Sakinių klasifikacija: sudėtinis mišrusis sakinys

Sudėtinis mišrusis sakinys – tai išvestinis sudėtinių sakinių tipas, todėl jis nėra visai tikras. Jame dėmenys siejami tais pačiais ryšiais.

Tai kombinacinis tipas. Tokį sudėtinį sakinį sudaro ne mažiau kaip trys predikatiniai dėmenys, susiję ne mažiau kaip dviem skirtingais ryšio tipais.

PASTABA: Senojoje klasifikacijoje toks tipas buvo, tik vadinosi sujungiamaisiais – prijungiamaisiais sakiniais.

Mišrieji sakiniai yra išvestinis tipas. Tokių sakinių skirstymas yra dvejopas. Pirmasis skirstymas yra pateiktas III lietuvių kalbos gramatikos tome 1976 metais:
mišrieji sakiniai1976 metais
V. Labutis 1990 metais pateikė išorišką ir negramatinę mišriųjų sakinių klasifikaciją, kurioje beveik kiekvienam konkrečiam sakiniui pritaikyti ryšiai.

Mišriojo sakinio su vyraujančiu ryšiu pvz.:

misrusis sakinys su vyraujanciu rysiu

miš.sak.su vyraujanciu rysiu

1. Dėmenų grupę sudaro pagrindinis dėmuo su šalutiniu dėmeniu, su keliais skirtingo laipsnio šalutiniais dėmenimis, arba vienarūšiai pagrindiniai dėmenys su vienu šalutiniu dėmeniu.
2. Norint suvokti dėmenų grupes mišriajame sakinyje, reikia pasinaudoti sąlygiškai baigto sakinio konstravimo procedūra, taip pat dėmenų arba jų grupių praleidimo procedūra. Jos susijusios ir taikomos vienu metu.

Mišriojo sakinio be vyraujančio ryšio pvz.:

„Erškėtrožė apsipylė skaisčiai raudonomis uogomis, prinokę kaštonai byrėjo žemėn iš savo sproginėjančių kevalų, o miško tankumyne antrą kartą pražydo žibuoklės.“

be vyraujančio rysio

PASTABA. V. Labutis lietuvių kalbos sintaksėje vartoja terminą daugiadėmeniai sakiniai. Jais vadina sakinius, kurie sudaryti iš ne mažiau, kaip trijų dėmenų.

__________________________
Daugiau apie tai skaitykite:

Sakinių klasifikacija: sudėtinis sakinys (I dalis)
Sakinių klasifikacija: sudėtinis sakinys (II dalis)
Sakinio intonacija
Sakinių klasifikacija: vientisinis sakinys
Sakinių klasifikacija: sudėtinis bejungtukis sakinys

Sakinių klasifikacija: sudėtinis bejungtukis sakinys

Sudėtiniais bejungtukiais sakiniais vadinami tokie sudėtiniai sakiniai, kurių dėmenys siejami viena intonacija. Intonacija labai aiški, tad bejungtukiai sakiniai, iš dalies, priklauso nuo intonacijos ir nuo dėmenų turinio. Bejungtukiai sakiniai skirstomi į dvi rūšis: atviruosius ir uždaruosius.

Atvirieji bejungtukiai sakiniai – tai tie, kurių dėmenys paprastai sujungti vardijamąja intonacija, be to, juos galima papildyti kitais dėmenimis. Jų struktūra sąlygiškai užbaigta.

Dėmenys nėra sudėtingos vidinės sandaros (juos gali sudaryti 2, 3, 4 dėmenys):
„Suūžė medžiai, braškėjo viena į kitą šakos, ant vieškelio mėnulio šviesoje švėkštelėjo šešėlis.“

Uždarieji bejungtukiai sakiniai – tai sakiniai, kurių dėmenys prasminiais santykiais daug tvirčiau susiję, nei atvirųjų sakinių dėmenys, aiški siejamoji intonacija, kuri gali būti aiškinamoji, priešinamoji arba paremiamoji.

