Maironio eilėraščio „Užmigo žemė“ analizė

Užmigo žemė

Užmigo žemė. Tik dangaus
Negęsta akys sidabrinės,
Ir sparnas miego malonaus
Nemigdo tik jaunos krūtinės.

Neužmigdys naktis žvaigždės,
Nenuramins širdis troškimų;
Dvasia ko ieško, kas atspės,
Kai skęsti ji tarp atminimų!

Aušra saulėtekio nušvis,
Ir užsimerks nakties šviesybės;
Neras tik atilsio širdis:
Viltis nežvelgs į jos gilybes!..

Maironio poezija yra nepasiekiamo grožio ieškojimas.“

V. Daujotytė

Maironis – poetas romantikas, kurio kūrybai būdingas maištas prieš tikrovę, kilnių idealų, jausmo, svajonių kėlimas, individo ir tautos savitumo pabrėžimas bei laisvės, patriotinių motyvų pasireiškimas.

Eilėraščio „Užmigo žemė“ tema aiški. Jos pamatas yra kontrastas – supriešinama mieganti žemė ir negęstančios dangaus akys bei (vėliau) gamta ir žmogus. Kontrastą žymi tezių ir antitezių kaita (pvz.: 1 posmelio 1 ir 2 eilutės ir 3 posmelio 1 ir 2 eilutės). Visame eilėraštyje esama nuoseklaus perėjimo nuo vidaus prie išorės, tačiau tai neužgožia minties aiškumo ir logiškumo.

Šis eilėraštis „Užmigo žemė“ atskleidžia jauno žmogaus širdies troškimus, atsiminimus, vilties perspektyvas bei lyrinio subjekto būseną – taip piešiamas eilėraščio žmogaus paveikslas ir jausmai. Tekstas atveria kitą lyrinio „aš“ gyvenimo sritį – jo psichologiją. Kaip tik čia širdis visiškai neatsiveria gamtos grožiui ir nepaklūsta jos ritmui. Pats eilėraščio pavadinimas rodo tylą, tamsą, ramybę, gamtos harmoniją. Kaip kontrastas visam tam yra eilėraščio žmogaus vidinis pasaulis ir jausmai. Lyrinis „aš “ ramiame nakties fone jaučia vienišumą. Tamsoje jis nieko neregi, tyloje nieko negirdi, nėra, kas atliepia jo neramios, maištingos širdies ilgesį, troškimus ir viltis. Eilėraščio žmogui nesvetimas gamtos pajautimas, tačiau nebūdingas atvirumas visam tam grožiui ir harmonijai. Gamtoje viskas vyksta darniai: naktį keičia diena, dieną – naktis. Gamtos ritmui (kaip jos dalis) nepaklūsta tik jaunas žmogus. Jo širdis ieško, viliasi, svajoja, trokšta, prisimena, jaučia, išgyvena, myli, todėl ir kenčia, bet čia ir ryškus psichologizmas, nes gamta jam neteikia paguodos. Jo širdis pilna nevilties:

Neras tik atilsio širdis:
Viltis nežvelgs į jos gilybes!..

Didelę reikšmę turi minimi žvaigždės, širdies, jaunos krūtinės simboliai. Maironio eilėraštyje jie reiškia nepasiekiamus troškimus, jaunystės vertę, širdis – meilę, kančią, neapykantą, džiaugsmą, viltį, skausmą (vėlgi nuoroda į tragiškumą, nes žmogus ir gamta čia visai nepanašūs, neharmoningi):

Neužmigdys naktis žvaigždės,
Nenuramins širdis troškimų…

Tai sintaksinis intonacinis paralelizmas, kuriuo remiantis parodomas eilėraščio žmogaus stiprumas, nenugalimumas, troškimų svarba. Taip pat eilėraščiui būdingas ir perkėlimas – parodo kalbėjimo svarbą ir minties vientisumą. Vėlgi siejant su lyrinio „aš“ būsena – priešybė žmogaus ir gamtos vientisumui, bendrumui, nes gamta ir žmogus yra tarsi vientisa gija.

