Modernios prozos ypatybės

Tradicinė literatūra nuo moderniosios literatūros skiriasi daugeliu aspektų. Turint omeny prozą, galima lyginti veiksmą, pasakojimą, pasakotoją, fabulą, siužetą, veikėjus, laiką, erdvę, skirti temas, problemas būdingas tradicinei ar moderniajai prozai. Apibendrinimus galima daryti lyginant informaciją, pateiktą tokiuose šaltiniuose kaip „Lietuvių literatūros enciklopedija“, Viliūnas „Modernizmas“, A. Zalatorius „XX amžiaus lietuvių novelė“ ir kiti. Modernios ir tradicinės literatūros skirtumai matyti lentelėje:

Tradicinės prozos bruožai Modernios prozos bruožai
VEIKSMAS
  • Pateikiama nuosekli įvykių grandinė;
  • Dėmesys veikėjų veiksmams ir išoriniams tikrovės reiškinius;
  • Vienas veiksmas lemia kitą, jų priežastys aiškios.
  • Veiksmą lemia paslaptingi ir nenumatomi veikėjų poelgiai;
  • Svarbiausia – veikėjų vidinis pasaulis, jausmai, dvasinės būsenos, o ne įvykiai.
PASAKOJIMAS
  • Dažniausiai imituojama šnekamoji kalba.
  • Vyrauja būtasis laikas.
  • Dažnas III asmuo.
PASAKOTOJAS
  • Visažinis, kuris stebi įvykius, bet juose nedalyvauja, mato personažų poelgius, žino jų mintis ir ketinimus, praeitį, dabartinę savijautą ir elgesio motyvus.
  • Veikėjų konfliktuose yra lyg neklystantis teisėjas.
  • Nediskutuoja su skaitytoju apie veikėjų pasirinktas vertybes.
  • Dažnai sutampa su veikėju.
FABULA IR SIUŽETAS Dažnai sutampa, nes įvykiai pateikiami chronologiškai.
  • Pasakojimas dažnai fragmentiškas, šokinėjantis iš vienos erdvės į kitą, įvykių seka gali būti sumaišoma, atsiranda spragų.
  • Fabula nebeorganizuoja pasakojimo.
  • Veikėjų likimus lemia absurdiški atsitikimai, prieštaraujantys realių aplinkybių logikai.
VEIKĖJAI
  • Dažniausi kūrimo būdai – portretas, vidinio pasaulio bei moralinių įsitikinimų vaizdavimas.
  • Charakteris nekinta, aiškiai atskleistas, skaitytojas gali suprasti, kaip jis pasielgs įvairiose situacijose.
  • Dažnai skirstomi į teigiamus ir neigiamus.
  • Paslaptingi, neatskleisti.
  • Poelgiai nelengvai paaiškinami, jie suprantami iš užuominų.
  • Remiasi intuicija, nuojauta.
  • Nebėra teigiamų ir neigiamų.
  • Dažniausiai vieniši, kenčiantys.
LAIKAS
  • Cikliškas.
  • Jo kaita paaiškinama, priežastinė.
  • Pasakojimo ir veiksmo laikas sutampa.
  • Neapibrėžtas, abstraktus.
  • Veiksmo ir pasakojimo laikas nesutampa.
  • Atmetama reali laiko tėkmė (praeities ir dabarties detalės susipynusios), kartais laikas visai neturi prasmės.
  • Akivaizdus kontrastas tarp objektyvaus visuomenės ir subjektyvaus individo laiko.
  • Svarbus linijinis laikas (žengimas į degradaciją, sumaištį, disharmoniją).
  • Veikėjas dažnai ieško prarasto laiko, grįžta prie išgyventų momentų, nes tai suteikia laikui prasmės.
ERDVĖ
  • Aprašoma išsamiai.
  • Dažniausiai vertinama teigiamai ar neigiamai.
  • Vientisa, apibrėžta, kartais sakrališka, dažnai susijusi su laiku.
  • Svarbiausia kūrinio tema dažnai tampa erdvės pasikeitimas (veikėjo kelionės).
  • Kontrastinga, kintanti, kartais net suskaldyta, bet nebūtinai vertinama vien teigiamai ar neigiamai.
  • Vaizduojamasis pasaulis nedarnus, kontrastingas ir poliariškas[1].
  • Visiškai nepriklauso nuo laiko.
  • Dažnai pabrėžiama vidinio pasaulio erdvė.
  • Mažėja sakralinės erdvės ribos.

