Juozas Tumas – Vaižgantas

Juozas Tumas – Vaižgantas – daug nusipelnęs prozininkas, publicistas, ryškus ir savitas lietuvių literatūros kūrėjas, uolus politikos veikėjas. Jis surinkęs visus spaudos „gadynės“ faktus, kurie buvo beišnykstą, prisidėjo prie muziejaus atidarymo.

Juozas Tumas – Vaižgantas gimė 1869 m. rugsėjo 20 d. Maleišiuose, pasiturinčių ūkininkų šeimoje, kurioje buvo dešimtas ir pats jauniausias vaikas. Kai 1919 m. buvo atkurta nepriklausomybė, jam buvo 49 – eri. Jis augo spaudos draudimo metais. Vaižgantas mokėsi Daugpilio realinėje gimnazijoje, vėliau, 1888 m. rudenį, įstojo į Kauno kunigų seminariją. Lietuviškumo pagrindus gavo šeimoje, nes mokyklos ir studijų metais rašyti bei skaityti sava kalba buvo drausta. 1893 m. lapkričio 28 d. įšventintas kunigu ir paskirtas vikaru į Jelgavą, vėliau dėl nesutarimų su kunigais perkeltas į į Mosėdį.

VaižgantasJuozas Tumas – Vaižgantas buvo vienas iš „Tėvynės sargo“ išleidimo iniciatorių ir vienas iš redaktorių. Taip pat bendradarbiavo su vietos knygnešiais, rūpinosi slapta draugija, esant reikalui gaudavo draudžiamos spaudos, kurią platindavo ir iš kurios mokė vaikus skaityti.

Iš viso to, kas apie Vaižgantą žinoma, galima teigti, kad jis išryškina dvi tautiškumo tendencijas, t.y. pats tautiškumo pagrindus gavęs iš šeimos išsiugdė ir lietuviškumą (šioje vietoje minėtini ir Basanavičius, ir Žemaitė, P. Bi, L. Pelėda, Š. Ragana bei V. Kudirka, kuris tik pats sau pripažino esąs lietuvis ir ėmė leisti laikraštį, kuriame pats prirašė visą „Tėvynės varpų“ skyrių.). Buvo būtina prikelti tautą, pažemintą lietuviškai ir tautiškai. Toks kaip tik ir buvo Vaižganto užmojis ir noras. Visa jo proza yra susijusi su tuo, kad žmogus turi būti nuo visko laisvas.

Vaižganto gyvenime susikryžiavo du skirtingi dalykai – tai jo sangviniškas temperamentas (gyvybingumas, valingumas) ir pastangos jį pažaboti – darbas kunigų seminarijoje. Svarbi Vaižgantui ir asmens laisvė bei neliečiamybė. Jis negalėjo pakęsti pažeminimų ir įsakinėjimų, tad dėl to jis dažnai buvo perkeliamas vis į kitas parapijas. Vaižgantas dažnai nepaisė įprastų elgesio normų, klausydamas impulsų, pasiduodamas emocijoms. Prie viso to prisidėjo ir dvarininkų lenkomanų skundai. Taigi, 1898 m. Vaižgantas perkeliamas vikaru į Kulius, kur įsitraukė į knygnešių veiklą ir slaptųjų mokyklų kūrimą, leido laikraštį „Žinyčia“, o 1901 m. iškeliamas į Micaičius, po 10 mėnesių – į Vadaktėlius. Dažnai buvo kilojamas dar todėl, kad būtų sutramdomas lietuviškumas, tačiau Vaižgantas tik įrodė, kad aplinką kuria pats žmogus – visus tuos pakraščius, į kuriuos buvo perkeliamas, jis tik pažadino.

Rašytojas visiškai nepaisė, su kuo dirba, jam rūpėjo įsitikinimai, jis atkakliai siekė tikslų. 1919 metais yra bendradarbiavęs su Kapsuko valdžia, kuri buvo paskelbus konkursą leisti vadovėlius, taip pat bendradarbiavo leidžiant laikraščius. Kai valdžia pareikalaudavo visko atsisakyti, Vaižgantas kuriam laikui paklusdavo, vėliau vėl tęsdavo pradėtus kultūros darbus. Jam atrodė, kad kultūros labui gali dirbti net ir kunigas. Jam rūpėjo bendram labui tikslui sujungti visus inteligentus, nesvarbu, kokių pažiūrų jie bebūtų.

