Ekokritika ir Roberto Keturakio proza

Jeigu kai kuriuos R. Keturakio eilėraščius galima pavadinti ekotekstais, tai proza tokiam skirstymui nepasiduoda. Rašytojo prozoje (t.y. pasakų rinkinyje „Ahasferas“) žmogaus ir gamtos (pačia plačiausia prasme) bendrystės išraiška jau yra šiek tiek kitokia. Bet norėtųsi kalbėti ne apie visą Roberto Keturakio prozą, bet konkrečiai apie novelę – pasaką „Pavymui išeinančio Nemuno“.

Trumpai apie siužetą: jis visiškai nesudėtingas. Pasakojama apie žmogų, kuris vakarui artėjant keliauja iki Nemuno ir palei jį, o atėjus nakčiai pasuka namų link. Veikėjas visiškai necharakterizuojamas, nebent tik tiek, kiek galima sužinoti iš to, apie ką jis mąsto. O mąsto, svarsto taip pat ne itin daug: svarbiausi akcentai sudedami ties žeme, kuri yra be galo sena ir neatsietina nuo Lietuvos istorijos (itin pabrėžiami Mindaugo ir Kęstučio laikai), taip pat kūrybą, tiksliau poeziją (t.y. ar ji pajėgi savyje atitinkamai sutalpinti visus didvyrius ir net kasdienybę) ir egzistenciją bei laiką: dabarties akimirką ir dabartį kaip akimirką. Gamtos čia taip pat labai daug, bet kad ši novelė – pasaka ekotekstas, dar per anksti teigti.

Norėtųsi skirti keletą šioje novelėje randamų gamtos aspektų: a) gamta kaip dalyvė; b) gamta kaip visuma; c) gamta kaip fonas.

Pirmasis aspektas „gamta kaip dalyvė“ praktiškai nereikalauja išsamesnių paaiškinimų. Novelėje jos veikimo iš esmės nėra daug, netgi pasakytina, jog gamtos kaita ir Upetransformacijos regimos iš praeities (prisiminimų laiko) ir dabarties sugretinimo ir tik keli aspektai pateikia esamas gyvybingumo apraiškas: „smagiau pradėjo griežti žiogai“, girdėti nyrantys į tamsą žolių balsai, raibuliuojantis vanduo, šnabždančios švendrės, „nedrąsiai bando balsą griežlė“ ir dar keletas. Žodžiu, tikrai galima patvirtinti teiginį, jog gamta šiuo atžvilgiu yra procesas.

Kitas aspektas „gamta kaip visuma“ užčiuopiamas ne taip tvirtai, kaip tai turėtų būti ekotekste. Esama keleto tikrai tvirtų nuorodų, jog žmogaus buvimas negalimas be gamtos visumos, tačiau pati visuma atskleidžiama ne per gamtą kaip tokią, kuri auga, transformuojasi, nyksta ir vėl atsinaujina, bet kaip tik per žemę – pamatinį visa ko pagrindą, nuo kurio ir randasi toji gamta ir žmogus. Kitas dalykas, kuris taip pat negali būti nepastebėtas – tai, kad be gamtos visumos ir vientisumo negalimas ir pats žmogus, jo būtis, jo ir tautos istorija, kūryba ir visi kiti dalykai. Gamtinė aplinka, jos gyvybiškumas yra prielaida asociacijoms, apmąstymams kilti.

