Populiarioji literatūra. Meilės romanas

Meilės romanas, kurio ištakos siekia antiką, populiarus išlieka ir šiomis dienomis. Pasak Elenos de Strozzi, „Galbūt pasakojimas apie Asirijos karaliaus Nino meilę Semiramidei, sukurtas I a. pr. Kr., ir yra pirmas meilės romanas.“  Meilės tema, būdama sena kaip pasaulis, pasiekia amžinybės aukštumas ir tampa nemari, kai apie tai parašoma istorija.

Susidaro įspūdis, kad meilės literatūra Lietuvoje tarsi neturi savo tyrinėjimo tradicijos, todėl kritikų yra ignoruojama. Lietuvių literatūros enciklopedijoje, išleistoje 2001- aisiais metais nėra nė vieno žodžio apie tai, kas yra meilės ar jausmų literatūra kaip žanras, tarsi jos nė nebūtų (tačiau keisčiausia, kad V. Kubiliaus nuomone, lietuviai turi pornografinę literatūrą). Taip greičiausiai yra todėl, kad Lietuvoje nėra šio žanro tyrinėjimo tradicijų, nelabai aiškūs ir vertinimo kriterijai. Pasaulyje situacija visai kita: jau yra susiformavę žanro dėsniai, o meilės romanų rašytojai yra netgi labai gerbiami ir vertinami, apdovanojami premijomis ir titulais (Barbaros Cartland pavyzdys).

Meilės literatūros gaires, galima sakyti, yra aptaręs tik G. Viliūnas straipsnyje „Jausmų bangomis, svajonių burėmis“ . Čia jau randamas tokios literatūros apibrėžimas, išskiriami būdingi bruožai. Pasak G. Viliūno, „šio žanro pagrindas – melodramiška meilės istorija. Čia apsieinama be smurto scenų, vaizduojama dažniausiai pasiturinčių visuomenės sluoksnių buitis, siužetai, panašiai kaip pasakose, visada baigiasi laimingai. Neretai naudojamas Pelenės archetipas: neturtinga, beglobė mergina ar jauna moteris sulaukia savo svajonių princo.“  Iš esmės, meilės romanų autoriui svarbu keliais pirmaisiais sakiniais sukurti intrigą, pritraukti skaitytojo dėmesį ir nebepaleisti.

Įdomų ir gana panašų meilės romano „receptą“ prieš 50 metų „Laiškuose nepažįstamajai“ yra nurodęs prancūzų rašytojas Andrė Morua: „Paimkite jauną dailią mergelę. Po didelių negandų suteikite jai galimybę sutikti išrinktąjį. Parinkite jai į varžoves lemtingą moterį. Ilga kova. Daugybė peripetijų. Paskutinę minutę dorybė triumfuoja. Pagardinkite visą tai įvairiomis jausmingumo dozėmis, atsižvelgdami į skaitančios publikos skonį.“ . Išties toks apibrėžimas primintų vieną iš skaitytojui puikiai žinomų pasakų motyvų, apie ką kalba ir G. Viliūnas. Atpažinus pasakos simboliką (Pelenės, Miegančiosios Gražuolės, Snieguolės, Raudonkepuraitės, Rupunzelos ir kt.), lengvai galima konstruoti romano kontekstą.

Tai, žinoma, labiau į moteriškąją auditoriją orientuota lektūra parašyta moterų moterims, padedanti lengviau įveikti psichologines problemas nestabiliame šiuolaikiniame pasaulyje, todėl jai galima priskirti kompensuojamąją reikšmę. Tai ir istoriškai susiklosčiusi tradicija. Pasak Dalios Teišerskytės, „meilės romanai, meilės serialai svarbūs todėl, kad jie daro įtaką individo ir socialinės grupės santykiams.“ . Meilės romanų herojų tikslai yra tie patys, kaip ir realių žmonių: jie trokšta materialių dalykų, kovoja su visuomenės normomis, reprezentuoja idealus ir lūkesčius, ieško idealaus partnerio, tikisi viską nugalinčios meilės, siekia darnių šeimos santykių. Lygiai taip pat ir meilės romanams, kur nuolat susitinka gerosios ir blogosios jėgos, būdinga sekti įvykius iki laimingos pabaigos.