Teksto laikas konkretus – naktis, tačiau ne bet kokia: šviesi, žvaigždėta – tai aukštesnių idealų simbolis, reiškiantis aukštybę, siejamą su nepasiekiamu. Galima ir retrospektyva į ateitį bei jos prognozavimas, kada laikas kinta (kaip priešybė atliepia ir kryžminis eilučių rimavimas):

Užmigo žemė <…>
Aušra saulėtekio nušvis…

Tik dangaus negęsta akys sidabrinės <…>
Nemigdo tik jaunos krūtinės.

Galimos dvi erdvės: reali ir transcendentinė. Reali – visa žemės erdvė, o transcendentinė – lyrinio „aš“ vidinė erdvė, kurią galima būtų įvardyti vienu žodžiu „širdis“. Erdvėms būdinga aliteracija eilėraštyje akcentuoja garsinį pradą, kuris suteikia posmams skambesio, tačiau tai nėra muzikalumas ar dainiškumas, o savitumas ir lyrizmas slypi inversijoje.

Eilėraštis „Užmigo žemė“ parašytas jambais, ritmas skambus. Kai kur pasitaiko įsiterpusių tarpkirtinių intarpų, todėl eilėraščio eilėdara silabotoninė, nes yra aiški dėsninga nekirčiuotų ir kirčiuotų skiemenų kaita eilutėse. Galima pastebėti įdomų tarpkirtinių intarpų išsidėstymą 2 posmelyje: čia pirmose dviejose eilutėse jie yra pradžioje, o 2-jų paskutinių – eilučių pabaigoje. Ir dar: 2 ir 4 eilutės baigiasi nekirčiuotais skiemenimis, o 1 ir 3 eilutės – kirčiuotais – tai gal net būtų nuoroda į silabinę eilėdarą (dėsninga skiemenų kaita eilutėse), tačiau šiame eilėraštyje rūpinamasi kirčio principu.

Maironis niekada nežaidžia forma – žodis tarnauja jausmui, svajonės, idealams, maištui išreikšti. Poetinėmis priemonėmis jis neužtemdė minties aiškumo, kas ir nebūdinga romantizmui.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Eilėraštis. Poetinė sintaksė
Eilėdarų rūšys (2)

Literatūrinė kūryba dienraštyje „Ateitis“ (1943 metų pirmasis pusmetis) (3 dalis)

Iš kitų rašiusiųjų minėtini Leonas Narbutas, Algis Elmantas (Jonas Graičiūnas), E. Prielgauskaitė (Antanina Prielgauskienė // Klemensas Prielgauskas), D. Aukselytė, Vytautas Vasaris, Baltis (gal Julius Jonas Bielskis), Stella – Stasys Laucius Laucevičius.

Kai kuriais atvejais, nelabai nesuprantama, kodėl buvo susigalvojami slapyvardžiai ir jais po vienu ar kitu eilėraščiu pasirašinėjama (Aukselytė, Plielgauskaitė), kai tekstai nebuvo politikuojantys, o tik aprašantys gamtą ir asmeninius išgyvenimus. Kita vertus,  „Ateityje“  buvo  spausdinami ir tokie politikos aktualijomis persmelkti tekstai (ypač Stellos slapyvardžiu),  kad pasirašinėti tikruoju vardu būtų buvę neišmintinga.

Neatsitiktinai daugiausiai eilėraščių („Apie užmirštą meilę“, „Blynai“, „Laiškas iš Kremliaus“,  „Linksmos kūmutės“,  „Velykos“,  „Pirma aprilio“, „Gegužės mintys“,  „Apie nešvarą ir parazitus“,  „Žiogai ir skruzdės“) išspausdinęs poetas 1944 metais pasitraukė iš Lietuvos. Jo tekstuose gausu žinomų valstybių atstovų pavardžių, svarbių vietovių pavadinimų, didaktizmo, net lengvos ironijos, kuri sumaišoma su dienos ar mėnesio aktualijomis ir viskas pateikiama kaip pokštas (Priedas Nr. 1.). Kai kada visai atvirai deklaruojamos politikos idėjos, susijusios su Sovietų Sąjunga. Galima matyti ir istorinių įvykių („Laiškas iš Kremliaus“, kurį pasirašo Stalinas):

Su vokiečiais menki juokai,
Kalbėjom atvirai anądien,
Gal asilu mane laikai,
Kad sveikini tuščiais paradais.

