkų, vokiečių, anglų, lietuvių ir kitų dabarties kalbų. Tuo metu gyvavo kitos kalbos. Viena iš jų – IDE prokalbė. Apie II-III tūkstantmetį pr. Kr. ji pradėjo skilinėti į tarmes, prokalbes, kurių pagrindu išsivystė visos šiuolaikinės IDE kalbos.

Į klausimą „kurioje vietoje reikėtų ieškoti IDE prokalbės tėvynės” nėra vieningo ir
tikslaus atsakymo. „Kalbotyros istorija galėtų teikti nemažai skirtingiausių, netgi prieštaringų atsakymų ir interpretacijų. Naujausi mokslininkų V. Ivanovo ir T.Gamkrelidzės tyrimai (knyga „Indoeuropiečių kalba ir indoeuropiečiai”, išleista 1984 m.) rodo, kad IDE protėvynė galėjusi būti Mažojoje Azijoje, tarp pietinės Užkaukazės ir šiaurinės Mesopotamijos, tarp Tigro ir Eufrato, kur, anot legendos, buvęs Babilono (Babelio) bokštas (apytiksliai – dabartinis Bagdadas (Irakas) ir aplinkinės teritorijos). Anot mokslininkų, IDE kalbos turėjusios labai intensyvius kontaktus su afrazijiečiais ir kartvelais.” (V. Kavaliauskas, 2002 m.)

Kalbininkai vieningai sutaria dėl IDE kalbų šeimos skirstymo į smulkesnes genealogines šakas, rodančias dar didesnį tarpusavio giminystės laipsnį. Išskiriama 10 gyvųjų kalbų šakų (dvi šakos jau mirusios: anatolų ir tocharų).

IDE ŠEIMOS KALBOS

IDE šeima turi dešimt šakų.

ALBANŲ ŠAKA: priklauso albanų kalba, kuria kalba apie 5,5 mln. gyventojų. Ilyrų ir dakų kalbos jau mirusios.

ARMĖNŲ ŠAKAI priklauso armėnų kalba, kuria kalba apie penki mln gyventojų (pagal 2002 m. duomenis) bei mirusios trakų ir frigų kalbos.

IDE BALTŲ ŠAKAI priklauso gyvos lietuvių ir latvių kalbos. Mirusios yra prūsų, jotvingių, kuršių, žiemgalių ir sėlių kalbos.

GRAIKŲ ŠAKA: priklauso graikų kalba ir mirusi – senoji graikų kalba.

KELTŲ ŠAKAI priklauso valų (arba velsų kalba), bretonų, škotų, airių, meniečių kalbos. Mirusios kornų ir galų kalbos.

GERMANŲ ŠAKĄ sudaro trys grupes:

a) Šiaurės – skandinaviškoji grupė, kuriai priklauso švedų (kalba apie 8,5  mln. gyventojų), norvegų (4,5 mln.), danų (5,5 mln.), islandų, farerų kalbos (kalbama Farerų salose Danijoje).
b) Vakarų grupę sudaro anglų (kalba apie 350 mln. gyventojų), vokiečių (apie 100 mln.), olandų (apie 20 mln), afrikans (5,5 mln.), liuksemburgiečių, fryzų, jidiš kalbos bei mirusi saksų kalba.
c) Rytų grupės kalbos (gotų, burgundų, vandalų) mirusios.

ROMANŲ ŠAKA labai gausi. Ją sudaro ispanų (kalba apie 305 mln. gyventojų), portugalų (apie 162 mln.), prancūzų (apie 69 mln.), italų (apie 60 mln.), rumunų (apie 25 mln.), katalonų (6,5 mln. Kalbama Ispanijoje, Andoroje ir Prancūzijoje), provansalų (apie 2 mln. Klabama Prancūzijoje), galisų (kalbama Ispanijoje), reto-romanų (kalbama Italijoje ir Šveicarijoje), sardinų (Italijai priklausančioje Sardinijos saloje), korsikiečių (Prancūzijai priklausančioje Korsikos saloje), lotynų kalbos (kalbama Vatikane) bei mirusios oskų ir umbrų kalbos.

