Moterys Kristijono Donelaičio „Metuose“ (3)

Vasarai pasirodžius, atsiranda nauji darbai, nauji rūpesčiai. Daržuose ir laukuose darbą dalinasi visi: vyrai, moterys, mergos su bernais, pratinami netinginiauti ir vaikai:

544    “Vaikai! kam vis vėpsot taip? Ant dargana rodos,
545    Ir stulpai saulelės ant debesų prasiplatin.
546    Ką mums rūp Plaučiūns – tesižino jis supelėdams.
547    Bėkim skubinkimės greiti suvalyt vasaroją.

(Iš „Vasaros darbų“)

O moterys, lyg tos bitutės, suspėja visur padirbėti, ką reikia: suspėja vaikus auginti ir auklėti, nepamiršta lauko ir daržo darbų, padeda vyrui, ruošia  maistą ir dar visus rengia siūdintais drobiniais apdarais, kad netektų vasarą vaikams nuogiems lakstyti ar „sulopytus“ drabužius vilkėti, o žiemą nešaltų, tad išaustas drobes, iš kurių bus siūdinamas apdaras, balina prieš vasaros saulę. O drobės blizga tarsi sniegas ant pavasario lankų.

Jau buvo užsiminta, kad K. Donelaitis moteris tarsi skirsto į viežlybąsias, pavyzdingas ir tingines, kurias pabara ir gėdina, bet dar derėtų minėti, kad autorius jas skirsto dar gi į dvi grupes pagal tautybes: tai moterys lietuvės ir „vokiečių gaspadinės“ (599 eil. iš „Vasaros darbų“). Taigi priešpriešos atsiranda ne tik tarp moterų, bet ir tarp skirtingų kultūrų. O iš vis blogiausia tai, ką pabrėžia K. Donelaitis, kad šių kultūrų žmonės sumišo nė savo kalbos nesistengdami išlaikyti ir branginti „štai ir viežlybums tuojaus į nieką pavirto“ (349 eil. iš „Vasaros darbų“). Dėl to apie buvusius laikus su pilna ilgesio gaidele prabyla :

569    Ak! kur dingot jūs, barzdotos mūsų gadynės,
570    Kaip lietuvninkės dar vokiškai nesirėdė
571    Ir dar vokiškus žodžius ištart negalėjo.
572    O štai dar negana, kad vokiškai dabinėjas,
573    Bet jau ir prancūziškai kalbėt prasimanė.

(Iš „Vasaros darbų“)

Vokiečių paveiktos lietuvaitės „krosytų marginių nekenčia“, o „klapai kaip ponačiai su puikiais sopagačiais“ vaikščioja, ogi ir „nenaudėlės mergaitės su kedalačiais, / lyg kaip jumprovos pasirodyt jau nesigėdi.“. Rodos jau ir to pakaktų, bet Donelaitis akcentuoja ir tai, kad jau ir maistą lietuviška pradeda niekinti – tarsi taip paskutiniai būriškumo likučiai dingtų.

Dar „vasaros darbuose“ nelieka užmirštas grybavimas bei riešutavimas, primenant moterims apie ilgus žiemos vakarus, praleidžiamus prie ratelio, kada „ paukšterėdams riešutys tuojaus išbudina visą“ ir praskaidrina „ jų glūpas šnekas ir zauną visa nutildo“. Ir jei susėdus moterims ką verpt nebus riešutų, tai „[…] pamatysim tuo, kaip vindai mūsų žiuponių, / Pakulų bei linų grįžtes pešinėdami, stapters.“ Ir atsitinka vėl gi priešingai, nes vokiečių moterų esama stropesnių, kurios daug kur lenkia savo apsukrumu moteris lietuves:

611    Bet ir su riešutais saldžiais jau pasidarė.
612    Vokietės tokių daiktų bačkas prisirinko,
613    Ir jau kelios jų parduot žakus prisipylė.
614    O štai mūsų nenaudėlės dar nei riešutytį,
615    Ir nei vieną, nei mackiurniką riešutytį
616    Žiemai perkąst ir kramtyt dar nenusiskynė.