Kuklus aš, daug nė neprašau,
Tik antro fronto, kai sau nori.
Kodėl pakelti man vienam
Šio karo smūgių visą svorį?

Maskvoj pakėlėme taures
Ir girtas pažadėjai tankų,
Apmovei. Spjoviau tad ir aš
Į vodevilį Casablankoj.

blynai-stella2

Eilėraščiai nesudėtingi, šmaikštūs ir sklandūs (Priedas Nr. 2). Ketureiliai vienas su kitu sukabinami viena nenutrūkstama istorija, polifoniniu dialogu ar tiesiog tema. Didesnės vertės jie neturi, tačiau galimas dalykas, tuo metu buvo populiarūs neprofesionaliame skaitytojų būrelyje.

Verstinius kūrinėlių tebuvo penketas. Vertimai daryti iš prancūzų (Paul Verlain „Green“), ispanų (Luiz De Gongora  „Žibutės mirtis“) kalbų. Vertė J. Žlabys, A. Šešplaukis – Tyruolis, A. Lastas. Prie eilėraščio „Žygis į šviesą“ (Marie Under) randamas žodis „atpasakojo“ ir pasirašoma A. M. (Antanas Miškinis). Tai nepolitizuotos eilės, tačiau svarbios kaip akcentai, kad domimasi užsienio literatūra bei plečiamas kultūrinis akiratis.

pirma-aprilio1

___________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Literatūrinė kūryba dienraštyje “Ateitis” (1943 metų pirmasis pusmetis) (1 dalis)
Literatūrinė kūryba dienraštyje “Ateitis” (1943 metų pirmasis pusmetis) (2 dalis)
Literatūrinė kūryba dienraštyje “Ateitis” (1943 metų pirmasis pusmetis) (4 dalis)
Literatūrinė kūryba dienraštyje “Ateitis” (1943 metų pirmasis pusmetis) (5 dalis)
Literatūrinė kūryba dienraštyje “Ateitis” (1943 metų pirmasis pusmetis) (6 dalis)

Literatūrinė kūryba dienraštyje „Ateitis“ (1943 metų pirmasis pusmetis) (2 dalis)

POEZIJA

Negalima nepaminėti vienintelio J. Aisčio publikuoto eilėraščio „Prisikėlimas“. Be to, kad esame pripratę prie poeto dainiškosios lietuvių lyrikos tradicijos, čia dar vertėtų pažymėti neįprastą Aisčio kūrybai turinį. Eilėraštis pradedamas kiek netikėtu esamai situacijai žodžiu „PRISIKĖLEI“. Tai, be abejo, nepriklausomybės metų poezija, tačiau išspausdinta kitokiame istoriniame kontekste suskamba daugiaprasmiškai :

Šviesiaplauki brolau, tavo žingsnius žegnoju –
Tu eik – niekas tau jų pastot nevalios…
Ne regėjimas, miela, tavo šviesus rytojus,
Tad, Lietuva, mano tėvyne – valio!

Atsiranda Nemuno, erškėtingo kelio įvaizdžiai, prabylama apie praeitį ir apie tikėjimą išlikimu: „Mes žinojom, tėvyne, kad netekusi žado / Krūtinėje viltį ir kerštą kaupei / Taip senovės garbės ir kelių nepraradus / Ėjai tais keliais erškėtingais, raupiais…“ .

F. Kiršos eilėraštyje „Senelis ir senelė“ plėtojama dviejų senų žmonių gyvenimo idilės vaizdelis, prabėgusi jaunystė bei laimės dienos, bet nuolat akiratyje atsiduria kryželio, vagonų ir traukinio motyvai, kreipiantys skaitytojo dėmesį į trėmimus. Senelių trobelė pridengiama šešėliu, kuris krinta ir ant lekiančiu traukiniu jaunų žmonių.