SLAVŲ ŠAKA skyla į tris atšakas:
a) rytų slavų kalbas, kurias sudaro rusų (kalba apie 160 mln.), ukrainiečių (apie 45 mln.), baltarusų (apie 9 mln. guventojų) bei mirusi senoji rytų slavų kalba.
b) Vakarų slavams priklauso lenkų (ja kalba apie 38 mln. gyventojų), čekų (apie 10 mln.), slovakų (apie 5 mln.), sorbų (lužicų) (kalbama Vokietijoje), kašubų (kalbama Lenkijoje) kalbos bei mirusi polabų kalba.
c) Pietų slavams priklauso: serbų (kalba apie 10 mln. gyventojų Jugoslavijoje ir Bosnijoje – Hercogovinoje), kruatų (kalba apie 7 mln. gyventojų Kroatijoje ir Bosnijoje – Hercogovinoje), bulgarų (apie 9 mln.), slovėnų (apie 2 mln.), makedonų kalbos bei mirusi senoji slavų kalba.

IRANĖNŲ ŠAKAI priklauso: persų (ja kalba apie 50 mln gyventojų Irane, Afganistane, Bahreine), puštų (apie 21 mln. gyventojų kalba Afganistane ir Pakistane), kurdų (apie 10mln. gyventojų kalba Turkijoje, Irane, Irake ir Sirijoje), tadžikų (kalbama Tadžikijoje ir Afganistane), beludžų (kalbama Afganistane, Irane, Pakistane ir Omene), osetinų (kalbama Š. Osetijoje (Rusijoje), P. Osetijoje (Gruzijoje)), tatų (Irane ir Azerbaidžene), talyšų (Irane ir Azerbaidžene) kalbos ir mirusios: avestos, senoji persų kalba, pehlevio, sogdų, sakų kalbos.

INDŲ ŠAKA yra gausiausia kalbų. Ją sudaro: hindi (kalba apie 255 mln. gyventojų Indijoje), bengalų (apie 188 mln. kalba Bangladeše, Indijoje), pendžabų (apie 92 mln. gyventojų kalba Pakistane, Indijoje), biharų (apie 80 mln. Indijoje, Nepale, Mauricijuje), urdų (apie 46 mln.), marathų (apie 60 mln.), orijų (apie 30 mln.), gudžaratų, sindhų, nepalų, signalų (apie 13 mln. gyventojų kalba Šri Lankoje), čigonų (apie 6 mln.), radžastanų (marvarų) (Indijoje), asamų (Indijoje), sanskrito, maldyvų (Maldyvuose), kumaunų, kašmyrų (Indijoje ir Pakistane), garhvalų (Indijoje), konkanų kalbos ir mirusios vedų, pali, maharaštrų, apabhranšo kalbos.

MIRUSIOS ŠAKOS:

ANATOLŲ ŠAKA: hetitų, luvių, palų, lydų, karų, lykų kalbos.

TOCHARŲ ŠAKA: tocharų A kalba ir tocharų B kalba.

Šiandien indoeuropiečių kalbų šeima dominuoja pasaulyje pagal gyventojų skaičių,
smarkiai lenkdama kitas pasaulio kalbų šeimas.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Lyginamosios istorinės kalbotyros atsiradimas
Pirmosios žinios apie lietuvių kalbą

Lyginamosios istorinės kalbotyros atsiradimas

Lyginamoji istorinė kalbotyra atsirado XIX a. pradžioje, kada imta suprasti, jog kalbos egzistuoja istoriškai, evoliucionuoja. Nuo tada pradedami išsamūs jų tyrinėjimai, kalbos imamos lyginti – susiformuoja lyginamasis – istorinis metodas.

Prie šios kalbotyros susiformavimo prisideda daugiausiai vokiečių lingvistas Francas Bopas (1791-1867) ir danų kalbininkas R. K. Raskas, kuris ėmėsi lyginamosios istorinės kalbų tyrinėjimo metodikos. Tokius kalbų tyrinėjimus būtų galima pavadinti iki moksliniais kalbų tyrinėjimais.

1816 m. išleidžiamas Bopo darbas „Apie sanskrito asmenavimo sistemą lyginat su graikų, lotynų, persų ir vokiečių kalbų asmenavimo sistemomis“. Šiuo veikalu jis norėjo įrodyti, kad visose kalbose, kurios kilo iš sanskrito arba kartu su juo iš bendro protėvio, yra visai ta pati arba panaši asmenavimo sistema. Bopas aiškino visų kalbų gramatinės sistemos panašumus, net stengėsi atstatyti gramatinių formų pirmykštį pavidalą bei ieškojo prokalbės. Itin daug dėmesio skyrė lietuvių ir prūsų kalboms.

