Epikos ir lyrikos sąveika (II dalis)

Dar kitokį paaiškinimą matom V. Krėvės „Legendose“ – čia liaudies daina lyg užlieja kūrinį ir kaip pagrindinis vaizdų šaltinis, ir kaip pasakojimo intonacija. Daina necituojama, tačiau personažai apibūdinami pastoviais dainų epitetais, jie kalbasi dainų formulėmis, elgiasi pagal dainų ritualą. Kokia viso to prasmė? Poetinė intonacija, susidariusi iš dainiškos poetikos, atitraukia pasakojimą nuo proziškumo sferos: t. y., nuo analitinio stebėjimo, nuo individualizuotų dialogų. Dainos poetika komponuoja romantiškos nuotaikos, tautinio pasaulėvaizdžio meninį pasaulį, kuris XX a. literatūrologijoje pavadinamas poetinės prozos vardu. Tokią prozos atmainą plėtojo K. Borutos „Baltaragio malūnas“, I. Šeiniaus kūriniai, Vaižganto „Pragiedruliai“, B. Radzevičiaus apsakymai „Link debesijos“.

Epikos lyriškumo šaltinis dar yra gamta ir jos vaizdavimas. Lietuvių poezija iš liaudies dainos yra perėmusi žmogaus ir gamtos paralelizmą. Ir ankstyvieji žymūs lietuvių lyrikos kūriniai (A. Baranausko „Anykščių šilelis“) išplėtojo tai iki viską apimančios struktūros. Tokį paralelizmą patirtis siūlyte siūlė XIX – XX a. sandūroje ir prozai. Prozos herojus – kaimo žmogus gyveno gamtos prieglobstyje, todėl pirmieji lietuvių prozininkai gamtos vaizdams skyrė tolygų dėmesį kaip ir moralinėms problemoms. Gamtos tradicija lietuvių prozoje yra visiškai kitokia, nei vakarų literatūroje (prancūzų rašytojo Gi de Mopasano novelėse peizažas suglaudžiamas iki informatyvaus lakoniškumo: gamta apibūdina tiek, kiek bus reikalinga pasakojamos istorijos prasmei). Lietuvių apsakymuose peizažas yra ne tik veiksmo rėmai ar išgyvenimų atspindžiai, bet ir grožio ar išminties šaltinis, o tai yra agrarinio krašto žmonių mentaliteto bruožas, savotiškos tautosakos tradicijų tąsa ir dėsningas poezijos poveikis prozai.

Tad ką davė poetika lietuvių prozai? Poezija perdavė lietuvių apsakymui ne tik prozos vaizdą, išvedantį jos herojus iš buitinio lygmens į filosofinį, bet ir suformavo naują savistabos metodą. Šis naujas požiūrio taškas įteisino prozoje autoriaus kalbėjimą apie save, įtvirtino kūrinio centre dvasios niuansus. Ilgą laiką proza plėtojosi reikšdama žmogaus santykį su socialinėmis aplinkybėmis, tačiau buvo neaišku, koks žmogaus santykis su pačiu savimi. Proza dėsningai pareiškė savo teises į emocinę žmogaus prigimtį ir XX a. pradžios literatūroje jausmų turtingumas tampa savęs vertinimo matu: kaip apsakymuose, taip ir eilėraščiuose apsigyveno jautrios emocinės prigimties herojai. Tokiu būdu XX a. pradžioje ima formuotis keistas literatūros rūšių hibridas – eilėraščiai proza bei kitas hibridas – epinės miniatiūros, parašytos verlibru. Taigi, tokiuose kūriniuose šiek tiek yra paimta iš poezijos ir šiek tiek iš prozos. Patys autoriai tokius kūrinius vadino įvairiai: K. Binkis – proza eilėmis, V. Krėvė – pasakomis, I. Šeinius – sonatomis. Tokiems kūriniams negalioja nei epikos, nei lyrikos reikalavimai, svarbiausia formos ypatybė – melodingumas. Eilėraščiai proza pagal to meto supratimą – „gryna sielos daina“, kuriai nereikalingi išorės aprašymai ar fabulos įvykiai. Autoriaus tikslas – ne aplinką stebėti, o įsiklausyti į save, ne informuoti skaitytoją, o užburti jį vidinio pasaulio spalvomis.

Hibridinių formų rezultatai nebuvo įspūdingi, patvarūs, nors šia kryptimi pasuko talentingi rašytojai: V. Krėvė, I. Šeinius, Š. Ragana, tačiau ši tradicija lietuvių literatūroje nesuformavo pastovaus žanro, kuris prancūzų literatūroje gyvuoja iki šių dienų. Lietuvių literatūroje šios mišrios formos išnyko po antrojo pasaulinio karo, nors, antra vertus, šios tendencijos paliko pėdsakų lietuvių epikoje ir tuos pėdsakus daug rašytojų stengiasi išlaikyt: Vaičiulaitis, Mikulėnaitė ir kiti.