[1] Zalatorius A. XX amžiaus lietuvių novelė.

TEMOS IR PROBLEMOS
  • Vyrauja kaimo, žmogaus ir gamtos, meilės, darbo temos.
  • Aukštinamas dvasinis žmogaus grožis.
  • Požiūris į materialius dalykus yra kritinis.
  • Kadangi nebėra vertybių hierarchijos, nebeaišku, kas vertinga ir kas ne.
  • Dažniausios vienišumo, susvetimėjimo, gyvenimo beprasmybės ir absurdo problemos.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Tradiciškumo ir modernumo samprata literatūroje
Modernios prozos skaitymo ir suvokimo specifiškumas pagrindinėje mokykloje
Pasakojimas pirmu asmeniu
Menamosios kalbos ir vidinio monologo skirtumai
Epinis pasakojimas ir pasakotojas
Vidinis monologas ar sąmonės srautas?
Požiūrio taškas ir epinė distancija
Dialogas ir monologas
Modernios prozos suvokimo, analizės ir apibendrinimo metodai mokykloje
Modernios prozos skaitymas pagrindinėje mokykloje (Tyrimas)
Modernios prozos skaitymas pagrindinėje mokykloje (Tyrimas, nr.1)

Populiarioji lietuvių literatūra

Yra sakoma, kokia tauta, tokia ir jų literatūra. Ir išties, lietuviai laikomi nelabai linksma tauta (vienoje savo esė mitologas ir eseistas Gintaras Beresnevičius tai yra netgi paironizavęs), kuri daugiau dirba ir skundžiasi, nei atsipalaiduoja ir pramogauja. Taip, mums gal ir būdinga pastovioji Rūpintojėlio būsena, bet, kita vertus, daug ką lėmė susiklosčiusi istorinė situacija, formavusi ir literatūros raidą, t.y. vėlyva prozos pradžia, nuolatinis literatūros įsipareigojimas socialiniams ir tautiniams idealams, savigyna prieš cenzūrą.

Taigi labiau vyrauja susirūpinimas ir nerimas, nei šypsena ir džiaugsmas. Šios nuotaikos lėmė ne tik lėtą ir nuobodų daugelio prozos tekstų pasakojimo ritmą, bet ir įvykių nebuvimą. Tokiomis sąlygomis tikrai negalėjo gimti joks populiariosios literatūros žanras, todėl dabar ir neturime stiprios bei ilgalaikės pramoginės literatūros tradicijos.

Pasak Jūratės Sprindytės, nepaisant to, kad mūsų dienomis gimstančios knygos yra formuojamos pagal rinkodarinę strategiją, jau galime pasigirti, jog „atkuto lietuviškasis detektyvas, susiformavo nuosavos gamybos trileriai, atsigavo istorinis romanas, atsivėrus sienoms padaugėjo kelionių prozos ir nuotykinės literatūros, o buvusios mokytojos ar aktorės gausiai kuria meilės romanus“ . Literatūra ne tik pagausėjo, bet ir paįvairėjo. Ji tapo „teksto ir malonumų gamyba“ (Dž. Fiskė), atvėrusi galimybes reikštis artiscizmui, žanrinėms įvairovėms ir raiškos lakumui. Pagrindinis populiariosios literatūros kaip pramogos kūrimo kredo tikriausiai ir būtų tai, kad galima daryti viską, bet negalima leisti rašyti nuobodžiai.