Rasmuso K. Rasko veikalas „Senovės skandinavų arba islandų kalbos kilmė“ pasirodė 1818 metais. Veikale jis nurodė, kad nepakanka domėtis tik žodžio formos kitimais, nes gali keistis ir jų turinys bei reikšmė, taigi, būtina atsižvelgti į žodžio reikšmės kitimus. Raskas kaip ir Bopas, nustatinėdamas panašumus, lygino ne žodžių šaknis, o galūnes bei visą linksniavimo sistemą.

Nuo tada buvo pradėta domėtis lietuvių kalba, nes tai, kokią sistemą ji turėjo, nebuvo kitose senose kalbose. Nuo XIX a. pradžios tyrinėjimai pradėti daugelyje šalių. Nuo tada susidomėjimas lietuvių kalba nerimsta iki šių dienų.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Pirmosios žinios apie lietuvių kalbą
Indoeuropiečių kalbų šeima
Kalbos kilmės teorijos
Lietuvių kalbininkas Kazimieras Būga (I dalis)
Lietuvių kalbininkas Kazimieras Būga (II dalis)
Lietuvių poetas ir kalbininkas Antanas Baranauskas
Antanas Salys
Jonas Jablonskis
Pranas Skardžius
Lietuvių kalbininkas ir kunigas Kazimieras Jaunius

Pirmosios žinios apie lietuvių kalbą

Šio straipsnio tikslas – pateikti pirmąsias žinias apie lietuvių kalbą iki lyginamosios kalbotyros.

Lietuvių kalba atsirado iš rytinių baltų šakos. Iš rytinių baltų atsiradę ir latviai, o prūsai – iš vakarų. Klasifikaciją papildė Pjetras Umbertas Dinis – italų kalbininkas ir baltistas. Rytų ir vakarų baltai išsiskyrė IV – III a. pr. Kr ., o apie atskiras lietuvių ir latvių kalbas galima kalbėti tik apie VII – VIII a. po Kr.

Aisčiai buvo pirmieji protėviai, kurie pateko į istorinius šaltinius 98 m. eros metais. Publijus Kornelijus Tacitas etnografiniame veikale „Germanija“ pamini juos (aisčiai = baltai). Aisčių vardas kilęs iš vandenvardžio. Apie 550 metus pasirodė gotų istoriko Jordano veikalas „Apie getų arba gotų kilimą ir jų žygius“, kuriame taip pat yra minimi aisčiai. Romėnų karaliaus laiške jie irgi minimi dėkojant už gintarą. Tuo laiku aisčiai dar vadinti taikingais. Apie 830 metus paskutinį kartą randamas jų vardas, kai buvo išleistas Pauliaus Orozijaus veikalas „Pasaulio istorija“, kuriame buvęs įdėtas vieno keliautojo pasakojimas apie aisčius, jų papročius ir mirusiųjų deginimą.

Nuo IX a. aiščių vardo nebelieka, juos kiek vėliau pakeičia baltai (vartojama kaip aisčių sinonimas). Baltų vardas atsirado tik XIX a. viduryje (1845 metais), kai buvo sukurtas vokiečių kalbininko ir baltisto G. H. F. Neselmano. Veikale „Senovės prūsų kalba“ jis pirmą kartą ir pavartojo terminą baltai. Tuo tarpu Lietuvos vardas paminėtas tik 1009 metais Kvedinburgo analuose „Lituae“ (Litve). Juose rašoma apie misionieriaus Brunono misiją krikštyti lietuvius, bet to nespėjus padaryti, jam nukirsta galva.

Rusijoje, Lavrentijaus metraščiuose 1113 metais pasirodė Lietuvos vardas, kai buvo aprašomos to meto aktualijos. Nuo XV a. Aukštaitija ir Žemaitija daug kartų minima Vytauto laiškuose.

Nuo XV a. aptinkami pirmieji aiškinimai, iš kur radosi lietuvių kalba. Janas Dlugošas „Lenkijos istorijoje“ keliose vietose užsimena apie lietuvių kilmę ir kalbą: „lietuvių kalba kilusi iš lotynų kalbos, o Lietuva iš italų“. Šią mintį išlaikė ir „Lietuvių ir Žemaičių didžiosios kunigaikštystės metraštis“, kuriame pasakojama legenda apie Palemoną.