Apskritai prozos ir poezijos santykis žmonių meninėje patirtyje nuolat keitėsi. Visa, kas parašyta ne eilėmis, atrodė  vulgaru ir nemeniška XVIII amžiuje Europoje, bet XIX a. skaitytojui pasidarė neįdomu, kas parašyta eilėmis. XIX a. romanas pagauna skaitytoją į savo spąstus. Nuo XIX a. jis ir tampa dominuojančiu žanru Europos literatūrose, čia jis stengiasi viešpatauti vienas pats be paramos. Lietuvoje įsivyravo tos pačios tendencijos – atėjo laikas prozai, kuri užgožė kitus žanrus. Nuo liaudies dainų dėmesys krypsta į liaudies sakytinių pasakojimų formas. Literatūros moksle imta svarstyti, kad žmogus gyvena tarp daiktų ir jie turi būti aiškiai matomi, todėl detalių gausa, konkretumas pamažu tampa epinio objektyvumo sąlyga. Modernioji epika įgyja dar kitų savybių, kurios griauna objektyvaus atspindėjimo principus. Taigi, viena iš esminių epikos tendencijų yra ta, kad ribos tarp epinio ir poetizuoto kalbėjimo nusitrina ir viename tekste yra įmanomi abiejų rūšių stilistiniai klodai (pvz.: Mieželaičio „Čia Lietuva“, J. Marcinkevičiaus „Dienoraštis be datų“). Tokia galimybė atsiranda dėl kelių priežasčių:

a) Moderniojoje epikoje pasakojimo laikas neturi vientisumo. Jis suskaidytas į fragmentus. Gryniausia fragmentacijos išraiška – sąmonės srauto romanas (tiktų minėti A. Škėmos „Baltą drobulę“). Tokiuose kūriniuose susilieja vidinė kalba (šiaip jau būdinga lyrikai) ir objektyvizuotas kalbėjimas (prigimtinis epikos bruožas).

b) Tai susiję su postmodernios literatūros bruožais. Čia pagrindinė savybė yra ta, kad tekste tartum žaidžiama kitais tekstais, daromos sumaningos aliuzijos į kitus kūrinius, žanrus, literatūros rūšis. Taigi, intertekstualumas (kitų tekstų panaudojimas) natūraliai panaikina ribas tarp literatūros rūšių. Beje, postmodernūs kūriniai į savo lauką įtraukia ne tik grožinės literatūros reiškinius, bet ir mitologines ar filosofines aliuzijas. Tokių pavyzdžių esama ir lietuvių literatūroje (vėl galima minėti A. Škėmos „Baltą drobulę“, kurioje esama Šopenhauerio filosofinių idėjų).

c) Epinis kūrinys, jo prasmė yra suvokiami ne tiesiogiai, o tarsi sluoksniuotai (atskirais klodais), ir, kad skaitytojas įveiktų kūrinį, privalomas tam tikras intelektualinis pasirengimas, taip pat ir žinios apie epinę ir lyrinę raišką. Sluoksnių kūrinyje gali būti daug (pvz.: kaip kad Džoiso romane „Ulisas“ – veiksmas suvokiamas tik išmanant psichologiją, epiką, nemažai žinant apie simbolizmą ir t.t.).

d) Kalba apie pasakotojo poziciją. Modernaus romano pasakotojas netenka pagrindinio bruožo, kuris buvo savitas epikos ištakose, t.y., visa žinančio ir visur esančio žmogaus statuso.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Epikos ir lyrikos sąveika (I dalis)
Kaip sąveikauja žanrai?
Graikų komedijos žanras
Graikų lyrika
Dramos kilmės teorijos
Epinis pasakojimas ir pasakotojas
Literatūros rūšys ir žanrai
Svarbiausi prozos teksto elementai

Iš „literatūrinių“ prisiminimų

Šatrijos Ragana – „Vyšnios“. Literatūros pamoka 5 klasėje

DETALUS PLANAS

Tema. Šatrijos Ragana. „Vyšnios“.

Tikslai:

• mokytis charakterizuoti veikėjo išorę ir nuspėti mintis;
• mokytis išsakyti asmeninę nuomonę ir ją argumentuoti;
• lavintis sakytinės kalbos įgūdžius, dalyvaujant pokalbyje;
• lavintis kritinio mąstymo įgūdžius, atsakant į probleminius klausimus
• ugdyti kūrybinius gebėjimus, kuriant monologinę kalbą.

