„Nėr vyrų, neverk“ (Giedros Radvilavičiūtės esė rinktinės „Suplanuotos akimirkos“ analizė) (III dalis)

Pasak Alfonso Andriuškevičiaus, svarbiausias teminis knygos motyvas yra „XX a. individo kova už savąjį ego, vyrams ir moterims pirmiausia, žinoma, persiskiriant, išsivaduojant iš lyg ir natūralios buvusios vienovės.“ , kuri „atveria gyvą ir skausmingą atsiskyrėlių egzistencijos nervą“ . Tokiais gyvenimo momentais belieka moteriškoji kompanija, kurioje „pokalbių temos neišvengiamai sukasi apie labiausiai psichiką traumuojančią skyrybų patirtį.“  Po skyrybų prarandamas tikėjimas, visa jaunatviška energija, meilė ir viltis. Bet dar lieka vaikai, kurie palaiko norą gyveni, pradėti iš naujo, nes „moterys neverkia girtomis ašaromis“: „nepraėjo nė septyniolika metų ir aš jau galiu su juo normaliai bendrauti“, o „Praėjus didžiajai gyvenimo daliai nebegaliu prie nieko taikytis, tik prie vaikų, šunų ir artimųjų kapų“. Iš tiesų, jei moteriškoje kompanijoje atsirastų bent vienas vyras, tektų prie jo taikytis, „reikėtų daug ką keisti – gėrimus, minas, šašlykų marinatą, šiek tiek – sąmojį.“ (88 p.), bet dėl amžiaus (klimakso periodo), dėl šeimyninės padėties (ne tik pasakotoja, visos moterys išsiskyrusios) tingėtųsi „ilgiau nei pusvalandį vaidinti kvailesnes (negu gimėm). Seksualesnes (negu išmokom). Kantresnes (negu išmokė). Švelnesnes (negu norim).“ (88 p.)  Akivaizdus santykis su vyrais, požiūris į juos, ateinantis po skyrybų patirties, verčia susimąstyti apie vienatvę, kuri, kaip nekeista, galima tokioje žmonijos įvairovėje, kitaip tariant, gal nesugebama patirti pasaulio, o gal nesinori…

Vienoje esė skelbiama: „Pamenu vieną apsakymą, kurio pasakotojas sėdi ant namų slenksčio ir apmąsto, ką prarado vesdamas.“ (24 p.). Praradimo, tiksliau stokos problema „Suplanuotose akimirkose“ sudaro įspūdį, kad daugelyje knygos tekstų visas moteris, o ypač heroję, yra ištikusi tapatybės krizė. Dėl to atsiranda toks „isteriškas“ ir ironiškas pasakojimo tonas, fiksuojamos svetimos patirtys, kad būtų sukurta didesnė distanciją, kad ne taip „skaudėtų“ įsižiūrint į save (įsižiūrėjimas į save reflektuojamas stebint aplinką pro langą – panašiai ir Šoblinskaitės romane Kotryna Kreivienė pro langą įsižiūri į tuštumą), sapnuojant („Bet šiąnakt sapnavau baisų sapną. Apie skyrybas.“ (130 p.)), gydantis nuo meilės („Pagaliau, po daugelio metų ėmiau sapnuoti erotinius sapnus ne su savo vyru, o su vienu iš Lietuvos generolų.“ (48 p.)).

Taigi Giedra Radvilavičiūtė esė rinktinėje kelia kiek kitas su skyrybomis susijusias problemas. Autorei pirmiausia rūpi moterys, nes jos kitokios – daug „teigiamesnės“ už vyrus, tačiau akivaizdu, kad jų irgi reikia, tačiau buvimas su jais yra problematiškas, juolab, kad moterys yra kovojančios už savąjį ego. Taigi santuoka galima tik aukojantis vyrui, bet čia ir yra problema, nes dabar ne tas amžius, moterys jau savarankiškesnės. Meilė ir santuoka galima tik kaime, kur gyvenimas užkonservuotas, o vertybės nepasikeitusios. Ironiškas ir sarkastiškas pasakotojos žvilgsnis į aplinką leidžia manyti esant ir tapatybės krizės problemą.

