Istorinė ir nuotykinė literatūra vaikams (V dalis)

Tarp nuotykinės literatūros kūrėjų negalima nepaminėti ir vokiečių rašytojo Karlo Majaus (1842 – 1912 m.). Tai vienas produktyviausių nuotykių srities literatų, kurio kūriniai Vokietijoje dešimtmečiais buvo labiausiai skaitomi. Paauglių lektūroje šis autorius yra gerai žinomas kaip romano „Vinetu“ autorius. Tai knyga apie indėnus. Per savo visą gyvenimą Karlas Majus yra parašęs 595 kūrinius. Sakoma, kad juose aprašęs vietoves nė sykio juose nebuvęs. Jis taip tikroviškai įsivaizdavo kiekvieną kraštą, miestą, kad atrodo viskas labai realu. Karlas Majus neprasilenkė nei su geografija, nei su istorija.

Prie nuotykinės literatūros kūrėjų priskiriamas anglų rašytojas Henris Raideris Hagardas (Haggard, Henry Rider), gyvenęs 1856 – 1925 metais. Per gyvenimą sukūrė apie 50 nuotykinės prozos knygų, kurios išliko populiarios tarp paauglių.  Visų knygų pagrindas – autoriaus patirtis; jis visą gyvenimą daug keliavo, yra gyvenęs net Pietų Afrikoje. Geriausiais kūriniais laikytinos knygos „Karaliaus Saliamono kasyklos“ (1885 m.) ir „Montesumos duktė“ (1893 m.). Hagardas romanuose puikiai vaizduoja egzotiškus kraštus, tačiau gilesnės veikėjų charakteristikos stokoja. Nepaisant to, romanai traukia ryškiai plėtojamais siužetais, kompozicija bei intrigos elementais.

Luji Andre Busenaras (1847 – 1910 m.). Pagrindinis jo išsilavinimas – gydytojas, dirbęs Afrikoje, Amerikoje, Australijoj, tačiau yra gerai žinomas ir kaip rašytojas garsiaisiais romanais „Deimantų grobikai“, kuriame atkuriamas Afrikos koloritas, rodoma sunki vietinių buitis, taip pat „Kapitonas pramuštgalvis“, kuriame vaizduojamas būrų išsivadavimo momentai. Čia herojus  – paauglys, kuris Paryžiuje suvienija savo komandą ir keliauja padėti būrams. Kapitonas žavi savo drąsa, sugebėjimu išsisukti iš kebliausių situacijų. Romano veiksmą stumia ne tik nuotykiai, bet ir asmeninio keršto motyvai. Romane vyrauja riteriškumo idėja.

Kaip ir visiems, taip ir šiam nuotykiniam romanui būdingi dinamiško siužeto momentai, o pagrindinio veikėjo paveikslas yra nuolat idealizuojamas.

___________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Istorinė ir nuotykinė literatūra vaikams (I dalis)
Istorinė ir nuotykinė literatūra vaikams (II dalis)
Istorinė ir nuotykinė literatūra vaikams (III dalis)
Istorinė ir nuotykinė literatūra vaikams (IV dalis)
Klasikinė literatūra vaikams
Vaikų literatūra: terminas ir funkcijos

Istorinė ir nuotykinė literatūra vaikams (IV dalis)

Nuotykių literatūra susiformavo XIX a. ir yra artimai susijusi su istorinio romano poetika, tik čia pirmame plane yra pramanytas siužetas, svarbiausia nuotykiai, todėl dažniausiai apsieinama be istorinių aplinkybių.

Nuotykinės literatūros įvaizdį formavo Tomas Main Ridas (1818 –1883 m.) – populiarus anglų prozininkas. Jis buvo šventiko sūnus, bet turėjo klajūno sielą. Jo gyvenimas primena avantiūrinį romaną: apkeliavo Šiaurės ir Pietų Ameriką, Meksikos dykumas, tad daugelio jo romanų veiksmas būtent tose vietovėse ir vyksta. Geriausiai žinomi Tomo Main Rido romanai yra „Kvarteronė“, „Raitelis be galvos“, „Oceola, seminolų vadas“ ir „Baltasis vadas“.

Klasikiniu avantiūristiniu romanu tapo „Raitelis be galvos“. Tai tipiškas nuotykių romanas su intriga, paslaptimis bei aštriais siužeto vingiais. Intrigos ašis – paslaptinga raitelio be galvos figūra. Taip pat romane dominuoja meilės trikampiai ir konfliktinės situacijos. Visuose romanuose aštrios visuomeninės problemos, svarbūs pažintiniai momentai, nevengiama peizažų, būdingas veržlus veiksmas. Tokie deriniai lemia rašytojo savitumą. Romanų pabaigoje ryškėja personažų santykiai, meilės atomazga, pabaigos visada laimingos, tarsi pasakų.