Kita vertus, šioje vietoje labai artima riba „su gamta kaip fonu“. Tose pasakojimo vietose, kur tiesiogiai nuo gamtos pajautimo pereinama prie jos sukeliamų minčių ar tiesiog egzistencinių, kūrybinių pasvarstymų, gamta arba tarsi visiškai dingsta, arba ji lieka kaip fonas su tam tikromis bendrosiomis gamtinėmis kategorijomis: „Jis vis stengėsi atsikratyti minties, kad žmogaus gyvenimas per trumpas visumos suvokimui, savo ir pasaulių bendrumo nuojautoms, nors žinojo, kad daug ko nesuspės, kaip milijonai nesuspėjo iki jam skirto laiko. Per trumpas gyvenimas, atsiduso jis, gal tik poezija gali viltis, jog užteks akimirkų apkabinti brangiausius ir nusakyti nuostabią sielos ir žvaigždės, dulkės ir minties, upės ir balso sąjungą…“  arba „Kaip gerai, kad gyvenimo srovė tokia galinga ir, Dieve mano, tokia nepastebima. Kasdien sutinki tą pačią saulę, debesis, medžius, kasryt pasiveja skrendantis ant dviračio tas pats jaunuolis ir dainingu balsu pasisveikina, sodybą supantys medžiai, šešėliai, nupjautos lankos dvelksmas…“ . Tokių kūrinio citatų potekstė, giluminis lygmuo visada yra aukštesnės filosofinės egzistencinės problemos, bet ne gamta. Ir visgi, tekste yra tokių vietų, kurios verčia manyti priešingai: tais momentais žmogus atsigręžia į gamtą, jaučia jos pulsą, moka įsiklausyti, išgirsti, perskaityti: „Vasaros naktis, rodos, samanom išklojo taką – jis švelnus ir minkštas. Stabtelėjo, nusiavė batus, nutraukė kojines ir pėdino basas, padais jausdamas kiekvieną grumstą, akmenėlį ir, jam atrodė, net dulkes.“

Buvimas gamtoje atrodo natūralus ir prasmingas. Troškimas ją justi šalia, su ja susigyventi, – tai harmonijos stoka. Roberto Keturakio pasakose („Ahasfere“) kiekvienu gamtos sutrūkčiojimu, virpesiu, šnaresiu kuriama dinamika, rodomas nuolatinis vyksmas, kuris gamtos žmogų ir žmogų gamtoje provokuoja nusiteikti nekasdieniškai, taip pat žadina jame ilgesį, svarstymus, tam tikrą potyriais nusakomą žinojimą.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Kas bendra tarp ekokritikos ir literatūros?
Ekokritikos užuominos Roberto Keturakio eilėraštyje „Baltuojant ievoms”
Roberto Keturakio eilėraštis „Gėlės” – NE ekoteksto pavyzdys
Ahasferas literatūroje (1 dalis)
Ahasferas literatūroje (2 dalis)

Galimas kūrinio analizės planas

Prozos kūrinį galima analizuoti pasitelkus tam tikrą analizės metodą, pvz.: pradedant nuo svarbiausių dalykų ir einant prie antraeilių, tačiau reiktų nepamiršti, kad kūrinio analizė tai nėra vien pastebėjimų išsakymas kokia nors pasirinkta seka, t.y. vardijam viską tik apie erdvę, tik apie laiką, tik apie veikėjus…  Visada kalbant apie pagrindinius kūrinio elementus derėtų prasmingai minėti ir antraeilius (pvz.: nuotaika, kompozicija ir kt.), kad susidarytų kūrinio visumos giluminis vaizdas.

Taigi, siūlau vieną iš kūrinio analizės planų:

1. Kūrinio žanras, analizuojamo teksto tipas;

2. Pasakotojo, kalbančiojo, veikėjo situacija, teksto kompozicija, problematika, vertybės, kontekstas;

Peizažo analizė:

1. Vaizdo išdėstymas;
2. Vaizdo centras;
3. Akustika (spalva);
4. Leksika;
5. Gamtos ir veikėjo jausmų paralelės;
6. Autoriaus balsas (jo gali ir nebūti);
7. Peizažo reikšmė, kai jis vaizduojamas tam tikroje teksto vietoje.

