lingvistika | Lietuvių kalba ir literatūra

Magiškasis diskurso terminas

Tekstas – tai kas parašyta;
Diskursas – tai, kas pasakyta – situacijos padarinys (teksto vienetas).

Pastaraisiais metais dažnai vartojamas žodis diskursas. Ši sąvoka į lietuvių kalbą atėjo iš semantikos darbų ir tapo magišku terminu. Vartojamas nesusimąstant, ką reiškia. Labai dažnai žodžiu diskursas pavadinamas tekstas. Jeigu diskursas, išskyrus tekstą, daugiau nieko nereiškia, tai nėra prasmės vartoti šį pavadinimą. Tačiau skirtumų yra. Diskursą galima suprasti kaip gyvą vienkartį tekstą, tuomet teksto terminas tiktų nusakyti teksto struktūrai. Ir nauja pora tekstas – diskursas gražiai įeitų į analogiškų sąvokų porų grupę, kaip fonema – garsas, sakinys – pasakymas.

Vakarų humanitarinėje literatūroje diskursas ne tik kalbinė sąvoka. Jis suvokiamas kaip fonas, erdvė. Čia terminas atspindi pačią plačiausią sąvokinę apimtį (yra sakoma: politinis diskursas, socialinis diskursas). Lingvistinėje literatūroje yra samprotavimų, kad diskursas galėtų būti vadinamas mažiausias teksto vienetas). Tokių minčių yra rusų kalbininko Zvegincevo darbuose.

Diskursas, kaip mažiausias teksto vienetas, konkretinamas dviem anglų kalbos terminais:

a) topic
b) coment

Šios sąvokos kartais bandomos susieti su tema ir rema. Tai tas pats, kas būtų pasakyta – topikas – pastovusis komponentas, atitinkantis temą, o komentaras – kintantis komponentas, kuris atitiktų remą. Tada galima sakyti, kad diskursas – pastoviojo komponento aptarimas.

Kita vertus, labai dažnai apie diskursą pasakoma taip: tai „1. Pokalbis ar diskusija filosofine, politine, religine, literatūrine ar pan. tema; mokslinis veikalas, traktatas.
2. Lingvistikoje diskursas reiškia bet kokią kalbos atkarpą, didesnę nei sakinys. Šiuo atžvilgiu diskursas ir teksto sąvokos dažnai vartojamos kaip sinonimai. Diskursu laikoma bet kokia kalbinė veikla – eilėraštis, Biblijos komentaras, laikraščio vedamasis ar tostas.
3. Moderniose kultūros teorijose diskursu vadinamos ir kitos, ne žodinės, raiškos (filmas, reklama, muzikos kūrinys, ritualas).”

Parengta remiantis įvairiais šaltiniais.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Referencijos sąvoka ir samprata

Įvairiuose teksto lingvistikos darbuose referencijos sąvoka suprantama ne vienodai. Kartais referencija net nėra atskiriama, o dažnai tapatinama su substitucija. Tokį požiūrį yra išsakęs Albertas Rosinas knygoje „Lietuvių bendrinės kalbos įvardžiai“. Toks požiūris atsiranda todėl, kad įvardžiai jis ir ji nėra priskiriami asmeniniams įvardžiams. O tokią nuomonę A. Rosinas argumentuoja tuo, kad skirtingai nuo aš ir tu, jis ir ji dažnai yra ne tik vardo pakaitalai, bet kartais gali pakeisti ir kitą kokią sąvoką, o tai jau yra abstraktu. Įvardžiai, kurie pakeičia ne tik vardą ir yra substitutai.

Panašiai referencija suprantama ir Z. Alaunienės knygoje „Sakinių siejimas ir mokinių kalba“. Čia įvardžiai gretinami su sinonimais, kurie kaip ir įvardžiai pakeičia ankstesniame sakinyje buvusį žodį kitu. Bet pastebima, kad įvardžiai atlieka kitokį vaidmenį, nes tik nurodo ankstesnio sakinio sąvokos remą, kurios vietoje jie eina. „Įvardžiai nesukonkretina, nepapildo naujais požymiais pasakytos informacijos. Jie tiktai atlieka substituto (pavaduojančio žodžio) funkcijas.“ (Alaunienė, 1978, 17) Matome, kad ir Z. Alaunienė įvardžius linkusi skirti prie substitutų vien tuo pagrindu, kad jie, turėdami apibendrintą reikšmę, esti neaiškūs ir dažniausiai reikalauja reikšmės sukonkretinimo.

