Vlado Dautarto kūrinių tipai ir prototipai (6)

Aplankėme Šilelį, paslaugią, nuoširdžią meisterio žmoną. Tokie žmonės, kaip Adelė, artimi gamtai ir gimtosioms erdvėms, kupini susidomėjimo ir svetingumo, paprastai būna jaukiame gamtos prieglobstyje išauginti. Toks buvo ir V. Dautartas. Ir net tada, kai čia negyveno, apsilankydavo dažnai. Ir būdavo, kad atvažiuoja (ne bet kur – būtinai pas meisterį), nusiauna batus ir švysteli juos kampan, atsisėda už stalo ir ilgus vakarus praleidžia su meisteriu ir jo žmona besišnekučiuodami. Dieną, kai visur gyvenimas verda, kunkuliuoja, Rašytoją rasi tik gamtoje – čia Jis gėrisi Šilelio gamta, kraunasi kūrybinių minčių lobyną… Ne, Šilelyje Jis nerašydavo – atsisėsdavo žolėje, klausydavo, klausydavo, ką vėjas šnara, ką medžiai ošia, apsikabindavo medį – žiūrėdavo į tolių tolį, akimis pasiekdamas net Nevėžį… Aplankydavo ir kitus kaimynus – visus Jis mylėjo ir visi Jo laukdavo… Bet į Šilelį atvažiuodavo vienas – šeimos nesiveždavo – tai buvo vienintelė tikro poilsio vieta, kur Jis pasijusdavo laisvas kaip paukštis ir galėjo niekieno nevaržomas praleisti laiką, pailsėti, atgaivinti pailsusią sielą…

…Kiurksojo Dviejų brolių kalnas – dabar nėra, stovėjo suręsti mediniai kuklūs nameliukai – dabar kiti, mūriniai ir su didžiulėmis tvoromis, kad net namo stogas vos besimato, Nevėžis buvo visų šileliečių – dabar ir krantu vaikščioti pavojinga – mat pinigais pertekę naujakuriai čia atsimatavo sau patinkančią dalį upės ir tvorom užsitvėrė, o kad tikrai niekas nė neketintų ateiti – ir elektrą įjungti nepamiršta.

Taip ramu ir kartu pavojinga, kad net baugu darosi, bet mums apsilankius visgi Adelė sutiko aprodyti sraunųjį Nevėžį ir būtent alyvoms žydint maloniai pakvietė vėl užeiti į svečius – vaizdas stulbinantis, o ir visa aplinka atrodo gyvesnė, neapmirus ir pačioms maloniau būsią.
„ …gimtas kaimas net mėlynas nuo pražydusių alyvų, jei pūstelėjus vėjui už kelių varsnų kvepia…“

Šis pasakojimas ir V. Dautarto knygų puslapiai atskleidė nenuginčijamą tiesą – Šilelio gyventojai, kuriuos rašytojas savo knygose pavertė prototipais, personažais netapo, todėl išlieka viltis rasti ir tuos realius žmones, kurių iki šiol nepasisekė atpažinti.

___________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Vlado Dautarto kūrinių tipai ir prototipai (1)
Vlado Dautarto kūrinių tipai ir prototipai (2)
Vlado Dautarto kūrinių tipai ir prototipai (3)
Vlado Dautarto kūrinių tipai ir prototipai (4)
Vlado Dautarto kūrinių tipai ir prototipai (5)

Vlado Dautarto kūrinių tipai ir prototipai (5)

Toks jau žmogus tas meistras ir jo žmona Morta

„Iš Domaičių čigonės nušlamsėjo sijonais pas meistrą Kurį. Darata kaip ir prisibijodama ėjo – Morta, žinoma, nieko, ją galima prišnekinti, bet meistras kartais kaip musę kandęs. Piktas kaip širšinas…“

Žmonės sąžiningi, ramūs, darbštūs, nieko nepridursi – ir šileliečių tarpe didžiai vertinami. Rašytojo V. Dautarto akimis žiūrint, ši šeima kaip ir visos, ne mažiau verta dėmesio ypač todėl, kad ji netobula, nes nieko nėra tobulo, kad ši šeima įdomi žmonių charakteriais ir jų sutarimu, nes tik taip garantuota neišblėstanti namų židinio ugnelė:meisterio-kosto-dirbtuve-malunas

„ – Mano Povilas geras žmogus, tik kartais nesavam kaily, – gynė savo vyrą Morta. – O ką darysit, čigonėlės, vyrui reikia nusilenkti, pačios žinot.“

Vladas Dautartas Šilelyje gimė, augo, susigyveno su juo, vertino ir gerbė žmones už jų darbus, triūsą, dosnią širdį, o dar labiau – už nuoširdumą, atvirumą:

„ – Aš už teisybę, tu, Dominyka, perdėm negerai gyveni… Po tokių Mortos žodžių Dominykai net akys aptemo.“

Vertybių skalė – dalis žmogiškumo.