Pamokos tipas ir forma. Grožinio kūrinio analizės.

Metodai ir būdai: minčių lietus, euristinis pokalbis, euristinės užduotys, individualus skaitymas, diskusija.

Mokymo priemonės (pagrindinės ir papildomos):

1. Abraitytė L. Skaitiniai 5 klasei. – 2005 m. II kn.

Literatūra:

1. Aktyvaus mokymosi metodai. V., 1998.
2. Ruseckienė L. Literatūros pedagogikos studijos. – V., 2001.

PAMOKOS SITUACIJA

Praeitą pamoką buvo baigtas ir apibendrintas skaitinių skyrelis „Darbas meistrą giria“ ir namų darbams užduotas perskaityti Šatrijos Raganos kūrinėlis „Vyšnios“.

Šią pamoką mokiniai analizuos tekstą „Vyšnios“.

Po šios pamokos bus skaitomas J. Biliūno novelė „Kliudžiau“, rengiami mokiniai jos analizei.

Pamokos struktūra, metodai, laikas Mokytojo veikla Mokinio veikla
I. Pirminis kūrinio suvokimas (5 –6 min.) Pamokos pradžioje mokytojas užrašo pamokos temą – Šatrijos Ragana „Vyšnios“.
minčių lietus (5 – 6 min.) Po įvadinių mokytojo žodžių pamoka pradedama klausimu: „Apie ką susimastėte perskaitę Šatrijos Raganos kūrinėlį „vyšnios“? “Mokiniai turi atsakyti glaustai, vienu sakiniu. Keletas minčių užrašomos lentoje.Mokytojas apibendrina mokinių mintis. Kadangi Jums kilo įvairių klausimų ir minčių, tai juos ir pabandysime šią pamoką aptarti. Galimi mokinių atsakymai: apie vyšnias, kokios jos turėjo pasirodyti mergaitei, kokios jos turėtų būti skanios, apie tai, kodėl ji jų nepaėmė.
II teksto suvokimo gilinimas (analizė)
20 min.
Mokytojo klausimai:
Euristinis pokalbis
(10 min.)
1) Apie kokią mergaitę mums pasakoja rašytoja?Pacituokite, kaip ją aprašo. 1) Mokiniai atsako remdamiesi tekstu. Jie galėtų nurodyti išorinius mergaitės bruožus (maža, penkerių metų, švarutė, raudonskruostė, kad tai darbininkų vaikas..).
2) Kas parduotuvėje patraukia mergaitės dėmesį ir kodėl? 2) Mokiniai į šį klausimą atsakys vienareikšmiškai – vyšnios. Todėl, kad jų spalva patraukė mergaitės dėmesį, gražiai ir viliojančiai atrodė, tarsi gundė. Galbūt kas nors paminės faktą, kad jos stovėjo priešais parduotuvės duris ir geriausiai matėsi.
3) Iš ko matyti, kad mergaitė labai norėjo vyšnių? 3) Mokiniai atsakys arba pacituos kaip ji elgėsi: priėjo prie pintinės, kraipė galvelę, smalsiai žiūrėjo į uogas…  Visi šie mergaitės veiksmai rodo didžiulį norą paragauti vyšnių.
4) Kodėl mažylė padėjo vyšnias atgal į pintinę ir pasitraukė? 4) Atsakys įvairiai: Gal ji jų neėmė, nes nenorėjo, tiesiog vyšnios savo spalva patraukė mergaitės žvilgsnį. Galimas ir toks atsakymas: Norėjo, bet žinojo, kad tai ne jos vyšnios. Jei būtų paėmus svetimas vyšnias neatsiklausus ir niekam nematant– tai būtų buvus vagystė. Moksleiviai visus savo atsakymus turėtų argumentuoti.
Kūrybinės užduotys
10 min.
Mokiniams skiriama užduotis dar kartą perskaityti tekstą ir parašyti menamas mergaitės mintis.
I grupės užduotis: Perskaitykite tekstą nuo tos vietos, kai mergaitė priėjo prie vyšnių iki „Dar valandėlę žiūri…“ ir parašykite, ką galėtų tuo momentu galvoti mergaitė.II grupės užduotis. Perskaitykite tekstą nuo „Dar valandėlę žiūri…“ iki pabaigos ir parašykite apie ką, jūsų manymu, galvoja mergaitė. I grupė. Tikriausiai  mokiniai parašytų apie įsivaizduojamą uogų skonį ir ką mergaitė pajunta lyžtelėjus vyšnias.II grupė. Šios grupės mokiniai galbūt atkreiptų dėmesį į tai, kad mergytė draudžia sau imti tai, kas jai nepriklauso,  ir ragina save trauktis kuo toliau nuo pagundos.Po kelis mokinius iš grupės perskaito, kaip atliko užduotį.
III Apibendrinimas
(15 min.)
Mokiniams skiriama užduotis grupėse padiskutuoti vienu iš klausimų:
Diskusija
(10 min.)
I grupė. Ar didelis nusikaltimas būtų buvęs, jei mergaitė būtų suvalgius tas dvi uogas? II grupė. Kas pasikeitė, kad mergaitė vyšnių nepaėmė? Galimi įvairūs mokinių pasvarstymai.
(5 min.) Po diskusijos, bendru pritarimu vieninga grupės nuomonė su savais argumentais yra išsakoma visai klasei.
Apibendrindamas mokinių išsakytas mintis, mokytojas turėtų akcentuoti 2 dalykus:
1) iš tiesų, gal ir nebūtų didelis nusikaltimas, jei tos dvi uogos būtų suvalgytos;2) ji pasielgė dorai ir suvaldė savo troškimus, atsispyrė pagundai. Nesavo daiktų ėmimas nesiklausus – jau vagystė Ryškėja žmogaus dorybė.
IV. Namų darbų skyrimas
(3 min.)
Pamokos pabaigoje mokytojas skiria namų darbų užduotį: Įsivaizduokite, kad tekstas su lig ta vieta „Dabar tai jau ji grobs saujelę.“ nutrūksta. Jums reikia sugalvoti savo istorijos pabaigą (10 – 15 vaizdingų sakinių) ir parašyti.
V. Darbo rezultatų apibendrinimas ir vertinimas.
(2 min.)
Neformalus vertinimas. Mokytojas pagiria aktyviai dalyvavusius mokinius.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Atsakomybė už savus Bitės Vilimaitės apsakyme „Baidyklė“ – 5 klasės literatūros pamoka
Rėjus Bredberis „Kosmonautas“ (II pamoka)- literatūros pamoka 7 klasėje
Rėjus Bredberis „Kosmonautas“ (I pamoka)- lieteratūros pamoka 7 klasėje
Vytautė Žilinskaitė „Viso pasaulio tetos“ – 7 klasės literatūros pamoka
Motiejaus Valančiaus „Palangos Juzė“ – 7 klasės literatūros pamoka (pirma pamoka)
Motiejaus Valančiaus „Palangos Juzė“ – 7 klasės literatūros pamoka (antra pamoka)
Vytautas Petkevičius „Molio Motiejus – žmonių karalius“ – 7 klasės literatūros pamoka
J. Aputis „Nesmagu, kad liekat vienas“ – literatūros pamoka 7 klasėje
Kazys Saja “Reptilija” (1 pamoka) – 7 klasės literatūros pamoka
Kazys Saja „Reptilija“ (2 pamoka) – 7 klasės literatūros pamoka