Vidinio monologo analizė:

1. Situacija;
2. Teksto konstravimo principai;
3. Minčių kaita;
4. Kalbos tonas;
5. Emocijos, savijauta;
6. Autoriaus, pasakotojo pozicija.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Pasakojimas ir pasakotojas
Menamosios kalbos ir vidinio monologo skirtumai
Epinis pasakojimas ir pasakotojas
Vidinis monologas ar sąmonės srautas?
Požiūrio taškas ir epinė distancija
Dialogas ir monologas
Pasakojimas pirmu asmeniu
Svarbiausi prozos teksto elementai

Svarbiausi prozos teksto elementai

Figūra – smulkiausias turinio vienetas.

VAIZDINĖ MEDŽIAGA / PASAULIO MODELIS:

Laikas – istorinis, prisiminimų, praeities, dabarties, konkretus ar abstraktus, stabilus ar kintantis, įsivaizduojamas, dramatiškas, tragiškas, galimos kelios laiko plotmės. Pasakotojo santykis su laiku: gali būti dalyvis arba laiko užribyje, palaikyti distanciją.

Erdvė – vidinė ar išorinė, panoraminė ar siaura, sava – svetima, erdvėje gali būti pasakojimas ar veiksmas.

Pasakojimo laikas ir trukmė = fabula ir siužetas

Kompozicija, tema – centrinis kūrinio motyvų derinys.

MOTYVAS – vaizduojamojo pasaulio vienetas.

LEITMOTYVAS – nuolat besikartojantis motyvas.
TOPAS – pastovus kultūros ar tradicijos motyvas ar tema, išreiškianti tam tikrą vertinimą (pvz.: kelionės topas – moters kelionė į vyro namus po vestuvių).

TEKSTO SEGMENTACIJA – prozos tekstas paprastai skirstomas segmentais. Segmentas nebūtinai yra tas pats, kas pastraipa.

___________________________

Susiję straipsniai:

Galimas kūrinio analizės planas
Meninės raiškos priemonės (1)
Modernios prozos ypatybės

Modernios prozos skaitymas pagrindinėje mokykloje (Tyrimas, nr.8)

7. Vienu sakiniu suformuluokite pagrindinę novelės mintį. (5 taškai)

Tai pakankamai sudėtingas klausimas, tad ir taškų skiriama daug. Pagal „Bendrąsias programas ir išsilavinimo standartus“ jau aštuntokai geba nusakyti „pasakojimo situaciją, apibūdina veikėjus, veiksmus, laiką, erdvę, pasakotojo poziciją“ (1) ir net pagrindinę mintį, tad akivaizdu, kad dešimtokai tą turi daryti be jokio vargo, ir kad jiems tai nėra naujas dalykas analizuojant kūrinį. Iš tiesų, rezultatų ir esama panašių:

pagrindine-mintis

Matyti, kad dešimtokai, išanalizavę tradicinės literatūros kūrinį, pagrindinę mintį nustatė labai tiksliai (daugiau ¾ atsakinėjusių) ir dauguma, ir tik keletas mokinių darė vieną kitą paklaidą, nukrypdami šiek tiek ne į tą pusę. Blogiau pagrindę mintį formulavo moderniosios literatūros tekste. Akivaizdu, kad niekas visiškai tiksliai į šį klausimą  neatsakė, o ¼ atsakymų iš viso buvo neteisingi, t.y., mokiniai nesuvokė nei pagrindinės novelės problemos, nei pagrindinės minties.

Galima daryti išvadas, kad visgi, nors ir esama paradoksalių rezultatų, kada dešimtokai prasčiau atsakinėjo į J. Biliūno novelės klausimus, tačiau dauguma atsakymų rodo ir tai, kad dešimtokams sudėtingesnis buvęs antrasis tekstas B. Vilimaitės „Pusryčiai ant žolės“.

