Pulgio Andriušio novelių knygos „Anoj pusėj ežero“ teminis polius (I dalis)

Pulgis Andriušis savo noveles pratarmėje vadina „lyrinėmis apysakomis“. Išties kūriniuose nėra veiksmo, o tik vyksmas. Vaizdų slinktis nesilieja į fabulą, o paklūsta metų kaitos logikai. Pasak A. Vaičiulaičio, „Gaidžių kaimo žmonės ir gamta Pulgio Andriušio raštuose atrodo įšalę ir suakmenėję laike“. Taigi autorius pats išskiria žanrą, kurio pamatas yra lyrinis išsiliejimas su tam tikrais buitinių vaizdų intarpais, o vaizdų dominantė ir pagrindinis vyksmo komponentas yra gamta.

Išvardintieji ypatumai yra pagrįsti autoriaus empirika (tai yra prisiminimais), todėl kontekstualūs rašytojo biografijai. Tai liudija ir knygos pavadinimas „Anoj pusėj ežero“ – t.y. už ežero Silio, už kurio yra statiškame sapne įmigęs gimtasis Gaidžių kaimas, prisiminimuose užfiksuotas tiesiog fotografiškai. Ežeras – ta riba, kuri skiria prisiminimus ir tikrovę, o patį subjektą rodo esant vizijos užribyje: novelės rašytos 1945 – 1946 m. jau ne Lietuvoje – Trossingen‘e, Tübingen‘e. „Autorius stebi jį [ežerą] iš tolo, bet pats jame [gyvenime] nedalyvauja. Ši distancija yra ne vien erdvės ar laiko atokumas, bet kartu ir dvasinė“ . Iliuziniame lygmenyje arba atkurtoje tikrovėje grįžtama į gimtąjį kaimą, į netoliese esančias vietoves – Pagrabiškio apylinkes. Apskritai kalbant – į Rytų Aukštaitijos kaimą. Tik paskutiniojoje novelėje („Grįžti į Sorento“) atsiplėšiama nuo gimtosios erdvės ir persikeliama į miestą. Ši novelė, kaip teigia A. Vaičiulaitis, yra „kaip užsklanda, ji neturi ryšio su visu veikalu ir tik poroj sakinių grįžta prie Silio ežero.“. Tačiau galima teigti egzistuojant nematomas jungtis ir miestą suvokti kaip visiškai priešingą kaimui (šaltas gatvės grindinys vs. dulkėtas kaimo vieškelis), kaip erdvę, kurioje plauko prisiminimų lytys arba kaip civilizacijos apraišką opozityvią pirmapradei versmei.

Neretai P. Andriušis sublimuoja iliuzijos ir tikrovės ribas. Šį teiginį pagrindžia ne tik gamtos antropomorfizavimas novelių rinkinyje, bet ir supratimas, kad „fantazija yra realybė: ten neatskirsi, kas yra prietaras, kas buitis, o kas įvykęs faktas. Atrodo, kad Andriušio stiprybė yra vaizduoti ne konkrečius faktus, bet prietarus, gandus ir apskritai perkeistą gyvenimą – tokį, koks jis atrodo ano krašto gyventojų akimis“. Prietarus autorius traktuoja kaip faktą, kuriuo neįmanoma netikėti:

„Tai tikros blūdo vietos, kur vienas mūsų žmogus, žiemos metu grįždamas iš turgaus ir norėdamas sutrumpint kelią, vos nesušalo, patekęs į velnio rankas: suko, suko ratu, arklys po puta, ir tik švintant, visas sustingęs pagal gaidžio giedojimą išsipainiojo. Čia pat ant piliakalnėlio seniai išartos dvarysčių kapinaitės, kur gulėjo ne vienas mūsų prosenelis, rykštėm užplaktas anksčiau, negu jį spėjo aprūpinti sakramentais. Galbūt tatai kažką turi bendra su visais tais klaidžiojimais.“

__________________________

Daugiau skaitykite:

Pulgio Andriušio novelių knygos „Anoj pusėj ežero“ teminis polius (II dalis)
Pulgio Andriušio novelių knygos „Anoj pusėj ežero“ teminis polius (III dalis)
Pulgio Andriušio novelių knygos „Anoj pusėj ežero“ stilistiniai štrichai (I dalis)
Pulgio Andriušio novelių knygos „Anoj pusėj ežero“ stilistiniai štrichai (II dalis)

Straipsnio autorė E. Valienė

Ekokritika ir Roberto Keturakio proza

Jeigu kai kuriuos R. Keturakio eilėraščius galima pavadinti ekotekstais, tai proza tokiam skirstymui nepasiduoda. Rašytojo prozoje (t.y. pasakų rinkinyje „Ahasferas“) žmogaus ir gamtos (pačia plačiausia prasme) bendrystės išraiška jau yra šiek tiek kitokia. Bet norėtųsi kalbėti ne apie visą Roberto Keturakio prozą, bet konkrečiai apie novelę – pasaką „Pavymui išeinančio Nemuno“.

