Auklėjimo samprata

Ugdyti – tai kartu mokyti, auklėti ir lavinti.

AUKLĖJIMAS. E. Kantas: „Žmogui duotos tik gėrio užuomazgos.“ („Apie pedagogiką“). Žmogaus savybes lemia aplinka ir auklėjimas. Auklėjimas – tai vertybinių ir adekvačių santykių su savimi ir esamybe ugdymo vyksmas. Auklėjimo vyksmas turi dvi puses: išorinę ir vidinę. Išorinė matoma (tai bendravimas, vadovavimas, pagalba), o vidinė pusė nematoma (psichologiniai ir dvasiniai auklėjimo procesai, savybės ir būsenos). Reikia pasiekti, kad vidiniai procesai būtų adekvatūs išoriniams veiksniams, o išoriniai – vidiniams.

Auklėjimas yra viena iš ugdymo funkcijų. Nors auklėjimas labai susijęs su mokymu ir lavinimu, tačiau turi ir savo autentiškumą bei specifiką. Jo vietą ugdymo funkcijų sistemoje galime pavaizduoti taip:

ugdymas..

Iš schemos matyti, kad artimiausios ugdymui funkcijos yra švietimas ir veikdinimas. Šis apima mokymą ir nuo jo atskiriamas funkcijas – lavinimą ir auklėjimą. Auklėjimui priklauso globojimas – pagalba, rūpestis žmogaus ateitimi, ypač neaprūpintaisiais, apleistaisiais.

Trumpai galima nusakyti laukiamus šių funkcijų veikimo rezultatus taip:

• Prusinimas ugdo inteligentą, jo kompetenciją, subtilų mąstymą, gabumus;
• Lavinimas – kūrėją;
• Mokymas – žinovą ir mokovą;
• Auklėjimas – asmenybę;
• Formavimas – individualybę.

Tačiau „gyvenimas – geriausias auklėtojas.“

AUKLĖJIMO STRUKTŪRA

Auklėjimas turi būti tikslinga veikla. Jis skirstomas:

1. Auklėjimo dalyviai (auklėtojai ir auklėtiniai);
2. Auklėjimo tikslas;
3. Auklėjamasis bendravimas;
4. Auklėjimo priemonės;
5. Auklėjimo metodai;
6. Auklėjimo sąlygos ir aplinka.

I. Auklėjimo dalyviai – tai visi žmonės nuo mažens iki senatvės, kurie  dalyvauja auklėjamajame vyksme. Visi mes esame tai auklėtiniai, tai auklėtojai. Svarbiausi auklėjimo veikėjai – prigimtiniai tėvai, toliau mokytojai, auklėtojai, kolektyvų vadovai. Pats imliausias auklėjimo amžius yra iki 16 metų. Antras tarpsnis 17 – 21 metai. Vidutiniškai imlus amžius yra 22 – 35 metai. Ir mažiau nei vidutinis imlumas išlieka visą likusį gyvenimą.

II. Auklėjimo tikslas. Svarbus genetinis tikslas – darni asmenybė, kuri yra sveika ir kūnu, ir psichika. Ji turi adekvačiai suvokti pasaulį. Pagal aukščiausius kriterijus turi vertinti daiktus, žmones ir įvykius, valdyti savo emocijas ir sprendimus, taip pat rodyti pagarbą artimiesiems ir visuomenei, gebėti viskuo džiaugtis, džiaugtis net gi kito džiaugsmu, o kančią išgyventi pačiam, neprimesti kitam.

III. Auklėjimo bendravimas. Auklėjamojo bendravimo esmė – tai auklėtojų ir auklėtinių keitimasis vertybine informacija, patirtimi, patyrimu, išgyvenimais. Bendraujant vyksta tarpasmeninė arba grupinė sąveika. Tai mes stebime bendradarbiaujant, konkuruojant, konfliktuojant, pagelbstint, atjaučiant, netaikant prievartos.

IV. Auklėjamosios priemonės.
a. Pirmoji – ugdomosios informacijos turinys, kuriame glūdi vertybės. Tai galime rasti kultūros istorijoje ir filosofijoje, religijos istorijoj ir filosofijoj, oksiologijoje (etika, estetika), teologijoje ir filosofijoje. Tai turi būti taikoma atsižvelgiant į auklėtinių amžiaus tarpsnį, išsilavinimo lygį ir siekius bei poreikius.

b. Auklėjimo priemonė gali būti kiekvienas mus supantis daiktas (augalas, gyvūnas ir kt.).

