Žyma: papročiai

Istorinė ir nuotykinė literatūra vaikams (I dalis)

Jau XIX a. istorinė bei nuotykinė literatūra suformavo savo tipologinius bruožus ir tradicijas. Istorinėje bei nuotykinėje literatūroje pagrindiniu herojumi tapo vaikas, kuris imtas vaizduoti nuo mažų dienų, palaipsniui ryškinant žygdarbius. Tokia vaizdavimo tradicija atkeliavo iš Prancūzijos.

XIX a. istorinio romano susiformavimą lėmė ir istorinės, ir literatūrinės aplinkybės. Literatūrinėms aplinkybėms galima priskirti tai, kad romantikai savojo idealo ieškojo pramanytuose pasauliuose, o tų idealų erdvė jiems buvo kiekvienos tautos praeitis. Istorinės aplinkybės: daugelyje vakarų tautų vyko nacionalinio išsivadavimo judėjimas, o jų verpete buvo aktualizuojama praeitis ir istorija.

Ryškiausias to laiko istorinės literatūros atstovas – škotų rašytojas Valteris Skotas (1771-1832 m.). Šis autorius savo literatūrinę veiklą pradėjo kaip poetas: rašė poemas, balades, o vėliau sukūrė net 27 romanus. Garsiausi: „Puritonai“ (1816 m.), „Rob Rojus“ (1817 m.), „Aivenhas“ (1819 m.),  „Kventinas Durvardas“ (1823 m.).

Valteris Skotas savo kūryboje aprėpė labai platų istorinį laiką, tiksliau, XII a. – XIX a. pr. įvykius. Jis gręžėsi į Anglijos ir Škotijos praeitį, į viduramžius, heroizavo to laiko žmones, kūrė spalvingus istorinių asmenybių literatūrinius portretus. V. Skotas laikomas ne tik kūrėju, bet ir istorinio romano teoretiku. Savo teorijoj teigė, jog istoriniame romane svarbiausia yra atkurti papročius, buitį ir kalbą, todėl ir jo romanuose gausu išplėtotų aprašymų, o ne autentiškų istorinių detalių. Kūriniuose šalia istorinės asmenybės paprastai veikia pramanyti personažai. Autorius nuolat ryškina riteriškus bruožus, diegia garbės sampratą, pasiaukojimą ir narsą bei ištikimybę. Romanuose ryškūs romantizmo, folkloro bruožai, egzotikos elementai, būdingas dinamiškas siužetas, intriga, paslaptis, nuotykinis pradas, todėl jo romanai vadinami istoriniais – nuotykiniais romanais.

Minėtinas „Aivenhas“, parašytas 1819 metais. Jame skaitytojų dėmesiui pateikiamas XII a. konfliktas tarp karališkos valdžios ir Škotijos didikų, kai karalius Ričardas Liūtaširdis ištremiamas iš Škotijos, o jo brolis neteisėtai užima valdžią. Perpratęs klastą Liūtaširdis grįžta su bendražygiu į Škotiją ir stoja į kovą su broliu bei visa valdžia. Romane gausu ne tik istorinių, bet ir asmeninių konfliktų. Aivenhas jame – pramanytas herojus, kuris demonstruoja ne tik fizinę jėgą, bet ir moralinį kilnumą. Tokio tipo romanai kaip „Aivenhas“ tapo populiarūs tarp paauglių, nes juose svarbi tampa meilės linija, nemažai komizmo.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite :

Istorinė ir nuotykinė literatūra vaikams (II dalis)
Istorinė ir nuotykinė literatūra vaikams (III dalis)
Istorinė ir nuotykinė literatūra vaikams (IV dalis)
Istorinė ir nuotykinė literatūra vaikams (V dalis)
Klasikinė literatūra vaikams
Vaikų literatūra: terminas ir funkcijos

Anekdotai ir frazeologizmai apie žydus (2 dalis)

Šių dienų anekdotuose žydų vaizdavimas yra šiek tiek pakitęs. Tai greičiausiai lėmė istorinės aplinkybės – atsivėrę valstybių sienos leidžia laisvą žmonių ir prekių judėjimus, prekybos verslą perėmė verslo įstaigos, o žydai lyg ir liko be darbo. Tačiau net ir tokiuose anekdotuose išlikęs šios mažumos „išpuikimas“:

„Prarado kartą žydelis darbą. Ieško šen, ieško ten, ir vis neranda. Galų gale jam kažkas pasiūlė griovius kasti. Ką daryti – sutiko. Na, ir jau pirmą dieną brigadininkas duoda jam kastuvą. Žydelis pasižiūri, pavarto tą kastuvą rankose, ir sako:
– O kuhr čia motohras?“

Panašios tendencijos išlieka ir frazeologizmuose, bet jau randasi ir kitų aspektų įvardijimo, nors jie dar tik pavieniai.

