Gajus Petronijus

Gajus Petronijus (arba Petronijus Arbitras) – I amžiaus romėnų prozininkas, rašytojas, aukštuomenės atstovas, Nerono draugas ir bendražygis, spėjama, ir romano „Satyrikonas“ autorius.

Gajus Petronijus gimė kilmingoje šeimoje, valdė vieną provincijų, tarnavo konsulu, buvo Nerono patarėjas, teisėjas, išradingas puotų organizatorius. 62 metais Petronijus užėmė konsulo pareigas, o vėliau perėjo į senatorių sluoksnį, kol 66 metais Neronas apkaltino SatyrikonasPetronijų sąmokslu ir privertė jį nusižudyti.

Petronijus geriausiai žinomas kaip kūrinio „Satyrikonas“ autorius. Romano tekstas datuojamas Nerono laikų Roma. „Satyrikonas“ nevisiškai išlikęs, tačiau manoma, kad jį sudarė 20 knygų. Iki šių dienų išlikusios tik 15 ir 16 dalių ištraukos – tai Trimalchiono puota. Trimalchionas – tai iš vergijos paleistas vergas. Šiuo paveikslu autorius atspindėjo visuomeninę žmonių padėtį.

Mokslininkai ištraukas skirsto į tris dalis: a) įvykiai prieš puotą; b) puota; c) įvykiai po jos. Romanas sukurtas menifinės satyros forma – poezija tekste kaitaliojasi su proza. Petronijaus satyra tekste perauga į buitinį žemojo stiliaus satyrinį romaną, kuriame demonstruojamas įvairių socialinių sluoksnių gyvenimas. Jo veikėjai daugiausia valkatos (Enholpijus, Askėltas, Kitonas), kurie bastosi po visą Italiją ir patirią nuotykių. Romano pagrindą sudaro Enholpijaus klajonės, kurį persekioja vaisingumo dievas. Į patiriamus nuotykius įpinami erotiniai įvykiai.

Romane gausu intarpinių novelių, kurios demonstruoja visuomenės nuosmukį, sąmoningai tirština spalvas. Veikėjų charakterius atitinka vaizdinga jų kalba. Tai leidžia susidaryti nuomonei apie lotynų kalbos ypatumus. Romanas pasižymi neįkyriu pasakojimo stiliumi, nėra moralizavimų, tačiau atspindimi papročiai, socialinės visuomenės ydos. Kūrinys išsiskiria taikliu humoru, netradiciniais herojų paveikslais.

Tyrinėtojai Petronijų laiko „Odisėjo“ sekėju.

__________________________
Daugiau apie tai skaitykite:

Gajus Salustijus Krispas
Augusto Gajaus Oktavijaus epocha
Archajinis romėnų literatūros periodas (I dalis)
Archajinis romėnų literatūros periodas (II dalis)
Archajinis romėnų literatūros periodas (III dalis)
Klasikinės literatūros laikotarpis. Markas Tulijus Ciceronas
Sidabro literatūros laikotarpis. Lucijus Anėjus Seneka

Anglų literatūrinės pasakos tradicija (II dalis)

Anglų tradiciją tęsia Džeimsas Bari (1860 – 1937). Tai dramaturgas, kuris 1904 metais parašė pjesę „Piteris Penas arba berniukas, kuris niekada neužaugo“. 1911 metais perpasakoja šią pjesę, t.y., paverčia proza. Pasaka vaizduoja, kaip į kambarį atskrenda Penas ir vaikus nuskraidina į „Niekados šalį“, kurioje gyvena daug vaikų mėgstamų būtybių. Šalies įvaizdis – šalis, kaip veržimąsis į vaikystės pasaulį, iliuzija.

Oskaras Vaildas irgi priklauso anglų pasakų kontekstui, bet jis tarsi ir iš jo iškrenta, nes jo pasakos filosofinės.

Alenas Aleksanderis Milnas (1882-1956), taip pat žinomas A. A. Milno santrumpa, buvo profesionalus anglų rašytojas. Milnas parašė dvylika esė formos knygų periodiniuose leidiniuose, taip pat daugiau kaip dvidešimt pjesių, penkias noveles, autobiografinį kūrinį ir nemažai straipsnių. Jo pasakos gimė iš bendravimo su sūnumi: „Mikė Pukuotukas“, „Tobelė Pukuotynė“. Lyginant su Keroliu, Milno pasakos yra nuosekesnio veiksmo, ne taip šokiruoja, tačiau siužeto mozaikiškumas išlieka. Veiksmas vyksta girioje. Mikė, paršelis, triušis, pelėda, kengūra Kenga su kengūriuku – tai pagrindiniai pasakų veikėjai. Nei veiksmo vieta, nei gyvūnai nėra tikri.