Robertas Luisas Stivensonas (1850 – 1894 m.) škotų kilmės novelistas, poetas, rašytojas ir keliautojas, kuris itin domėjosi Valterio Skoto kūryba. R. L. Stivensonas buvo vienturtis turtingų tėvų vaikas, tad matė visko daug daugiau, nei kiti vaikai. Jį itin traukė jūra. Studijuodamas koledže praleidinėdavo paskaitas, kad galėtų užsiimti jam patinkančia veikla – kelionėmis. Keliaudamas daug rašė. Jo kūryba gausi žanrų prasme: kūrė eilėraščius, rašė kelionių knygas, apybraižas, apsakymus, apysakas, romanus.

Stivensono kūrybinė šlovė prasidėjo nuo romano „Lobių sala“ 1883 m. Ši knyga reprezentuoja grynąjį nuotykinį romaną, specialiai adresuotą paaugliams. Net ir savo atsiradimo aplinkybėmis „Lobių sala“ susijusi su paaugliu. Romane išlaikomi visi nuotykių literatūrai būdingi bruožai. Vienas svarbiausių knygos ypatumų – maksimalus adresato pojūtis. Skaitytojas – tai 12 – 13 metų berniukas. Romano centre – saloje paslėptas lobis, o herojus  – 12 metų Džimas Hokinsas – sumanus, ištvermingas, visada besilaikantis garbės žodžio, doras berniukas. Jis atsitiktinai randa salos žemėlapį ir ima organizuoti lobio paieškas. Autorius turi progos parodyti vaikišką nepatyrimą – bendradarbiavimą su piratais. Palaipsniui kuriamos konfliktinės situacijos, lobis įgauna simbolinę prasmę.

Romane ryškūs veikėjų paveikslai: be Džimo gan spalvingas gydytojo Lipsio paveikslas, taip pat kapitono bei romantiko Krelonio asmenybės. Veikėjų pasaulis romane visiškai vyriškas, išskyrus tai, kad veikia viena moteris – Džimo mama. Spalvingiausias veikėjas piratas, laivo virėjas – veidmainis, klastūnas Ilgasis Džonas Silveris.

„Lobių sala“ žavi puikia stilistika, o vienas patraukliausių bruožų – didaktikos nebuvimas.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Istorinė ir nuotykinė literatūra vaikams (I dalis)
Istorinė ir nuotykinė literatūra vaikams (II dalis)
Istorinė ir nuotykinė literatūra vaikams (III dalis)
Istorinė ir nuotykinė literatūra vaikams (V dalis)
Klasikinė literatūra vaikams
Vaikų literatūra: terminas ir funkcijos
Romantizmas vaikų literatūroje

Istorinė ir nuotykinė literatūra vaikams (III dalis)

Panašiu laiku į literatūrą atėjo dar vienas rašytojas, italų kalbos ir istorijos dėstytojas, romanų ciklo apie Romos imperiją autorius Rafaelis Džovanjolis (Raffaello Giovagnoli, 1838–1915), kurio pasirodymą lėmė Italijos istorinė situacija. Jis dalyvavo kovose už laisvę, o visas idėjas realizavo romanuose. Garsiausias romanas – „Spartakas“. Džovanjolis puikiai išmanė istorinius šaltinius, todėl vaizdavo istoriškai tikras asmenybes. Romano veiksmą perkėlė į I a. pr. m. e. Kūrinio populiarumą lėmė pagrindinio herojaus Spartako paveikslas, kuris tapo tarsi laisvės simbolis.

Etelė Lilijana Voinič – anglų rašytoja 1897 metais išleidus romaną „Gylys“ prisidėjo prie istorinės nuotykinės literatūros raidos. Romane vaizduojami Italijos istorijos epizodai, minimi tikri faktai, veikia pramanytos asmenybės. Voinič romane sukūrė apibendrinantį kovotojo paveikslą, kur istorinė situacija yra tik fonas. Daugiau vietos užima psichologiškai įtaigių aplinkybių bei charakterių vaizdavimas. Vidinis dramatizmas romane sustiprintas meilės linija, o pagrindinė romano dilema – jausmų ir principų sankirta. Išryškinama tikrovės ir idealo nesantarvė, akcentuojami tautiškumo momentai, tačiau istorinis koloritas išblukęs.

XIX a. sukurtas savitas istorinio romano tipas. Rašytojams rūpėjo ne apmąstyti istoriją, ne moksliškai įprasminti, o atkurti ir atgaivinti ją. Remdamiesi tam tikrais faktais jie restauravo istorinį laiką ir kūrė dinamiškus siužetus, kuriuose herojus grupavo į teigiamus ir neigiamus be jokių gilesnių psichologinių niuansų. Dominavo dramatizmas ir jausmų įtampa.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite :

Istorinė ir nuotykinė literatūra vaikams (I dalis)
Istorinė ir nuotykinė literatūra vaikams (II dalis)
Istorinė ir nuotykinė literatūra vaikams (IV dalis)
Istorinė ir nuotykinė literatūra vaikams (V dalis)
Klasikinė literatūra vaikams
Vaikų literatūra: terminas ir funkcijos
Romantizmas vaikų literatūroje