________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Skyrybos, po kurių lieka ne tik kambariai (Violetos Šoblinkaitės Aleksos romanas „Skyrybų kambariai“) (I dalis)
Skyrybos, po kurių lieka ne tik kambariai (Violetos Šoblinkaitės Aleksos romanas „Skyrybų kambariai“) (III dalis)
Skyrybos, po kurių lieka ne tik kambariai (Violetos Šoblinkaitės Aleksos romanas „Skyrybų kambariai“) (II dalis)
“Nėr vyrų, neverk” (Giedros Radvilavičiūtės esė rinktinės “Suplanuotos akimirkos” analizė) (I dalis)
“Nėr vyrų, neverk” (Giedros Radvilavičiūtės esė rinktinės “Suplanuotos akimirkos” analizė) (II dalis)
Santuoka ir skyrybos – dabartinės visuomenės sopuliai literatūroje

„Nėr vyrų, neverk“ (Giedros Radvilavičiūtės esė rinktinės „Suplanuotos akimirkos“ analizė) (II dalis)

Bet vis tiek vyrų reikia ir nesvarbu, kokie jie bebūtų: moteris naratorė, nors jos bendravimas su daugeliu komplikuotas, tiki ir viliasi, kad po dviejų metų ji ištekės už savo viršininko, nes jai taip išbūrė, jos motiną po skyrybų raminusi ir guodusi kaimynė susideda su jos vyru, herojės draugė Rūta eina „kabinti“ žvejo, nors ir yra pasakiusi, kad vyrai jai – praeitis. Taigi pasaulio sąranga nuolat primena apie pasaulyje esamus skirtingų lyčių individus, o įsitikinimai, auklėjimas ir kultūra sufleruoja, jog vyrų ir moterų gyvenimas skyrium yra neįmanomas, juo labiau, kad žmogus sutvertas mylėti ir pratęsti savo giminę, netgi „Mirti neištekėjusiai (arba net ne našlei), kai esi senoviško auklėjimo, kažkaip nepadoru.“ (61 p.), – svarsto ir pasakotoja.

Kita tema, kuri svarbi „Suplanuotose akimirkose“ yra žmonių skirstymas į miesto ir kaimo gyventojus, kur pastarieji yra kaip užkonservuoto gyvenimo pavyzdys, nes „Tik kaimuose erotika ir meilė dar stebuklo lygmens, kartais suvokiama kaip likimas, liūnas, lynas. <…> Gyvenimas kartu ir atskirai gali egzistuoti tik miestuose, ten, kur pasaulį daugiau tvarko protas“ (26 p.). Šia mintimi esė labai artimos „Skyrybų kambariams“, kuriuose skirstymas remiasi ne teritorijomis, o einant per kartas: taip kaip V. Šoblinskaitės romane dvasiškumą, paprastą, bet nuoširdų santykį, mokėjimą mylėti ir būti iki senatvės kartu išsaugo senoji karta (t.y. močiutės, seneliai, jų tėvai ir kiti iki tol gyvenę), taip G. Radvilavičiūtės rinktinėje tokią galią yra išlaikęs dar nesužalotų vertybių kaimo žmogus: „Pjaunu dalgiu žolę ir jaučiu, kad nepatogioj vietoj nugarą niežti. Jei Onutė būtų čia, pažiūrėtų – erkė ten ar ne erkė. Dabar turiu vakare puskilometrį iki Eugenijos dėl to bristi“ (116 p.).

„Suplanuotų akimirkų“ paradoksu tampa vyrų ir moterų santykiai, kurių suplanuoti neįmanoma. Lyrinė herojė nors ir mėgina šį tą planuoti, tačiau akivaizdu, jog daug ko gyvenime į griežtus rėmus nepatalpinsi. Vyrų ir moterų santykių kreivėje, regis, galima vienintele išeitis – skyrybos. Pasakotoja buvo ištekėjusi, susilaukė dukrytės, nors vyras prašė negimdyti, išsiskyrė, vėliau vėl bandė gyventi su tuo pačiu, nors nepavyko; jos mama taip pat išsiskyrusi su vyru, jos tėvu, kurį nuviliojo kaimynė Janė: „Oficialiai jie išsiskyrė po trejų metų. (tėvai). <…> kai motina jau ėmė galėti gyventi negalvodama apie skyrybas, vieną kartą 6 val. ryto pamatė Janę, išeinančią iš tėvo nuomojamo buto.“ (36 p.); naratorės draugės, atsitiktinai sutiktos moterys taip pat yra išsiskyrusios, gyvena vienos („Kaziko tėvas seniai jau buvo išėjęs pas kitą. Vaikas ateidavo į ligoninę ir įsikibęs į seselės chalatą prašydavo „spasti mamkų“ (18 p.)), „Stiliuje“ lyrinė herojė skaito apie psichologę, kuri santuoką kentėjo 12 metų, o „Tekėjo norėdama padaryti vyrą laimingą. Tai yra gyveno kaip dauguma Lietuvos moterų. Aukodamasi“ (27 p.). Aukojimasis dėl vyro, dėl vaikų galiausiai tampa nepakeliamas (artima „Skyrybų kambariams“: nesvarbu, kad gyvenimas nesusiklosto, kaip norėtųsi, kad po kiekvienos santuokos lieka po vaiką, po „skyrybų kambarį“ kaip atminimą ir priekaištą, norisi pagyventi sau, norisi patirti gražiąją gyvenimo pusę) – norisi skyrybų ir naujo gyvenimo sau, nes einant senyn „gyvų žmonių reikia vis mažiau ir mažiau.“ (62 p.)