Knygos pradžioje paaiškėja, kad meškiukas yra Milno sūnaus žaislas. Visos knygos istorijos pateikiamos kaip suaugusio žmogaus sekamos pasakos. Istorijos linksmos, paradoksalios.

Knyga yra novelinės struktūros, vientisa. Vientisumą lemia tie patys personažai, o knygos savitumą  – personažų keistumas. Fantastiniai personažai fantastinėje aplinkoje – gyvūnai gyvena realų gyvenimą, nors jie elgiasi kaip gyvūnai.

Milnas atskleidė gyvūnų ir folkloro bei gyvūnų realistinius bruožus. Vaizduodamas juos jis remiasi vaiko jausena, visi personažai – kaip vaikai: egocentriški, mėgsta pasigirti, kiekvienas savitai individualizuotas.

Svarbi triplanė personažų charakteristika:
1. jie yra kaip žaislai;
2. jie kaip gyvūnai;
3. kaip vaikai, nes per juos perteikiami vaikų charakterio bruožai.

Knyga žavi komizmu, juokas kyla iš vaiko prigimties imitacijos. Apie šią knygą dar yra sakoma, kad tai vaikų kambario pasaulio žaidimas. Yra fantastikos, bet gili ir turinio esmė.

Komiškos situacijos neapsiriboja tik komizmu. Knyga dvelkia tyrumu ir gerumu. Pabaigoje išryškėja poetiškas vaikystės pasaulio apibendrinimas – Jonukas išvyksta iš vaikystės pasaulio.

Pamela Lindon Trevers (1899 – 1996). Parašė: „Merė Popins“, „Merė Popins grįžta“, „Merė Popins parke“, „Merė Popins išeina pro duris“, „Merė Popins virtuvėje“ ir t.t.

Kurdama šių knygų pasaulį pabrėžė veiksmą ir buitiškumą. Vaizduojama eilinė anglų šeima, turinti keturis vaikus ir tiems vaikams reikalinga auklė. Auklė pasirodo. Ji visada su savimi turi krepšį ir skėtį.

Paradoksalios situacijos imamos kurti jau pradžioje. Pats bendriausias principas – buitinių aplinkybių ir pasakiškų paradoksų dermė. Plačiai išskleista buitinė erdvė, stebuklų šaltinis – Merės Popins paveikslas. Ryškios jungties tarp visų knygų nėra, išskyrus auklę Merę Popins.

Knygose nuolat tvyro mįslė, ką Merė Popins iškrės. Ši mįslė ne tik kad neaiškėja, bet nuolat gilinama – taip pakeičiama įprasta intriga. Merė Popins – knygų centras, iš kurio išeina visos kitos gijos. Be jos yra dar kelios grupės personažų:
1. Merės Popins giminaičiai;
2. pažįstamieji (Bertas, Mrs. Koli ir kt.);
3. gyvūnai (karvė, katinas…).

Pasikartoja ir visų knygų komponavimo principai – pasakos įvedimo principas. Merės Popins išėjimas sukelia sąmyšį. Esmingiausias knygų bruožas – klaunadiškumas. Daugelį fantastiškų dalykų galima paaiškinti vaiko svajonių išsipildymo motyvu. Knygoje balansuojama ant ribos: ar tai buvo iš tiesų, ar sapnavo. Apibendrintai galima sakyti, kad viena iš knygų prasmių yra skatinti vaikus kasdienybėje matyti pasakas.

Donaldas Visetas. Sukūrė apie 100 trumpų pasakų, kuriose stebina netikėtais originaliais veikėjais. Pasakos apibūdinamos kaip teisingos melų pasakos.