________________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Barbaros Cartland meilės romanas „Žavioji melagė“

Populiarioji lietuvių literatūra

Inos Pukelytės „Prancūziškas romanas“ arba romanas Prancūzijoj (I dalis)

Inos Pukelytės „Prancūziškas romanas“ arba romanas Prancūzijoj (II dalis)

Daiva Vaitkevičiūtė. „Pasimatymas su žudiku“ – erotinis meilės romanas (I dalis)

Daiva Vaitkevičiūtė. „Pasimatymas su žudiku“ – erotinis meilės romanas (II dalis)

——————

NAUDOTA LITERATŪRA

Naujausioji lietuvių literatūra
Dalia Teišerskytė. Skaitymas – mada, snobizmas ar būtinybė?
Su meile apie meilės knygas

Vlado Dautarto kūrinių tipai ir prototipai (6)

Aplankėme Šilelį, paslaugią, nuoširdžią meisterio žmoną. Tokie žmonės, kaip Adelė, artimi gamtai ir gimtosioms erdvėms, kupini susidomėjimo ir svetingumo, paprastai būna jaukiame gamtos prieglobstyje išauginti. Toks buvo ir V. Dautartas. Ir net tada, kai čia negyveno, apsilankydavo dažnai. Ir būdavo, kad atvažiuoja (ne bet kur – būtinai pas meisterį), nusiauna batus ir švysteli juos kampan, atsisėda už stalo ir ilgus vakarus praleidžia su meisteriu ir jo žmona besišnekučiuodami. Dieną, kai visur gyvenimas verda, kunkuliuoja, Rašytoją rasi tik gamtoje – čia Jis gėrisi Šilelio gamta, kraunasi kūrybinių minčių lobyną… Ne, Šilelyje Jis nerašydavo – atsisėsdavo žolėje, klausydavo, klausydavo, ką vėjas šnara, ką medžiai ošia, apsikabindavo medį – žiūrėdavo į tolių tolį, akimis pasiekdamas net Nevėžį… Aplankydavo ir kitus kaimynus – visus Jis mylėjo ir visi Jo laukdavo… Bet į Šilelį atvažiuodavo vienas – šeimos nesiveždavo – tai buvo vienintelė tikro poilsio vieta, kur Jis pasijusdavo laisvas kaip paukštis ir galėjo niekieno nevaržomas praleisti laiką, pailsėti, atgaivinti pailsusią sielą…

…Kiurksojo Dviejų brolių kalnas – dabar nėra, stovėjo suręsti mediniai kuklūs nameliukai – dabar kiti, mūriniai ir su didžiulėmis tvoromis, kad net namo stogas vos besimato, Nevėžis buvo visų šileliečių – dabar ir krantu vaikščioti pavojinga – mat pinigais pertekę naujakuriai čia atsimatavo sau patinkančią dalį upės ir tvorom užsitvėrė, o kad tikrai niekas nė neketintų ateiti – ir elektrą įjungti nepamiršta.

Taip ramu ir kartu pavojinga, kad net baugu darosi, bet mums apsilankius visgi Adelė sutiko aprodyti sraunųjį Nevėžį ir būtent alyvoms žydint maloniai pakvietė vėl užeiti į svečius – vaizdas stulbinantis, o ir visa aplinka atrodo gyvesnė, neapmirus ir pačioms maloniau būsią.
„ …gimtas kaimas net mėlynas nuo pražydusių alyvų, jei pūstelėjus vėjui už kelių varsnų kvepia…“

Šis pasakojimas ir V. Dautarto knygų puslapiai atskleidė nenuginčijamą tiesą – Šilelio gyventojai, kuriuos rašytojas savo knygose pavertė prototipais, personažais netapo, todėl išlieka viltis rasti ir tuos realius žmones, kurių iki šiol nepasisekė atpažinti.