Literatūros tyrinėtoja ir kritikė Violeta Kelertienė (2 dalis)

Su dideliu prielankumu V. Kelertienė kalba apie Sąjūdžio laikų literatūrą, ypač apie Valdą Papievį ir jo kartos rašytojus. Pripažinta, kad V. Kelertienė jau anuomet buvo teisi kiek rezervuotai vertindama Broniaus Radzevičiaus romaną Priešaušrio vieškeliai, lygindama Radzevičiaus įtaką Papieviui ji aptarė silpnąsias romano antrosios dalies puses. Ji kalba apie labai svarbų dalyką – rašymo autentiškumą ir ,,kruvinos širdies apnuoginimą“, kuris anuomet atrodė bene svarbiausiomis literatūrinėmis vertybėmis, bet jų poreikį išprovokavo neišvengiama slapstymosi, o kartu noro pasakyti daugiau strategija, kuria rėmėsi rašytojas, gyvenantis sovietinėje sistemoje. Laisvo ir atviro pasirinkimo galimybių nebuvo ir tai deformavo mūsų literatūrą – sovietinę kolonizaciją patyrusiems sunku patiems aiškiau suvokti jos poveikį, nes kol kas patirtis pernelyg šviežia ir skausminga, kad ją galėtum nešališkai vertinti. Taigi žvelgdama į lietuvių literatūrą iš šalies V. Kelertienė ieško postkolonijinio mąstymo apraiškų mūsų literatūroje ir pirmiausia jas randa Ričardo Gavelio trilogijoje Vilniaus pokeris, Vilniaus džiazas, Paskutinioji žemės žmonių karta. Nesileidžiant į diskusijas apie Gavelio romanus būtina pabrėžti vieną svarbų pokytį lietuvių prozoje. Sovietinių laikų rašytojai atviriau ar netiesiogiai kalbėdami apie ano meto gyvenimą, rodydami, tarkim, kaimiškoje prozoje tradicinių vertybių žlugimą, moralės pakrikimą kolūkiniame kaime vis dėlto potekstėje projektavo tų tradicijų išsaugojimo galimybę, teigė, kad pagrindinės gyvenimiškos vertybės neprarado savo galios. Kitaip sakant, sovietinių laikų lietuvių literatūra rėmėsi įsivaizduojamais, „didžiaisiais pasakojimais“, pasitikėjo jais, vadinasi, pasitikėjo tauta, savąja kultūra, kalba. Tai sudarė savotišką visos to meto literatūros patosą, kuris didele dalimi neteko savo prasmės atgavus nepriklausomybę. Taigi  V. Kelertienės lietuvių prozos studijos postkolonializmo požiūriu laikomos svarbiomis naujų, būsimų pokalbių apie mūsų literatūrą pradžia.

