Ugnis – viena iš gamtos stichijų. Panašiai ugnį apibrėžia ir „Naujasis simbolių žodynas“: „Ugnis, tariamai gyva, naikinanti, šildanti ir skleidžianti šviesą stichija, galinti sukelti skausmą ir atnešti mirtį.“ Tačiau simbolikoje ugnis turi ne tik neigiamą reikšmę, ji paprastai yra dvilypės prigimties. Ugnis gali būti ir šventasis namų židinio simbolis, kuris simbolizuoja įkvėpimą ir Šventąją dvasią, o toji „ugnies liežuvių pavidalu per Sekmines suteikė apaštalams vilties“ Be šios teigiamos mirties semantikos yra ir kita – tamsioji ugnies pusė. Tokia semantika ryškėja, kai kalbama apie pragaro ugnį. Tada iš karto galima teigti, kad tokia ugnis bus naikinanti, karšta, visa apimanti ir užvaldanti. Ji net prilygsta pačiai mirčiai.
„Daugelyje senovės Graikijos bei Polinezijos mitų ugnis pradžioje buvo Dievo nuosavybė ir tik vėliau buvo pagrobta ir atsidūrė žmonių rankose. Ugnis gali būti „apvalančiomis liepsnomis“, naikinančiomis blogį ir padedančiomis išsivaduoti nuo raganų ir kitų demoniškų būtybių.“ Nepaisant praktiško ugnies panaudojimo, ji dar yra ir su tikėjimu sietinas dalykas. Su apsivalymu yra susijęs ir bėgiojimo po ugnį paprotys, kuris žinomas daugelyje žemės vietų. Kaip bebūtų keista, ugnis dažniausiai reiškia „vyriškąją stichiją“, kuri yra „vitalinės energijos, širdies, lytinės potencijos, nušvitimo bei saulės simbolis.“
Tačiau ugnis gali turėti ne tik vieną ar kelias reikšmes, kurias fiksuoja simbolių žodynas, bet dar ir kitų, „situacinių“ reikšmių, kurios gali būti kuriamos čia ir dabar, pasitelkiant asociacijų ryšį, metaforų, metonimijų, palyginimų pagalba.
Ypač daug ugnies semantinių atspalvių galima rasti meninėje kūryboje. Šiame darbe tyrinėjimų objektu yra pasirinkta Vytauto Mačernio poezija, kuri teikia daug medžiagos analizei. Bandoma suklasifikuoti, bendresniais bruožais apibrėžti ugnies kaip stichijos semantiką, pateikti V. Mačernio kuriamo lyrinio subjekto jausenas ir būsenas, kurios dažnu atveju yra iškeliamos ir rodomos per vaizdų semantiką, tiesiogiai įvardijant ugnį ir viską, kas su ja susiję: degimas, deginimas, liepsnos, liepsnojimas, gesimas, žarijos, gaisras.
TEIGIAMA UGNIES SEMANTIKA V. MAČERNIO POEZIJOJE
Vytauto Mačernio poezijoje ugnis turi keletą reikšmių: ji gali turėti neigiamą, teigiamą ir neutralų atspalvį (retais atvejais, kai vartojama palyginimuose: „gęstantys saulėlydžiai“ – sunku pasakyti, ar gesimas, sietinas su ugnimi, yra teigiamas ar neigiamas reiškinys, galima tik spėti, kad galbūt gesimas yra kaip tam tikras nykimas, ir tik tokiu atveju priskirti prie neigiamą semantiką turinčių reiškinių). Negalima visiškai nuspręsti, kokia ugnies reikšmė vyraujanti, bet galima išskirti, su kokiais dalykais vienos ar kitos ugnies pagalba kuriamos reikšmės siejasi, ir kokius išorinius bei vidinius lyrinio subjekto išgyvenimus atskleidžia, kokias būsenas, svajones, troškimus reiškia.
Kalbant apie teigiamą ugnies semantiką V. Mačernio poezijoje, galima skirti kelias ugnies, degimo, liepsnojimo reikšmes. Ugnis labai dažnai išreiškia lyrinio subjekto vidines jausenas, tokias kaip džiaugsmas, taip pat beribius troškimus, viltis, svajones, rodo tam tikrą užsidegimą gyventi, veikti, patirti, išgyventi, siekti laimės:
Dangus toks mėlynas, krūtinėj jausmas tyras.