Anglų literatūrinės pasakos raidoje išsiskiria:
1. Originalios ekstrentiškos (šokiruojančios) pasakos tradicija;
2. buitiškumo ir stebuklo, netikėtumo dermė vyraujantis šių pasakų bruožas;
3. nonsenso elementai pavedėti iš folkloro;
4. komizmas;
5. charakteringa, savita kompozicija – mozaikiška, noveliška;
6. kūriniuose apstu nuotaikingų įvykių, kūriniai be griežtesnės loginės motyvacijos;
7. dėmesys koncentruojamas ne į vyksmus, o į netikėtumą, personažus, kurie mįslingi, keisti, paslaptingi.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Italų literatūrinė pasaka (I dalis)
Italų literatūrinė pasaka (II dalis)
Švedų rašytoja Selma Lagerliof
Pasakos žanro situacija Rusijoje (XX a. 3 ir 4 dešimtmetis)
Anglų literatūrinės pasakos tradicija (I dalis)
Vaikų literatūra 1918 – 1940 metais (I dalis)
Vaikų literatūra 1918 – 1940 metais (III dalis)
Klasikinė literatūra vaikams
Romantizmas vaikų literatūroje

Švedų rašytoja Selma Lagerliof

Viena žymiausių švedų rašytoja, romanistė, novelistė Selma Lagerliof (1858 – 1940). Dėl silpnos sveikatos mergaitė vaikystę praleido namuose. Jos mokytojomis buvo mama ir močiutė. Į knygos pasaulį paniro dar vaikystėje: turtinga namų biblioteka atskleidė būsimai rašytojai nepaprastą pasaulį.

S. Lagerliof kūrybinį kelią pradėjo rašydama eilėraščius. Skandinavijoje ši rašytoja laikoma Anderseno pasekėja. Ji yra pirma moteris Nobelio premijos laureatė.

Didelę įtaką jai turėjo vaikystės aplinka. Ji žavėjosi tėvu, tad jo prototipu tapo ne vienas herojus. Lagerliof debiutavo su kūriniu „Saga apie Gestą Berlingą“  (1891 m.) – tai buvo esminis lūžis visoje švedų literatūroje. „Saga apie Gestą Berlingą“ – tai pasakojimas apie paralyžiaus sukaustytą trijų metų mergaitę, kuri negalėjo žaisti su kitais vaikais, tačiau nuo pat mažens pasinėrė į poezijos pasaulį. Šis kūrinys sudarytas iš legendų ciklo ir supintas į gyvenimo prozinį epą. Veikalas žavi originalumu ir pasakojimo naujumu. Po šio kūrinio sekė legendų ciklas, gilaus psichologinio turinio pasakojimai „Antikristo stebuklai“, „Dvaro legenda“, „Stebuklingosios Nilso Holgersono kelionės po Švediją“. Liaudies pasakojimai ir vaikystės prisiminimai tapo S. Lagerliof kūrinių pagrindu. Kūriniuose jaučiamas sekimas J. V. Gėte, V. Šekspyru, H. K. Andersonu.

Selmai Lagerliof vienu metu buvo pasiūlyta parašyti knygą švedų moksleiviams apie jų šalį, buvo net pasiūlytas planas, kaip viskas turėtų būti papasakota, tačiau Lagerliof planą pakeitė ir parašė knygą „Stebuklingosios Nilso Holgersono kelionės po Švediją“, kurioje pateikė visapusišką žmogaus ir šalies vaizdą. Tai žaismingas pasakojimas apie Švedijos geografiją. „Stebuklingosios Nilso Holgersono kelionės po Švediją“ – tai dviejų tomų enciklopedija, tarsi kelionių vadovas po Švediją, pažintinė knyga. Galima sakyti, kad tai mokyklinis vadovėlis, kuriame iškeliamas gamtos grožis, miškai, upės, audringi kriokliai, ežerai, Laplandija. Vaikams pasakojama apie muziejus, įžymybes, gamyklas, Švedijos florą ir fauną. Supinamos ir senovės Švedijos legendos bei padavimai. Knygoje charakteringi neoromantizmo bruožai, pažintinės, istorinės, geografinės tiesos, apipintos pasakine fabula. „Stebuklingose Nilso Holgersono kelionėse po Švediją“ yra Švedų folkloro ir Danų pasakų motyvų.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Klasikinė literatūra vaikams
Lietuvių vaikų literatūros raidos bruožai (I dalis)
Lietuvių vaikų literatūros raidos bruožai (II dalis)
Vaikų literatūra: terminas ir funkcijos
Vaikų literatūros raida iki XIX amžiaus (I dalis)
Vaikų literatūros specifika
Socialinė ir buitinė proza vaikams (XIX a. antra pusė)