Svarstymai apie sovietinių ir Sąjūdžio laikų lietuvių literatūrą primena vieną intriguojantį išeivijos literatūros kritikos faktą. V. Kelertienė prisipažįsta, kad sovietiniais laikais iš šalies stebėdami Lietuvoje kuriamą literatūrą išeivijos kritikai sąmoningai neatskleisdavo visų kortų, nesiekdavo atvirai komentuoti kūrinių poteksčių, nes jų iššifravimas galėjo neigiamai atsiliepti Lietuvoje gyvenantiems rašytojams, netgi pagelbėti cenzūros komitetui. Tokie literatūros kritikos nutylėjimai priklauso postkolonijinių studijų sričiai. V. Kelertienė mano, kad mes visi, tiek gyvenantys Rytuose, tiek Vakaruose esame postkolonijinės būtybės. Visur žmogus jaučiasi netekęs iliuzijų, atstumtas, o tai postkolonijinė savijauta. Išeitis turbūt viena – įmanomai didesnė sąmoningumo dozė, atidi savistaba ir kritiškas požiūris į bet kokias iliuzijas. Prie šių savybių ugdymo sėkmingai prisideda V. Kelertienės straipsniai apie lietuvių literatūrą.

Vienas iš labiausiai man įstrigusių V. Kelertienės kritikos straipsnių Mamatė – lietuviška ponia Bovari? Čia sistemiškai taikydama kai kurias feministinio požiūrio sąvokas prieškario lietuvių moterų prozai kritikė atskleidžia, kad moterys rašytojos plačiai atskleidė komplikuotą moters padėtį lietuviškoje visuomenėje. Šatrijos Ragana parodė net moters dvasinio gyvenimo fragmentus, tačiau perėmė vyriškas pasakojimo normas ir savo kūryboje nelietė gyvybinių moters klausimų.

__________________________

Daugiau skaitykite:

Literatūros tyrinėtoja ir kritikė Violeta Kelertienė (1 dalis)
Literatūros tyrinėtojas ir kritikas Jonas Grinius (I dalis)
Literatūros tyrinėtojas ir kritikas Jonas Grinius (II dalis)
Literatūros tyrinėtojas ir kritikas Jonas Grinius (III dalis)
Vytauto Kubiliaus literatūros kritika (1)
Vytauto Kubiliaus literatūros kritika (2)
Vytauto Kubiliaus literatūros kritika (3)
Vytauto Kubiliaus literatūros kritika (4)

Straipsnio autorė Ingrida Saulevičienė

Literatūros tyrinėtoja ir kritikė Violeta Kelertienė (1 dalis)

Violeta Kelertienė – literatūros tyrinėtoja ir kritikė. 1962 baigė anglistikos studijas Toronto universitete, kur studijavo lyginamąją literatūrą. Nuo 1984 dėsto Ilinojaus universitete Čikagoje Lituanistikos katedroje, nuo 1993 jos vadovė; nuo 1988 Lituanistikos instituto pirmininkė. Parengė knygą Išėjęs negrįžti: Marius Katiliškis gyvenime ir kūryboje (1986), grožinės prozos apie Lietuvą anglų kalba antologiją Come into my time (1992). Redaguoja žurnalą Lituanus, nuo 1997 Metmenis (su R. Šilbajoriu). Aiduose, Akiračiuose, World Literature Today, AABS Journal, Drauge, Literatūroje ir mene, Metmenyse, Metuose ir kt. Paskelbė straipsnių apie Katiliškį, A. Landsbergį, A. J. Greimo darbus, paprastąją ir poetinę kalbą, moterų literatūros problemas.

