Ugdymas – tai vientisas procesas ir kartu daugiamatis, vadinasi, gana sudėtingas. Ugdymas yra subjektyvus ir objektyvus procesas, todėl jį galime vadinti pedagoginiu susitikimu ir bendravimu, taip pat veikimu, įtaka, sąveika be vyksmo, kūryba, saviraiška, prasmės ieškojimu ir prisitaikymu.
Vertybių internalizavimas – tai gyvenimas pagal vertybes, jų taikymas, o ne tik jų žinojimas.
UGDYMO KRYPTYS
Skiriama keletas ugdymo krypčių pagal tai, kas jį lemia.
1. Individualus ugdymas. Šio ugdymo ištakos glūdi laisvo ir harmoningo ugdymo pirmtakų idėjose (Dž. Loko, Ž. Ž. Ruso, J. Pestalocio, L. Tolstojaus darbuose). Jų darbų esmė – pažinti vaiko prigimtį ir sudaryti sąlygas jai laisvai, harmoningai, natūraliai vystytis. Prigimtis tampa mokymo ir auklėjimo pamatu. Pestalocis teigė, kad prigimtis yra uola, ant kurios auklėjimas stato savo pamatą, t.y. formuoja žmogų. Žmogaus prigimtį stengėsi atskleisti ir pedagogikos pradininkas Komenskis. Pasak jo, kiekvieną žmogų reikia ugdyti individualiai.
2. Socialinis ugdymas. Kyla klausimas, ar ugdymui įtakos turi socialinė aplinka? Kaip? Ugdymo procesą įvairiapusiškai veikia socialinė aplinka. Ji lemia ir ugdytojo poveikį ugdytiniui. Visa tai nagrinėja socialinė pedagogika, kurios pagrindinės idėjos yra:
• žmogus yra žmogumi tik tarp žmonių;
• žmogus tampa žmogumi tik per bendravimą;
• nėra žmogaus, kuris nebūtų socialiai sąlygotas.
Socialinės pedagogikos objektas – tai žmogaus ir aplinkos sąveika. Socialinė pedagogika ieško būdų, kaip žmogui pažinti save ir aplinką, kaip orientuotis ir joje pritapti, kaip pačiam reguliuoti savo santykius su visuomene ir aplinka.Šiai pedagogikos rūšiai pradžią davė Pestalocio darbai.
Tarpukario Lietuvos pedagogas Šalkauskis akcentavo demografinio ugdymo principus. Jo darbus pratęsė Maceina (plėtė tautinio ugdymo idėjas). Naudingų minčių apie socialinį ugdymą galima ieškoti Vabalo – Gudaičio, Jovaišos, J. Vaitkevičiaus darbuose. J. Vaitkevičius teisėtai laikomas socialinės pedagogikos pradininku Lietuvoje. Jis ugdymą vertina ir aptaria socialiniu požiūriu, t.y., aiškinasi, kaip visuotinės sociumas gali veikti ir veikia visą ugdytinio veiklą ir santykius.
3. Kultūrinis ugdymas. Ugdant privalu atsižvelgti ir įvertinti mūsų kultūros paveldą. „Žmogus negali būti žmogumi, neįsisavinęs vienos ar kitos kultūros, kurios pagrindu jis įgyja savo pažiūras, estetinį skonį ir pasaulėžiūrinę perspektyvą.“ Natūralu, kad kiekviena karta stengiasi savo kultūrines vertybes perduoti jaunesnėms kartoms. Pagal tai susiformavo nauja pedagogikos šaka – liaudies pedagogika, kuri nagrinėja kultūrinių vertybių įtaką ugdymo procesui.
Svarbios ir reikšmingos Vydūno, S. Šalkauskio, J. Maceinos pažiūros į kultūrą ir kultūrinį ugdymą. Ryškiausiu kultūrinės pedagogikos atstovu laikomas Vydūnas todėl, kad jis, remdamasis Rytų ir Vakarų tradicijomis, sukūrė vientisą ir savitą kultūros koncepciją, kurioje skiria tris pagrindines kultūros sferas:
• mokslą;
• meną;
• dorą.
Kiekvienoje šitoje sferoje savitai atsispindi žmogaus asmenybė, jos dvasia bei siela.
Kultūrinis ugdymas šiandien vyksta per literatūrą, istoriją, geografiją, sociologiją ir kitus mokslus. Meninis lavinimas mokykloje jaučiamas per dailę ir muziką.
4. Dvasinis ugdymas. Jo paskirtis – siekis sudaryti dvasinio ugdymo sampratą. Labai svarbu atsižvelgti ir į Lietuvos pedagogikos klasikus. Apie ugdymo įtaką dvasinei raidai daug yra kalbėjęs Šalkauskis. Jis akcentavo, kaip svarbu išugdyti žmoguje dievo galias, kuriomis būtų siekiama aukštesnių gyvenimo tikslų: tiesos, gėrio, grožio. Kultūriniam ugdymui įtaką daro religinis susipratimas, religinis veiklumas ir religinis įsijautimas. Mokslininkas akcentavo, kad religinis ugdymas ne tik suranda atramą kultūriniame ugdyme, bet jį ir užbaigia, suteikia jam naujos prasmės bei vertės ir jį papildo.
__________________________
Daugiau apie tai skaitykite:
Ugdymo tikslai ir uždaviniai
Auklėjimo principai ir metodai
Mokymo ir auklėjimo vienovė