Vaižgantui priimtini buvo laisvi ir atsakingi žmonių santykiai, bet jis niekada nepasisakė už hierarchiją. Jis nuolat akcentavo sprendimų laisvę, teigė, jog pasitikėjimas daug labiau įpareigoja. Svarbi buvo ir pareiga bažnyčios mokymui.

Atgavus spaudą, imtos leisti „Vilniaus žinios“, kurių redaktoriumi, vyriausybei sutikus, buvo paskirtas Vaižgantas. 1907 m. laikraščio leidimas buvo sustabdytas, bet Vaižgantas ėmė leisti kitą laikraštį. Dėl negatyvių straipsnių apie kai kuriuos kunigus jis buvo ištremtas iš Vilniaus į Laižuvą ir paskirtas jos klebonu. Tuo pačiu metu vyko ir į Ameriką „Saulės“ draugijos reikalais, kurioje praleido tris mėnesius, o grįžęs parašė knygą apie emigrantų gyvenimą.

Neilgai Laižuvoje išbuvęs, 1914 m. atleistas iš klebono pareigų. Po šio įvykio išvyko į Rygą, kur dirbo „Rygos garso“ redakcijoje. Kiek vėliau įsijungė į politinę veiklą: įkūrė Tautos pažangos partiją, dalyvavo Rusijos lietuvių seime ir pasaulio lietuvių konferencijoje Stokholme. 1920 m., kai vyko rinkimai į pirmą seimą, Vaižgantas važinėjo po kaimus ir aiškino žmonėms, kodėl reikia balsuoti.

1918 m. grįžo į Lietuvą ir Vilniuje dalyvavo kultūrinėje veikloje, 1920 m. persikėlė į Kauną, buvo įvairių laikraščių redaktorius. 1922–1929 m. Lietuvos universitete dėstė lietuvių literatūros istoriją, o 1924 m. Vaižgantui buvo suteiktas docento vardas, vėliau ir garbės daktaro laipsnis.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Klasikinė literatūra vaikams
Juozo Tumo – Vaižganto kūryba
“Velykinės nuodėmės“ psichologiškumas
J. Tumo – Vaižganto beletristika ir grožinė kūryba
Juozo Tumo – Vaižganto publicistika

Emigracijos tema XXI a. pradžios prozoje

Apžvelgiami kūriniai: A. Šileikos „Bronzinė moteris“, A. Matulevičiūtės „Ilgesio kojos“, B. Jonuškaitės „Baltų užtrauktukų tango“.

◊   ◊   ◊

Emigracijos tema Lietuvai niekada nebuvo svetima, jau XX a. pr. Krėvė parašė apsakymą pavadinimu „Vis toji Amerika, kad ji prasmegtų“, Lazdynų Pelėda apysakose „Klajūnas“, „Vanka“ vaizdavo emigraciją kaip viską žlugdantį, atimantį vertybes reiškinį. O kaip emigracijos tema vaizduojama šiuolaikinėje literatūroje? Kas yra emigracija XXI a. pradžioje?

Emigracijos sąvokai pavadinti lietuviai turi net keletą žodžių, t.y. emigracija, išeivija, egzilis, diaspora. Išeivija dažniau vadinami pokario laikų išeiviai, o tikrieji emigrantai suvokiami kaip pastaruosius dešimtmečius emigravę, dėl ekonominių tikslų.

XX a. literatūroje dar matome stiprų tautiškumo, prarastos tėvynės motyvą literatūroje, sakralizuotą agrarinę kultūrą, žmogus dar tapatina save su gimtąja kalba ir savo kraštu. Nuo Nepriklausomybės atkūrimo lietuvių literatūra vis plačiau įsijungia į pasaulinį kultūros procesą.

Emigracijos tema XXI a. pr. literatūroje vaizduojama ypač nyki, dramatiška. Čia susijungia skirtingos kultūros, pasaulėžiūra. A. Šileikos romane „Bronzinė moteris“ pasakojama apie kaimo vaikino Tomo Stumbro ieškojimus Paryžiuje. Tomas Stumbras emigracijoje pirmiausia siekia išsilaisvinti iš lietuviškos kultūros, jis gėdijasi savo aistros lietuviškiems Dievams ir siekia jos atsikratyti, tačiau paradoksas: būtent sugrįžimas į lietuvišką kultūrą, jos suliejimas su tarptautiniais meno standartais suteikia jam taip lauktą progą išgarsėti. Tačiau romanas baigiasi tragiškai, autorius parodo jog emigrantas – žmogus be vietos, Tomas apkaltinamas žmogžudyste ir jam nieko nelieka tik bėgti, nes Paryžiuje jo niekas neapgins.