V. Kelertienė rašo konceptualiai, jos mintis aiški, paremta racionaliais argumentais, savo metodologines pozicijas, pavyzdžiui, feminizmo ar postkolonializmo teorijas, ji trumpai pakomentuoja. Galbūt ne su visomis V. Kelertienės mintimis norisi sutikti, bet jos straipsniai įdomūs, žadina mintį, kviečia svarstyti, nes diskusinė erdvė tikrai suformuojama. Kritikė žvelgia į lietuvių literatūrą iš kito literatūrinio konteksto, bet jos tikslai labai vaižgantiški – literatūrinių ,,perliukų“ ieškojimas. Ji myli lietuvių literatūrą ir kartais net per daug nuolaidžiauja žvelgdama į sunkias kūrybines aplinkybes sovietiniais laikais. Tik vėlyvuosiuose jos straipsniuose padidėja visai pagrįsta ironijos dozė.

V. Kelertienė daugiausia  dėmesio skiria pastarųjų kelių dešimtmečių lietuvių prozai, bet aptardama kokį nors literatūros aspektą, tarkim, moters paveikslo kūrimą ar prozinio pasakojimo formas, ji tyrinėja ir ankstyvąją lietuvių rašytojų kūrybą – Žemaitės, Šatrijos Raganos, ankstyvąją Vienuolio prozą. Plataus ΧΧ amžiaus Vakarų literatūros konteksto panaudojimas, Naujosios kritikos, struktūralizmo pamokos, geras rusų formalizmo ir pasakojimo technikų teorijos išmanymas, be to, išsiugdyta literatūros kritiko intuicija ir noras suprasti Lietuvoje vykstančio literatūrinio gyvenimo peripetijas suformuoja netradicinius kūrinių vertinimus bei plačius ir intriguojančius literatūros reiškinių apibendrinimus.

Daugelis kritikos kūrinių yra vertimai iš anglų kalbos, taigi jie buvo skirti ne lietuvių skaitytojui. Pristatant kitakalbei publikai lietuvių rašytojus, reikėdavo bent trumpai supažindinti su Lietuvos istorijos, kultūrinio gyvenimo ir literatūros tradicijomis, ir tai V. Kelertienė daro su dideliu išmanymu ir taiklumu. Reikia nepamiršti, kad jos tikslas buvo sudominti skaitytoją lietuvių literatūra, Juozo Apučio, Romualdo Granausko, Ramūno Klimo ir kitų rašytojų kūryba.

Istorinės situacijos ir literatūros kontekstų, pavyzdžiui, cenzūros įtakos sovietinių laikų lietuvių literatūrai aptarimai yra neatskiriama V. Kelertienės straipsnių dalis. Dvi dažniausiai nagrinėjamos jos temos – feministinės kritikos testas lietuvių literatūrai ir postkolonializmo problematikos aptarimas – kurios beveik neatsiejamos nuo istorinių komentarų, o šie, aptariant moters vaizdavimą, priartėja prie publicistinių samprotavimų.

Feminizmo banga, kaip rašo autorė, pro Lietuvą praūžė Atgimimo pradžioje – V. Kelertienė viena iš aktyviausių feministinio požiūrio į lietuvių literatūrą skiepytojų. Šį požiūrį laikyčiau svarbiu mūsų literatūrinės kritikos atsinaujinimo etapu. Keldama klausimą apie Žemaitės kūrybos pasakojimo principus – ar galima pajusti, kad pasakoja moteris? – kritikė svarsto kur kas platesnes lietuvių literatūrinio diskurso problemas. Pastebėti ne tik vyriško ir moteriško žvelgimo į pasaulį skirtumai, bet ir apčiuopta moteriškoji erdvė literatūriniuose kūriniuose – moteris vyrų kūryboje suvokiama kaip kažkas ,,kita“, netgi ,,svetima“. V. Kelertienės pateikiamos gana skandalingos ne tik rašytojų, bet ir politikų pasisakymų ištraukos apie moteris rodo feministinio požiūrio prasmingumą.

Vienas iš sudėtingiausių literatūros kritikos uždavinių – apčiuopti literatūros pasikeitimus istorinių pervartų metais. V. Kelertienė kalbėdama apie aštuntojo ir devintojo dešimtmečio lietuvių prozą ieško nepaklusnumo sovietinei ideologijai ženklų, o Sąjūdžio laikų ir netrukus po nepriklausomybės atkūrimo pasirodžiusioje literatūroje – esminių išsilaisvinančios literatūros bruožų.

