Antanas Baranauskas – lietuvių poetas, kalbininkas, be galo prieštaringa asmenybė. Iš pradžių Baranauskas rašė: „Pirmieji tiesos spinduliai mano prote lietuviškai praspindo; pirmieji širdies jausmai man lietuviškai krūtinę sukaitino, sudrebino. Mane motulė lietuviškai supdama lyliavo, auklėtoja lietuviškai pasakas sakydavo. Pirmosios dainos man lietuviškai širdin kliudė.“, senatvėje nuo lietuvybės ėmė tolti. Keturių eržilų karieta važinėdamas net lietuviškai kalbėti privengė, o neretai lietuviškai prakalbintas lenkiškai atsakydavo. Netgi 1897 m. išvykdamas vyskupauti į Seinius ir atsisveikindamas su Kauno kunigų seminarijos klierikais sakė: „Aš – lenkas, jūs – žemaičiai“.
Antanas Baranauskas Gimė Anykščiuose (1835-1902) valstiečių šeimoje. Senelis 1801 m. Anykščių inventoriuose-dar įrašytas Barono pavarde, vadinasi, priesaga – aus- pridėta vėliau. Iš pradžių baigė Rumšiškių raštininkų mokyklą ir iki 1856 m. raštininkavo Vainute (Šilutės r.), Raseiniuose, Skuode ir Sedoje. 1856-58 m. mokėsi Varnių kunigų seminarijoje, 1862 m. baigė Peterburgo dvasinę akademiją. Papildomai studijavo Miuncheno, Romos ir Leveno (Liuveno) universitetuose. Dirbo Kauno kunigų seminarijoje, o nuo 1897 m. buvo Seinių vyskupas.
Kalbotyra domėtis Baranauskas pradėjo mokydamasis Varniuose. Čia jis lenkiškai parašė rašinį „Apie žemaičių ir lietuvių liaudies kalbą“. Jame buvo raginama kaupti išlikusius autentiškus kalbos duomenis. Tai buvo savotiška tarmių tyrimo ir bendrinės kalbos kūrimo programa, kurią A. Baranauskas ėmėsi vėliau vykdyti. Susidomėjimas kalbotyra ypač išaugo studijuojant Peterburge. Tada Antanas Baranauskas jau kėlė tokius uždavinius: „Norint ištobulinti lietuvių kalbą, reikia ištirti kiekvienos parapijos, net kiekvieno kaimo kalbą, palyginti visas tarmes, nustatyti jų skirtumus ir atrinkti iš jų visa, kas reikalinga, pirmiausia žiūrint kalbos prigimties ir išsireiškimo lengvumo, aiškumo. Kiekvienas klebonas turėtų laisvu nuo tarnybos metu rašyti pastabas apie savo parapijos kalbą. Ilgainiui pilnas tokių pastabų rinkinys padėtų lietuvių kalbos tyrinėtojams, kurie iš parengtos medžiagos galėtų parašyti lietuvių kalbos žodyną, gramatiką ir kitas knygas apie lietuvių kalbos taisykles ir normas“.