Dar vienas tragiškai pasibaigęs XXI a. pr. romanas emigracijos tema- B. Jonuškaitės „Baltų užtrauktukų tango“. Pati rašytoja ne emigrantė, tačiau bando rašyti emigracijos tema. Emigracija čia įsukama į buitiškumą, suvokiama kaip socialinė dabarties aktualija. Kai kurie šią knygą vadina ir emigracijos gidu. Tarp „baltų užtrauktukų“ t.y. amerikiečių šypsenų, vaizduojama sunki emigrantų dalia – svajonių šaly, kur pagrindinė herojė, kovodama su vėžiu, pati juo suserga ir jos sūnus apkaltinamas žmogžudyste. Romanas įdomus ir keistas tuo, jog čia su išgalvotais personažais gyvena realūs asmenys Liūnė Sutema, Alė Santarvienė. Galbūt žurnalistinis romano tipas autorei padeda atspindėti judrią dabarties tikrovę, emigracinę realybę, kurioje ir dominuoja buitiškumas.

B. Jonuškaitė, A. Šileika dar rodo tradicinį požiūrį į emigraciją, sunkią emigranto dalią. Vis dar daug dėmesio skiriama buitiškumui, dominuojančioms socialinėms problemoms bei darbiniams rūpesčiams. Kitoks žvilgsnis į emigraciją man pasirodė A. Matulevičiūtės novelių romane „Ilgesio kojos“. Autorė tyrinėja „svetimo“ situaciją Paryžiuje. Autorė nesivelia vien į buitiškumą, ji bando perteikti tai, kas vyksta žmonių sielose, emigranto gyvenimo dvasią, bandymą prisitaikyti ir atrasti save. Prastai jaučiasi knygoje ne tik pagrindinė herojė, multikultūrinėje visuomenėje sunku prisitaikyti ir kitiems knygos herojams. Multikultūriniame Paryžiuje regime skirtingas kalbas, religijas, elgesio modelius, skirtingų valstybių atstovus,  tai ir formuoja skirtingumo, kitoniškumo efektą knygoje. Visi skirtumai – kalbiniai, socialiniai, kultūriniai ir psichologiniai knygoje vaidina labai svarbų vaidmenį santykyje su išoriniu pasauliu ir pačiu savimi. Emigracija čia ne visada yra veiksmas, ji gali būti suvokiama ir kaip savijauta.

Emigracijos temą tyrinėti galime remdamiesi ir  literatūros aksiologijos teorija, tačiau šiuolaikinė literatūros aksiologija yra labai subjektyvi. XX a. kūriniuose emigracijos tema dominuoja rūpestis dėl savos kultūros, tradicijų nuvertinimo, apskritai – tautiškumo. XX a. rašytojai literatūroje sukūrė jiems svarbią vertybių sistemą, deja, šiandieninėje prozoje emigracijos tema, jaučiama vertybių krizė, hierarchinė vertybių sumaištis. Tautinis charakteris, kaimo tradicija, nacionalinės kultūros vertybės lieka XX a. Šiandieninėje literatūroje emigracijos tema regime, pirmiausia, žmogų – individą, kuris bando prisitaikyti visuotinėje globalizacijoje.  XXI a. literatūroje emigracijos tema jau nerandame  apibrėžtų pasaulio vertybių. Šiuolaikinei literatūrai emigracijos tema svarbi dekonstrukcija, ji siekia suardyti, sugriauti dabartinius mitus apie emigraciją, perteikti nepagražintą emigranto realybę.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Dekonstrukcija (I dalis)
Dekonstrukcija (II dalis)

Straipsnio autorė A. Šulinskienė

Realistinės vaikų literatūros tendencijos XX a. II pusėje (II dalis)

Knygą „Smarkuolė Gilė Hopkins” (1978 m.) apie mergaitę, kuri ieškojo mamos, galima apibūdinti kaip tipišką „socialinio realizmo“ pavyzdį.