Trumpai apie siužetą: jis visiškai nesudėtingas. Pasakojama apie žmogų, kuris vakarui artėjant keliauja iki Nemuno ir palei jį, o atėjus nakčiai pasuka namų link. Veikėjas visiškai necharakterizuojamas, nebent tik tiek, kiek galima sužinoti iš to, apie ką jis mąsto. O mąsto, svarsto taip pat ne itin daug: svarbiausi akcentai sudedami ties žeme, kuri yra be galo sena ir neatsietina nuo Lietuvos istorijos (itin pabrėžiami Mindaugo ir Kęstučio laikai), taip pat kūrybą, tiksliau poeziją (t.y. ar ji pajėgi savyje atitinkamai sutalpinti visus didvyrius ir net kasdienybę) ir egzistenciją bei laiką: dabarties akimirką ir dabartį kaip akimirką. Gamtos čia taip pat labai daug, bet kad ši novelė – pasaka ekotekstas, dar per anksti teigti.

Norėtųsi skirti keletą šioje novelėje randamų gamtos aspektų: a) gamta kaip dalyvė; b) gamta kaip visuma; c) gamta kaip fonas.

Pirmasis aspektas „gamta kaip dalyvė“ praktiškai nereikalauja išsamesnių paaiškinimų. Novelėje jos veikimo iš esmės nėra daug, netgi pasakytina, jog gamtos kaita ir Upetransformacijos regimos iš praeities (prisiminimų laiko) ir dabarties sugretinimo ir tik keli aspektai pateikia esamas gyvybingumo apraiškas: „smagiau pradėjo griežti žiogai“, girdėti nyrantys į tamsą žolių balsai, raibuliuojantis vanduo, šnabždančios švendrės, „nedrąsiai bando balsą griežlė“ ir dar keletas. Žodžiu, tikrai galima patvirtinti teiginį, jog gamta šiuo atžvilgiu yra procesas.

Kitas aspektas „gamta kaip visuma“ užčiuopiamas ne taip tvirtai, kaip tai turėtų būti ekotekste. Esama keleto tikrai tvirtų nuorodų, jog žmogaus buvimas negalimas be gamtos visumos, tačiau pati visuma atskleidžiama ne per gamtą kaip tokią, kuri auga, transformuojasi, nyksta ir vėl atsinaujina, bet kaip tik per žemę – pamatinį visa ko pagrindą, nuo kurio ir randasi toji gamta ir žmogus. Kitas dalykas, kuris taip pat negali būti nepastebėtas – tai, kad be gamtos visumos ir vientisumo negalimas ir pats žmogus, jo būtis, jo ir tautos istorija, kūryba ir visi kiti dalykai. Gamtinė aplinka, jos gyvybiškumas yra prielaida asociacijoms, apmąstymams kilti.

Kita vertus, šioje vietoje labai artima riba „su gamta kaip fonu“. Tose pasakojimo vietose, kur tiesiogiai nuo gamtos pajautimo pereinama prie jos sukeliamų minčių ar tiesiog egzistencinių, kūrybinių pasvarstymų, gamta arba tarsi visiškai dingsta, arba ji lieka kaip fonas su tam tikromis bendrosiomis gamtinėmis kategorijomis: „Jis vis stengėsi atsikratyti minties, kad žmogaus gyvenimas per trumpas visumos suvokimui, savo ir pasaulių bendrumo nuojautoms, nors žinojo, kad daug ko nesuspės, kaip milijonai nesuspėjo iki jam skirto laiko. Per trumpas gyvenimas, atsiduso jis, gal tik poezija gali viltis, jog užteks akimirkų apkabinti brangiausius ir nusakyti nuostabią sielos ir žvaigždės, dulkės ir minties, upės ir balso sąjungą…“  arba „Kaip gerai, kad gyvenimo srovė tokia galinga ir, Dieve mano, tokia nepastebima. Kasdien sutinki tą pačią saulę, debesis, medžius, kasryt pasiveja skrendantis ant dviračio tas pats jaunuolis ir dainingu balsu pasisveikina, sodybą supantys medžiai, šešėliai, nupjautos lankos dvelksmas…“ . Tokių kūrinio citatų potekstė, giluminis lygmuo visada yra aukštesnės filosofinės egzistencinės problemos, bet ne gamta. Ir visgi, tekste yra tokių vietų, kurios verčia manyti priešingai: tais momentais žmogus atsigręžia į gamtą, jaučia jos pulsą, moka įsiklausyti, išgirsti, perskaityti: „Vasaros naktis, rodos, samanom išklojo taką – jis švelnus ir minkštas. Stabtelėjo, nusiavė batus, nutraukė kojines ir pėdino basas, padais jausdamas kiekvieną grumstą, akmenėlį ir, jam atrodė, net dulkes.“