________________________

Daugiau apie tai skaitykite:


Skyrybos, po kurių lieka ne tik kambariai (Violetos Šoblinkaitės Aleksos romanas „Skyrybų kambariai“) (I dalis)
Skyrybos, po kurių lieka ne tik kambariai (Violetos Šoblinkaitės Aleksos romanas „Skyrybų kambariai“) (III dalis)
Skyrybos, po kurių lieka ne tik kambariai (Violetos Šoblinkaitės Aleksos romanas „Skyrybų kambariai“) (II dalis)
“Nėr vyrų, neverk” (Giedros Radvilavičiūtės esė rinktinės “Suplanuotos akimirkos” analizė) (I dalis)
“Nėr vyrų, neverk” (Giedros Radvilavičiūtės esė rinktinės “Suplanuotos akimirkos” analizė) (III dalis)
Santuoka ir skyrybos – dabartinės visuomenės sopuliai literatūroje

„Nėr vyrų, neverk“ (Giedros Radvilavičiūtės esė rinktinės „Suplanuotos akimirkos“ analizė) (I dalis)

radvilaviciute-giedra-suplanuotos-akimirkos1„<…> reiškinys išplinta literatūroje tik tada, kai jis pakankamai dažnas ir gyvenime.“ (87 p.)  Skyrybų aktualumą dar kartą patvirtina ir Giedros Radvilavičiūtės esė rinktinė „Suplanuotos akimirkos“. Tai knyga apie meilę ir vienatvę, apie tėvus ir vaikus, apie literatūrą, buitį ir save bei vyro ir moters santykius, kurių vienas iš kraštutinumų – skyrybos. Ironiškas, kiek sarkastiškas požiūris į stabdomas kasdienybės akimirkas priartina visuomenės gyvenimo ypatumus ir leidžia suvesti sąskaitas su pakrikusia tikrove.

Nors „suplanuotose akimirkose“ esė tekstų ne vienas ir ne keli, bet jie glaudžiai susiję – juos vienija ta pati veikėja pasakotoja ir jos aplinkos žmonių sustabdyto gyvenimo kadrai. Esė rinktinėje, kaip ir V. Šoblinskaitės „Skyrybų kambariuose“, gyvenimas matomas iš moters perspektyvos. Čia visuomenė yra suskilus į dvi stovyklas, t.y. moterų ir vyrų, kur pirmoji daug „tikresnė“, pranašesnė, geresnė ir visokia „-esnė“ – tekstu autorė tą nuolat pabrėžia: „vyrai mėgsta momentinius nuotykius, o moterys – tęstinius.“ (p. 26), „vyrų veidai, kai juos apima klimaksas, „išplaukia“, tampa išlyti. Moterų – ne.“ (52 p.), nes „moterys dažnai sugeba iš karto galvoti apie daugelį dalykų“ (50 p.). Tai Dievo duota, nors ir reikalauja tam tikrų pastangų.“ , o vyrai – ne, vyrai rašytojai sugeba rašyti tik apie masturbaciją, o moterys – ne. Dėl panašių priežasčių šios dvi skirtingos „žmonių grupės“ nesugyvena, o jei pabando, tai būtinai išsiskiria, nes galima ir kitokia perspektyva – „gyventi kartu – gyventi atskirai“: „Bet ima kirbėti mintis, kad gyvenant kartu, galima gyventi ir atskirai. Kitaip gal ir neįmanoma. Nesveika. Protingas žmogus, vykdydamas pareigas pagal savo dienotvarkę, gali netekti klausos, t.y. įsiklausymo.“ (25 p.)