V. Auklėjimo metodai:
a. Pavyzdžio metodas (didžiausias pavyzdys – tėvai, mokytojai…)
b. Stimuliaciniai metodai (skatinti kažką gero);
c. Veikdinamieji metodai (įv. Situacijų sukūrimas, veikla).

VI. Auklėjimo sąlygos ir aplinka. Siektina, kad šeimoje ir mokykloje auklėjimo sąlygos, aplinka ir tiksliai sutaptų.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Auklėjimo principai ir metodai
Mokymo ir auklėjimo vienovė
Mokymasis ir pažinimas
Asmenybės ugdymo sąlygos
Įgūdžių formavimas
Mokymosi veiksniai
Asmenybės ugdymo sąlygos

Mokymosi rezultatų tikrinimo rūšys ir metodai

Apie tikrinimo naudą ir būtinybę jau buvo rašyta ankstesniuose straipsniuose, o šis skirtas tikrinimo rūšims ir metodams aptarti.

Dabartiniame pedagogikos moksle skiriamos kelios tikrinimo rūšys: parengiamasis tikrinimas, sisteminis tikrinimas, suvestinis arba baigiamasis tikrinimai.

PARENGIAMASIS tikrinimas atliekamas mokslo metų pradžioje arba pradedant mokyti naują temą. Šio tikrinimo esmė ta, kad mokytojas jį organizuoja norėdamas patikrinti, kiek mokinių atmintyje yra išsilaikiusios anksčiau įgytos žinios. Visų pirma, toks tikrinimas turi aiškų kontrolinį pobūdį. Mokomasis pobūdis – tai, kad mokiniams padedama prisiminti, tikrinimasatgaminti žinias, kartu paruošiama dirva naujoms žinioms perimti. Šiuo tikrinimu atliekamos visos funkcijos, todėl jis turi didelę ugdomąją reikšmę.

SISTEMINIS tikrinimas – tai einamasis, nuolatinis mokymosi rezultatų tikrinimas. Jis padeda mokytojui išsiaiškinti, ar mokiniai supranta mokymo medžiagą, taip pat laiku patikslinti ir papildyti tam tikras vietas. Šį tikrinimą mokytojas organizuoja atsižvelgdamas į mokinių amžių ir perimamų žinių ypatumus. Kuo mokiniai mažesni, tuo žinias tikrinti reikia dažniau.

Tikrinimas taip pat atlieka kontrolės ir mokymo funkcijas.

SUVESTINIS arba BAIGIAMASIS tikrinimas vykdomas baigus temą, skyrių, trimestro pabaigoje, semestro gale arba mokslo metų gale. Baigus mokyklą laikomi egzaminai. Pagrindinė viso to paskirtis – kontrolė, kuri turi ir mokomąjį pobūdį.

MOKYMOSI REZULTATŲ TIKRINIMO METODAI

Nors ir nėra vieningos klasifikacijos, visgi linkstama skirti specifinius ir bendruosius metodus. Mokymo metodais mokytojas turi įtraukti moksleivius į aktyvią veiklą ar darbą, kad vėliau, tikrinant įtvirtintas žinias, būtų ugdomas savarankiškumas ir saviraiška. Mokymosi rezultatų tikrinimo metodai skirstomi į žodinius ir raštinius.

ŽODINIAI:

1. Individuali žodinė apklausa. Ji vykdoma pamokos pabaigoje. Mokiniai pratinami nuosekliai raiškiai reikšti mintis. Šis metodas padeda mokytojui pažinti mokinį, atsiranda galimybė užmegzti glaudų ryšį. Tačiau metodas atima daug pamokos laiko. Jei mokinys bijo mokytojo, tai žodžiu gali atsakinėti daug prasčiau, nei iš tikro yra.

2. Frontali žodinė apklausa vyksta tada, kai mokytojas klausimus užduoda visai klasei ir vienu metu. Per trumpą laiko tarpą patikrinamos visų mokinių žinios.

Šios apklausos trūkumas tas, kad sunku teisingai įvertinti mokinius, nes jie atsako trumpai, o atsakymai gali netiksliai atspindėti žinias. Taip pat nėra ugdomi rišlios šnekamosios kalbos įgūdžiai, mokiniai nemokomi dėstyti minčių. Tokia apklausa gali vykti ir pamokos gale.

TIKRINIMAS RAŠTU:

1. Apklausa raštu gali vykti pamokos pradžioje arba pabaigoje. Per trumpą laiką patikrinamos visų klasėje esančių mokinių žinios.