„Pavogė arklį – pridėk ir balną.“
„Prieš pat Kalėdas atėjo žinia – nuo Nemunės iki Paprūsės …: valstiečiai sukilo prieš valdžią.“

Pastarajame sakinyje dėmenys grupuojami, o tai sakinį artina prie mišriųjų sakinių.

__________________________
Daugiau apie tai skaitykite:

Sakinių klasifikacija: sudėtinis sakinys (I dalis)
Sakinių klasifikacija: sudėtinis sakinys (II dalis)
Sakinio intonacija
Sakinių klasifikacija: vientisinis sakinys
Sakinių klasifikacija: sudėtinis mišrusis sakinys

Sakinių klasifikacija: sudėtinis sakinys (II dalis)

Prijungiamųjų sakinių klasifikacija buvo sukurta gana vėlai, paskelbta 1972 metais „Baltisticos“ žurnale aštunto tomo pirmame sąsiuvinyje. Klasifikacijos sudarytojas – Vytautas Ambrazas. Savo straipsnyje jis apėmė ne tik šalutinius dėmenis, bet ir pagrindinius. Ambrazas į prijungiamojo sakinio dėmenų sąveiką žiūrėjo kaip į pagrindinį ir šalutinį dėmenis. Pasirodo, kad vieni šalutiniai dėmenys ypač reikalingi kuriam nors pagrindinio dėmens žodžiui (ypač tariniui), tiksliau, jie reikalingi kaip valentiniai partneriai. Be jų pagrindinis dėmuo atrodo neužbaigtas gramatiškai. Buvo atskirta ir kita rūšis, kurioje pasirodė, jog šalutiniai dėmenys gramatiškai nėra būtini pagrindinio dėmens žodžiams, kad ryšys tarp pagrindinio ir šalutinio dėmens silpnesnis.

Iš straipsnio akivaizdus dar vienas autoriaus nepasakomas dalykas: stipresnis ar silpnesnis šalutinio dėmens ryšys su pagrindiniu yra susijęs su šalutinių dėmenų rūšimis. Pirmojo tipo prijungiamojo sakinio dėmenis Ambrazas pavadino funkcinio prijungimo sakiniais, o antrojo tipo prijungiamąjį sakinį vadino semantinio prijungimo sakiniu. Tas sakinių skirstymas yra išdėstytas Ambrazo akademinės sintaksės užrašuose 1972 m. antrame gramatikos tome ir Dabartinės lietuvių kalbos žodyne.Sakinys pagal Ambraza

Pasirodė, kad V. Ambrazo prijungiamųjų sakinių skirstymas teoriškai tvirtai pamatuotas, bet skirstymas į „funkcinis“ ir „semantinis“ apima tik tokius sakinius, kur yra vienas pagrindinis ir vienas šalutinis dėmuo. Tačiau mūsų kalboje yra tokių sakinių, kurie turi kelis ar daugiau šalutinius dėmenis.

1976 metų gramatikoje skirstymas buvo papildytas (atskirai aptarti prijungiamieji sakiniai, kur yra ne vienas šalutinis dėmuo).

Vitas Labutis sintaksės vadovėlyje, sekdamas Ambrazu, pateikė savitą ir gana painią prijungiamųjų sakinių klasifikaciją. Analizė parodė, kad Labutis rėmėsi rusų sintaksininkės Belošakovos klasifikacija.

Kai yra vienas šalutinis sakinys, skiriamos tokios jo rūšys:

Aiškinamo prijungimo: „Jis norėjo išgirsti, ką Kalėdų naktį šneka arkliai.“
Nusakomo prijungimo: „Šulinys buvo toks gilus, kad jo dugno nebuvo matyti.“
Pažymimojo prijungimo: „koks kirtėjas, toks ir kirvis.“
Semantinio prijungimo laiko: „Kai darbininkai keliasi kulti, motina keliasi pusryčių virti.“
Semantinio prijungimo vietos: „Kur kraujas tiško, ten rožė pražydo.“
Semantinio prijungimo būdo: „Klausė pilis upelio čiurlenimo, kaip klauso vyras mažo vaiko.“
Semantinio prijungimo priežasties: „Nekask duobės kitam, nes pats įkrisi.“
Semantinio prijungimo sąlygos: „Šile būna tylu ir ramu, jei vėjo nebūna.“
Semantinio prijungimo nuolaidos: „Nors aš mergausiu, tu kitos negausi.“
Semantinio prijungimo tikslo: „Ėmė kasinėti griovelius, kad vanduo greičiau nutekėtų.“
Semantinio prijungimo pridurtiniai: „Svainis dėvėjo skrybėlę, kas jam labai netiko.“