XVI a. sklandė gyva idėja, kad lietuvių kalba kilusi iš lotynų kalbos, XVII a. Vijūkas Kojalavičius dar pratęsė, kad lietuviai kilę iš romėnų. 1653 m. Karaliaučiuje lotynų kalba pasirodė (dar ne mokslinė) Danieliaus Kleino „Lietuvių kalbos gramatika“, kurią rašydamas daugiausia rėmėsi lotynų kalbos gramatikų tradicine schema bei kai kuriomis graikų ir hebrajų kalbų gramatikomis.

XVIII a. Pilypas Ruigys parašė veikalą „Lietuvių kalbos kilmės, būdo ir savybių tyrinėjimas“. Šiuo veikalu toli į šoną nebuvo nueita, nes lietuvių kalba daugiausia sieta su graikų kalba. Jis sudarė 400 žodžių žodynėlį, kuriame surašė panašius žodžius. Be to dar bandė aiškinti kai kurių lietuvių kalbos žodžių kilmę.

XIX a. pradžioje Pranciškus Ksaveras Bogušas (Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės visuomenės veikėjas, kultūros tyrėjas, pedagogas, publicistas) parašė studiją „Apie lietuvių tautos ir kalbos kilmę“. Tai buvo ne mokslinė knyga, kurioje jis neigė lietuvių kilmės iš romėnų teoriją, kėlė mintį, kad lietuvių kalba yra savaiminė, o kitos kalbos atsirado iš jos. Ši knyga buvus lietuvių savimonės kėlimas.

XX a. J. Basanavičius parašė knygą „Apie trakų – frygų tautystę ir jų atsikėlimą Lietuvon“. Ši knyga mūsų protėvynę iškėlė į Balkanų pusiasalį. Basanavičių sukritikavo Kazimieras Būga. 1969 metais bulgarų kalbininkas Ivanas Duridanovas apgynė šią mintį veikale „Trakų – dalų studijos“. Jis nurodė 200 žodžių, kurie yra giminiški Trakų – dalų kalboms ir baltų kalbai.

XX a. 9 dešimtmetyje (apie 198…) buvo atlikti kasinėjimai Nemuno žemupyje (Tauragėje) ir rasta daug radinių, kurių neturi nei slavai, nei germanai (jokios kaimyninės šalys), bet kaip tik reabilituoja tai, apie ką buvo rašęs Basanavičius.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Lyginamosios istorinės kalbotyros atsiradimas
Indoeuropiečių kalbų šeima
Kalbos kilmės teorijos
Lietuvių kalbininkas Kazimieras Būga (I dalis)
Lietuvių kalbininkas Kazimieras Būga (II dalis)
Lietuvių poetas ir kalbininkas Antanas Baranauskas
Antanas Salys
Jonas Jablonskis
Pranas Skardžius
Lietuvių kalbininkas ir kunigas Kazimieras Jaunius

Kristijonas Donelaitis. Poema „Metai”.

Poema „Metai” parašyta hegzametru, kuriam kalbą Donelaitis tobulai pritaikė. Leidžiant knygą, buvo neaišku, kaip turi būti išdėstytos dalys, bet Liudvikas Rėza pasikliovė intuicija ir išdėstė taip: „Pavasario linksmybės“, „Vasaros darbai“, „Rudenio gėrybės“ ir „Žiemos rūpesčiai“. Išliko dviejų pirmųjų dalių autografai ir visų dalių J. Hohlfeldto nuorašas. Įdomu tai, kad pavadinimas „Metai“ pirmą kartą pavartotas Liudviko Rėzos parengtame pirmajame K. Donelaičio poemos leidime.

XIX a. G. H. F. Neselmanas manė, kad gal reikėjo „Metus“ pradėti nuo žiemos rūpesčių, nes ten apmąstoma, ką būrai veiks rudenį, tačiau būtų nelogiška, nes kaip tik toje dalyje Miršta Pričkus, o pavasarį jis vėl visus kviečia į darbus.