___________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Vlado Dautarto kūrinių tipai ir prototipai (1)
Vlado Dautarto kūrinių tipai ir prototipai (2)
Vlado Dautarto kūrinių tipai ir prototipai (3)
Vlado Dautarto kūrinių tipai ir prototipai (4)
Vlado Dautarto kūrinių tipai ir prototipai (5)

Vlado Dautarto kūrinių tipai ir prototipai (5)

Toks jau žmogus tas meistras ir jo žmona Morta

„Iš Domaičių čigonės nušlamsėjo sijonais pas meistrą Kurį. Darata kaip ir prisibijodama ėjo – Morta, žinoma, nieko, ją galima prišnekinti, bet meistras kartais kaip musę kandęs. Piktas kaip širšinas…“

Žmonės sąžiningi, ramūs, darbštūs, nieko nepridursi – ir šileliečių tarpe didžiai vertinami. Rašytojo V. Dautarto akimis žiūrint, ši šeima kaip ir visos, ne mažiau verta dėmesio ypač todėl, kad ji netobula, nes nieko nėra tobulo, kad ši šeima įdomi žmonių charakteriais ir jų sutarimu, nes tik taip garantuota neišblėstanti namų židinio ugnelė:meisterio-kosto-dirbtuve-malunas

„ – Mano Povilas geras žmogus, tik kartais nesavam kaily, – gynė savo vyrą Morta. – O ką darysit, čigonėlės, vyrui reikia nusilenkti, pačios žinot.“

Vladas Dautartas Šilelyje gimė, augo, susigyveno su juo, vertino ir gerbė žmones už jų darbus, triūsą, dosnią širdį, o dar labiau – už nuoširdumą, atvirumą:

„ – Aš už teisybę, tu, Dominyka, perdėm negerai gyveni… Po tokių Mortos žodžių Dominykai net akys aptemo.“

Vertybių skalė – dalis žmogiškumo.

Tikrovėje viskas šiek tiek kitaip, nors svarbiausi Meisterio ir jo žmonos būdo bruožai išlieka nepakitę. Realiame gyvenime daug kas ne taip paprasta…

Meisteris – įvairiaspalvio charakterio žmogus, nepaprastų gabumų: „Prie ko meisterio rankos prisiliesdavo – tą padarydavo “ , su savo užsispyrimu, nusistatymu, gerumu…

zemes-ukio-padargaiTik va, šį gyvenimą jis paliko jau seniai… Jo kieme, dirbtuvėse ir namuose – viskas liko taip pat, niekas nepasikeitė.

Meisterio Kosto žmona Adelė, užauginusi tikrais žmonėmis du vaikus, palydėjusi juos į gyvenimą, stebėjusi anūkų augimą, dabar jau džiaugiasi ir proanūkiais. Meisterio dirbtuvė, virtusi ūkio darbams reikalingų daiktų globėja, liko kiurksoti nei toliau, nei arčiau gyvenamojo pastato. „Nuo trobos malūną ranka pasieksi.“ senoviniai-spastai-ziurkems-gaudyti„Užsimanė malūno, metė į šalį visus žmonių užsakytus darbus ir įniko į savo statybą. Ir stūkso dabar tas malūnas lyg baidyklė kokia ant upės skardžio – su sparnais, su kepurėtu stogu, girnomis, su viskuo, bet žmonės jame niekuomet nesumalė nė grūdo, nedavė jis jokios naudos, nebent tokią, kad kartais pats sutvėrėjas, tinkamam vėjui atsisukus, užpila į koštuvus kokį pusmaišį grūdų.“ O dabar malūno jau nebėra…

Trečia karta auga – patys mažiausieji – laiko nesugrąžinsi…

Meisterio žmonos Adelės namas didelis, talpus – sugyvena net keletas šeimų ir tik todėl, kad visada laimi žmogiškumas ir meilė artimui. Šilelis pasikeitė ir žmonės kiti – vienintelė brandžiai sielai likusi atgaiva, poilsio vieta – Nevėžis ir pavasario metu žydinčios alyvos; anksčiau – grėsmingas, siautulingas ir veržlus, dabar – vis dar sraunus, bet nepavojingas, o, be to, – pakankamai seklus.