Vagonai prašvilpė pro šalį,
Apsėjo žiežirbos trobelę…
Du jaunu veidu šmėstelėjo…
Geltonus plaukus taršė vėjai…“

Regis, jau nieko nelieka: nei jaunystės, nei praeities, svajonių, jausmų, bet „traukiniai vis lekia, lekia…“.

Labiausiai pagal eilėraščių nuotaikas ir juose skanduojamas mintis galima priešinti T. Tilvytį (eil. „Su tavim“) ir B. Buivydaitę („Negyvas Nemunas“). Tilvyčio eilėraščiui būdingas patosiškas tonas ir viltinga kalba, tokie įvaizdžiai kaip tamsi naktis, kraujas, ūkana, aidas, skaidresnis rytojus, vilties nepraradus tauta, piliakalniai, milžinų karta, primenanti liaudies dainas apie karą, o Buivydaitės poezija pulsuoja ramumu ir vidine gyvybe:

Juo tamsesnė naktis, – juo aušta skaidresnis rytojus –
griuvėsiuos iš naujo pakils vėl artojas! (T. Tilvytis)

Žiūrėkite, štai Nemunas negyvas!
Krūtinę jo primygo metriniai ledai,
Ir vėjai traukia šermeninę gaidą…
Visa vaga – vieni balti žiedai… (B. Buivydaitė)

Kaip matyti, Tilvytis kreipia savo eiles ideologijos link, tuo tarpu Buivydaitė apsiriboja gamtos ir žmogaus temomis. Visa tai galima aiškinti ne tik eilėraščio tekstais, kurie kartais kalba daugiau, bet jau net ir žinant Tilvyčio biografiją, daugelis faktų tampa aiškūs. Galima paminėti kai kurias šiuo atveju svarbias detales: 1941 hitlerininkų trims mėnesiams poetas buvo uždarytas Pravieniškių koncentracijos stovykloje, todėl visai nekeista, kad po šio įvykio buvo užsišifravęs ir spaudoje savo tekstus pasirašinėjo K. Akmenėliu.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Literatūrinė kūryba dienraštyje “Ateitis” (1943 metų pirmasis pusmetis) (1 dalis)
Literatūrinė kūryba dienraštyje “Ateitis” (1943 metų pirmasis pusmetis) (3 dalis)
Literatūrinė kūryba dienraštyje “Ateitis” (1943 metų pirmasis pusmetis) (4 dalis)
Literatūrinė kūryba dienraštyje “Ateitis” (1943 metų pirmasis pusmetis) (5 dalis)
Literatūrinė kūryba dienraštyje “Ateitis” (1943 metų pirmasis pusmetis) (6 dalis)

 

Literatūrinė kūryba dienraštyje „Ateitis“ (1943 metų pirmasis pusmetis) (1 dalis)

Šiame straipsnyje pamėginta išsamiau aptarti dienraštyje „Ateitis“ Antrojo pasaulinio karo laikotarpiu spausdintą literatūrinę kūrybą ir visa, kas susiję su ano meto kultūros plėtote (kai kada dėl gausaus spaudinių kiekio apsiribota tik sausio mėnesio publikacijomis).

Vokiečių valdžiai uždarius Lietuvos aktyvistų fronto laikraštį „Į laisvę“, mažai žinomas, bet apsukrus ūkininkų spaudos žurnalistas Bronius Daunoras gavo leidimą leisti ir redaguoti dienraštį „Ateitis“. Laikraštį spausdino spaustuvė „Žaibas“. Šį dienraštį, kaip ir daugelį šiandieninių laikraščių, sudarė įvairūs publicistikos skyreliai. Lygia greta su visuomenės aktualijomis jame buvo spausdinama daugiau kaip dvidešimties autorių kūryba. Literatūrai jame buvo skirtas trečiasis puslapis (tiksliau, vadinamoji jo atkarpa). Nors atrodytų, kad tai nemažai, žinant, jog laikraštis nesiekė net dešimties puslapių, tačiau net ir trečiame puslapyje lygia greta su poezijos, prozos kūriniais buvo spausdinami ir įvairūs straipsniai apie visuomenės aktualijas ne kultūros klausimais.

