Žinių formavimas

Teisingo ir sėkmingo veiksmų perkėlimo į naujus objektus, sąlygas ir uždavinius pagrindą sudaro žinios. Žinių formavimas ir įvaldymas sudaro tikslingos ir efektyvios žmogaus veiklos, susiduriant su naujais objektais, situacijomis, uždaviniais prielaidą. Žinios įgyjamos veikloje, išryškinančioje realybės elementų savybes ir ryšius. Tačiau įvairių veiklos rūšių vaidmuo formuojant žinias yra skirtingas:

Veiklos su daiktais (manipuliavimo ir perkėlimo) – reikia, kad daiktai ir reiškiniai “pademonstruotų“ savo savybes;
Percepsinės (suvokimo ir stebėjimo), – kad tos savybės atsispindėtų žmogaus suvokiniuose ir vaizdiniuose;
Protinės (analizės ir sintezės), – kad jos būtų sugretintos ir iš jų išskirtos bendrosios savybės;
Kalbinės (apibrėžimo ir išvardijimo), – kad tos bendrosios savybės būtų įtvirtintos, abstrahavus jas nuo daiktų ir apibendrinus kaip klasių požymius.

Žinių formavimui reikalingi ir žinių mokymo elementai. Elementus galima išskirti į kelias grupes:

1. Įvairių tam tikros klasės daiktų ar reiškinių demonstravimas (objektus parenkant taip, kad skirtųsi visais požymiais, išskyrus esminius arba atvirkščiai, panašius visais požymiais, išskyrus esminius).
2. Atliekant daiktų ar reiškinių stebėjimus, išskiriant skirtingas jų savybes, struktūras, ryšius, veiksmus.
3. Išaiškintų savybių palyginimas, sugretinimas, priešpastatymas (analizė) (suradimas ir sujungimas savybių, bendrų visiems nagrinėtiems objektams, arba, atvirkščiai, tų, kurios skiria visus vienos grupės objektus nuo visų kitos grupės objektų).
4. Išskirtųjų savybių abstrahavimas.
5. Sąvokos apibendrinimas, taikant terminą įvairiems objektams, turintiems išskirtus požymius.

InfoŽinioms susidaryti padeda informacija. Žinių perdirbimo rezultatai priklauso nuo to, ką būtent objektuose pastebėjo žmogus. Įtakos turi ir veiksniai (Paties objekto sandara; stebėtojo patirtis; Mokymo metodika). Suvoktos informacijos perdirbimas nebūtinai turi būti sąmoningas ir išsamus. Taip pat ne visada žinios susijusios su atitinkamo žodžio supratimu arba vartojimu. Mokymosi medžiagos ypatybės lemia daiktinės, percepsinės ir protinės veiklos, būtinos atitinkamoms žinioms susidaryti, metodus. Norint formuoti teisingas žinias, reikia mokyti protinės veiklos metodų, kuriais aptinkami, išskiriami ir jungiami esminiai nagrinėjamų daiktų ir reiškinių klasių požymiai.

Žinių formavimo mokymo procese etapai:

1. Vaizdiniai ir sąvokos yra difuziniai; jas vartojant nesuvokiama tų požymių, kuriais remiamasi;
2. Išskiriami ir įsisąmoninami kai kurie dažniausiai pasitaikantys, krintantys į akis požymiai, nesuvokiant skirtumo tarp esminių ir neesminių požymių.
3. Išskiriami ir suvokiami esminiai požymiai;
4. Sąvoka siejama su vis didesniu objektų skaičiumi, į ją įtraukiamos galimos tų objektų skirtybės ir konkrečios ypatybės. Žinios gilėja ir tampa apibendrintos.

Daiktų požymių išskyrimas ir atitinkamų žinių formavimas susijęs su bendra ir konkrečia veiklos linkme, jos motyvais ir tikslais, žmogaus patirtimi, jo vertybėmis ir t.t. Būtina, kad požymis būtų reikšmingas.

Procesai gali vykti keliais būdais: 1. konkrečiu praktiniu (bandant įvairiai gretinti objektus, kol randamas teisingas sprendimas) ir 2. abstrakčiu loginiu (negrupuojant, o mėginant logine analize aptikti klasifikacijos principus).

________________________
Daugiau apie tai skaitykite:

Pedagoginės psichologijos objektas ir uždaviniai
Mokymas, mokymasis ir išmokimas (I dalis)
Mokymas, mokymasis ir išmokimas (II dalis)
Mokymo ir auklėjimo vienovė
Asmenybės ugdymo sąlygos
Mokytojo asmenybė
Išmokimas stebint modelį
Mokymosi veiksniai
Įgūdžių formavimas
Mokymasis visą gyvenimą
Mokymasis ir pažinimas

Mokymo ir auklėjimo vienovė

Auklėjimas – asmenybės dorinių, estetinių vertybių, dvasinių poreikių, įsitikinimų, idealų, charakterio bruožų, kultūringo elgesio, įgūdžių, įpročių formavimas, asmenybės vidinio pasaulio ugdymas.