Ją būtų galima skirstyti į dvi dalis: gyvenimas iki susitikimo su Troter ir gyvenimas su Troter. Iki atvykimo pas šią moteriškę apie Gilės gyvenimą skaitytojas sužino tik iš nuotrupų: per tris metus mergaitė pakeitė tris šeimas. Gilė yra atžagari, stipri, nepriklausoma, akiplėša bei storžievė (tik iš pirmo žvilgsnio) ir tai regis yra visai pateisinama – ji nenori prie nieko prisirišti, nes gali greit visko netekti. Su savimi Gilė nuolat turi mamos nuotrauką ir visada tiki, kad sulauks laimingos pabaigos, kai vieną dieną pasirodys jos mama ir ją pasiims. Vienišumas ją paverčia smarkuole ar net pabaisa. Gilė mano esanti nepaprastai išradinga ir gudri, įsitikinusi, kad kiekvieną sugebėtų lengvai apgauti, kad jai nė vienas nereikalingas ir į visus nusispjauti. Tačiau skaitytojas iš karto pajunta, kaip lengvai Gilė yra pažeidžiama ir kaip greitai ji prisiriša prie Troter (antroji knygos dalis) prie bejėgio įbrolio ir aklojo kaimyno. Pamažu storulė Troter, protiškai atsilikęs mažylis ir keistuolis invalidas tampa Gilei artimesni už gimines, tad pasirodžius mamai, kai jau Gilė visai to nesitiki, įvyksta persilaužimas – mamos paveikslą sugriauna karti tiesa, iškyla pasirinkimo dilema.

„Smarkuolė Gilė Hopkins“ atskleidžia nereikalingo vaiko išgyvenimus, žavi charakteriu, knyga parodoma, kaip paauglišką atšiaurumą ir užsispyrimą nugali tikra ir gili suaugusiojo žmogaus meilė. Už šią knygą autorė taip pat apdovanota Nacionaline knygų premija.
Iš viso K. Paterson yra sukūrusi daugiau kaip 12 apysakų bei romanų, išleidusi 2 apysakų rinkinius, keletą paveikslėlių knygų.

Antiherojaus vaizdavimo tradicija šiandien ryški visoje vaikų literatūroje. Ryškiausias to pavyzdys danų rašytojo Bjarne’s Reuterio knyga „Busterio pasaulis“ apie „kitokį“, nepritampantį aplinkoje ir nesuprastą vienišą vaiką.

Pagrindinis herojus – maždaug 11–13 metų paauglys, į visas puses styrančiais plaukais, per didele burna. Jo kojinės – raudonais, geltonais, žaliais, mėlynais ir juodais dryžiais, kelnės iki pusės blauzdų, marškiniai su Havajų motyvais, berniukas nuolat nešioja kepurę. Galima tik pridurti, kad herojus neatitinka suaugusiųjų stereotipų, todėl meniškos sielos Busteris daugumos stereotipiškai mąstančių mokytojų lieka nesuprastas ir pirmiausia jis yra nevykėlis, netinkamas nė gatvėms šluoti.

Berniukas Busteris kilęs iš neturtingos šeimos, tarp bendraamžių jis yra atstumtasis ir vienišius. Busteris nepritampa dėl kitų priežasčių – vaikams jis atrodo nelaimėlis. Jis vis atsiduria ne vietoje ir ne laiku, jis kur nors užkliūva, nuvirsta, netyčia įspiria, jam ir mokslai nesiseka, jis vėluoja į pamokas.

Tačiau Busteris daug kuo domisi. Jis kovoja už save rodydamas fokusus ir elgdamasis kitaip, nei visi vaikai. Vienas bendraamžis Kurtas, storulis iš gretimos klasės, kuris irgi visada vaikštinėja vienas, Busteriui yra palankus, nes ir jis dėl kitokios savo išvaizdos yra atstumtasis.

Bendraamžių patyčias atsveria šilti ir nuoširdūs brolio ir sesers santykiai. Busteris, pats būdamas atstumtasis, atjaučia ir seserį Ingeborgą, kuri dėl savo raišumo taip pat yra kitokia. Pilnavertiškumo jausmą, pasitikėjimą savimi, berniukui grąžina ir surastas darbas pieninėje.

