Literatūros tyrinėtoja ir kritikė Violeta Kelertienė (2 dalis)

Su dideliu prielankumu V. Kelertienė kalba apie Sąjūdžio laikų literatūrą, ypač apie Valdą Papievį ir jo kartos rašytojus. Pripažinta, kad V. Kelertienė jau anuomet buvo teisi kiek rezervuotai vertindama Broniaus Radzevičiaus romaną Priešaušrio vieškeliai, lygindama Radzevičiaus įtaką Papieviui ji aptarė silpnąsias romano antrosios dalies puses. Ji kalba apie labai svarbų dalyką – rašymo autentiškumą ir ,,kruvinos širdies apnuoginimą”, kuris anuomet atrodė bene svarbiausiomis literatūrinėmis vertybėmis, bet jų poreikį išprovokavo neišvengiama slapstymosi, o kartu noro pasakyti daugiau strategija, kuria rėmėsi rašytojas, gyvenantis sovietinėje sistemoje. Laisvo ir atviro pasirinkimo galimybių nebuvo ir tai deformavo mūsų literatūrą – sovietinę kolonizaciją patyrusiems sunku patiems aiškiau suvokti jos poveikį, nes kol kas patirtis pernelyg šviežia ir skausminga, kad ją galėtum nešališkai vertinti. Taigi žvelgdama į lietuvių literatūrą iš šalies V. Kelertienė ieško postkolonijinio mąstymo apraiškų mūsų literatūroje ir pirmiausia jas randa Ričardo Gavelio trilogijoje Vilniaus pokeris, Vilniaus džiazas, Paskutinioji žemės žmonių karta. Nesileidžiant į diskusijas apie Gavelio romanus būtina pabrėžti vieną svarbų pokytį lietuvių prozoje. Sovietinių laikų rašytojai atviriau ar netiesiogiai kalbėdami apie ano meto gyvenimą, rodydami, tarkim, kaimiškoje prozoje tradicinių vertybių žlugimą, moralės pakrikimą kolūkiniame kaime vis dėlto potekstėje projektavo tų tradicijų išsaugojimo galimybę, teigė, kad pagrindinės gyvenimiškos vertybės neprarado savo galios. Kitaip sakant, sovietinių laikų lietuvių literatūra rėmėsi įsivaizduojamais, „didžiaisiais pasakojimais”, pasitikėjo jais, vadinasi, pasitikėjo tauta, savąja kultūra, kalba. Tai sudarė savotišką visos to meto literatūros patosą, kuris didele dalimi neteko savo prasmės atgavus nepriklausomybę. Taigi  V. Kelertienės lietuvių prozos studijos postkolonializmo požiūriu laikomos svarbiomis naujų, būsimų pokalbių apie mūsų literatūrą pradžia.

Svarstymai apie sovietinių ir Sąjūdžio laikų lietuvių literatūrą primena vieną intriguojantį išeivijos literatūros kritikos faktą. V. Kelertienė prisipažįsta, kad sovietiniais laikais iš šalies stebėdami Lietuvoje kuriamą literatūrą išeivijos kritikai sąmoningai neatskleisdavo visų kortų, nesiekdavo atvirai komentuoti kūrinių poteksčių, nes jų iššifravimas galėjo neigiamai atsiliepti Lietuvoje gyvenantiems rašytojams, netgi pagelbėti cenzūros komitetui. Tokie literatūros kritikos nutylėjimai priklauso postkolonijinių studijų sričiai. V. Kelertienė mano, kad mes visi, tiek gyvenantys Rytuose, tiek Vakaruose esame postkolonijinės būtybės. Visur žmogus jaučiasi netekęs iliuzijų, atstumtas, o tai postkolonijinė savijauta. Išeitis turbūt viena – įmanomai didesnė sąmoningumo dozė, atidi savistaba ir kritiškas požiūris į bet kokias iliuzijas. Prie šių savybių ugdymo sėkmingai prisideda V. Kelertienės straipsniai apie lietuvių literatūrą.

Vienas iš labiausiai man įstrigusių V. Kelertienės kritikos straipsnių Mamatė – lietuviška ponia Bovari? Čia sistemiškai taikydama kai kurias feministinio požiūrio sąvokas prieškario lietuvių moterų prozai kritikė atskleidžia, kad moterys rašytojos plačiai atskleidė komplikuotą moters padėtį lietuviškoje visuomenėje. Šatrijos Ragana parodė net moters dvasinio gyvenimo fragmentus, tačiau perėmė vyriškas pasakojimo normas ir savo kūryboje nelietė gyvybinių moters klausimų.

__________________________

Daugiau skaitykite:

Literatūros tyrinėtoja ir kritikė Violeta Kelertienė (1 dalis)
Literatūros tyrinėtojas ir kritikas Jonas Grinius (I dalis)
Literatūros tyrinėtojas ir kritikas Jonas Grinius (II dalis)
Literatūros tyrinėtojas ir kritikas Jonas Grinius (III dalis)
Vytauto Kubiliaus literatūros kritika (1)
Vytauto Kubiliaus literatūros kritika (2)
Vytauto Kubiliaus literatūros kritika (3)
Vytauto Kubiliaus literatūros kritika (4)

Straipsnio autorė Ingrida Saulevičienė