Kaip ir anekdotuose, taip ir frazeologizmuose ypač pabrėžiama viskas, kas susiję su žydu prekybininku, t.y. ◊ žydo amatas – prekyba, ◊ amžinas žydas – žydas klajoklis, kuris veža savo prekes po apylinkes ir pardavinėja, ◊ tikras žydas – tas, kuris labai įkyrus (tai vėlgi sietina su prekyba, kada žydai net ir per prievartą įperša nusipirkti nereikalingą prekę, arba labai įkyriai derasi patys), ◊ žydui įlįsti į kišenę – labai prasiskolinti, ◊ žydo turgus arba ◊ žydų pekla – didelis triukšmas, kuris irgi sietinas su prekyba, turgaus aikštės triukšmu.

Esama bent kelių frazeologizmų, kurie visiškai neturi bendrų etnokultūrinių bruožų su tais, kurie ryškinami anekdotuose, tačiau tarp savęs yra panašios reikšmės ir vartojami kalbant apie miegą, snaudulį: ◊ žydas lenda / žydas lenda į akį – ima miegas, ◊ žydai pavažiuodo – sakoma, kai kas nors snaudžia, ◊ žydus vežioti – snausti, ◊ žydas tąso už nosies – ima miegas, ◊ ne į žydų kapus nuvežė – sakoma apie ilgai miegantį.

Tai ko neperėmė anekdotai, yra užfiksavę frazeologiniai junginiai. Jų reikšmės itin skirtingos, tačiau visgi liudija apie to meto lietuvių požiūrį į žydus. Šios grupės frazeologizmai gali būti skirstytini į neutralius ir ženkliai konotuotus. Prie neutraliųjų skirtini ◊ žydo arklys – laumžirgis, ◊ žydo dūšia – peteliškė, ◊ žydą pakarti – taip vadinamas žaidimas, kai metamas akmenukas vandens paviršiumi, ◊ žydo kąsniais – dideliais gabalais snigti, ◊ žydų poternyčia – iš karklo žievelių nupintas žaislas, ◊ per žydo utį – truputį, ◊ žydo pupose – niekur, niekada. Konotuoti yra tada, kai kalbama apie žmogaus būdą, gyvenseną ir pan. Tokie frazeologizmai kartais pradedami lyginamuoju žodeliu kaip: ◊ kaip žydo bezmėnas – apie neteisingą, ◊ kaip žydas Kalvarijoje – apie labai lakstantį, ◊ kaip žydas kryžiaus – apie ko nors bijantį, ◊ kaip amžinas žydas – apie nuolat judantį, nepastovų, ◊ atbulinis žydas – atbulas žmogus, ◊ pusantro žydo – apygirtis žmogus, ◊ žydo karvė – netinkamo elgesio mergina, ◊ iki žydo pusryčių – apie nesugyvenamą moterį, ◊ žydo malkas pjausto – prastai gyvena.

___________________________

Daugiau apie anekdotus ir frazeologizmus skaitykite kituose straipsniuose:

Anekdotas ir frazeologizmas – lietuvių kultūros reiškiniai
Anekdotai ir frazeologizmai apie žydus (1 dalis)
Anekdotai ir frazeologizmai apie čigonus
Anekdotai ir frazeologizmai apie vokiečius
Anekdotai ir frazeologizmai apie rusus ir gudus (1 dalis)
Anekdotai ir frazeologizmai apie rusus ir gudus (2 dalis)

Anekdotai ir frazeologizmai apie žydus (1 dalis)

Iki XX a. anekdotų žanras Lietuvoje nebuvo populiarus. Kaip ir kituose tautosakos žanruose, taip ir anekdotuose, buvo minimos tos populiarios tautos kaip žydai, čigonai ir vokiečiai. Pasikeitus politinei situacijai, po antrojo pasaulinio karo, į anekdotų areną atėjo rusai, čiukčiai, gruzinai, armėnai.