Kaip ir Katherinos Paterson knygose, taip ir šioje esama skaudžios mirties. Busterį sukrečia Ponios Larsen mirtis. Tik su ja viena jis galėdavo kalbėtis įvairiausiomis temomis, rodyti jai fokusus ir linksminti savo pokštais, ir ji berniuką suprato. Susidūręs su jam artimo žmogaus mirtimi, Busteris surimtėja ir suauga. Įvykusį lūžį rodo ir pasikeitęs berniuko elgesys.

Busterio paveikslas nepaprastai spalvingas, komiškai įtaigus,psichologiškas ir dvasiškai gilus. Svarbiausia, kad Busteris patenkintas savo gyvenimu. Knyga išskirtinė, nes joje nėra pesimizmo.

___________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Realistinės vaikų literatūros tendencijos XX a. II pusėje (I dalis)
Vaikų literatūra: terminas ir funkcijos
Klasikinė literatūra vaikams
Folkloriškosios literatūrinės pasakos gimimas
Originalioji literatūrinė pasaka (I dalis)
Originalioji literatūrinė pasaka (II dalis)
Romantizmas vaikų literatūroje

Realistinės vaikų literatūros tendencijos XX a. II pusėje (I dalis)

Realistinio tipo vaikų ir paauglių literatūros klasifikacija – keblus dalykas. Galima bandyti skirstyti į berniukų literatūrą ir mergaičių literatūrą, bet šis skirstymo principas nėra tinkamas kalbant apie šiuolaikinę literatūrą. Tikslingiausias skirstymas remtųsi perėjimu nuo išorinio veiksmo į psichologines problemas.

Minėtinas rašytojas Erikas Kestneris, rašęs apysakas su ryškia intriga ir detektyvo pradmenimis, taip pat Astrida Lindgren (visas vardas ir pavardė – Astrid Anna Emilia Lindgren (1907 – 2002 m.); žymi švedų vaikų rašytoja) ir jos knygų trilogija apie seklį Kalį Bliumkvistą. Viena iš ryškiausių literatūros tendencijų – idiliškos vaikystės vaizdavimas, gėrėjimasis ja kaip gražiausiu tarpsniu.

Neproblemiškos idiliškos vaikystės vaizdą kūriniais perteikia ir norvegų rašytoja Anna – Catharina Vestli, parašiusi septynių knygų ciklą, prasidedantį knyga „Tėtis, mama, aštuoni vaikai ir sunkvežimis“. Apysakos fabula pabrėžtinai nesudėtinga, tai buitiniai šeimos gyvenimo vaizdai, draugiškumo, santarvės atmosfera, kasdienybės nuotykiai ir skurdus gyvenimas, kuriuo autorė rodo, kad namų jaukumui sukurti prabangos nereikia. Autorė nekuria sudėtingų problemų, charakterių, bet poveikį daro šeimos darna. Knyga skirta iki mokyklinio amžiaus vaikui.

Danų rašytoja Dortė Roholtė taip pat priskiriama prie realistinio tipo vaikų ir paauglių literatūros su knyga „Vasara vaiduoklių viešbutyje“. Apysakos centre – išsiskyrusios šeimos mergaitė Ana ir jos vasaros atostogų draugas Džonis. Autorė negvildena pusnašlių problemos, bet kaip tik su lengvu šypsniu pasakoja vaikų nuotykius. Knyga stilistiškai lengva – tai smagios idiliškos vaikystės proza.

Pamažu literatūroje ima gilėti psichologizmas, randasi tokios temos, kaip noras turėti tėvus, iškyla nereikalingo, pamesto vaiko paveikslas. Būtent tokia atstumtoji yra Katherinos Paterson „Smarkuolė Gilė Hopkins“.

Katherina Paterson gimė ir augo Kinijoje, misionierių šeimoje, krikščioniškoje aplinkoje. Skaityti pradėjo vos keturių – penkių metukų ir gražiausiomis knygomis laiko „Mikę Pūkuotuką“, Čarlzo Dikenso, Beatričės Poter knygas. Labiausiai mėgo Levą Tolstojų.

Antrojo Pasaulinio karo metais apsigyveno JAV ir ten studijavo anglų kalbą ir literatūrą, taip pat ir Bibliją, po to metus dirbo mokytoja kaimo mokykloje, turėjo svajonę būti misioniere Kinijoje. Tačiau gyvenimas pasisuko kita vaga: grįžusi metams į Niujorką sutiko Džoną Patersoną ir 1962 m. už jo ištekėjo. Juodu užaugino keturis vaikus: du iš jų buvo įsivaikinti; taip Paterson labiau pažino vaiko ir paauglio psichologiją bei tarpusavio santykius. Pamažu ėmė rašyti ir taip įsitraukė į kūrybą.