Autorė daro išvadą, kad modernus lietuvių prozos stilius sovietiniais laikais buvo parankus, nes leido lengviau išvengti cenzūros, kuri ne visuomet suvokdavo parašytų dalykų prasmę ir, aišku, reikalavo labiau išlavinto skaitytojo. Apie cenzūrą V. Kelertienė apskritai daug ir įdomiai kalba skirdama savo tyrinėjimus Vakarų skaitytojui. Bet, manyčiau, šie tyrinėjimai svarbūs ir mums, kadangi šių dienų jaunimui tai sunkiai įsivaizduojamos ar net egzotiškos sovietinių laikų patirtys. 1992 metais rašytame cenzūros vaidmens aptarime kritikė įžiūri ir tam tikrą pozityvų valstybės kontrolės vaidmenį, nes, norėdami apeiti draudimus, lietuvių rašytojai turėję būti ypač išradingi. Bet kokie suvaržymai kuria papildomus literatūros tekstų įtampos laukus, kūrinio stilių daro sudėtingesnį, talpesnį reikšmėms, tačiau draudimas atvirai aptarinėti visuomenei svarbius klausimus neleidžia jų atidžiau analizuoti, atskleisti jų prieštaringumą.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Literatūros tyrinėtoja ir kritikė Violeta Kelertienė (2 dalis)
Literatūros tyrinėtojas ir kritikas Jonas Grinius (I dalis)
Literatūros tyrinėtojas ir kritikas Jonas Grinius (II dalis)
Literatūros tyrinėtojas ir kritikas Jonas Grinius (III dalis)
Vytauto Kubiliaus literatūros kritika (1)
Vytauto Kubiliaus literatūros kritika (2)
Vytauto Kubiliaus literatūros kritika (3)
Vytauto Kubiliaus literatūros kritika (4)

Straipsnio autorė Ingrida Saulevičienė.

Šatrijos Ragana „Sename dvare“. – literatūros pamoka 11 klasėje (IV pamoka)

DETALUS PLANAS

Tema. Šatrijos Ragana. „Sename dvare“.

Tikslai:

• mokytis išsakyti asmeninę nuomonę ir ją argumentuoti;
• lavintis sakytinės kalbos įgūdžius, dalyvaujant pokalbyje;
• ugdyti kūrybinius gebėjimus, mokantis charakterizuoti veikėjo išorę ir nuspėjant mintis;
• ugdyti dorinę sąmonę analizuojant kūrinio vertybių sistemą.

Pamokos tipas ir forma. Grožinio kūrinio analizės ir apibendrinimo.

Metodai ir būdai: euristinis pokalbis, savarankiškas mokinių darbas.

Mokymo priemonės
(pagrindinės ir papildomos):

1. Daujotytė V., Tamošaitis R., Tūtlytė R., Viliūnas G. Literatūra XI-XII klasei, K., 2003, I dalis.

Literatūra:

1. Aktyvaus mokymosi metodai. V., 1998.
2. Daujotytė V. Šatrijos Raganos pasaulyje. – V., 1997.
3. Daujotytė V. Parašyta moterų. – V., 2001.
4. Lietuvių literatūros enciklopedija. 2001.
5. Literatūros teksto interpretacija. – V., 2000.
6. Ruseckienė L. Literatūros pedagogikos studijos. – V., 2001.

PAMOKOS SITUACIJA

Praeitą pamoką buvo analizuojama Šatrijos Raganos apysaka „Sename dvare“, gilinamas suvokimas.

Ši pamoka bus taip pat kūrinio analizės, bet kartu ir apibendrinimo.

Po šios pamokos mokiniais rašys interpretaciją.