Dėstymo reikalams Antanas Baranauskas 1870 m. buvo išvertęs A. Šleicherio lietuvių kalbos gramatiką, tačiau ne visur būdamas ja patenkintas 1875-78 m. pats parašė gramatiką, kurią dedikavo savo klausytojams (tuo metu Kauno kunigų seminarijoje jis dėstė lietuvių kalbą). J. B. de Kurtenė (Janas Boduenas de Kurtenė) siūlėsi šią gramatiką išleisti, tačiau Antanas Baranauskas vengdamas konflikto su caro valdžia nepasinaudojo siūlymu. Be Baranausko žinios ir nenurodęs autoriaus šią gramatiką 1896 m. Tilžėje išleido Feliksas Sereika (kunigas, visuomenės veikėjas) „Kalbomokslis letuiszkos kalbos“. Moksliniu atžvilgiu gramatika gana įdomi, bet joje daug klaidų, be to, ją sunku suprasti dėl neįprastų terminų (gimtlankis – naudininkas, skundlankis – galininkas, stiebimas – laipsniavimas, mazgybalsis – jungiamasis balsis ir t.t.). Tačiau prigijo tokie sukurti Baranausko terminai: tarmė, rašyba, sakinys. Čia buvo paskelbtos ir savotiškos A. Baranausko pažiūros į bendrinę kalbą. Tai vadinamoji žodžiūgo teorija, kurios esmė tokia: sunorminti reikia tik rašybą, o skaito tegul kiekvienas savo tarme, pvz., důna. Pagrindiniai šios teorijos teiginiai buvo tokie: 1) kiekvienoje kalboje yra du elementai bendrasis (kalboje einantis nuo pat jos pradžios ir išliekantis visose jos fazėse, tai šaknys, kamienai ir bendrieji darybos dėsniai) ir dalinis (tai kuo tarmės ar šnektos viena nuo kitos skiriasi, pvz., pilna ar sutrumpėjusi galūnė, kirčio perkėlimas ir pan.) 2) lietuvių rašomajai kalbai reikia nustatyti bendrąsias lytis, atsižvelgiant į visas tarmes, nes „visos tarmės yra kaip ir šakos vieno medžio“, 3) bendrosios žodžiūginės lytys surandamos lyginant tarmes. Šitokia A. Baranausko teorija buvo paini ir nepraktiška, todėl jis laiške Hugo Vėberiui skundėsi, kad mokiniai šios teorijos gerai neišmano. Iš Baranausko mokinių, ne tik perėmusių mokytojo teoriją, bet ir mėginusių ją labiau konkretizuoti, buvo K. Jaunius. Dirbdamas Kauno kunigų seminarijoje Baranauskas iš savo auklėtinių rinko tarminius tekstus ir juos siuntė vokiečių kalbininkui Hugo Vėberiui (1832-1904), kuris lietuvių kalba susidomėjo kaip seniausia iš gyvųjų ir artimiausia sanskritui, jis mokėjo lietuviškai, prenumeravo „Aušrą“ buvo ištisai nurašęs S. Daukanto „Būdą“ (H. Vėberis ilgą laiką dirbo Veimaro gimnazijos mokytoju, o vėliau buvo Eizenacho gimnazijos direktorius). Su Vėberiu A. Baranauskas susirašinėjo net 23 metus, parašė apie 100 laiškų, kuriuose aiškino įvairius filologinius klausimus, taip pat jam siuntė savo poetinius kūrinius, liaudies dainas, patarles, tarminius pasakų tekstus, kaimo poetų eiles. A. Baranausko laiškų pagrindu H. Vėberis parengė ir išleido knygą „Ostlitauische Texte“ („Lietuvių rytiečių tekstai“), kurioje buvo paskelbta A. Baranausko poema „Anykščių šilelis“ tarminiu ir sunormintos kalbos bei rašybos tekstais.
Su H. Vėberiu Baranauskas dalijosi ir savo matematiniais rūpesčiais. Laiškuose jis sudarinėjo pirmuosius matematikos terminus: dalyba, erdvė, smailus kampas, status kampas, daugiakampis, trikampis, lankas. Be to, įsigalėjo jo vartojami tarptautiniai terminai punktas, linija, kvadratas, kubas. Save, kaip matematiką, Baranauskas vertino labai autoironiškai: „Keleri metai visai užleidau gramatikos dirvą ir įstrigau, tiksliau, pasinėriau matematikon, kaip ne specialistas, bet diletantas, savamokslis be taisyklių ir nurodymų, nežinodamas bendrai priimtų formulių„. Po Vėberio mirties jo rankraštinis palikimas buvo perduotas Leipcigo universiteto Indoeuropeistikos institutui. A. Leskynas, beveik visą savo pedagoginės veiklos laikotarpį skaitęs lietuvių kalbos kursą, šią medžiagą įvertino kaip ypač vertingą lietuvių akcentologijai bei dialektologijai. 1920-1922 m. A. Leskyno mokinys įžymus baltistas F. Špechtas Leipcige išspausdino 2 tomų veikalą „Litauische Mundarten („Lietuvių tarmės“). I tome buvo pateikti tarminiai tekstai, o II – gramatinis jų nagrinėjimas ir žodynėlis, kurį sudarė F. Špechtas remdamasis A. Baranausko prierašais.