________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Skyrybos, po kurių lieka ne tik kambariai (Violetos Šoblinkaitės Aleksos romanas „Skyrybų kambariai“) (I dalis)
Skyrybos, po kurių lieka ne tik kambariai (Violetos Šoblinkaitės Aleksos romanas „Skyrybų kambariai“) (II dalis)
Skyrybos, po kurių lieka ne tik kambariai (Violetos Šoblinkaitės Aleksos romanas „Skyrybų kambariai“) (III dalis)
“Nėr vyrų, neverk” (Giedros Radvilavičiūtės esė rinktinės “Suplanuotos akimirkos” analizė) (II dalis)
“Nėr vyrų, neverk” (Giedros Radvilavičiūtės esė rinktinės “Suplanuotos akimirkos” analizė) (III dalis)
Santuoka ir skyrybos – dabartinės visuomenės sopuliai literatūroje

Žurnalas „Naujoji Romuva“ 1932 metais. Sportas.

SPORTAS

Naujoji Romuva fiksuoja ne tik pasaulio, bet ir Lietuvos sporto įvykius. Daug pranešimų, informacijos apie pasaulio čempionatus, taip pat olimpiadas, laimėjimus ir laimėtojus. Dominuojanti ir populiariausia sporto šaka tuo laiku laikytinas futbolas. Nors pranešimai neilgi, bet juose daug pompastikos, džiugesio, laimėjimo azarto. Bet vėlgi, labai įdomus faktas, kad entuziazmas ir pakili nuotaika trykšta tik iš straipsnių, kurie sieti su Lietuvos laimėjimais: „Kas gali sakyti, kad mes blogi futbolininkai? Juk mes „aplamdėme“ Pabaltijo čempionus estus.“ (Nr. 32-3 p. 720), kiti straipsniai santūresni, labiau faktų fiksavimas, skaitytojų informavimas apie buvusius įvykius Austrijoje, Suomijoje, Švedijoje, Vokietijoje, Anglijoje, Italijoje, Amerikoje, Prancūzijoje ir kt.. Vienas iš įdomesnių straipsnių „Moterys lakūnės“ (Nr. 22 (74) p. 520).

moterys-lakunes-anny

„Seniau moteris lakūnė visiems buvo didelė naujiena, tačiau šiandien jų yra jau ik valiai. Bemaž kiekviena amerikiečių ar anglų naujųjų pramonininkų dukrelė, atsibodėjus amžinais „kavalierių“ meilinimaisi dabar stengiasi iš to pilkojo pasaulio pabėgti – į begalines erdves, kur amžina saulė ir laisvė, kur negirdėti tų įkyrių vyrų posakių: „aš tave myliu amžinai“, „aš be tavęs gyventi negaliu…“. Būti išlaisvintai mergaitei, iš gerų namų ir nemokėti skraidyti dabar reiškia beveik tą patį, ką seniau – nemokėti pasirašyti. Taip, jau tokia, mat, mada: nieko nepadarysi…“ Nors straipsnyje minimos amerikietės ir anglės, tačiau iš esmės kalbama apie dabartines žymiausias Vokiečių lakūnes, kurios pasiekė nemažų rezultatų: pvz.: Liesel Bach laimėjo pirmą vietą už gražiausią skraidymą.

moterys-lakunes-liesel-bach

Apskritai tokia informacija Lietuvoje tuo metu jau nebuvo labai stebinanti, bet labiau informacinio, švietėjiško pobūdžio, „propagandinė“ (teigiama prasme), palaikanti moteris kaip visavertes visuomenės veikėjas. Svarbu pastebėti, kad tokio pobūdžio straipsniai vis dar formavo moters suvokimą visuomenėje ir šeimoje. Be skraidymo kaip „mados reikalo“, nevengiama pažymėti, jog jis „kaip amatas ar specialybė, vis dar tebelieka vyrų dalykas“, o moterims tai gali būti tik pomėgis.