Semantinio prijungimo pridurtiniai sakiniai dar skirstomi į:

• tiesioginio prijungimo sakinius – tai tokie, kur šalutiniai dėmenys tiesiogiai prijungiami prie pagrindinio: „Kai du ožiai ant liepto susitinka, į vandenį įkrinta tas, kurio ragai kliba.“

• laipsniškojo prijungimo – kai šalutinis dėmuo jungiamas ne prie pagrindinio, o prie šalutinio dėmens: „Paklausykite manęs senio, kurio klausė seniai, kai aš jaunas buvau.“

• kombinuotojo prijungimo – kai yra ir tiesioginis, ir laipsniškas prijungimas; „Kaip žvejai paskui suvokė, kaip jie buvo apgauti, tai privertė pirkėją prisipažinti, už kiek jis yra žuvis pardavęs.“

___________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Sakinių klasifikacija: vientisinis sakinys
Sakinių klasifikacija: sudėtinis sakinys (I dalis)
Sakinių klasifikacija: sudėtinis bejungtukis sakinys
Sakinių klasifikacija: sudėtinis mišrusis sakinys
Komunikaciniai sakinių tipai
Sujungiamuoju ir bejungtukiu ryšiu susietų dėmenų santykiai

Sakinių klasifikacija: sudėtinis sakinys (I dalis)

Sudėtinis sakinys – didesnis vienetas už vientisinį sakinį. Jį sudaro du ar daugiau predikatinių (gramatinių) centrų. Tai bicentriškas, policentriškas sakinys.

Probleminiais sakiniais galima laikyti:

1. kai yra konstrukcija, pagal formą atitinkanti šalutinį prijungiamąjį sakinio dėmenį, kuris yra sustabarėjęs:

„Nėra ko ilgai gaišuoti.“
„Nėra, kas valgo.“

Tokias konstrukcijas reikia laikyti sakinio dalių atitikmenimis, o ne sakinio dėmenimis.

2. Yra ir raiškesnių šnekamosios kalbos konstrukcijų, kurios labai artimos prijungiamiesiems sakiniams. Bet jei jos sustabarėjusios, tada tai vientisiniai sakiniai:

„Eik, kur nori.“
„Gali belstis, kiek gali.“
„Turiu, ką papasakoti.“

3. Pagrindinis dėmuo yra mąstymo, kalbėjimo veiksmažodis:

„Svarstau, ką pasakyti.“ (Sudėtinis prijungiamasis sakinys).

Du sakinius į vieną jungia baigtinė intonacija. Sudėtinis sakinys yra polisemiškas.

Probleminiai atvejai yra ir tada, kai randasi tam tikrų priežasčių, verčiančių abejoti, ar sakinys sudėtinis, pavyzdžiui:

1. sakinio žodžius, besigrupuojančius apie du centrus, gali sieti viena antrininkė sakinio dalis (papildinys, aplinkybė, rečiau pažyminys):

„Joniukui spurdėjo širdelė krūtinėje / ir sausos duonos kąsnelis sustodavo gomuryje.“ (Jonukui spurdėjo / Jonukui sustodavo)

2. Prijungiamieji sakiniai, kurių šalutinis dėmuo vienarūšiškumo santykiu susijęs su paprasta sakinio dalimi:

„Skrodskis žinojo apie metines / ir koks pavojus jam gresia iš Pranaičio.“

3. Yra tokių trumpų sakinių, kuriuos sudaro nedaug išplėsti beasmeniai veiksmažodžiai (vadinasi, sakinys vienanaris):

„Sninga ir lyja.“

Pridėtiniai žodžiai „sniegas sninga“ ir „lietus lyja“ yra pridėti pagal tipiškiausią dvinarių sakinių požymį. Jei laikomės verbacentristinės krypties ir pirmenybę suteikiam tariniui, vadinasi, tarinys susijęs su kitu veiksniu.