Apžvelgus tik sausio mėnesio numerius pastebima, kad nuo mėnesio vidurio trečiajame puslapyje epizodiškai atsiranda antraštė „Raštas ir menas“. Čia jau išties yra tik kultūrai ir literatūrai skirti straipsniai, o šalia spausdinama ir literatūrinė kūryba, nukeliama į ketvirtą laikraščio puslapį.

POEZIJA

Kaip minėta, dienraštyje  „Ateitis“  1943 metais buvo spausdinama daugiau nei dvidešimties autorių (prozininkų, poetų,  visuomenės veikėjų ir kt.) poezija. Čia galima rasti Leonardo Žitkevičiaus, Vyto Kalantos,  J. Baltrušaičio, B. Buivydaitės, Aldonos Nasvytytės, Adomo Lasto, Danutės Aukselytės (dabar Danutės Aukselytės-Ruzgienės), Vytauto Vasario (Vytauto Endziulaičio), Alg. Elmanto (Jono Graičiūno), Leono Kuodžio, Pr. V. Būdvyčio, Leono Narbuto, E. Prielgauskaitės (Antaninos Prielgauskienės), Balio Gaidžiūno, Alės Sidabraitės, J. Aisčio, K. Akmenėlio (T. Tilvyčio), Fausto Kiršos, K. Binkio ir kitų eilėraščių. Kai kurie bendradarbiai pasirašinėjo slapyvardžiais. Daugelis jų šiandien jau išaiškinti. Tačiau  šiame darbe  į slapyvardžius bus atsižvelgta tik  tiek, kiek tai bus naudinga aptariant  atskirus  kūrinius,  o  daugiausia  dėmesio  skiriama  tekstams.

Kaip matyti iš tuo metu rašiusiųjų pavardžių, daugelis ir šiandieninėje mūsų literatūros istorijoje yra gerai žinomi autoriai  (J. Baltrušaitis,  B. Buivydaitė,  J. Aistis, F. Kirša,  K.  Binkis,  T.  Tilvytis). Tad jų kūrybą  pirmiausia  ir  bus  pabandyta  apžvelgti.

1943 metų pirmąjį pusmetį randame J. Baltrušaičio eilėraščius „Vilties stebuklai“  ir „Dulkės ir žvaigždės“. Į akis iš karto krinta saviti įvaizdžiai – tai viltis, klajoklis žemė, juoda duona, tik lietuviams būdingi atributai kanklės, klėtis, pirkia. Žinant, kad 1943 metai – tai dar vokietmetis, negalima būtų sakyti, jog labai akivaizdžiai eilėraščiais propaguojamas koks nors išsivadavimas iš okupantų ar protestas,  tačiau jau ryškėja viltis:

Bet išsipildys, kas žadėta,
Ir sužaibuos tiesa didžioji –
Todėl ne veltui tu vaitoji <…>  (apie Lietuvą).

Eilėraščiai „Pavasariška“, „Kaime“ perspausdinti iš K. Binkio kūrybinio palikimo. „Pavasariškoje“ prabylama lyg apie atgyjančią gamtą ir žmogų, tačiau tokie vaizdiniai atsiduria plačiame interpretacijų lauke. Abu eilėraščiai skanduoja savotišką pavasarį ir kartu: „linksmina liūdną artojų, / Ir žada jam šviesų rytojų / Ir viltį geresnių laikų.“.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Literatūrinė kūryba dienraštyje “Ateitis” (1943 metų pirmasis pusmetis) (2 dalis)
Literatūrinė kūryba dienraštyje “Ateitis” (1943 metų pirmasis pusmetis) (3 dalis)
Literatūrinė kūryba dienraštyje “Ateitis” (1943 metų pirmasis pusmetis) (4 dalis)
Literatūrinė kūryba dienraštyje “Ateitis” (1943 metų pirmasis pusmetis) (5 dalis)
Literatūrinė kūryba dienraštyje “Ateitis” (1943 metų pirmasis pusmetis) (6 dalis)