Tikrovėje viskas šiek tiek kitaip, nors svarbiausi Meisterio ir jo žmonos būdo bruožai išlieka nepakitę. Realiame gyvenime daug kas ne taip paprasta…

Meisteris – įvairiaspalvio charakterio žmogus, nepaprastų gabumų: „Prie ko meisterio rankos prisiliesdavo – tą padarydavo “ , su savo užsispyrimu, nusistatymu, gerumu…

zemes-ukio-padargaiTik va, šį gyvenimą jis paliko jau seniai… Jo kieme, dirbtuvėse ir namuose – viskas liko taip pat, niekas nepasikeitė.

Meisterio Kosto žmona Adelė, užauginusi tikrais žmonėmis du vaikus, palydėjusi juos į gyvenimą, stebėjusi anūkų augimą, dabar jau džiaugiasi ir proanūkiais. Meisterio dirbtuvė, virtusi ūkio darbams reikalingų daiktų globėja, liko kiurksoti nei toliau, nei arčiau gyvenamojo pastato. „Nuo trobos malūną ranka pasieksi.“ senoviniai-spastai-ziurkems-gaudyti„Užsimanė malūno, metė į šalį visus žmonių užsakytus darbus ir įniko į savo statybą. Ir stūkso dabar tas malūnas lyg baidyklė kokia ant upės skardžio – su sparnais, su kepurėtu stogu, girnomis, su viskuo, bet žmonės jame niekuomet nesumalė nė grūdo, nedavė jis jokios naudos, nebent tokią, kad kartais pats sutvėrėjas, tinkamam vėjui atsisukus, užpila į koštuvus kokį pusmaišį grūdų.“ O dabar malūno jau nebėra…

Trečia karta auga – patys mažiausieji – laiko nesugrąžinsi…

Meisterio žmonos Adelės namas didelis, talpus – sugyvena net keletas šeimų ir tik todėl, kad visada laimi žmogiškumas ir meilė artimui. Šilelis pasikeitė ir žmonės kiti – vienintelė brandžiai sielai likusi atgaiva, poilsio vieta – Nevėžis ir pavasario metu žydinčios alyvos; anksčiau – grėsmingas, siautulingas ir veržlus, dabar – vis dar sraunus, bet nepavojingas, o, be to, – pakankamai seklus.

___________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Vlado Dautarto kūrinių tipai ir prototipai (1)
Vlado Dautarto kūrinių tipai ir prototipai (2)
Vlado Dautarto kūrinių tipai ir prototipai (3)
Vlado Dautarto kūrinių tipai ir prototipai (4)
Vlado Dautarto kūrinių tipai ir prototipai (6)

Vlado Dautarto kūrinių tipai ir prototipai (4)

Vienas pagrindinių V. Dautarto kūrybos bruožų novelių romane „Senojo gluosnio pasaka“ – neišgalvoti neišgalvotų žmonių charakterio bruožai, jų buitis, elgsena, gyvenimo būdas. Du broliai ir jų kalnas – du Vlado Dautarto kūrybos akcentai – tai tikra. Tas kalnas – „gelbėjimosi valtis“ žiemos metu, kai visą kaimą ima gąsdinti plaukiantys grėsmingi ledo luitai, kai visos sodybos skęsta šaltame vandenyje, o žmonių akyse matyti išgąsčio, baimės, abejingumo kibirkštis. Kur anksčiau ant kalno sutilpdavo daugybė žmonių – dabar tos vietos nė nepastebėsime – beliko tik maža kalvelė ir viską už mus pasakanti V. Dautarto novelė „Nuo dviejų brolių kalno“. Ypač akį Vlado Dautarto novelėje „Nuo dviejų brolių kalno“ patraukia dviejų brolių – Jurgio ir Juozapo – buitis, bendravimo ypatumai, gyvenimo būdas: „Ramybe ir susiklausymu apgaubta brolių Jurgio ir Juozapo Vilučių sodyba. Abu jie taikiai, niekuomet nesipykdami šeimininkauja dvylikos hektarų ūkyje, dalindamiesi viską pusiau, nors vyresnysis, Jurgis, vedęs ir turi vaikų, o Juozapas senberniu liko. Vilučiai turi visko, ko jiems reikia, nieko iš kitų neprašo ir kitiems neduoda. Kaimas sau – jie sau,“  – taip rašytojas įvardina du brolius – Adomą ir Igną.