2. Rašomieji darbai. Jie rašomi išnagrinėjus temą ar skyrių, arba kūrinį. Tam gali būti skiriama viena arba kelios pamokos.

3. Viktorina. Viktorinos principas – tai klausimų ir atsakymų pasikeitimas. Mokytojas klausia žodžiu, mokiniai atsakymą pateikia raštu.

4. Testai – tai standartizuotos užduotys raštu. Testai gali būti kelių tipų:

  • testai, reikalaujantys savarankiško atsakymo;
  • testai, reikalaujantys parinkti atsakymą;
  • testai, reikalaujantys alternatyvaus atsakymo (Taip / Ne);

Testo parinkimas gana sudėtingas mokytojo uždavinys. Mokytojas turi aiškiai nustatyti, ar standartizuotose testuose užtenka klausimų, teiginių ir užduočių, rengdamas testą, turi įvertinti, ar jis atitinka mokymo turinį, ar atitinka vadovėlyje išdėstytą medžiagą.

Skirtini dar:

  • veiklos testai,
  • mokomųjų programų testai,
  • apybraižos tipo testai (kai klausimai reikalauja ilgų atsakymų),
  • trumpų atsakymų testai (dėmesys detalėms).

PRAKTINIAI METODAI:

1. praktikos darbai. Tikrinami moksleivių mokėjimai ir įgūdžiai. Jie parodo, kaip mokiniai geba naudotis įgytomis žiniomis, atskleidžiamas sąmoningumo lygis.
2. Grafiniai darbai;
3. įskaitos;
4. egzaminai.

__________________________
Daugiau apie tai skaitykite:

Mokymo organizavimo formos
Mokytojo asmenybė
Mokymas, mokymasis ir išmokimas (I dalis)
Mokymas, mokymasis ir išmokimas (II dalis)
Mokymo ir auklėjimo vienovė
Žinių formavimas
Įgūdžių formavimas
Mokymosi veiksniai
Mokinių mokymosi žinių tikrinimas ir vertinimas

Mokinių mokymosi žinių tikrinimas ir vertinimas

Moksleivių žinių tikrinimas ir vertinimas yra neatsiejama ir svarbi mokomojo proceso dalis. Žinių tikrinimas ir vertinimas dažnai turi įtakos mokytojų ir mokinių, mokinių tarpusavio, mokyklos ir visuomenės santykiams, taip pat lemia pedagogų bei mokinių ir mokytojų tarpusavio santykius su mokyklos administracija.

ŽINIŲ TIKRINIMO IR VERTINIMO FUNKCIJOS

MOKOMOJI funkcija. Ją atlieka žinių tikrinimas ir vertinimas. Moksleiviui turi būti suteikta galimybė ištaisyti spragas. Žinių tikrinimas ir vertinimas yra vienas iš mokymo rasto darbaskoregavimo būdų. Tikrinimas padeda moksleiviams įforminti savo žinias ir jas išreikšti šnekamąja kalba arba raštu, taip pat padeda tobulinti įgytas žinias, gilinti jas ir šalinti atsiradusias spragas. Tikrindamas žinias mokytojas turi atkreipti dėmesį į mokėjimų ir įgūdžių kokybę. Mokymosi rezultatų tikrinimas yra itin reikšmingas mokymui – padeda geriau suvokti, papildyti ir pakartoti išeitą medžiagą, taip pat įtvirtinti, susisteminti žinias ir jas susieti su gyvenimu bei patirtimi.

LAVINAMOJI funkcija. Mokinys, atlikdamas mokytojo skirtas užduotis, mokosi įvairiai operuoti mokomąja medžiaga: aktyvėja mąstymas, lavėja ir tobulėja atmintis, mokinys pratinami susikaupti, apibūdinti sąvokas, nustatyti tarp jų ryšius. Lavinamoji funkcija geriausiai išryškėja tada, kai mokiniai dirba savarankiškai.

AUKLĖJAMOJI funkcija reikšminga tuo, kad parodo mokinių mokymosi rezultatus. Tikrinimas padeda ugdyti moksleivių savarankiškumą ir aktyvumą, taip pat skatina darbštumą, pratina tinkamai panaudoti darbo laiką. Žinių tikrinimas ir vertinimas turi įtakos tarpasmeniniams santykiams, formuoja emocinį klimatą, padeda ugdytis teigiamą požiūrį.