Epikos ir lyrikos sąveika (I dalis)

Nagrinėjant epikos ir lyrikos sąveikas keliamas klausimas: ar gali eilėraštis įsibrauti į novelės, apsakymo ar romano teritoriją, nepažeisdamas nusistovėjusių teorinių susitarimų. Kuo tuomet epiška virsta: ar poetine išimtimi, ar tam tikra pražanga, kuri ardo nusistovėjusias struktūras. Kad lyrikos ir epikos prigimtis yra skirtinga, abejoti netenka. Pavyzdžiui, eilėraštyje yra vienas regėjimo taškas, nukreiptas į subjektą, o epikos kūrinyje yra keli regėjimo taškai, fiksuojantys realybę įvairiais aspektais. Lyrikoje dažniausiai esamuoju laiku kalbama „aš“ vardu, o klasikinėje epiškoje kalba „jis“ būtuoju laiku. Eilėraštis yra gyvas nuotaika, nežinia, kodėl ir kaip atsiradusia, o prozos kūrinys kiekvieną minties ar emocijos judesį turi pagrįsti priežastingumo ryšiais. Tad kyla klausimas, kaip gali sueiti į vieną vietą epika ir lyrika, kai tarp jų stovi tokia aukšta esminių skirtumų siena? Kaip eilėraštis gali pamiršti, kad jis kilęs iš dainos, o romanas ar novelė atitrūkti nuo savo ribų? Ir vis dėlto šie skirtingi raiškos būdai artėja vienas prie kito.

XX a. literatūroje jau sunku nustatyti, kur baigiasi „aš“ ir prasideda neutrali situacija. XX a. rašomi romanai, kurių centre kūrėjų auto portretai ir rašomi eilėraščiu, kur daiktai sako savo monologus. Atstumas tarp subjekto ir objekto tampa vis neaiškesnis. Pvz.: sąmonės srauto romane neaišku, kur prasideda vizija, o kur yra realūs įvykiai (pvz.: A. Škėmos romane „Balta drobulė“). Estetika paskelbia, kad meniniame išgyvenime subjekto ir objekto kontūrai susilieja, nes nelieka pasaulio kaip tam tikro vientisumo. Esminis pakitimas tas, kad ir literatūra, ir mokslas apie ją išplėtė subjektyvumo erdvę. Giluminė psichologija, kuri kūrinyje būdavo palydima pasakotojo komentarais, dabar ištrūko iš išorinio priežastingumo, kur viskas paaiškinama, ir perėjo į vidinį monologą. Tokia raiška kaip tik ir yra būdinga lyrikai, kad lyrikos erdvė ir epikos erdvė ima dalintis viena teritorija. Subjektyvumas savaime tolsta nuo tam tikrų stereotipų, nuo modelių, todėl epikos kūrinyje tartum nebelieka tipiškų situacijų, charakterių.

Prancūzų epikai (pirmieji) ėmė siekti, kad romanas turėtų tokią pat laisvą formą, kaip poezija, muzika ar tapyba. Iš lyrikos pusės brautis į epinę teritoriją yra dar intensyvesnės ir ankstyvesnės. Verlibras (baltosios eilės) griaudamas eilėraščio dainingumą kaip tik ir pereina tiltą prozinės ir epinės kalbos. Kada tai įvyko? Jei žvelgsim į XIX a. literatūrą, matysim, kad skirtumas tarp poezijos ir prozos yra akivaizdus. Ir tik XX a. atsiranda pereinamosios literatūros rūšys. Pirmasis yra tai pasakęs argentiniečių romantikas Chose Kortasaras. Jis reiškinį apibūdino kaip poezijos įsiskverbimą į prozą.