Į lietuvių kalbą išverstos vos kelios autorė knygos: apysakos „Smarkuolė Gilė Hopkins“, „Tiltas į Terabitiją“ ir „Kaip ir žvaigždės“. Apysakomis autorė vaizduoja atstumtus vaikus. Katherinos Paterson kūrybai būdingas vadinamasis socialinis realizmas ir subtilus psichologizmas. Autorė teigia, jog knygomis vaikai turi patirti visą gyvenimo spalvų spektrą, tad kūriniuose paprastai vaizduoja pasaulį, kuriame tėvai palieka vaikus, arba jais nesirūpina, todėl vaikai yra vieniši. Knygose atstumti vaikai netampa mylimi ir laimingi. Ypatingas dėmesys skiriamas tėvo figūrai, tai yra nulemta Paterson tėvo paveikslo (jos tėvas visada būdavo užsiėmęs, tad mergaitė jautėsi vieniša).

Už knygą „Tiltas į Terabitiją“ (1977 m.) buvo įteiktas Njuberio medalis. K. Paterson pasinaudoja anksčiau literatūroje „draustomis“ temomis – pirmą kartą vaizduojama reakcija į mirtį, aprašomas kaltės jausmas ir apmąstoma Dievo rūstybė. Čia vaizduojama berniuko ir mergaitės draugystė ir dvasiniai išgyvenimai žuvus artimai draugei. Nors Terabitijoje viskas įmanoma ir čia nėra vienatvės, realybė daug sudėtingesnė.

Rašytoja nesiūlo vaistų nuo artimųjų mirties sukelto šoko, ji vaizduoja tikrą draugystę ir tapimą suaugusiu. Terabitijoje viskas įmanoma, vaikai darniai sutaria, papildo vienas kitą. Žaisdami jie atranda save, realizuoja svajones, išbando tai, kas iki tol buvo nauja, kol vieną dieną skubant į Terabitiją, šokdama per įsiaudrinusią srovę, Leslė praranda pusiausvyrą, virvė nutrūksta ir mergaitė užsimuša. Tuo tarpu jos žaidimų draugui Džesui sunku suvokti, kad jo Leslės jau nėra. „Džesas turi pereiti keletą vaikų psichoterapeutams gerai žinomų pakopų. Pirmiausia jis atsisako patikėti mirtimi, vėliau negali atleisti Leslei „išdavystės” – juk paliko jį likimo valiai.

Tačiau romanas nėra tik dvasinių vaiko išgyvenimų aprašymas.  Galima sakyti, kad „Leslė romane atlieka „vedlės“, lydinčios herojų jo kelionėse ir atveriančios jam naujus horizontus, vaidmenį. Ir pats Džesas suvokia tai sakydamas: „Galbūt Terabitiją – tai pilis, į kurią ateini tam, kad tave įšventintų į riterius. O vėliau laikas eiti toliau“. Realizmo lygmenyje Leslės mirtis tragiška, o simboline prasme jos vaidmuo užbaigtas. To, ką Džesas iš jos gavo, niekas iš jo negalės atimti. Be to, savo išmintimi jis pasidalys su kitais – štai romano pabaigoje jis stato tiltą per upę ir kviečia savo sesutę tapti naująja Terabitijos karaliene.

___________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Realistinės vaikų literatūros tendencijos XX a. II pusėje (II dalis)
Vaikų literatūra: terminas ir funkcijos
Klasikinė literatūra vaikams
Folkloriškosios literatūrinės pasakos gimimas
Originalioji literatūrinė pasaka (I dalis)
Originalioji literatūrinė pasaka (II dalis)
Romantizmas vaikų literatūroje

Filosofinė – poetinė pasaka (I dalis)

Filosofinė – poetinė pasaka sudėtinga, išsiskiria patraukliais siužetais, simbolinių detalių gausa, spalvingomis metaforomis ir siužetinėmis situacijomis, kurios rodo antrą erdvę – potekstę.