ŽANRAS. XIX a. „Metai“ buvo laikomi to meto idile (tai malonus eilėraštis apie gamtą, joje be rūpesčių gyvenantį žmogų), tačiau toks apibūdinimas tiktų tik „Pavasario linksmybėms“, bet ne tolimesniam tekstui, kur kaip tik ir prasideda rūpesčiai. Manyta, kad dar galima vadinti gyvulių epu (kaip „Kalevala“), bet čia nėra tokio palaimingo gyvenimo.

Dauguma visgi siūlė vadinti poema, bet vėl kilo diskusijų – kokia poema. Galutinis sprendimas buvo „Metus“ vadinti didaktinio pobūdžio poema.

Buvo nemažai diskutuota, ar Donelaitį veikė Vakarų literatūra, ieškota panašių kūrinių, kur rašyta apie gamtą, tačiau tiesioginių ryšių nerasta. Aptiktas ryšys tik su antika ir renesansu.

TEMATIKA. Poemoje „Metai“ vaizduojamas Rytų Prūsijos lietuvių valstiečių – baudžiauninkų gyvenimas (ir vaizduojant ne atskirą žmogų, o tam tikrus valsčiaus žmones). Vienas dažniausiai sutinkamų žodžių poemoje yra „mes“. Jei kalbama apie kokį nors vieną veikėją, jis net ir tada nėra vienas, šalia jo visada yra kiti žmonės (būrai). „Metai“ – tai kaimo buities ir gyvenimo vaizdų poema. Gyvenimas gan statiškas, eiga paprasta: pavasario darbai, vasaros darbai ir t.t. Ypatingų įvykių nedaug: Plaučiūnas važiuoja į Karaliaučiaus turgų, vestuvės, Dočio teismas, Pričkaus vežimas parduoti pono turtą. Visi įvykiai neišeina už valsčiaus ribų. Baudžiauninkų gyvenimas vaizduojamas detaliau, o štai, kur dvaras yra tarsi fonas, baudžiauninkų gyvenimas nėra vaizduojamas. Įdomiausia tai, kad bažnyčia, pamaldos taip pat nevaizduojamos. Užtenka tarsi to, kad yra Dievas. Galima manyti, kad iš dalies Selmas atstovauja Donelaičio, kaip kunigo pažiūras, tačiau tai yra tik epizodiniai dalykai. Dievas sukūrė pasaulį, paskyrė žmonėms jų gyvenimus ir viskas.

Metai. Faksimile„Metuose“ neaktualios šeimos sudarymo problemos, neatskleidžiami vyro ir moters santykiai. Moterys yra, egzistuoja, vyrai apie jas pakalba, viešai pabara, pamąsto apie jas, apie tai, kaip jos turėtų išlaikyti būriškumo tradiciją (rengtis, gaminti būriškus valgius). Džiaugiamasi, kad jos audžia, verpia, nes bus kuo apsirengti. Primenama apie pavasario darbus. Pakalbėjus apie moteris, vaizduojami vyrų darbai. Galbūt tai artima vokiečių filosofijai, kad moteriai yra skirti trys dalykai: vaikai, virtuvė, bažnyčia. Apie meilę nekalbama net per vestuves.

„Metai“ – apie metų laikus, žmogaus buvimą juose, piešiamas žmogaus ir gamtos santykis. Gamtoje paprastai yra augimas ir nykimas, o „Metuose“ – tik augimas. Kiekvienos poemos dalies pradžioje iškeliamas saulės vaizdas. Saulė žemdirbiui yra rodiklis, kada pradėti darbus, kada juos baigti. Net ir metų šventės išsidėsčiusios pagal saulės padėtis.
Saulė „Metuose“ turi lyg ir dvejopą aspektą: 1) gamtos budintoja, gamtos procesų tvarkytoja; 2) saulė kaip dievybė (baltiškoje tradicijoje), todėl kalbant apie ją vartojamos mažybinės formos. Visi veiksmai „Metuose“ vyksta po saule ir čia iškeliamas natūralusis procesas – gamtos ir žmogaus santykių sfera.

HEGZAMETRAS. Poema parašyta antikizuotu unikaliu (toniniu ir metriniu) hegzametru, pėdoje kirčiuojant tik ilgą skiemenį. Eiliavime labai ryški fonika, garsų sąskambiai. Tai kuria gyvą efektą. Veiksmažodis šioje vietoje užima svarbią vietą – juo hegzametro kalba daroma gyvesnė. Poemoje visi žodžiai konkretūs ir tik apie 5%  esama abstrakčių sąvokų.