(Iš „Vasaros darbų“)

O taip atsitinka ne tik su riešutais, bet ir su grybais. Vokietės „ Plempių, rudmėsių, storkučių bei baravykų / Jautakių ir baltikių, gruzdų irgi bobausių / Bėgdamos į gires jos sau taip daug pasirovė“, kad juos „vis džiovint į kakalį šauja.“ ir net į turgų vežti ir parduoti ketina, o lietuvės per savo tinginį ir vėl liks neragavusios. Šitaip Donelaitis vėl moteris pagraudena, kad „ žiema pasibaigs, o mes nuogi pasiliksim.”

Vasarą išgyvenus ir rudeniui atėjus, moterys stropiai triūsia virtuvėje: „didina stungius […], tarškina puodus. Vienos sau kamuoto titnago ieško, kitos sav iš autų purnelį svilin, trečios skauradą šiūruoja Ir, kad daug ugnies […] po katilu degtų, Su pilvotais zūbais vis į kaminą pučia, ketvirtos džiovintą pagalį skaldo.“ , ir galiausiai „pietums nupenėtą šutina gaidį“.

Bet moterys išmano ne tik audimą, verpimą, maisto ruošimą ir ūkio reikalus, bet gi sumanios esti ir medicinoje. Ne visos lietuvės yra tinginės. Nors „Metuose“ ir neminima žolininkystė, tačiau visa tai galime atsekti tada, kai yra sumušamas Dočys, o moterys jį tepaliukais ir žolelėmis gydo:

752    Gryta daug žolių šlovingų bei debesylų,
753    O Selmykė su Berge tepalų padarytų
754    Dočį vėl gaivint ir gydyt atnešė greitai.

(Iš „Rudenio gėrybių“)

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Kristijonas Donelaitis. Poema „Metai“.
Kristijonas Donelaitis. Gyvenamoji aplinka.
Kristijonas Donelaitis. Bibliografija ir kūryba.
Moterys Kristijono Donelaičio „Metuose“ (1)
Moterys Kristijono Donelaičio „Metuose“ (2)
Moterys Kristijono Donelaičio „Metuose“ (4)

Moterys Kristijono Donelaičio „Metuose“ (2)

pavasaris-metuoseVisame kūrinyje pavaizduota apie 40 vyrų ir apie 20 moterų, tačiau „Metuose“ negvildenamos tokios problemos kaip šeimos sudarymas, neatskleidžiami vyro ir moters santykiai. Įdomu tai, kad vyrai poemoje veikia, kalba, dirba, o moterys tiesiog yra, egzistuoja. Apie jas vyrai tik pakalba, pamąsto, kaip jos turėtų išlaikyti būriškumo tradiciją (t.y. kaip turėtų rengtis, kaip valgius būriškai gaminti), viešai jas pabara.

K. Donelaičio „Metų“ moterys svarbios kaip šeimos dalis, ir, kaip minėta, būriškosios tradicijos išlaikytojos, nei bendruomenės gyvenimo dalyvės, tačiau jos dalyvauja ir tokioje veikloje, nėra nuo kitų atskirtos. Moterų esama visur, net ir dvare, kur jos patarnauja ponui, tačiau, kaip bebūtų keista, dvaras plačiau nevaizduojamas, išlieka kaip fonas, o apie moterų darbą jame vis gi trumpai užsimenama:

317    Štai žiūriu, viena boba vis lekuodama bėga.
318     Gryta! tariau, kas kenk, man bėgi taip išsižiojus? –
319    Ak! – tarė ji kytriai, – ponatis mūs maloningas…
320    Taip ištarusi, ji tuoj pas upę nušoko
321    Ir jo pridergtas bukvas su kultuve skalbė.

(Iš „Pavasario linksmybių“)

Tačiau ir čia gyvendamos moterys ruošos darbų neišvengia. Jos turi ne tik ponui patarnauti, bet gi kitos ir šeima pasirūpinti (vyru ir vaikais), nudirbti kasdienius namų ruošos darbus. Daugelis moterų darbų, kaip ir vyrų, priklauso nuo metų laikų: kiekvienam darbui savas laikas.