Buvimas gamtoje atrodo natūralus ir prasmingas. Troškimas ją justi šalia, su ja susigyventi, – tai harmonijos stoka. Roberto Keturakio pasakose („Ahasfere“) kiekvienu gamtos sutrūkčiojimu, virpesiu, šnaresiu kuriama dinamika, rodomas nuolatinis vyksmas, kuris gamtos žmogų ir žmogų gamtoje provokuoja nusiteikti nekasdieniškai, taip pat žadina jame ilgesį, svarstymus, tam tikrą potyriais nusakomą žinojimą.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Kas bendra tarp ekokritikos ir literatūros?
Ekokritikos užuominos Roberto Keturakio eilėraštyje „Baltuojant ievoms“
Roberto Keturakio eilėraštis „Gėlės“ – NE ekoteksto pavyzdys
Ahasferas literatūroje (1 dalis)
Ahasferas literatūroje (2 dalis)

Modernios prozos skaitymas pagrindinėje mokykloje (Tyrimas, nr.8)

7. Vienu sakiniu suformuluokite pagrindinę novelės mintį. (5 taškai)

Tai pakankamai sudėtingas klausimas, tad ir taškų skiriama daug. Pagal „Bendrąsias programas ir išsilavinimo standartus“ jau aštuntokai geba nusakyti „pasakojimo situaciją, apibūdina veikėjus, veiksmus, laiką, erdvę, pasakotojo poziciją“ (1) ir net pagrindinę mintį, tad akivaizdu, kad dešimtokai tą turi daryti be jokio vargo, ir kad jiems tai nėra naujas dalykas analizuojant kūrinį. Iš tiesų, rezultatų ir esama panašių:

pagrindine-mintis

Matyti, kad dešimtokai, išanalizavę tradicinės literatūros kūrinį, pagrindinę mintį nustatė labai tiksliai (daugiau ¾ atsakinėjusių) ir dauguma, ir tik keletas mokinių darė vieną kitą paklaidą, nukrypdami šiek tiek ne į tą pusę. Blogiau pagrindę mintį formulavo moderniosios literatūros tekste. Akivaizdu, kad niekas visiškai tiksliai į šį klausimą  neatsakė, o ¼ atsakymų iš viso buvo neteisingi, t.y., mokiniai nesuvokė nei pagrindinės novelės problemos, nei pagrindinės minties.

Galima daryti išvadas, kad visgi, nors ir esama paradoksalių rezultatų, kada dešimtokai prasčiau atsakinėjo į J. Biliūno novelės klausimus, tačiau dauguma atsakymų rodo ir tai, kad dešimtokams sudėtingesnis buvęs antrasis tekstas B. Vilimaitės „Pusryčiai ant žolės“.

Darbe lieka plačiau neaptarti likusieji trys testų klausimai, nes jie yra saviti ir individualūs pagal kiekvieną novelę, tačiau pagal atsakymus į juos yra sudarytos taškų diagramos, kurios rodo tam tikras tendencijas ir sunkumus analizuojant modernios literatūros tekstus. (Diagramos pridedamos. )

priedas

________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Modernios prozos skaitymas pagrindinėje mokykloje (Tyrimas)
Modernios prozos skaitymas pagrindinėje mokykloje (Testas nr. 1)
Modernios prozos skaitymas pagrindinėje mokykloje (Testas nr. 2)
Modernios prozos skaitymas pagrindinėje mokykloje (Tyrimas, nr.1)
Modernios prozos skaitymas pagrindinėje mokykloje (Tyrimas, nr.2)
Modernios prozos skaitymas pagrindinėje mokykloje (Tyrimas, nr.3)
Modernios prozos skaitymas pagrindinėje mokykloje (Tyrimas, nr.4)
Modernios prozos skaitymas pagrindinėje mokykloje (Tyrimas, nr.5)
Modernios prozos skaitymas pagrindinėje mokykloje (Tyrimas, nr.6)
Modernios prozos skaitymas pagrindinėje mokykloje (Tyrimas, nr.7)

Modernios prozos skaitymas pagrindinėje mokykloje (Tyrimas, nr.7)

7. Pasakotojo kalboje yra nemažai daugtaškių. Paaiškinkite, kaip toks kalbėjimo būdas charakterizuoja patį pasakotoją? (3 taškai)

Tiek tradicinėje literatūroje, tiek modernioje dvitaškių reikšmės nedaug kuo skiriasi, tačiau labai svarbu tiksliai nusakyti jų esmę ir vaidmenį konkrečiame tekste, taip pat ir autoriaus intencijas, siekius, kas daugtaškiais norima išsakyti ar nutylėti.