Anekdotuose apie kitataučius skiriami šeši akcentuotini kitoniškumai: religija, papročiai, luomų skirtybės, kalba, kuri paprastai mėgdžiojama, išvaizda ir neigiami būdo bruožai.

Negalima sakyti, kad panašiai skirstomi ir frazeologizmai, tačiau jų irgi esama apie tas tautas, su kuriomis istorinėje retrospektyvoje Lietuva turėjo sąlyčio taškų.

Anekdotų Lietuvių tautosakoje yra nepalyginamai daugiau, nei frazeologizmų, tad juos aptarsiu pirmiausia.

Nuo seniausių laikų žydai buvo populiarūs ne tik kitų tautų, bet ir lietuvių folklore. Dėl šios priežasties anekdotų ir frazeologizmų apie šią mažumą yra nemažai.

Anekdotuose apie žydus pastebima tendencija vaizduoti būdo bruožą – gudrumą, kuris, savaime suprantama, nėra labai teigiamas. Gudrumas neatskiriamas nuo vaizduojamo prekybininkų luomo: žydas – amžinas verslininkas. Visada buvo ta nuomonė, kad jis sugebės parduoti net visiškai nereikalingą, niekam tikusį ar net sugedusį daiktą kaip gerą ir dar gaus nemaža pinigų, arba kaip tik, pats pirkdamas nusiderės iki minimumo:

„Žydas derasi turguje:
– kiek kainuoja višta?
– Dešimt litų, – sumurma pardavėjas.
– Sakai, aštuonis? O atrodo kaip už šešis… Sara, bėk paimti keturis litus, duok pardavėjui du litus ir grąžos palauk.“

Neretai pajuokiamas ne tik jų gudrumas ir verslininko gyslelė, bet dar ir tikėjimas, nors tokių anekdotų maža. Čia populiari tema – apipjaustymas. Prie retai sutinkamų dalykų atsiduria ir valgymo ypatumai – iš tokių anekdotų sužinome, jog žydai nevalgo lašinių.

Ne vienas žino, jog žydų kalba lietuvišku akcentu išskirtinė dėl tariamo gerklinio „r”. Užrašant tokius anekdotus vietoj „r“ rašoma „hr“. Tokių anekdotų taip pat nemaža:

„Du žydai kalbasi:
– Žinaaai, Moiše, mano žmona tokia gehra, dahrbšti, hrūpestinga…
– Abhramai, negi viskas taip blogai, kad nohri man savo žmoną pahrduoti?“

Anekdotuose apie žydus gal šiek tiek neįtikėtinas tik vienas dalykas – esama anekdotų, kuriuose žydą apgauna čigonas, rečiau – žemaitis. Juose žydai vaizduojami labai patiklūs ir naivūs:

„Susitinka čigonas bejojantį žydą. Pradeda anuodu kalbėtis. Čigonas sako:
– Je ma, šioj gadynėj nebėr teisybės pasaulyje. Kiekvienas veizi, kaip tik kitą apgauti.
– Ui, tu tikrą teisybę kalbi. Nebėra teisybės, tik vedu du ir belikome teisingu, – sako žydas.
Valandą keliavus, čigonas sako:
– Duok man kiek pajoti, aš diktai esu pavargęs.
Na, žydas jam ir davė. Čigonas, užsėdęs ant arklio, kiek pajojęs sako:
– Je ma, pasilik tu vienas prie teisybės, aš jau jaučiu, kad ir nuo manęs teisybė pabėgo, – ir, sukirtęs arkliui per strėnas, pajojo sau.“

__________________________

Daugiau apie anekdotus ir frazeologizmus skaitykite kituose straipsniuose:

Anekdotas ir frazeologizmas – lietuvių kultūros reiškiniai
Anekdotai ir frazeologizmai apie žydus (2 dalis)
Anekdotai ir frazeologizmai apie čigonus
Anekdotai ir frazeologizmai apie vokiečius
Anekdotai ir frazeologizmai apie rusus ir gudus (1 dalis)
Anekdotai ir frazeologizmai apie rusus ir gudus (2 dalis)