Lietuvių literatūra išsaugojo rūšinę ir žanrinę specializaciją kaip tam tikrą tobulėjimo galimybę. Lietuvių literatūra nepatvirtina Kortasaro pavyzdžių, bet neatmeta tokio reiškinio kaip visai negirdėto. Lietuvio meninio žodžio kūrinyje kartais susiduria poezija ir proza ir sandūroje susiformavusi sintaksė ar semantika netelpa nei į vieną šių žanrų kanoną. Lietuvių literatūros žanrų rikiuotėje poezija visada turėjo išskirtinę padėtį. Ji stovėdavo priešakyje kaip tobuliausias pasaulinės pasaulėžiūros balsas. Kai mezgėsi prozos kūriniai be aiškių kontūrų, poezija jau rėmėsi į tvirtą vidinio mąstymo, ekspresijos, žanrinės kompozicijos pamatą. Tuomet jau buvo sukurti didieji poezijos šedevrai „Metai“, „Pavasario balsai“, „Anykščių šilelis“. Tokioj situacijoj prozininkai turėjo pagarbiai gręžtis į poeziją, kur jau buvo įkūnyta kalbos skambumo, grynumo paslaptis. Romantizmas įkalė supratimą, kad poezija yra žodinės kūrybos centras. Tokią nuostatą gynė įvairių pakraipų literatūros kritikai: romantikai (Šliūpas, Vydūnas, S. Čiurlionienė) ir vėlyvesni prozininkai tarsi paliudydavo turį ir poetinį talentą rašydami eilėraščius literatūros kelio pradžioj arba visą gyvenimą šalia prozos  (J. Biliūnas, V. M. – Putinas), tad poetiškumas tartum istoriškai tapo nuolatinis lietuvių prozos elementas.

Tokiu būdu XX a. pirmoje pusėje poetiškumas tapo tarsi privalomu lietuvių prozos elementas. Antra vertus, literatūroje pastebime, kad ne kartą buvo mėginta išsivaduoti iš prozos poetiškėjimo, lyrizmo. Tokių intencijų turėjo keturvėjininkai, trečiafrontininkai. Jie lyrinę tendenciją vadino „limonadiniu“ romantizmu, „šokoladiniu“ niekalu. Tačiau lyriškumas iki šiol yra būdinga lietuvių epikos tradicija. Žinoma ne visada prozos lyrizmas yra stiprioji savybė, teigiamas bruožas. Kartais tai būna mada ar noras pasislėpt nuo gyvenimo. Kur kas svarbiau mums išsiaiškinti, iš kur į prozą ateina lyrizmas, ir kada tas lyrizmas tampa dėsningas? Pats aiškiausias lyriškumo šaltinis lietuvių epikoje yra daina. Pasižiūrėję į lietuvių epikos visumą pastebėsime išskirtinę dainos arba dainiškos poetikos tradiciją.

Poetika = raiška (raiškos klodas)

V. Krėvė rėmėsi liaudiška poetika. Galima pajausti, kad liaudies daina veikė epinius tekstus. Kyla klausimas, kaip gi reaguoja prozos tekstas į eiliuotos kalbos fragmentus: ar atstumia juos kaip svetimkūnius, ar pritaiko, prisitaiko prozos tekstas prie tų fragmentų ir juos pajungia savo stiliaus įtampai. Panagrinėję tokius atvejus pastebime, kad daina nutraukia natūralią sakinių tėkmę. Ji yra neatskiriama nuo senojo kaimo žmonių buities ir jos neįmanoma aprašyti kartu su kitais buities reiškiniais. Todėl prozos tekste daina paprastai cituojama ir ji dažniausiai atsiduria kūrinio kulminaciniuose taškuose, ženklindama emocinį sukrėtimą ar likimo permainą. Pvz.: J. Biliūno „Joniuke“ keturis kartus pasigirsta dainos fragmentas. Iš situacijų pastebime: dar priedainis palydi pačias gražiausias to vaiko gyvenimo akimirkas. Per dainą jis pamiršta savo vargą. Tai poetinės palaimos valandėlė, kurią išblaško realybė. Vienuolio „Paskenduolėje“ daina Veroniką lydi kaip pastovus išgyvenimų priedainis ir sykiu kaip kaimo buities fonas. Čia pirmą kartą dainos leksika persikrausto iš citatos į autorinės kalbos zoną. Čia dainos įvaizdžiais pasakojama apie raudos poetiką, kuri nusako mirties nuotaiką. Toks dainiškos poetikos panaudojimas pasakotojo žodžiuose nėra literatūros stilizacija, o greičiau autoriaus dvasinis susitapatinimas su vaizduojamuoju koloritu, aplinka, žmogaus pasaulėjauta.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Epikos ir lyrikos sąveika (II dalis)
Kaip sąveikauja žanrai?
Graikų komedijos žanras
Graikų lyrika
Dramos kilmės teorijos
Epinis pasakojimas ir pasakotojas
Literatūros rūšys ir žanrai
Svarbiausi prozos teksto elementai