Pavasariui atėjus ir saulės spinduliams pašvietus, kaip kad gamta visa sukrunta, taip ir žmogui lemta iš savo pirkios, kur per visą žiemą žiemojo ir žiemos darbus dirbo, išlįsti ir jau imtis ūkio darbų. Kaip „Metuose“ Donelaitis sako, pavasariui atėjus reikia pilvu iš vidaus pasirūpinti, kad žiemą būtų lengviau išvargti. Čia gi neapsieita be moteriškių rankų:

639        Ant daržų pašaliai darbelių lūkuria jūsų.
640        Taigi padėkit jau vindelių visą klapatą,
641        Ir stakles, iki vėl reikės, į pašalį kiškit!
642        Ogi nagam spatelius greitus bei lopetas imkit!
643        Jūs daržovę sėt į daržą ragina bėgti.       <….>
646        Jam negana, kad tikt iš vršaus jį dabinėjam;
647        Bet ir iš vidaus jis nor kasdien pasilinksmint.

(Iš „Pavasario linksmybių“)

Taigi žemę supurčius ir išpurenus, primenama moterims, jog sėklas reik sėti ir prižiūrėti, jog valgiu reikia pasirūpinti, kad šeimai nei vasarą, nei žiemai atėjus, netektų liesu „šiupiniu“ sotintis ir vargti:

655        Sėkite kopūstus, morkus su didele sauja;
656        Ropių, pastarnokų, sviklų beigi repukų;
657        Taip ir šalkių su gardžiais kartupelių valgiais
658        Sėt ir įvaisint, pridabot ir kuopt nepamirškit!

(Iš „Pavasario linksmybių“)

Primindamas jų pareigas ir darbus geroms „gaspadinėms“, Donelaitis nepamiršta pabarti ir tinginių, nenaudėlių moterų, kurias vadina neviežlybosiomis. O barti tikrai atsiranda už ką, nes gi lietuvės, ne taip kaip vokietės, nespėja su visais savo darbais susitvarkyti laukuose ir todėl joms vokietės „su dailiais darbais ant lauko gėdą padaro“. Be to, tokiu būdu poemoje išryškėja aiškus moterų skirstymas į viežlybąsias ir tingines, kurios nesugeba gerai pasirūpinti  ne tik darbais, bet ir šeimyna, namais. Už tai K. Donelaitis suskumba moteris pabarti, pamokyti ir viešai sugėdinti už pasileidimą:

570        Kam linų raut ir kaip reik iškart nesirengiat?
571        Ar ne gėda jums, kad vokiečių gaspadinės
572        Iškarštus linus į lauką jau nugabena
573        Ir, besidyvydamos didei, jūsų tinginį peikia?

(Iš „ Vasaros darbų“ )

Tingines bardamas, nepamiršta įvertinti ir pagarbinti rūpestingų moterų, sakydamas „Jums garbė“ už tai, kad ratelis  „sukriai besisukdams, / Pakulų bei linų kuodelį nupeša greitai;“ (632 – 633 eil. iš  „Pavasario linksmybių“), kad „staklės prieš pavasarį trinka / Ir šaudyklė su šeiva šokinėdama tarškia“ (634 – 635 eil. iš  „Pavasario linksmybių“), ir kad audeklai „nuausti, / Ant margų lankų kaip sniegas pavasario blizga.“ (636 – 637 eil. iš  „Pavasario linksmybių“). Taigi, ne visos moterys yra nerūpestingos. Pirmiausia taip išreiškiamas pasigėrėjimas ne tik pačiu darbu, bet žmogumi. Toks darbo iškėlimas ir aukštinimas rodo ir tam tikrą įvertinimą, kad tai, ką daro moterys, yra labai brangu ir vertintina.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Kristijonas Donelaitis. Poema „Metai“.
Kristijonas Donelaitis. Gyvenamoji aplinka.
Kristijonas Donelaitis. Bibliografija ir kūryba.
Moterys Kristijono Donelaičio „Metuose“ (1)
Moterys Kristijono Donelaičio „Metauose“ (3)
Moterys Kristijono Donelaičio „Metuose“ (4)