Esama humoro (ruošiantis vestuvėms nupuolė  nuo stogo), grotesko, šaržo (kalbant apie dvarininkus), nevengta hiperbolizavimo, satyros, burleskos. Tie, kurie poemoje vaizduojamai kaip viežlybieji – apie juos prabylama gerai. Taip kuriamas bendras paveikslas: išvaizda, darbas, santykiai su kaimynais, jų namai, kitų vertinimas. Donelaitis mėgo palyginimus. Gal dėl to, kad pavaizduotas kolektyvas, o vienišo žmogaus nėra. Svarbu tai, kad Donelaitis tokiu išradingumu ir žodžio raiška kūrinį pakelia į aukštesnį lygį (vulgarizmai susiję su būrišku gyvenimu ir tai visai natūralu).

K. Donelaitis kėlė prigimtinės žmonių lygybės idėją, aukštino darbą, dorą, žadino lietuvininkų (būrų) tautinę savimonę, tautiškumą gretino su dorybėmis. Poemai būdinga krikščioniška pasaulėjauta, tačiau bažnytinės stilistikos esama nedaug, maldų iš vis nėra, didaktika sodri, žodinga kalba, esama tautosakiškumo.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Kristijonas Donelaitis. Gyvenamoji aplinka.
Kristijonas Donelaitis. Bibliografija ir kūryba.
Moterys Kristijono Donelaičio „Metuose” (1)
Moterys K. Donelaičio „Metuose” (2)
Moterys Kristijono Donelaičio „Metauose” (3)
Moterys Kristijono Donelaičio „Metuose” (4)

Meno santykis su tiesa

Estetika negali apeiti klausimo: koks yra meno santykis su tiesa? Menas gali vaizduoti ir tai, kas teisinga, ir tai, kas neteisinga, arba neatitinka tikrovės, taip pat, kaip jis vaizduoja teigiamus ir neigiamus reiškinius. Tačiau teigiami ir neigiami reiškiniai taip pat turi būti vaizduojami teisingai. Vadinasi, pati „vaizduosena“ turi patenkinti tam tikrus tiesos reikalavimus. Tačiau, kokie tai reikalavimai? Net tie estetikai, kurie laikosi pamėgdžiojimo teorijos, pvz.: Aristotelis, mano, kad menas atrenka tai, kas tikrovėje yra esminga ir derinasi su menininko sumanymu. Tačiau ir toks paaiškinimas neatskleidžia meno santykio su tiesa, nes bet kokios naudojamos stilizavimo priemonės pakeičia tikrovės vaizdą.

Kalbant apie fantastinį (pasakos) meną, kuriamas visiškai kitoniškas pasaulis, kuriame nustoja veikę tikrovės dėsniai. Tada meno uždaviniu tampa neatvaizduoti realybę, nes tiesa negali turėti tos pačios reikšmės, kaip pažinimo ir praktinio gyvenimo srityse.

Dėl daugelio meno rūšių galima abejoti, ar joms iš viso tinka tiesos kriterijus, tačiau ką menui reiškia tiesa, negalima duoti bendro paaiškinimo, pirmiau neišsiaiškinus atskirų meno rūšių santykio su tikrove. Neginčijamą ryšį su tikrove pirmiausia rodo vaizduojamasis menas, bet jei pasirodys, kad tam tikras tikroviškumas ir teisingumas yra esminis pačių estetinių vertybių momentas šioje meno rūšyje, tai iš to galima būtų spręsti ir apie kitų meno rūšių santykį su tiesa, ir kokia prasme meninė tiesa turėtų būti skiriama nuo mokslinės ir praktinės tiesos. Meninės tiesos aspektą giliau patirsiu kalba apvilktuose sprendimuose.

___________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Meno kūrinys literatūros procese
Menas ir tiesa žodžiais išreikštuose sprendimuose
Literatūros ir dailės sąsajos
Literatūra – žodžio menas. Panašumai ir skirtybės su kitais menais. (I dalis)
Literatūra – žodžio menas. Panašumai ir skirtybės su kitais menais. (II dalis)
Estetinis santykis įvairiose meno srityse
Literatūros pažanga ir vertinimas
Literatūros reiškinių istorija ir tipologija

Straipsnio autorė I. Saulevičienė