Pamokos struktūra, metodai, laikas Mokytojo veikla Mokinio veikla
I. Įvadiniai darbai (5–6 min.)
Pamokos pradžioje trumpai pakartoja, apie ką buvo kalbėta praeitoje pamokoje, patikrina, kaip mokiniai atliko namų užduotį.
Keli mokiniai perskaito, kaip atsakė į namų darbų klausimus.
II teksto suvokimo gilinimas (analizė) (15 min.)
Išdalina užduotis (žr. Priedą Nr. 1).
Atliktas surenka ir vertina.
Savarankiškai atsakinėja į pateiktus klausimus.
Euristinis pokalbis 20 min. Pasako, kad šiandien bus baigtas analizuoti kūrinys ir dabar trumpai peržvelgsime apysakoje atskleidžiamas didaktines nuostatas:
1. Kas rodo, kad mamatė yra ne tik gera vaikų draugė, mama, bet ir ugdytoja? Mamatė groja, seka vaikams pasakas, o vaikai skaito knygeles. Be visų pamokymų, mamatė, būdama gera vaikų psichologė, aiškina gyvenimo tiesas, moko daryti gerus darbus (mirus Kazelei, ji puikiai pamoko Irutę, kad ši negailėtų savo geriausios jupelės).
2. Kokių gyvenimo tiesų vaikus moko bobutė? 2. (p. 246 ) Žmogui tik savo darbu ir vargu įgyti pinigai atneša laimę.
3. Kokią „laimės formulę“ formuluoja apysakos pabaigoje mamatė? Ar ji pati įstengia pagal ją gyventi? 3. (p. 408) Apie įgyvendinimą gali būti įvairių nuomonių ir argumentų.
4. Kas mamatę daro laimingą? Kodėl? 4. Vaikai ir muzika bei tas laikas, kai ji gali neskaičiuodama valandų sėdėti ir skambinti.
5. Kaip įvardytumėt mamatės Marijos ir pono Jonavičiaus santykius? Kokie jie?Kodėl mamatės ir tėvelio santykiai visiškai priešingi? 5. (289, 401 p.) Tėvelis atstovauja realiam gyvenimui, artimas buitiškumui, o mamatė su ponu Jonavičiumi – romantikai, mėgstantys muziką, grožį, kuriam tėvelis netekia didelės reikšmės.
6. Irutės šeima yra iš smulkiųjų bajorų luomo. Ar Marija su Liudviku atitinka to luomo žmonių įvaizdį? Už kokias idėjas pasisako mamatė? Suraskite tekste tas vietas ir pacituokite 6. ( socialinis teisingumas, tautiškumas, lietuvybė – 367, 353, 360, 361)
7. Kokias problemas mamatė įžvelgia savo luome ir kokias mato esant valstiečių žmonių? 7. Bajorų nutautėjimo problema, gimtosios kalbos niekinimo, valstiečių luomo tamsumo, smulkiųjų bajorų „pasikėlimo“ iki bajorų imant iš jų pavyzdį (vestuvės pagal pavyzdį) – ironizuojamas nenatūralumas.
III Apibendrinimas ( 5 min.) Kai jau yra išnagrinėtas visas kūrinys, išsiaiškinti visi prasminiai akcentai, pabandykite 5 sakiniais parašyti, apie ką yra Šatrijos Raganos apysaka „Sename dvare“. Galimos įvairios įžvalgos.

Priedas Nr. 1

1. Pagal ką kuriama apysakos kompozicija? (1taškas)

2. Pabaikite mintį (2 taškai):
a) apysakoje taisyklinga bendrine kalbà kalba ________________,
nes______________________ .
b) žemaičiuoja ____________________________________.
3. Kodėl dėl bičių susiginčiję kaimo žmonės santykius eina aiškintis į dvarą? (1 taškas)

4. Kodėl mamatė auklėdama vaikus nemoralizuoja? (2 taškai)

5. Kodėl teka panelė Paulina? (4 taškai )

5.1. Paaiškinkite, kodėl panelės Paulinos vestuvių svečiai niekina lietuvius?

5.2.Kas aktyviausiai gina lietuvybę?

6. Paaiškinkite mamatės žodžius: „Ir žavi mane mirtis…“. (2 taškai)

7. „Ir ateina didžioji Sėjėja mistiškomis armingomis akimis, blankiu veidu ir slaptinga šypsena ant raudonų lyg granatų žiedas lūpų ir, savo baltomis, permatomomis, ilgapirštėmis rankomis tyliai paėmus mūsų ranką, veda už stebuklingos uždangos, kur sėdi paslaptis. Kaip kartais ima noras greičiau pasiekti paslaptį!“ (2 taškai)
Kas ta „didžioji Sėjėja“?

Kodėl mamatei norisi „pasiekti“ paslaptį?

8. Įvardinkite tris epizodus, kur apysakoje sutinkama ironija. Kas ironizuojama ir kodėl? (6 taškai)
a)

b)

c)

9. Kodėl bajorai nepritaria mamatės pasiūlymui šviesti liaudį (t.y. valstiečius)? (3 taškai)

10. Kokios spalvos dominuoja apysakoje? Kokia jų reikšmė? (2 taškai)

(25 taškai)

__________________________
Daugiau apie tai skaitykite:

Šatrijos Ragana. Asmenybės ir kūrybos bruožai. – literatūros pamoka 11 klasėje (I pamoka)
Šatrijos Ragana „Sename dvare”. – literatūros pamoka 11 klasėje (II pamoka)
Šatrijos Ragana „Sename dvare”. – literatūros pamoka 11 klasėje (III pamoka)
Moterų literatūra. Marija Pečkauskaitė – Šatrijos Ragana