KONTROLĖS funkcija dar vadinama konstatuojamąja funkcija. Kontrolės funkcija parodo atskirą mokymosi lygį (visos klasės arba atskirų mokinių), taip pat kartu parodomas ir mokytojo darbo efektyvumas. Čia labai svarbus rezultatas pačiam mokytojui.

DIAGNOSTINĖ funkcijos esmė ta, kad mokytojas gali supažindinti moksleivį su nauja medžiaga tik tada, kai jis įsitikina, kad visi moksleiviai anksčiau nagrinėtus klausimus yra gerai išmokę. Tikrinimas padeda pastebėti mokinių klaidas, atskleidžia, kaip atskiri mokiniai suvokė mokymo turinį, taip pat padeda mokytojui geriau suprasti, kokiu lygiu ir kokiu tempu, kokiais metodais toliau dirbti.

Mokymosi rezultatų tikrinimas turi būti visos mokinio veiklos stebėjimas, nes tikrinimas padeda geriau pažinti atskirus mokinius, pastebėti jų gebėjimus ir netgi įvairius asmeninius bruožus. Tikrinant atsiskleidžia moksleivio charakterio bruožai, jo temperamentas, kalbos išsivystymo lygiai, mąstymo ypatumai.

TIKRINIMO IR VERTINIMO PRINCIPAI

Sistemingumo principas reikalauja, kad mokytojas sistemingai tikrintų mokinių žinias, taip pat reikalauja, kad būtų skatinamas moksleivio pasitikėjimas savo žiniomis ir realiai vertinamos galimybės. Turėtų būti sistemingai tikrinami namų darbai ir kitos veiklos.

Kuo mokinys jaunesnis, tuo jį tikrinti reikia dažniau.

Objektyvumo principas reikalauja, kad mokytojas, tikrindamas ir vertindamas žinias, neturėtų išankstinės nuostatos, būtų bešališkas. Mokiniai turi būti vertinami teisingai, neišskiriant už simpatijas ir antipatijas.

Individualaus priėjimo prie moksleivių principas iš mokytojo reikalauja, kad žinių tikrinimas ir vertinimas būtų individualus. Jo esmė ta, kad tikrinimo objektu privalo būti kiekvienas mokinys, tačiau būtina atsižvelgti į individualybę ir konkrečią situaciją. Toks priėjimas būtinas ne tik tada, kai mokinys silpnai mokosi, bet ir tada, kai mokymosi lygis aukštas. Kiekvieno mokinio mokymosi rezultatus reikia tikrinti skirtingai: vieniems mokiniams reikia nuolatinio, bet ne visapusiško tikrinimo, kitiems – visapusiško ir nuodugnaus.

Visapusiškumo principas reikalauja stebėti ir vertinti visą moksleivio veiklą. Tai reiškia, kad visų pirma mokytojas turi tikrinti įvairaus turinio medžiagą: kaip mokinys žino sąvokas, faktus, dėsningumus. Reikia tikrinti ne tik žinias, bet ir mokėjimus, įgūdžius. Tikrinimas turi vykti įvairiais mokymo etapais ir naudojant įvairius metodus.

IŠVADA. Mokinio mokymosi rezultatų tikrinimas ir vertinimas yra visos jo veiklos, darbo rezultatų stebėjimas, nes atsiskleidžia ar išryškėja mokinio asmenybės raida, jo saviraiškos lygis, požiūris į darbą, vertybinės orientacijos, kartu mokinys geriau pažįstamas ir atsiranda galimybė skatinti iniciatyvą ir veiklumą. mokytojas privalo tikrinti žinias kiekvieno mokymo proceso metu ir sistemingai, o žinias vertinti – periodiškai.

Tiksliausias vertinimas – suminis pažymys.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Mokytojo asmenybė
Mokymas, mokymasis ir išmokimas (I dalis)
Mokymas, mokymasis ir išmokimas (II dalis)
Mokymo ir auklėjimo vienovė
Žinių formavimas
Įgūdžių formavimas
Mokymosi veiksniai
Mokymosi rezultatų tikrinimo rūšys ir metodai

Pagrindiniai reikalavimai šiuolaikinei pamokai

Pamoka – tai mokytojo ir mokinių kūryba, tad ji gali būti labai įvairi. Esmingiausiu pamokos bruožu laikoma tai, kad mokiniams mokymo medžiaga turi būti prieinama, taip pat reikia lengvinti mokinių mokymąsi, siekti, kad šis procesas būtų kuo įdomesnis, kad mokiniai kuo galima greičiau įgytų informaciją. Derėtų mokymą organizuoti taip, kad mokslo pagrindų žinios taptų mokinių savastimi, jų pažiūrų į gyvenimą pagrindu (t.y. turi būtų siekiama mokymo ir auklėjimo vienovės).