Ne tokios ryškios, bet visiems reikalingos asmenybės – Morta ir Povilas Kuriai – Šilelio meisteris Kostas ir jo darbšti žmona Adelė. „Į jo gražiai sutvarkytą sodybą, į jo malūną – dirbtuvę, stovinčią ant upės skardžio, visi kelią gerai žino. Lygiai kaip ir jo staigų būdą – su meistru reikia mokėti rasti kalbą, nes ne kiekvieno užsakymą priima, ne su kiekvienu leidžiasi į šnekas. Užtat daug kas su jo žmona Morta tariasi, per jos gerą širdį prie meisterio priartėja…“ Dar ir dabar Kosto žmona, jau būdama brandaus amžiaus, mielai prisimena seniai praėjusias dienas ir su nuoširdžiu džiaugsmu pasakoja apie Šilelį ir apie neatpažįstamai pakitusias jo vietas.

besikeicianti-silelio-gyvenvieteViskas pasikeitė, atrodo, kad Šilelis visada buvo toks, koks dabar yra, sunku įsivaizduoti ir tuos žmones, juos anksčiau supusią aplinką, keista skaityti Vlado Dautarto knygas, kai negali patikėti tuo, kas parašyta, kai viso to nematei…

Bet ne viskas liko baltuose knygų puslapiuose ar tolimoje praeityje – šiomis dienomis dar sužibo viltis viską sužinoti gyvai, pajusti praėjusių dienų dvasią, kuri vis dar gyva meisterio žmonos Adelės atsiminimuose ir širdyje. Šileliui liko ištikima iki šių dienų: Ji „laikosi Šilelio“, o gamta – Jos, nors daug kas metams bėgant pasikeitė – Šilelis tas pats, bet jau nebe toks, ir medžiai tie patys, bet ne tokie, ir žmonės kiti, jau nebe tie, nors ir yra tų pačių.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Vlado Dautarto kūrinių tipai ir prototipai (1)
Vlado Dautarto kūrinių tipai ir prototipai (2)
Vlado Dautarto kūrinių tipai ir prototipai (3)
Vlado Dautarto kūrinių tipai ir prototipai (5)
Vlado Dautarto kūrinių tipai ir prototipai (6)

Vlado Dautarto kūrinių tipai ir prototipai (3)

Laikas – negailestingas dalykas, jei jį taip galima pavadinti. Jis keičia viską iš esmės, nesugrąžinamai, neatkuriamai, o į praeitį sugrįžtame tik knygų dėka. Tik va, laikas bejėgis pakeisti, koreguoti likimą: išliko iki šių dienų stipriausieji, to nusipelnę todėl, kad taip lėmė lemtis ir pats gyvenimas.

Rašytojo kūrybos puslapiuose, kurie priglaudė Šilelį, pasiliko ir ten gyvenusių žmonių šešėliai, kuriuos iš rašytojo Vlado Dautarto užuominų vis dar galima atpažinti.

Pirmiausia į akis krenta vienišas, nuo kaimo atsiskyręs trobesys. Pasak Vlado Dautarto, – tai neturtinga, skurdi troba, kurioje gyveno našlė Dominyka. Ir tik iš rašytoją pažinojusių ir ten gyvenusių ar tebegyvenančių žmonių kalbų ryškėja faktas, kad našlė Dominyka yra Šilelyje gyvenusi našlė Ona Dubinskienė, kuri savo vaikus buvo atidavusi į prieglaudą ir likusi vienui viena be artimųjų.

Vienas ryškesnių personažų, kuris taip pat vertas didelio dėmesio – kerėtoja Rozalija. Jos prototipas ypač ryškus. Ji – Šilelio moteris, gyvenusi netoli upės (tik žiemą; vasarą Šilelio pakrašty, prie kalno, palapinėje), kurios tekdavo saugotis ne tik vaikams, bet ir suaugusiems, mat ji, pasak Vlado Dautarto, buvusi „daktarka“, žiniuonė, burtininkė. Iš tiesų Kazė Vasiliauskienė, vadinama Rozalija, elgdavosi keistai: kartkartėmis lėkdama per kaimą kalbėdavo negera lemiančius žodžius, kartais su sausu pagaliu daužydavo medžius, o kartais, lyg niekur nieko, ji užeidavo tai pas vieną, tai pas kitą Šilelyje gyvenantį žmogų. Iš paslaptingumo, elgesio nesupratimo kildavo įvairūs Šilelyje gyvenusių vaikų žaidimai.