Mokymas – tai pedagoginis procesas, kurio metu mokiniai, vadovaujami mokytojo, įgyja žinių, mokėjimų, įgūdžių. Šiame procese vystosi mokinių pažintinės galios, intelektas, formuojasi pažiūros ir vertybės. Jie yra lavinami ir auklėjami. Tai dvipusis procesas, jungiantis mokytojo veiklą ir mokinių mokymąsi.

Auklėjime lemiamą vaidmenį atlieka praktinė veikla. Ypatingą reikšmę turi mokytojo asmenybė (jo elgesys, apranga). Savo išvaizda (tvarkingumas, pasitempimas) mokytojas irgi auklėja.

Mokymas ir auklėjimas neatsiejami. Jeigu mokytojas moko – tai ir auklėja, yra kaip pavyzdys, kaip modelis. Dominuoja nuostata: „Ko išmokau, tą ir išmokysiu“. Svarbu, kokias mokinių savybes išugdysiu.

________________________
Daugiau apie tai skaitykite:

Pedagoginės psichologijos objektas ir uždaviniai
Mokymas, mokymasis ir išmokimas (I dalis)
Mokymas, mokymasis ir išmokimas (II dalis)
Išmokimas stebint modelį
Asmenybės ugdymo sąlygos
Mokytojo asmenybė
Įgūdžių formavimas
Mokymosi veiksniai

Pedagoginės psichologijos objektas ir uždaviniai

Pedagoginė psichologija – tai mokslas apie tas mintis ir elgesį, kurie susiję su mokymu ir mokymusi, ypač mokykloje, nagrinėja mokymo ir mokymosi klasėje procesus. Ji tiria mokymo ir auklėjimo psichologinius dėsningumus, santykių tarp moksleivių ir mokytojų ypatybes ir panašiai.

Pedagoginė psichologija aptaria žmogaus viltį ir baimę, džiaugsmą ir liūdesį, meilę ir neapykantą, sėkmę ir nesėkmę, stebėtiną aiškumą ir beviltišką sutrikimą. Pedagoginės psichologijos objektas ir užduotis yra galimybė įtakoti psichikos raidą. Ar galima turėti įtakos psichikos ypatumams įvairiuose lygiuose, ar galima keisti tuos dėsnius pažinus? Pedagoginė psichologija kelia sau keletą uždavinių:

1) (kaip) reikia mokyti, kad vaikai suprastų, (apie paskaitų ir aiškinimo metodus);

2) mokytojas skatina mokinius atskleisti tai, kas juose yra geriausia – ekspektacijos (laukimo, tikėjimo) efektas, (apie intelektą ir mokymą per pamokas);

3) mokinio kaip žmogaus supratimas (apie mokinio pažinimo ir asmenybės vystymąsi bei apie individualų mokymą ir atvirąjį ugdymą);

4) mokinių savigarbos ugdymas (apie išmokimą ir mokymą);

5) harmoningumo, humoro ir entuziazmo įtaką mokymuisi (apie mokymo
metodus ir jų taikymą);

6) sąžiningumas (apie testavimą ir vertinimą);

7) mokytojai sudaro sąlygas jausti atsakomybę už savo mokymąsi (apie išmokimą ir motyvaciją, ypač patartina mokytojams naudoti paskatinimus).

Pedagoginė psichologija padeda spręsti problemas mokytojams ir tiems, kurie moko ir auklėja. Ji kartais pateikia tiesioginį sprendimą, dažniausiai padeda rasti dalį sprendimo, pateikia bendrus principus. Pedagoginė psichologija tarnauja mokymui kaip fundamentali (tvirta, patvari, solidi, svarbi) disciplina. Ji paaiškina daug praktinių ugdymo dalykų ir pateikia svarbių minčių apie mokymąsi ir apie šeimos komercinės bei gamybinės veiklos, visuomenės įtaką mokymuisi.

________________________
Daugiau apie tai skaitykite:

Mokymas, mokymasis ir išmokimas (I dalis)
Mokymas, mokymasis ir išmokimas (II dalis)
Asmenybės ugdymo sąlygos
Mokytojo asmenybė
Nesugebėjimo / nenorėjimo mokytis priežasčių tyrimas ir rekomendacijų suformulavimas

Lietuvių vaikų literatūros raidos bruožai (I dalis)

Pirmieji lietuvių vaikų literatūros šaltiniai – katekizme ir elementoriuose. Tam tikrų užuominų į vaikus randama jau ir Mažvydo „Katekizme“. Knygoje įdėtas pirmasis lietuviškas elementorius „Pigus ir trumpas mokslas skaityti ir rašyti“. Čia pateikta trumpa abėcėlė ir skaitymo pratimai. Galima sakyti, kad nuo šio elementoriaus prasideda lietuviškos mokyklos istorija. Ši knyga duoda pradžią ir vaikų literatūros nagrinėjimui, nes joje išryškėja viduramžių pažiūros į vaiką ir jo protą. Kad „Katekizmas“ skirtas vaikams, nurodo žodžiai: „duokit skaityti vaikams“.