Iš „literatūrinių“ prisiminimų

Pulgio Andriušio novelių knygos „Anoj pusėj ežero“ teminis polius (II dalis)

Autorius gilinasi į gyvąjį ir negyvąjį pasaulį: gamtos visetą skaido į pačius smulkiausius komponentus, išryškina mažiausią detalę, kuri turi didžiulį prasminį krūvį ir yra įelektrinta prisiminimų. Tarsi pro mikroskopą matomi net smulkiausi vandens mikroorganizmai (dafnijos) ir gyvenimo vandenyje aprašymas gal kiek ir primena realistinį stilių. Žvelgiant iš vartotojiškos pozicijos – tai gana „botanikiška“ knyga (to nesigina ir pats autorius pratarmėje). Todėl neteisinga būtų vadinti „Anoj pusėj ežero“ realistiniu kaimo buities aprašymu ar „beržine literatūra“. Kaip teigia L. Miškinas, „Pulgis Andriušis yra autentiškas talentas ir jo nereikia nuvertinti tik už naudojimąsi šiuo tradiciniu žanru“.

Būtent gamtiškojo prado akcentas ir kitoks gamtos matymas skiria P. Andriušio „Anoj pusėj ežero“ nuo „buitininkų“ tekstų. Tą patvirtina ir V. Kubilius teigdamas, kad „palikdami gimtąjį kraštą, egzodo rašytojai išsinešė sodybų reginį kaip Lietuvos poetinę emblemą, o gamtos vaizdus – kaip vienintelę būties pilnatvės galimybę: ten beržai, žuvys, laumžirgiai buvo žmogaus broliai ir seserys (Pulgio Andriušio „Anoj pusėj ežero“)“. Būtent tokį (t.y. žmogaus ir gamtos artimumo aktualizacija) kūrybos aspektą išsako ir pats rašytojas:

„Kai kam gal kris akin čionai paleistas į apyvartą per tirštas „botanikizmas“ bei entomologizmas, bet tikėki, malonus skaitytojau, rytų aukštaičiui žolės, medžiai, žuvys, vabzdžiai, debesys, net akmenys nėra vien tik kalbinė ornamentika, butaforija, o broliai ir seserys, lygiateisiai gyvenimo palydovai su tais pačiais rūpesčiais ir džiaugsmais, kaip ir mes.“

Šį P. Andriušio teiginį galima laikyti visos novelių knygos „Anoj pusėj ežero“ teminio poliaus manifestu. Kūriniuose egzistuoja glaudus ryšys su gamtos pasauliu. „A priori“ galima teigti, jog gamtiškoji tvarinijos dalis tarsi esti ne tik lygiavertė žmogui, bet lyg ir viršesnė už jį. Tai įrodo ir autoriaus pasirinkimas: „vyriausias veikėjas čia yra ežeras Silys su savo satelitais: Pagrabiškiu, Kazio Gojum, dirvonėliu, Didžiolaukiais, meldynu ir kt.“. Net ir smulkiausias gyvūnas turi savo namus, nestokoja rūpesčių dėl vaikų. Tiek flora, tiek fauna turi antropomorfinių gebėjimų: pirmojoje novelėje „Penkių beržų kronika“ beržai svajoja ir kalba, kitoje novelėje „Snaudalis dirvonėlyje“ skruzdė rėkia: „Tik per mano lavoną!”, „Paliūtėje“ balanda protestuoja: „Ko čia taškaisi! Jau ir taip permirkau iki kaulų smegenų, kad tave reumatas!“, o sliekai žiopčioja „Kvapo! Kvapo!“. Kaip teigia A. Vaičiulaitis, „gamtos suasmeninimą ir vietomis sudvasinimą Pulgis Andriušis pagrindžia Gaidžių kaimo žmonių psichologija ir galvosena“)

__________________________

Daugiau skaitykite:

Pulgio Andriušio novelių knygos „Anoj pusėj ežero“ teminis polius (I dalis)
Pulgio Andriušio novelių knygos „Anoj pusėj ežero“ teminis polius (III dalis)
Pulgio Andriušio novelių knygos „Anoj pusėj ežero“ stilistiniai štrichai (I dalis)
Pulgio Andriušio novelių knygos „Anoj pusėj ežero“ stilistiniai štrichai (II dalis).

Straipsnio autorė E. Valienė