1898 m. Sankt Perburgo Mokslų Akademija išleido A. Baranausko darbą „Pastabos apie lietuvių kalbą ir žodyną“, kuriame rašoma apie lietuvių kalbos reikšmę ide lyginamajai kalbotyrai, aptartos lietuvių kalbos žodyno, fonetikos ypatybės, suklasifikuotos tarmės. Tai pirmoji tokia detali ir gerai motyvuota lietuvių kalbos tarmių klasifikacija, sudaryta remiantis pagrindiniais tarmių vokalizmo bruožais. Žt – žemaičiai telšiečiai (šiaurės žemaičiai), Zr – žemaičiai raseiniečiai (pietų žemaičiai), Wž – vakariečiai žemiečiai (vakarų aukštaičių šiauliškų dalis), Wp – vakariečiai pietiečiai (didesnė dalis vakarų aukštaičių kauniškių), RIž – rytiečiai pirmieji žemiečiai (vakarų aukštaičių šiauliškių didžioji dalis), R1p – rytiečiai pirmieji pietiečiai ( vakarų ir pietų aukštaičių dalis), R2 – rytiečiai antrieji (šiaurės panevėžiškiai), R3 – rytiečiai tretieji (rytų panevėžiškių dalis), R4 – rytiečiai ketvirtieji (anykštėnai), R5 – rytiečiai penktieji (kupiškėnai), R6 – rytiečiai šeštieji (uteniškiai, vilniškiai ir pietų aukštaičiai). Šioje klasifikacijoje visai nėra vakarų žemaičių, nes jie nepriklausė Kauno gubernijai. Iš visų tarmių Antanas Baranauskas labiausiai žavėjosi Dzūkų tarme. Jis net žadėjo leisti dzūkišką laikraštį. Kalbėjo įvairiomis tarmėmis ir tuo piktino visus žmones. Dabartinė Z. Zinkevičiaus ir A. Girdenio tarmių klasifikacija iš tiesų remiasi A. Baranausko klasifikacija.
Daug ginčų iki šiol tebekelia Antano Baranausko lietuvių kalbos akcentologijos tyrinėjimai. Minėtame veikale jis išdėstė originalią teoriją apie lietuvių kalbos balsių ilgumą kirčiuotų ir nekirčiuotų skiemenų priegaides. Tai morų teorija, kurios esmė tokia: lietuvių kalbos tarmėse balsiai iš seno buvo trijų ilgumų: trumpieji -1 mora, pusilgiai -2 moros ir ilgieji -3 moros. Iš pradžių ši teorija buvo labai sukritikuota (K. Būga, J. Gerulis, Pr. Skardžius, A. Salys), tačiau dabar jau žiūrima kitaip, nes Baranausko kelti teiginiai sutampa su tokių tyrinėtojų, kaip N. Trubeckojus (tai rusų kalbininkas, literatūrologas, gyvenęs 1890 – 1935 metais. Jis dalyvavo Maskvos lingvistinio būrelio veikloje, buvo struktūrinės kalbotyros pradininkas. Sukūrė fonologijos teoriją.), L. Jelmslevas, teiginiais.
Amžininkų liudijimu, Antanas Baranauskas buvo prastas pedagogas, nes jam buvo būdingi mokslininko tyrinėtojo bruožai. Žymiausias jo mokinys – K. Jaunius, tačiau, paties Baranausko žodžiais, tai buvo toks mokinys, kuris aklai netiki savo mokytoju.
__________________________
Daugiau apie tai skaitykite:
Lyginamosios istorinės kalbotyros atsiradimas
Lietuvių kalbininkas Kazimieras Būga (I dalis)
Lietuvių kalbininkas Kazimieras Būga (II dalis)
Antanas Salys
Jonas Jablonskis
Pranas Skardžius
Lietuvių kalbininkas ir kunigas Kazimieras Jaunius
Parengta pagal R. Rinkauskienės paskaitą