Ryškios asmenybės V. Dautarto kūryboje minimos Tito ir Stefanijos vardais. „Drebulių giraitėje, aukšta statinių tvora apjuosta, išdidi ir ori kapitono Tito Degučio sodyba. Pono Degučio, nes jį tik vieną kaimas taip vadina, nes jis tik vienas nieko nedirba, turi krūvą pinigų namuose, turi jų banke pasidėjęs ir vartosi, išėjęs į pensiją, lyg spirgas taukuose, ir kuždasi su savo žmona raudonskruoste Stefanija, kuri ne vaikus augina, o penkis šunis.“ Tai vieni įžymesnių Šilelio žmonių, Kumpaičiai, kurie iš kitų išsiskyrė ne tik geresne materialine padėtimi, bet ir neįprastu gyvenimo būdu, keistais pomėgiais.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Vlado Dautarto kūrinių tipai ir prototipai (1)
Vlado Dautarto kūrinių tipai ir prototipai (2)
Vlado Dautarto kūrinių tipai ir prototipai (4)
Vlado Dautarto kūrinių tipai ir prototipai (5)
Vlado Dautarto kūrinių tipai ir prototipai (6)

Vlado Dautarto kūrinių tipai ir prototipai (2)

„Reikia daug išgyventi, kad taptum žmogumi.“

A. de Sent Egziuperi

Žmogus – ne tas didis, kuris garsėja savo nuopelnais, aukštais postais, pasiektais rezultatais įvairiose srityse, bet didis tas, kas moka džiaugtis ir įvertinti tai, ką turi, tas, kas moka mylėti gamtą, aplinkinius ir pats save, kas nepamiršta nuoširdaus bendravimo, gyvenimo džiaugsmo, pilnatvės, tikrų jausmų.

„Gamta – vienintelė knyga, kurios kiekvienas puslapis prasmingas.“
J. V. Gėtė

Šilelis – maža vietovė, bet žmonės – dideli. Paprasta jų buitis, sunki kasdienybė – nuobodi teka-upe-pro-sali-nevezisgyvenimo mokykla, kuri išaugino Šilelio gyventojus tikrais žmonėmis. Vaišingumas, darbštumas, darna, nuoširdi meilė kitiems, pasitikėjimas, vienybė – elgesio normos, kurios tuo metu dominavo Šilelio aplinkoje ir žmonių širdyse. Nežmogiškumo sėkla šileliečių tarpe tada nebuvo sudygusi. Turtinė žmonių padėtis vienoda buvusi ir dėl to jie neturėję ką saugoti. Pakakdavo išeinant duris šluota užremti ir galėjai būti tikras, kad būtent taip parėjęs viską ir rasi.

Gyvenimas pripratino, todėl laikas bejėgis pakeisti. Adelė dar lig šiol laikosi šio gyvenimo būdo – duris ramsto šluota ir yra visiškai rami, kad jos nuosavybė liks niekieno nepaliesta.

„Elgesys – veidrodis, kuriame kiekvienas parodo savo veidą.“

J. V. Gėtė

Daugelis Vlado Dautarto apsakymų išplaukia iš realaus gyvenimo ir nemaža pasako apie tais laikais gyvenusius žmones, jų elgseną, bendravimą, sutarimą. Jo apsakymai – paskutinis Šilelio alsavimas, kuris išliko tik knygų puslapiuose ir byloja tai, kas nesugrąžinama: tokio kaip etnografinio šilelio jau nebėra.

Vladas Dautartas šiuos žmones, kurie švyti gerumu ir nuoširdumu, aprašė, įprasmino, įamžino baltų lapų juoduose kontūruose, kad išliktų ilgam, kad būtų ką prisiminti ateinančioms kartoms. Ne veltui – tikrai ne veltui, nors tai tik tokie patys žmonės kaip ir mes.

Dominyka, Rozalija, Titas ir Stefanija, Morta ir Povilas, Jurgis ir Juozapas – prototipų kaukės nepaslėpė tikrųjų veidų ir sielų, Vlado Dautarto kūryboje jie tapo pagrindiniu akcentu, liudijančiu praeitį, to meto buitį, visagalę laiko tėkmę.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Vlado Dautarto kūrinių tipai ir prototipai (1)
Vlado Dautarto kūrinių tipai ir prototipai (3)
Vlado Dautarto kūrinių tipai ir prototipai (4)
Vlado Dautarto kūrinių tipai ir prototipai (5)
Vlado Dautarto kūrinių tipai ir prototipai (6)