Ir visgi, kokia ta mūsų populiarioji literatūra, atsiplėšusi nuo elitinės, kuriama šiandieniniam skaitytojui, pavargusiam nuo kasdienybės, pakankamai gerai matyti meilės romanuose, kurie išlieka artimiausi gyvenimiškai tikrovei.

___________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Populiarioji literatūra. Meilės romanas
Barbaros Cartland meilės romanas „Žavioji melagė“
Inos Pukelytės „Prancūziškas romanas“ arba romanas Prancūzijoj (I dalis)
Inos Pukelytės „Prancūziškas romanas“ arba romanas Prancūzijoj (II dalis)
Daiva Vaitkevičiūtė. „Pasimatymas su žudiku“ – erotinis meilės romanas (I dalis)
Daiva Vaitkevičiūtė. „Pasimatymas su žudiku“ – erotinis meilės romanas (II dalis)

Literatūrinė kūryba dienraštyje „Ateitis“ (1943 metų pirmasis pusmetis) (4 dalis)

PROZA

Taip, kaip kalbant apie publikuotą poeziją paminėti ją kūrę autoriai, taip pat yra autorių grupė, kuri „Ateityje“ spausdino noveles. Nuo 1943 metų sausio rodėsi Nelės Mazalaitės „Paukštelis erškėtyne“, „Ledai“, Liudo Dovydėno „Niekniekiai“, „Visagalis vergas“, „Gyvosios uolos“, A. Vilainio „Parduosiu pačią ir ratus“, „Šermenys be karsto“, „Trimitams bokšte gaudžiant“, „Iš beržų sula teka…“, Stepo Zobarsko humoreska „Laiškelis“, „Iškeliavimas“, „Dantukai“, Bražviliaus (Viliaus Bražėno) „Pasimatymas prie keltuvo“, „Višta“, „Velykiniai pirkiniai“, J. Rimo (Jono Antanaičio) „Mažytis kaimo vaizdelis“,  „Ten, kur per amžius girios ošė“,  „Pušyne varnos kranksi“,  Eleonoros Žikorytės „Šeimyninė laimė“, P. Dulakio (Juozo Švaisto) „Blaivybės paroda su įdomia programa“, Jono Šukio „Gyvenimo posūkis“, Balio Gaidžiūno „Trys kelionės į tėviškę“, Kotrynos Buračienės „Mergina iš miesto“, „Grįžimas“, Balio Arūno „Spekuliacija širdim“, A. Šalčiuvienės – Gustaitytės „Pirmosios kregždės“, J. Palšio „Ką man rabinas pasakys?“, V. J. Narbuto „Velnio pabučiavimas“, Henriko Blazo „Fronto dienos ir naktys“, Balio Gražulio „Pirmoji premija“, J. R. (Jono Ragausko) „Jau sprogsta pumpurai“, Simo Balio (Simo Sužiedėlio) „Keturakė“,  B. Buračo „Gandras parlėkė“, A. V. (A. Nezabitausko) „Velykinis feljetonas“, A. N. (neiššifruotas) „Pavasaris be motinos“, St. Pikšrio „Draugai“. Yra tik viena buities pjesė – Kazimiero Kalvėno „Kaimynai“ – ir tai tik atpasakota.

Skirtinos trys prozos veikalų kategorijos / grupės, kurios geriausiai atspindi tuo metu skleistas idėjas. Pirmoji grupė galima su Nele Mazalaite priešakyje. Šios grupės novelės labiau orientuotos į buities vaizdelius, kurių centre yra viena kita meilės istorija ar konfliktinė situacija, o socialinė tikrovė tėra fonas. Priklausomai nuo pasakojamos istorijos ir pasirinktų veikėjų čia jau atsiranda kaimo arba miesto aplinka. Tokiose novelėse nelabai galima atrasti kokio nors istorinio, politinio konteksto ar gyvenimo sąlygų ironizavimo, tačiau dažnai situacijos pamarginamos komiškais epizodais.