Darbe lieka plačiau neaptarti likusieji trys testų klausimai, nes jie yra saviti ir individualūs pagal kiekvieną novelę, tačiau pagal atsakymus į juos yra sudarytos taškų diagramos, kurios rodo tam tikras tendencijas ir sunkumus analizuojant modernios literatūros tekstus. (Diagramos pridedamos. )

priedas

________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Modernios prozos skaitymas pagrindinėje mokykloje (Tyrimas)
Modernios prozos skaitymas pagrindinėje mokykloje (Testas nr. 1)
Modernios prozos skaitymas pagrindinėje mokykloje (Testas nr. 2)
Modernios prozos skaitymas pagrindinėje mokykloje (Tyrimas, nr.1)
Modernios prozos skaitymas pagrindinėje mokykloje (Tyrimas, nr.2)
Modernios prozos skaitymas pagrindinėje mokykloje (Tyrimas, nr.3)
Modernios prozos skaitymas pagrindinėje mokykloje (Tyrimas, nr.4)
Modernios prozos skaitymas pagrindinėje mokykloje (Tyrimas, nr.5)
Modernios prozos skaitymas pagrindinėje mokykloje (Tyrimas, nr.6)
Modernios prozos skaitymas pagrindinėje mokykloje (Tyrimas, nr.7)

Modernios prozos skaitymas pagrindinėje mokykloje (Tyrimas, nr.7)

7. Pasakotojo kalboje yra nemažai daugtaškių. Paaiškinkite, kaip toks kalbėjimo būdas charakterizuoja patį pasakotoją? (3 taškai)

Tiek tradicinėje literatūroje, tiek modernioje dvitaškių reikšmės nedaug kuo skiriasi, tačiau labai svarbu tiksliai nusakyti jų esmę ir vaidmenį konkrečiame tekste, taip pat ir autoriaus intencijas, siekius, kas daugtaškiais norima išsakyti ar nutylėti.

Atlikto tyrimo rezultatai parodė, jog mokiniai pakankamai vidutiniškai tradiciniame ir daug mažiau nei vidutiniškai modernios literatūros tekste geba tiksliai įvardyti daugtaškių paskirtį. Negalima teigti, kad jie visiškai to negeba daryti, tačiau abiejuose testuose esama atsakymų, kurie rodo mokinių nesuvokimą ar bent nemokėjimą įvardyti daugtaškių funkciją konkrečiame tekste. Abiejuose testuose galima minėti atskirus atvejus, kurie pakankamai stebina, žinant, kad tekstą analizavo dešimtokas. Pavyzdžiui pirmojo J. Biliūno teksto keli atsakymai: „Tai, jog jos (mintys) nėra konkrečios.“, „<…> daug mąsto.“, „<…> susimąsto, žino, kad blogai darė.“. Iš antrojo B. Vilimaitės testo galima taip pat paminėti keletą stebinančių atsakymų: „<…> pasakotojas nėra konkretus.“, „<…>neaišku, kaip toliau rutuliosis įvykiai.“, „Pasakotojas <…> užsisvajoja.“, „Pasakotojas jautrus žmogus.“, „<…> parodo, kad jis (pasakotojas) neapsisprendžia.“.

Dešimtokų atsakymus iliustruoja ir diagramos:

daugtaskiu-reiksme

________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Modernios prozos skaitymas pagrindinėje mokykloje (Tyrimas)
Modernios prozos skaitymas pagrindinėje mokykloje (Testas nr. 1)
Modernios prozos skaitymas pagrindinėje mokykloje (Testas nr. 2)
Modernios prozos skaitymas pagrindinėje mokykloje (Tyrimas, nr.1)
Modernios prozos skaitymas pagrindinėje mokykloje (Tyrimas, nr.2)
Modernios prozos skaitymas pagrindinėje mokykloje (Tyrimas, nr.3)
Modernios prozos skaitymas pagrindinėje mokykloje (Tyrimas, nr.4)
Modernios prozos skaitymas pagrindinėje mokykloje (Tyrimas, nr.5)
Modernios prozos skaitymas pagrindinėje mokykloje (Tyrimas, nr.6)
Modernios prozos skaitymas pagrindinėje mokykloje (Tyrimas, nr.8)