Atlikto tyrimo rezultatai parodė, jog mokiniai pakankamai vidutiniškai tradiciniame ir daug mažiau nei vidutiniškai modernios literatūros tekste geba tiksliai įvardyti daugtaškių paskirtį. Negalima teigti, kad jie visiškai to negeba daryti, tačiau abiejuose testuose esama atsakymų, kurie rodo mokinių nesuvokimą ar bent nemokėjimą įvardyti daugtaškių funkciją konkrečiame tekste. Abiejuose testuose galima minėti atskirus atvejus, kurie pakankamai stebina, žinant, kad tekstą analizavo dešimtokas. Pavyzdžiui pirmojo J. Biliūno teksto keli atsakymai: „Tai, jog jos (mintys) nėra konkrečios.“, „<…> daug mąsto.“, „<…> susimąsto, žino, kad blogai darė.“. Iš antrojo B. Vilimaitės testo galima taip pat paminėti keletą stebinančių atsakymų: „<…> pasakotojas nėra konkretus.“, „<…>neaišku, kaip toliau rutuliosis įvykiai.“, „Pasakotojas <…> užsisvajoja.“, „Pasakotojas jautrus žmogus.“, „<…> parodo, kad jis (pasakotojas) neapsisprendžia.“.

Dešimtokų atsakymus iliustruoja ir diagramos:

daugtaskiu-reiksme

________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Modernios prozos skaitymas pagrindinėje mokykloje (Tyrimas)
Modernios prozos skaitymas pagrindinėje mokykloje (Testas nr. 1)
Modernios prozos skaitymas pagrindinėje mokykloje (Testas nr. 2)
Modernios prozos skaitymas pagrindinėje mokykloje (Tyrimas, nr.1)
Modernios prozos skaitymas pagrindinėje mokykloje (Tyrimas, nr.2)
Modernios prozos skaitymas pagrindinėje mokykloje (Tyrimas, nr.3)
Modernios prozos skaitymas pagrindinėje mokykloje (Tyrimas, nr.4)
Modernios prozos skaitymas pagrindinėje mokykloje (Tyrimas, nr.5)
Modernios prozos skaitymas pagrindinėje mokykloje (Tyrimas, nr.6)
Modernios prozos skaitymas pagrindinėje mokykloje (Tyrimas, nr.8)

Modernios prozos skaitymas pagrindinėje mokykloje (Tyrimas, nr.6)

6. Paaiškinkite, kaip berniukas jaučiasi prieš ir po šūvio? / keliais žodžiais apibūdinkite mokytojos būseną prieš ir po iškylos. (3 taškai)

berniuko-jausena-mokytojos-busena1

Iš tiesų, abi diagramos rodo pakankamai gerus mokinių atsakymus su menkomis paklaidomis. Kad ne visi dešimtokai sugebėjo atsakyti tiksliai į klausimą, pakankamai realu. Lyginant jų atsakymų rezultatus su nacionaliniais tyrimų rezultatais bei su išsilavinimo standartais šiuo klausimu nepastebima labai ryškių neatitikimų tarp jų žinių ir gebėjimų nuo kitų dešimtokų žinių lygio.

________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Modernios prozos skaitymas pagrindinėje mokykloje (Tyrimas)
Modernios prozos skaitymas pagrindinėje mokykloje (Testas nr. 1)
Modernios prozos skaitymas pagrindinėje mokykloje (Testas nr. 2)
Modernios prozos skaitymas pagrindinėje mokykloje (Tyrimas, nr.1)
Modernios prozos skaitymas pagrindinėje mokykloje (Tyrimas, nr.2)
Modernios prozos skaitymas pagrindinėje mokykloje (Tyrimas, nr.3)
Modernios prozos skaitymas pagrindinėje mokykloje (Tyrimas, nr.4)
Modernios prozos skaitymas pagrindinėje mokykloje (Tyrimas, nr.5)
Modernios prozos skaitymas pagrindinėje mokykloje (Tyrimas, nr.7)
Modernios prozos skaitymas pagrindinėje mokykloje (Tyrimas, nr.8)