Tam tikrų užuominų randama (1595 m.) M. Daukšos ir M. Petkevičiaus (1598 m.) katekizmuose.

Atskiri vaikų prozos elementai rutuliojasi jau specialiai vaikams skirtuose katekizmuose ir elementoriuose (1653 m. bei 1680 m.). Šiuose kūriniuose grožinės literatūros elementų nedaug, vyrauja pamokymai, liepiama klausyti tėvų, o rykštė laikoma vienintele auklėjimo priemone.

Svarbus 1763 m. išleistas elementorius „Mokslas skaitymą rašto lenkiško dėl mažų vaikelių“. Čia pirmą kartą išskiriamos trys skaitytojų grupės: maži, mažiausi ir didieji. Šiame elementoriuje surašyta abėcėlė, skaičiai, malda, pamokymai bei eilėraštis vaikams. Tekstai pateikiami ir lietuvių, ir lenkų kalba. Pažymėtina tai, kad išspausdintas iš lenkų kalbos išverstas metodinis auklėjimo veikalas „Kalėdaitis dėl mažų vaikelių“:

Rykštė dvasia šventa vaikelius mušt rodij.
Rykštė tačiau sveikatos neužvodij.
Rykštė pavaro razumą ing galvą,
Moko poterių ir piktos kalbos gina.
Rykštė tėvams paslušnus daro,
Ožį išvaro, o lotynų moko.
Rykštė nors muša – neslaužys kaulų,
Vaikelius nuturi nuog visokios zlasties.
Rykštė, kad vaikelį motina plaka,
Išgelbės tikrai dūšią jo iš peklos.
Rykštė išmoko ir užsidirbti duonos,
Rykštė vaikelius pavaro ing dangų.
Rykštė visokios cnatos yra mokytoja,
Rykštė ir iš piktų vaikų gerais daro.
Motina kada rykštės ant vaiko gailės,
Virvę ant kaklo jam tada gatavoja.
Pašlovink, Dieve, mokytojus ir tas motinas,
Kurios tvoja rykšte mažus vaikelius.
Pašlovink, Dieve, ir tuos miškus,
Kur rykštės auga kaip ant ilgiausio čėso.
Ant mažo gera yra rykštė beržinė,
O vyresniems botagas arba vytis ąžuolinė,
Žvaigždė vaikams tą kalėdaitį duod,
Dėl to gi jus už tai tegul niekas nebaud.

XVIII a. Lietuvos ekonomika, politika ir kultūra buvo labai nusmukusios, kraštą naikino karai, badas, maras. Katalikybė nugalėjo protestantizmą, daugelis mokyklų perėjo į Jėzuitų rankas, o šie nelabai rūpinosi lietuvių kalbos mokymu. Liaudies švietimas jiems terūpėjo tiek, kiek galėjo padėti platinti katalikybę. Lietuvių kalba laikyta prasčiokų kalba, tad oficiali kalba buvo lotynų arba lenkų.

Taigi, grįžtant prie eilėraščio, minėtina, kad autorius nėra žinomas, manoma, kad pats eilėraštis tėra atpasakotas ar verstas pažodžiui. Eilėraštis sudėtas iš 24 eilučių, nėra sklandus, nedarnaus rimo, eiliavimas atrodo dirbtinis ir primena prozą. Atsižvelgiant į viduramžių pedagogikos reikalavimus, jame atsispindi ano meto mokymo ir auklėjimo privalumai, t.y., šlovinama rykštė. Bendrąja prasme į šį eilėraštį reikėtų žvelgti kaip į pirmąjį didaktinį, pasaulietinio turinio eilėraštį.

Įvairesni vaikų literatūros šaltiniai susiformavo XIX a. pirmoje pusėje. Svarbūs K. Nezabitausko, K. Aleksandravičiaus, S. Daukanto elementoriai. Šie autoriai bandė atsižvelgti į vaikų mokymo savitumą, konkretumą, vaikų skaitymo knygas jie bandė atskirti nuo religinio turinio raštų. Pasirodo pasakėčių leidiniai.