Kiek kitaip referencijos sąvoka suprantama V. Remeikytės straipsnyje „Sakinių siejimo priemonės lietuvių ir užsienio kalbininkų darbuose“, skelbtame Kalbotyros LI (I) žurnale 2002 metais. Čia referencija griežtai skiriama nuo substitucijos akcentuojant skyrimą reikšmių atžvilgiu. Sakoma, kad tarp referenciškai susietų sakinių svarbios ne gramatinės formos, o reikšmės, nes tik jos atlieka siejimą, kurį galima vadinti referencija. Pažymima, kad „referencija reiškia santykį tarp lingvistinės formos (žodžio) ir koduojamo turinio (RDLL 1996 482).“ (Remeikytė, 2002, 152)

Taigi, remdamasi visais pateiktais kalbininkų referencijos termino suvokimais, referenciją esu linkusi suprasti kaip tam tikrą gramatinę sakinių siejimo priemonę, kuri sakinius susieja konkretesnės reikšmės įvardžiais ar įvardiniais prieveiksmiais, nei substitucija. Pagal tokį suvokimą, substitucija yra sakinių siejimas ne konkrečios, o labiau apibendrintos reikšmės įvardžiais ar įvardiniais prieveiksmiais.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Asmeninės referencijos potipių vartojimas
Referencija Antano Škėmos romane „Balta drobulė”
Bendroji referencijos vartojimo apžvalga Antano Škėmos romane „Balta drobulė”
Asmeninė referencijos raiška
Laiko referencijos vartojimo polinkiai
Parodomosios referencijos vartojimo apžvalga
Referencija Antano Škėmos romane „Balta drobulė” – išvados

Referencija Antano Škėmos romane „Balta drobulė”

Teksto lingvistikoje yra nurodomos įvairios sakinių siejimo priemonės. Jos dar yra smulkiau klasifikuojamos pagal kalbos lygmenis. Sakinius sieti gali įvairūs leksiniai vienetai (jungtukai, pasikartojantys žodžiai, įvardžiai ir t.t.), tačiau pagal tai, ką siejamieji leksiniai vienetai reiškia, skiriama leksinė, gramatinė ir leksinė-gramatinė kohezija. Gramatinė kohezija pagal siejimo priemones gali būti trijų tipų: referencija, substitucija ir elipsė. Šiame straipsnyje bus tyrinėjama tik viena iš gramatinių siejimo priemonių – referencija.

Antano Škėmos „Balta drobulė“ nebuvo tyrinėta visa. Iš viso romano sakinių imtis neviršijo 300 (neskaitant tiesioginės kalbos, kuri nenagrinėta). Sakiniai imti neatsitiktinai iš viso teksto, bet tekstas tyrinėtas nuo romano pradžios, praleidžiant tiesioginę kalbą. Be to, išrinkti ne tik referencija sieti sakiniai, bet ir su kitomis siejimo priemonėmis, kad būtų galima palyginti referencijos dažnumą kitų siejimo priemonių atžvilgiu ir kelti hipotezes, kas lemia vienos ar kitos sakinių siejimo priemonės vyravimą tekste.

Antano Škėmos „Baltos drobulės” teksto fragmentai tirti taikant analitinį (analizuojama surinkta medžiaga), kiekybinį (surinkta medžiaga skaičiuojama ir nustatomi vartojimo polinkiai) ir taikomąjį-aprašomąjį (iš visos medžiagos atrenkama reikalinga ir aprašoma pagal pasirinktus kriterijus) metodus.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Asmeninės referencijos potipių vartojimas
Referencijos sąvoka ir samprata
Bendroji referencijos vartojimo apžvalga Antano Škėmos romane „Balta drobulė”
Asmeninė referencijos raiška
Laiko referencijos vartojimo polinkiai
Parodomosios referencijos vartojimo apžvalga
Referencija Antano Škėmos romane „Balta drobulė” – išvados