Kita tekstų grupė galėtų būti tokia, kurioje aiškiai jaučiamas politikavimas ir vienokios ar kitokios istorinės situacijos naudojimas savai istorijai kurti. Iš tokią prozą rašiusių minėtini J. K., L. Dovydėno „Visagalis vergas“, A. Merkelio „Liūdnoji 1863 metų pasaka“, H. Blazo „Fronto dienos ir naktys“, A. Vilainio „Trimitams bokšte gaudžiant“, „Šermenys be karsto“. Šioje grupėje kūrinių nėra gausu, o be to, ne vienas autorius, parašęs „aštresnį“ kūrinėlį, skelbė ir kitokios tematikos noveles.

Trečiąją grupę sudarytų tokie kūriniai, kurie daugiau ar mažiau atitiko tautiškumo ir katalikiškumo idėjas, kai svarbi išlieka dora, suteikianti lietuviškumui didesnio kilnumo ir atsparumo. Tekstuose ne tik vartojami religiniai įvaizdžiai, liturginė atributika, bet ir skaitytojas aiškiai vedamas tikėjimo link. Čia minėtini Zobarskas, E. Žikorytė.

Ateityje“ rodėsi prozos vertimų iš kitų kalbų, nors ne per daugiausia. J. K. (Jonas Kardelis) vertė Aleksio Rannit „Pardavikus“, St. Vykintas – Niculae Genea novelę „Meškų medžiotojas“, D. Galaunytė Swetoslavo – Minkovo „Ugninį paukštį“. J. Pr. Palukaitis ir nežinomas literatas išvertė turkų rašytojo Ocmerio Seyloddino novelę „Vaivorykštė“. Šie tekstai nėra nei labai išsiskiriantys, nei patraukiantys, gal tik Giselos Dohrn „Tai buvo Maskva“ ir Rannito „Pardavikai“, kur iš tiesų jau yra šiek tiek istoriškumo: veikia Sovietų Sąjungos veikėjai, aptariamos anuometinės sąlygos.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Literatūrinė kūryba dienraštyje “Ateitis” (1943 metų pirmasis pusmetis) (1 dalis)
Literatūrinė kūryba dienraštyje “Ateitis” (1943 metų pirmasis pusmetis) (2 dalis)
Literatūrinė kūryba dienraštyje “Ateitis” (1943 metų pirmasis pusmetis) (3 dalis)
Literatūrinė kūryba dienraštyje “Ateitis” (1943 metų pirmasis pusmetis) (5 dalis)
Literatūrinė kūryba dienraštyje “Ateitis” (1943 metų pirmasis pusmetis) (6 dalis)

Literatūrinė kūryba dienraštyje „Ateitis“ (1943 metų pirmasis pusmetis) (1 dalis)

Šiame straipsnyje pamėginta išsamiau aptarti dienraštyje „Ateitis“ Antrojo pasaulinio karo laikotarpiu spausdintą literatūrinę kūrybą ir visa, kas susiję su ano meto kultūros plėtote (kai kada dėl gausaus spaudinių kiekio apsiribota tik sausio mėnesio publikacijomis).

Vokiečių valdžiai uždarius Lietuvos aktyvistų fronto laikraštį „Į laisvę“, mažai žinomas, bet apsukrus ūkininkų spaudos žurnalistas Bronius Daunoras gavo leidimą leisti ir redaguoti dienraštį „Ateitis“. Laikraštį spausdino spaustuvė „Žaibas“. Šį dienraštį, kaip ir daugelį šiandieninių laikraščių, sudarė įvairūs publicistikos skyreliai. Lygia greta su visuomenės aktualijomis jame buvo spausdinama daugiau kaip dvidešimties autorių kūryba. Literatūrai jame buvo skirtas trečiasis puslapis (tiksliau, vadinamoji jo atkarpa). Nors atrodytų, kad tai nemažai, žinant, jog laikraštis nesiekė net dešimties puslapių, tačiau net ir trečiame puslapyje lygia greta su poezijos, prozos kūriniais buvo spausdinami ir įvairūs straipsniai apie visuomenės aktualijas ne kultūros klausimais.