Pamoka turi atitikti standartus, tad jai yra keliami esminiai reikalavimai:

1. visada turi būti aiškūs pamokos tikslai. Mokytojas turi nuolat galvoti, ko sieks per pamoką, t.y. numatyti pagrindinį didaktinį tikslą:

  •  gali norėti supažindinti su nauja informacija ir ją įtvirtinti;
  •  susisteminti ir įtvirtinti anksčiau nagrinėtus dalykus, o žinias panaudoti naujomis sąlygomis;
  • organizuoti išeitos medžiagos kartojimą ir siekti sudaryti mokiniams mokėjimo įgūdžius;
  • gali norėti siekti ir kelių didaktinių tikslų vienu metu.

geras mokytojasPagrindinis didaktinis tikslas lemia ir kitus lavinamuosius bei auklėjamuosius tikslus, taip pat lemia ir pamokos tipą.

Pamokos tikslų grupės:

  • mokomieji tikslai (2 -3). Po pamokos mokiniai turėtų žinoti tai, kas buvo aiškinta pamokoje.
  • Lavinamieji tikslai (1-2). Po pamokos mokiniai turėtų gebėti taikyti žinias praktikoje.
  • Auklėjamieji tikslai (1). Po pamokos mokiniai turėtų apmąstyti žinių svarbą.

2. Tikslingai parinkti mokymo medžiagą kiekvienai pamokos daliai. Mokytojas turi įvertinti pamokos trukmę minučių atžvilgiu. Svarbiausias aspektas, kad pats mokytojas turi suvokti, kas pamokos medžiagoje yra svarbiausia, t.y., kas sudaro temos esmę.

3. Mokymo medžiaga turi būti susieta su gyvenimu ir mokinių patirtimi. Mokslo žinių ryšį su gyvenimu lemia kiekvieno mokymo dalyko specifika.

4. Kiekvienoje pamokoje būtina išryškinti integraciją ir naudotis jos galimybėmis. Mokinys, baigęs vidurinę mokyklą, turi turėti apibendrintą suvokimą, o ne atskirų dalykų žinių bagažą, kitaip tariant, turi turėti tarpdalykinę ir sociokultūrinę integraciją.

5. Kiekvienoje pamokoje reikia siekti perimamumo. Norint tai realizuoti, reikia remtis visu tuo, ką mokiniai jau yra įgiję bei susiformavę. Visa tai kiekvieną pamoką reikia kartoti ir gilinti. Perimamumas reikšmingas formuojant sąvokas, jas plečiant bei tikslinant. Būtina eiti nuo žinomo prie nežinomo, o naują medžiagą sieti su jau išmokta medžiaga, su mokinio patirtimi, kartu viską gilinti ir plėtoti.

6. Kiekvienai pamokai ir kiekvienai pamokos daliai parinkti mokymo metodus ir būdus.

7. Mokytojas privalo organizuoti mokinių savarankišką darbą. Vienas iš svarbiausių bendro lavinimo mokyklos uždavinių – išmokyti mokinius mokytis, t.y. savarankiškai įgyti žinių, jas tobulinti ir plėtoti.

8. Kolektyvinio, grupinio ir individualaus darbo derinimas per pamoką.

9. Mokytojui reikia pagalvoti, ar pasiteisins mokinių skirstymas darbui į grupeles, jei vienoje bus pažangūs mokiniai, o kitoje ne.

Pačios produktyviausios grupės yra tos, kuriose dirba nuo dviejų iki šešių moksleivių. Derėtų pamokoje mokytojui dirbti su kiekvienu mokiniu individualiai. Individualus darbas gali būti organizuojamas įvairiai.

Individualus darbas, mokytojui koreguojant, sėkmingai formuoja ir plėtoja moksleivio individualias savybes, protinės bei praktinės veiklos įgūdžius ir rengia moksleivį savimokai. Derinant grupinį, kolektyvinį ir individualų darbą per pamoką įvairinamas mokymasis ir mokiniai įtraukiami į aktyvią veiklą.