___________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Žurnalas “Naujoji Romuva” 1932 metais. Knygos ir literatūrinis gyvenimas.
Žurnalas “Naujoji Romuva” 1932 metais. Kelionių ir vietovių aprašymai.
Žurnalas “Naujoji Romuva” 1932 metais. Mokslas.
Žurnalas “Naujoji Romuva” 1932 metais. Kultūros aktualijos Lietuvoje ir svetur.

Moterys Kristijono Donelaičio „Metuose“ (4)

Pasibaigus rudeniui ir žiemai užslinkus, moterims tenka rūpintis jau kitais darbais. Kai vasaros metu yra netinginiaujama ir pasirūpinama linų sodinimu, tai ilgais žiemos vakarais yra susėdama verpti ir austi, nes gi kaip K. Donelaitis pabrėžia  – toks „moterų būdas / Kad jos pradeda verpt ir jau prisiverpusios audžia.“.

„Metuose“ audimas ir verpimas yra be galo svarbūs ir ne vieną kartą akcentuoti dėl savo reikšmės darbai. Apie tai galima spręsti iš to, kad, nors šie darbai paprastai yra moterų dirbami ilgais žiemos vakarais, tačiau poemoje apie juos kalbama nuo pat pavasario linksmybių ir, tiesiogiai ar netiesiogiai, minimi per visą kūrinį: pavasario linksmybėse prisimenami žiemos vakarai leidžiami prie ratelio, vasaros darbuose džiaugiamasi, kad drobės balinamos laukuose blizga kaip sniegas, tad bus iš ko apdarą pasiūdinti, rudenio gėrybių dalyje paminimos plonos moterų austos staltiesės, o žiemą akivaizdu, kad moterys kaip tik šiuos visus darbus dirba. Įspūdžiui atskleisti ne veltui Donelaitis vartoja net tokius žodžius, kad ratelis garsiai „trinka“, „tarškia“, o jo dinamikai pavaizduoti pasirenka veiksmažodžius „skubiai“ ir „greitai“. Štai ir visas moterų darbų gražumas.

Apibendrinant moterų darbus ir jų paveikslus, derėtų dar minėti, kad K. Donelaičio poemoje „Metai“ pagal visą moterims skirtų darbų skalę matyti vienas labai įdomus dalykas, tarsi joms būtų skirti trys dalykai: vaikai, virtuvė ir bažnyčia. Visa tai galima būtų skirti pagal vokiškosios filosofijos normas. Atsižvelgiant į tai, jog taip vaizduoti moteris Donelaičiui turėjo įtakos vokiškoji kultūra, galima taip manyti, tačiau kiltų klausimas, o kurgi minima bažnyčia kaip moterų pareiga? Čia ir visas įdomumas, kad bažnyčia ir pamaldos nėra vaizduojamos, bet būrams užtenka paprasto suvokimo, jog Dievas yra. Jis sukūrė pasaulį, paskyrė žmonėms jų pareigas ir to gana. Apie tai užtai ir nekalbama, nes Dievas akivaizdus dalykas apie kurį nė kalbėti neverta, jį tikėti –  kiekvieno būro šventa pareiga.

Šventa pareiga moterims ir vyrams būrams ne tik Dievą mylėti, o ir darbus stropiai, su meile bei atsidavimu nudirbti. Kiekvienas darbas, kad ir menkiausias, poemoje esti išaukštintas ir pagerbtas. Ir vis gi iš to susideda gyvenimas, taip išlaikomos tradicijos ir galiausiai būriškumas. Ir būrai puikiai supranta, kad jų darbas yra visuomeninės svarbos, visuomeninės gerovės šaltinis, kad be jo ne tik jie patys, bet ir ponai pražūtų. Tad net ir moterys, kad ir kokios stropios ar kitos nepareigingos būdamos, yra ta maža, bet labai svarbi būriškosios visuomenės dalelė ir dalyvės, sudarančios reikšmingą ne tik šeimos, bet ir visuomenės branduolį, be kurių gyvenimas nevirtų, be kurių rankų nė vaikai neužaugtų, o vyrai liktų pliki ir nesotūs.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Kristijonas Donelaitis. Poema „Metai“.
Kristijonas Donelaitis. Gyvenamoji aplinka.
Kristijonas Donelaitis. Bibliografija ir kūryba.
Moterys Kristijono Donelaičio „Metuose“ (1)
Moterys Kristijono Donelaičio „Metuose“ (2)
Moterys Kristijono Donelaičio „Metauose“ (3)