Apžvelgus tik sausio mėnesio numerius pastebima, kad nuo mėnesio vidurio trečiajame puslapyje epizodiškai atsiranda antraštė „Raštas ir menas“. Čia jau išties yra tik kultūrai ir literatūrai skirti straipsniai, o šalia spausdinama ir literatūrinė kūryba, nukeliama į ketvirtą laikraščio puslapį.

POEZIJA

Kaip minėta, dienraštyje  „Ateitis“  1943 metais buvo spausdinama daugiau nei dvidešimties autorių (prozininkų, poetų,  visuomenės veikėjų ir kt.) poezija. Čia galima rasti Leonardo Žitkevičiaus, Vyto Kalantos,  J. Baltrušaičio, B. Buivydaitės, Aldonos Nasvytytės, Adomo Lasto, Danutės Aukselytės (dabar Danutės Aukselytės-Ruzgienės), Vytauto Vasario (Vytauto Endziulaičio), Alg. Elmanto (Jono Graičiūno), Leono Kuodžio, Pr. V. Būdvyčio, Leono Narbuto, E. Prielgauskaitės (Antaninos Prielgauskienės), Balio Gaidžiūno, Alės Sidabraitės, J. Aisčio, K. Akmenėlio (T. Tilvyčio), Fausto Kiršos, K. Binkio ir kitų eilėraščių. Kai kurie bendradarbiai pasirašinėjo slapyvardžiais. Daugelis jų šiandien jau išaiškinti. Tačiau  šiame darbe  į slapyvardžius bus atsižvelgta tik  tiek, kiek tai bus naudinga aptariant  atskirus  kūrinius,  o  daugiausia  dėmesio  skiriama  tekstams.

Kaip matyti iš tuo metu rašiusiųjų pavardžių, daugelis ir šiandieninėje mūsų literatūros istorijoje yra gerai žinomi autoriai  (J. Baltrušaitis,  B. Buivydaitė,  J. Aistis, F. Kirša,  K.  Binkis,  T.  Tilvytis). Tad jų kūrybą  pirmiausia  ir  bus  pabandyta  apžvelgti.

1943 metų pirmąjį pusmetį randame J. Baltrušaičio eilėraščius „Vilties stebuklai“  ir „Dulkės ir žvaigždės“. Į akis iš karto krinta saviti įvaizdžiai – tai viltis, klajoklis žemė, juoda duona, tik lietuviams būdingi atributai kanklės, klėtis, pirkia. Žinant, kad 1943 metai – tai dar vokietmetis, negalima būtų sakyti, jog labai akivaizdžiai eilėraščiais propaguojamas koks nors išsivadavimas iš okupantų ar protestas,  tačiau jau ryškėja viltis:

Bet išsipildys, kas žadėta,
Ir sužaibuos tiesa didžioji –
Todėl ne veltui tu vaitoji <…>  (apie Lietuvą).

Eilėraščiai „Pavasariška“, „Kaime“ perspausdinti iš K. Binkio kūrybinio palikimo. „Pavasariškoje“ prabylama lyg apie atgyjančią gamtą ir žmogų, tačiau tokie vaizdiniai atsiduria plačiame interpretacijų lauke. Abu eilėraščiai skanduoja savotišką pavasarį ir kartu: „linksmina liūdną artojų, / Ir žada jam šviesų rytojų / Ir viltį geresnių laikų.“.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Literatūrinė kūryba dienraštyje “Ateitis” (1943 metų pirmasis pusmetis) (2 dalis)
Literatūrinė kūryba dienraštyje “Ateitis” (1943 metų pirmasis pusmetis) (3 dalis)
Literatūrinė kūryba dienraštyje “Ateitis” (1943 metų pirmasis pusmetis) (4 dalis)
Literatūrinė kūryba dienraštyje “Ateitis” (1943 metų pirmasis pusmetis) (5 dalis)
Literatūrinė kūryba dienraštyje “Ateitis” (1943 metų pirmasis pusmetis) (6 dalis)