___________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Vlado Dautarto kūrinių tipai ir prototipai (1)
Vlado Dautarto kūrinių tipai ir prototipai (2)
Vlado Dautarto kūrinių tipai ir prototipai (3)
Vlado Dautarto kūrinių tipai ir prototipai (4)
Vlado Dautarto kūrinių tipai ir prototipai (6)

Vlado Dautarto kūrinių tipai ir prototipai (4)

Vienas pagrindinių V. Dautarto kūrybos bruožų novelių romane „Senojo gluosnio pasaka“ – neišgalvoti neišgalvotų žmonių charakterio bruožai, jų buitis, elgsena, gyvenimo būdas. Du broliai ir jų kalnas – du Vlado Dautarto kūrybos akcentai – tai tikra. Tas kalnas – „gelbėjimosi valtis“ žiemos metu, kai visą kaimą ima gąsdinti plaukiantys grėsmingi ledo luitai, kai visos sodybos skęsta šaltame vandenyje, o žmonių akyse matyti išgąsčio, baimės, abejingumo kibirkštis. Kur anksčiau ant kalno sutilpdavo daugybė žmonių – dabar tos vietos nė nepastebėsime – beliko tik maža kalvelė ir viską už mus pasakanti V. Dautarto novelė „Nuo dviejų brolių kalno“. Ypač akį Vlado Dautarto novelėje „Nuo dviejų brolių kalno“ patraukia dviejų brolių – Jurgio ir Juozapo – buitis, bendravimo ypatumai, gyvenimo būdas: „Ramybe ir susiklausymu apgaubta brolių Jurgio ir Juozapo Vilučių sodyba. Abu jie taikiai, niekuomet nesipykdami šeimininkauja dvylikos hektarų ūkyje, dalindamiesi viską pusiau, nors vyresnysis, Jurgis, vedęs ir turi vaikų, o Juozapas senberniu liko. Vilučiai turi visko, ko jiems reikia, nieko iš kitų neprašo ir kitiems neduoda. Kaimas sau – jie sau,“  – taip rašytojas įvardina du brolius – Adomą ir Igną.

Ne tokios ryškios, bet visiems reikalingos asmenybės – Morta ir Povilas Kuriai – Šilelio meisteris Kostas ir jo darbšti žmona Adelė. „Į jo gražiai sutvarkytą sodybą, į jo malūną – dirbtuvę, stovinčią ant upės skardžio, visi kelią gerai žino. Lygiai kaip ir jo staigų būdą – su meistru reikia mokėti rasti kalbą, nes ne kiekvieno užsakymą priima, ne su kiekvienu leidžiasi į šnekas. Užtat daug kas su jo žmona Morta tariasi, per jos gerą širdį prie meisterio priartėja…“ Dar ir dabar Kosto žmona, jau būdama brandaus amžiaus, mielai prisimena seniai praėjusias dienas ir su nuoširdžiu džiaugsmu pasakoja apie Šilelį ir apie neatpažįstamai pakitusias jo vietas.

besikeicianti-silelio-gyvenvieteViskas pasikeitė, atrodo, kad Šilelis visada buvo toks, koks dabar yra, sunku įsivaizduoti ir tuos žmones, juos anksčiau supusią aplinką, keista skaityti Vlado Dautarto knygas, kai negali patikėti tuo, kas parašyta, kai viso to nematei…

Bet ne viskas liko baltuose knygų puslapiuose ar tolimoje praeityje – šiomis dienomis dar sužibo viltis viską sužinoti gyvai, pajusti praėjusių dienų dvasią, kuri vis dar gyva meisterio žmonos Adelės atsiminimuose ir širdyje. Šileliui liko ištikima iki šių dienų: Ji „laikosi Šilelio“, o gamta – Jos, nors daug kas metams bėgant pasikeitė – Šilelis tas pats, bet jau nebe toks, ir medžiai tie patys, bet ne tokie, ir žmonės kiti, jau nebe tie, nors ir yra tų pačių.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Vlado Dautarto kūrinių tipai ir prototipai (1)
Vlado Dautarto kūrinių tipai ir prototipai (2)
Vlado Dautarto kūrinių tipai ir prototipai (3)
Vlado Dautarto kūrinių tipai ir prototipai (5)
Vlado Dautarto kūrinių tipai ir prototipai (6)