10. Mokytojas nuolat privalo tobulinti pamokos struktūrą ir racionaliai naudoti pamokos laiką. Darbingiausias pamokos laikas yra nuo penktos iki 23 – čios minutės. Per pirmas penkias minutes moksleivis sugeba perimti iki 60 % žinių, per kitas minute iki 23 – ios – iki 80 % , nuo 24 – 30 minutės iki 50 %, o per likusias apie 6 – 10 %.

Mokytojas turi atsisakyti individualios apklausos kaip sistemos kiekvienos pamokos pradžioje.

11. Pamokoje mokytojui turi nuolat kartoti esminę mokymo medžiagą. Būtinas ir apibendrinamasis kartojimas. Apibendrinamajam kartojimui turi būti išskiriamos atskiros pamokos. Toks kartojimas padeda išryškinti ir įtvirtinti pagrindines idėjas, susisteminti žinias, susieti jas su kitomis kurso dalimis.

12. Mokytojas privalo tikslingai parinkti vaizdinius, technines priemones ir jas naudoti. Tačiau niekada jokia technika nepakeis mokytojo gyvo žodžio.

13. Mokytojui, organizuojant mokymą, privalu sistemingai tikrinti mokinių mokymosi rezultatus ir juos vertinti.
Mokinio žinias mokytojas privalo tikrinti kiekvieną pamoką ir kiekvienoje pamokos grandyje, o vertinti pagal situaciją.

14. Mokytojas privalo pasiekti, kad pamokoje vyrautų gera emocinė atmosfera, kad būtų partneriški mokytojo ir mokinių santykiai.

15. Būtina pasiekti, kad kiekviena pamoka sietųsi su ankstesnėmis ir būsimomis pamokomis.

16. Mokytojas privalo tinkamai užbaigti pamoką ir išryškinti jos rezultatus.

_________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Pamokos analizė – pavyzdys (I dalis)
Pamokos analizė – pavyzdys (I dalis)
Mokytojo asmenybė
Mokymas, mokymasis ir išmokimas (I dalis)
Mokymas, mokymasis ir išmokimas (II dalis)
Mokymo ir auklėjimo vienovė
Žinių formavimas
Įgūdžių formavimas
Mokinių mokymosi žinių tikrinimas ir vertinimas
Mokymosi rezultatų tikrinimo rūšys ir metodai

Mokymasis ir pažinimas

Mokymasis – tai viena iš pažinimo rūšių, tačiau skiriasi nuo mokslinio pažinimo. Mokymosi procese mokiniai eina nuo nežinojimo prie žinojimo, arba nuo neišsamaus žinojimo prie išsamesnio ir išsamaus žinojimo. Paprastai mokymo procese būna stebėjimas, jutiminis suvokimas, dar toliau – abstraktus mąstymas, ir galiausiai – praktika. Čia lemiamą reikšmę vaidina besimokančiojo pojūčiai. Per pojūčius atsiranda ryšys tarp sąmonės ir objektyvios tikrovės.

Galima teigti, kad pažinimo dėsningumai sudaro mokymosi dėsningumų pagrindą.

Mokymasis – specifinis procesas, specifinis pažinimas, ir čia pakopos gali keistis vietomis. Taip atsitinka, kai mokymosi procesui vadovauja mokytojas, mokymosi procese naudojamasi naujomis pažinimo priemonėmis ir metodais, taip pat naudojamasi mokinio asmenine patirtimi.

mokymasisPeršasi išvada, kad pažinimas ir mokymasis yra ne tas pats reiškinys.

Visų pirma, pažinimo procese žmogus randa nežinomų faktų, naujų dėsningumų, ryšių, t.y. plėtojama visuomeninė patirtis, o mokymo procese mokinys perima žinias, kurios mokslui jau buvo žinomos, perima apibendrintą visuomeninę patirtį.

Antra, pažinimo procese nagrinėjami visi faktai, o mokyme – tik tipiški. Jie moksleiviui perduodami atsižvelgiant į amžiaus ypatybes akcentuojant tai, kas yra svarbiausia.

Trečia, pažinimo procesas yra ilgas ieškojimo ir pažinimo kelias, savarankiškas procesas, o mokymas yra trumpesnis ir lengvesnis procesas.

Galiausiai, pažinimo procese tiesos šaltiniu paprastai yra praktika, o mokymosi procese – ne visada.

_________________________
Daugiau apie tai skaitykite:

Mokymasis ir pažinimas
Mokymosi veiksniai
Mokymas, mokymasis ir išmokimas (I dalis)
Mokymas, mokymasis ir išmokimas (II dalis)
Išmokimas stebint modelį
Žinių formavimas
Įgūdžių formavimas