S. Daukantas 1846 m. išleidžia „Pasakas Fedro“, 1851 m. Antanas Tatarė išleidžia pasakėčių knygą „Pamokslai išminties ir teisybės“. Pasakėčių autoriai suvokė, kad gali sudominti vaikus trumpais įvykiais, kurie primena pasaką. Pasakėčios buvo verstos, perkurtos, originalios, tačiau prigijo skaitinių knygose, nes turinys nesudėtingas, kalba liaudiška, personažai gyvi, pamokymai išreikšti per situacijas ir dialogus.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Vaikų literatūros specifika
Lietuvių vaikų literatūros raidos bruožai (II dalis)
Vaikų literatūra nuo 1940 metų (I dalis)
Vaikų literatūra nuo 1940 metų (II dalis)
Vaikų literatūra nuo 1940 metų (III dalis)
Vaikų literatūra nuo 1940 metų (IV dalis)
Vaikų literatūra nuo 1940 metų (V dalis)
Vaikų literatūra 1918 – 1940 metais (I dalis)
Vaikų literatūra 1918 – 1940 metais (II dalis)

Asmenybės ugdymo sąlygos

Kuriant palankias ugdymo sąlygas derėtų atsižvelgti į vaiko gabumus, pomėgius, mokymosi būdus, vaiko pageidavimus ir siūlymus dėl jo paties geresnio specialiųjų ugdymo(si) poreikių tenkinimo. Taip pat pravartu bendradarbiauti ir su tėvais. Jie naudingos informacijos galėtų suteikti jį stebėdami namuose, pastebėti tam tikrus sunkumus ir padėti vaikui ugdymosi procese.

Ugdymo procese daugiausia nuveikti ugdydamas vaiką aišku turės pedagogas. Stebėdamas ugdytinį, jis geriausiai parinks programos temas, kur moksleivis patirs mažiausiai sunkumų, taip pat atitinkamas ugdymo priemones ir būdus.

Pastaruoju metu vis dažniau ir dažniau yra prabylama apie tai, kad specialiųjų poreikių turinčių vaikų integracija mokykloje yra nemaloni vien dėl savo etiketės. Vaikai dažnai jaučiasi nejaukiai, vadinami specialiaisiais vaikais ir todėl sunkiau įsijungia į klasės draugų būrį, nes jaučiasi išskirtiniai, patiria traumą. Remiantis šiuo teiginiu, imta siūlyti dar vieną terminą  – individualieji ugdymosi poreikiai. Taip būtų labiau pabrėžiamas ne išskirtinumas, o individualumas. Individualizuotas vertinimas svarbus individualizuojant ugdymą, t.y. pritaikant ugdymo programą, parenkant tinkamus ugdymo metodus bei priemones.

Vis dažniau vaiko problemų atpažinimas ir specialiųjų ugdymosi poreikių tenkinimas vyksta mokykloje. Tai labai gerai vien dėl to, kad realioje darbo vietoje esantį vaiką yra daug lengviau tirti ir galima objektyviau nustatyti specialiuosius ugdymo poreikius. Pagrindinė informacija gaunama stebint ugdytinį ugdymo procese, minimaliai taikant vertinimo priemones, kuriomis paprastai tampa testai, individualios užduotys. Taip vienu metu vyksta specialiųjų ugdymo(si) poreikių įvertinimas ir jų tenkinimas.

Kad specialiųjų ugdymo(si) poreikių turinčiam vaikui būtų sukurtos palankios jo ugdymo sąlygos, būtina dirbti ne tik pagal pritaikytus metodus ir ugdymo programą, bet dar ir į visą ugdymo procesą įtraukiant specialiuosius pedagogus (jei prireikia – logopedus), moksleivius bei tėvus. Kad vyktų visapusiškas vaiko ugdymas, tėvai turi domėtis vaiko gebėjimais, padėti jam suteikiant pagalbą, su juo kalbėtis apie tai, paaiškinti pagalbos svarbą. Į tokio vaiko ugdymo procesą svarbu įtraukti ir pačius moksleivius, numatant bendrą veiklą, atsakomybę už ugdymo procesą, mokyti pažinti savo ypatumus, individualius poreikius ir mokyti racionalių mokymosi būdų, ugdyti pasitikėjimą. Kada ugdymo procese susijungs nuoširdi pagalba kitiems, kuriems to reikia, pagarba, vienovė ir atsakomybė, tada specialiųjų ugdymo(si) poreikių turinčiam vaikui bus sukurtos palankios asmenybės ugdymo sąlygos.

___________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Specialiųjų ugdymo poreikių samprata
Specialiųjų ugdymo poreikių reikšmė
Specialiojo ugdymo įstatymas – mokyklos veiklą reglamentuojantis dokumentas
Mokymas, mokymasis ir išmokimas (I dalis)
Mokymas, mokymasis ir išmokimas (II dalis)
Mokymo ir auklėjimo vienovė
Asmenybės ugdymo sąlygos
Mokytojo asmenybė
Išmokimas stebint modelį
Žinių formavimas
Mokymosi veiksniai