Janušas Korčakas – tai lenkų rašytojas ir gydytojas. Tikrasis Janušo Korčako vardas – Henrikas Holdšmitas. Jis gimė 1878 metais Lenkijoje inteligentiškoje, pasiturinčioje žydų šeimoje. Visą gyvenimą Henrikas Holdšmitas jautėsi esąs lenkas, tačiau atėjus laikui sąmoningai pasirinko tragišką žydo likimą (mirė 1942 m.).

Henriko tėvas buvo žinomas Varšuvos advokatas, tad vaikas augo be rūpesčių, kol vieną dieną šeimos maitintojas susirgo psichikos liga ir buvo paguldytas į ligoninę, iš kurios jis namo negrįžo. Tai buvo šeimos nuskurdimo priežastis. Paūgėjęs Henrikas vertėsi repetitoriaus paslaugomis, taip pat mokėsi medicinos. Baigęs mokslus pradėjo rašyti poeziją, publicistiką, prozą… kaip tik tada ir gimė mintis susigalvoti pseudonimą Janušas Korčakas.

Tapęs garsiu gydytoju praktiku Korčakas apsisprendė įgyvendinti savo mintis apie vaikų auklėjimą, tad 1908 m. įsitraukė į labdaringą organizaciją „Pagalba našlaičiams“. Būdamas 29 – erių metų apsisprendė paskirti savo gyvenimą svetimiems vaikams. Jis dirbo vaikų namuose, naktimis rašė pasakas vaikams ir knygas apie vaikų auklėjimą suaugusiesiems: pedagoginė knyga suaugusiems „Kaip mylėti vaikus“, „Kai vėl būsiu mažas“.  Pasak Korčako, „vaikų meno kūrėjas turi ne nusileisti iki vaiko asmenybės lygio, o pakilti.“

Išskirtinai norėtųsi minėti Korčako pasaką vaikams „Karalius Motiejukas Pirmasis“, parašytą 1923 metais. Tai graudi, eleginė pasaka, kurios bendriausia idėja – kilnumo, geranoriškumo tragizmas. Pasakos bruožai išoriškai nėra ryškūs, nes gan tikroviškai pavaizduotas vaiko vidaus pasaulis, pažiūros į žmogų, į gyvenimą, taip pat jausmai ir mintys. Tiesus, taurus, nuoširdus, teisingas Motiejuko siekimas pertvarkyti pasaulį. Ir vienatvė. Tačiau tai visgi yra pasaka, nes:

1. veiksmo laikas ir vieta nėra apibrėžti, nėra geografinių, istorinių konkretybių;
2. akivaizdus veikėjų neapibrėžtumas, abstraktūs vardai (Geltonasis Karalius ir kt.)
3. siužeto momentai nuspalvinami pasakiška spalva;
4. dominuoja svajonės išsipildymo principas;
5. svarbi pasakotojo „aš“ figūra – pasakotojo pozicija artima pasakos struktūrai, t.y. į pirmą planą iškeliami jausmai.

Pasaka sudaryta iš dviejų dalių, kurių antroji „Karalius Motiejukas – reformatorius“. Šioje pasakoje karalius susiduria su aplinkos veidmainyste, kurios akivaizdoje keliamas klausimas „ką padarius, kad visiems būtų gerai“. Galima sakyti, kad šis klausimas – tai raktas į tolimesnį idėjų pasaulį.

Pasakoje „Karalius Motiejukas negyvenamoje saloje“ filosofiniai apmąstymai dar ryškesni. Motiejukas rašo dienoraštį, norėdamas išlieti susikaupusias mintis, tačiau tai kelia tik liūdesį. Akivaizdu – pripažįstama, kad gyvenimas sunkus. Pasakos pabaiga dar gi ir tragiška – karalius Motiejukas žūsta. Apibendrinant galima sakyti, kad tai knyga apie gyvenimo sudėtingumą, pasaulio veidmainiškumą ir tai, kaip sunku jį perprasti ir valdyti. Knyga nukreipta prieš karą, pasisakoma už rasinę lygybę, keliamos socialinės lygybės nuostatos. Apskritai knyga įdomi kaip psichologinis – filosofinis romanas, kuriame apmąstymai kyla iš įvykių ir poelgių.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Filosofinė – poetinė pasaka (II dalis)
Vaikų literatūra: terminas ir funkcijos
Klasikinė literatūra vaikams
Folkloriškosios literatūrinės pasakos gimimas
Originalioji literatūrinė pasaka (I dalis)
Originalioji literatūrinė pasaka (II dalis)
Romantizmas vaikų literatūroje