O akyse – ugnis, o lūpose – daina!
Tegul jaunystė kaip ugnis, mesta į tamsią naktį,
Nušvietusi erdves, juoda anglim į žemę krinta.
Tuo pat metu visas jaunystės spinduliavimas, troškimai, jausmai susiduria su realybę, į ją atsitrenkia lyg į sieną, ir virsta stipriu nerimu, netikrumo jausmu, kankinančiu lyrinį „aš“:
Svajonės karštos kaip žarijos –
Tikrovė abejinga ir šalta.
Jaunystės energija, džiaugsmas, „užsidegimas veikti“, susidūręs su realiu pasauliu, kuris abejingai ir šaltai pasitinka jauną žmogų, nyksta ir net visai dingsta, tampa nusivylimu, liūdesiu, prarandamas tikėjimas ir pasitikėjimas esamu pasauliu, sunaikinami ir troškimai („perdegę troškimų ugnimi“ ), siekiai, vedę lyrinį „aš“ jaunystės keliu. Pasitelkiant ugnies gesimo, perdegimo semantiką, kuriamos priešingos reikšmės:
Per daugelį metų jie įprato saulėn nepažvelgti, nepažiūrėti,
Sukniubę po dienos našta.
Jų taip, užgesdama iš lėto,
Išblėso džiaugsmo ir tikėjimo šviesa.
V. Mačernio poezijoje ugnis dažnu atveju siejama apskritai su šviesa, laukiama, trokštama šilima, kuri ateisianti po sąstingio, šalčio, kaip tam tikra atgaiva, vidinė stiprybė, kelsianti lyrinį subjektą iš nerimo, abejonių, nežinios, vesianti į žinojimą ir būsianti vidinė atsvara išorės šalčiui:
Laukuose degė saulė. Buvo vasara. Ir augo didelė, švelni žolė miškų pavėsiuose
Nuo upių pūtė šiltas vėjas atgalios.
O jei tave kas nors uždegtų…
Džiaugsmingas kaip aukos ugnis,
Nušviestum tu beprasmę naktį
Plačiom lyg upės liepsnomis.
Ugnis minima kalbant ne tik apie džiaugsmą, vidinės šilumos troškimą, bet ir apie meilę, tiesa – nedažnai. Meilė V. Mačernio lyriniam žmogui yra svarbi vertybė sunkime ir pilkame pasaulyje kaip ir namai, gimtinė, kurie sudaro jo gyvenimo pagrindą ir žmogiškąją esmę. Per „lūpas, degančias kaip liepsnos“ skleidžiama dar viena ugnies reikšmė: ugnis – tai karštis, o lūpos – tai aistra, todėl lyriniam subjektui, ieškant ir siekiant meilės, tenka saugotis nuodėmės, į kurią kaip tik ir pastūmėja per didelis „užsidegimas“, kuris gresia „perdegimu“:
O moterys! Jūs gundančios kaip miestai naktį <…>
Kur siela skuba nuodėmių džiaugsmu sudegti…
Per meilę ir aistrą ateina sielos džiaugsmas, pasigėrėjimas ir net ekstazė („Tąnakt regėjau žodį įkvėpimo liepsnose lyg naują saulę žėrint“), kuri siejama su ateitimi, nes dabartinis pasaulis yra nykstantis. Pasiekiama netgi euforija, tačiau ji siejama ne su ateitimi, bet kaip tik su praeitimi, prisiminimais, o šie – šviesūs kaip liepsna, ir pakylėja žmogaus sielą virš žemės ilgesio:
O aš einu vėl žemės ilgesy
Regėjimų liepsna liepsnot.
Ugnies semantika perteikiamas lyrinio „aš“ džiaugsmas – ne tik regėjimai, bet ir žinojimas, kuris dažniausiai ateina per kančias.
_______________________________
Daugiau apie tai skaitykite:
Ugnies semantika Vytauto Mačernio poezijoje (II dalis)
Simbolis
Meninės raiškos priemonės (1)
Meninės raiškos priemonės (2)
Metafora ir metonimija