Esama dviejų sudėtinių sakinių klasifikacijų: senosios ir dabartinės / naujosios klasifikacijos. Pagal senąją klasifikaciją sudėtiniai sakiniai pagal dėmenų pereinamumą / nepereinamumą skirstomi į sujungiamuosius ir prijungiamuosius, o šie dar į jungtukinius ir bejungtukius (pav.:):

sudėtinis sakinysŠios klasifikacijos jau nėra. Dabar naudojama naujoji klasifikacija, kuri paremta ne prasminiu, o formaliuoju gramatiniu kriterijumi. Jungtukiniai sakiniai pagal jungtukus skirstomi į sujungiamuosius ir prijungiamuosius.

Sujungiamaisiais sakiniais vadinami tokie, kurių dėmenys sujungiami sujungiamaisiais jungtukais: ar…ar, čia…čia, ir…ir,  nei… nei, tai… tai, ne tik, bet ir, tačiau, tik, dėl to, todėl, užtai, užtat…. Sujungiamųjų sakinių dėmenys yra panašiausi į vientisinius sakinius, nes yra savarankiškiausi, visiškai užbaigti, o dažno sudėtinio sakinio dėmenys gali būti pateikti kaip atskiri vientisiniai sakiniai.

Smulkiau sujungiamieji sakiniai skirstomi pagal jungtukų semantinius tipus:

• paremiamieji – gali būti sudaryti su kartojamaisiais jungtukais („Švilpia vėjas ir siūbuoja liepaitės.“, „Ir vėjas pūtė, ir medžiai ūžė, ir motulė gailiai verkė.“);
• priešinamieji: „Mes ieškom tako kalnuose, o mus kažkas klaidina.“;
• skiriamųjų sakinių dėmenys jungiami vieniniais arba sudėtiniais jungtukais;
• paremiamojo – sujungiamojo sakinio dėmenys sujungti jungtukais: tai, per tai, už tai… („Venta pavasarį plačiai ištvinsta, per tai ir pievos būna šlapios.“)

Prijungiamieji sakiniai. Jie artimiausi vientisiniams sakiniams todėl, kad jų šalutinis dėmuo atstoja kokią nors sakinio dalį ar sakinio dalies komponentą. Retransformacijos būdu prijungiamųjų sakinių šalutinis dėmuo gali būti paverstas paprasta sakinio dalimi:

„Medis, kuris braška, nelūžta. => Braškantis medis nelūžta.“

Prijungiamasis sakinys artimas vientisiniam sakiniui.

Ilgą laiką lietuvių sintaksėje prijungiamieji sakiniai nebuvo suklasifikuoti, nebuvo nustatytos tų sakinių rūšys (tipai). Senosiose sintaksėse šalutiniai sakiniai būdavo skirstomi pagal antrininkių sakinio dalių pavadinimus ir tiesiog aprašinėjami. Tas skirstymas nėra sudėtingas. Nuo 1976 metų įvestas šalutinis predikatinis dėmuo. Tą rodo jungtukai (kas – veiksnio, kuris – pažyminio, kas, ko – papildinio, kur – vietos, kada – laiko, kaip – būdo, nors – nuolaidos ir t.t).

Vienas problemiškiausių dalykų – šalutinio tarinio predikatinio dėmens pažinimas. Šalutinio tarinio dėmuo neturi savito jungtuko, jis dažniausiai jungiamas įvardžiais koks / kokia (kad) ir dėl to jungtuko nebuvimo predikatiniai dėmenys palaikomi kitais dėmenimis.

Šalutiniais tarinio dėmenimis vadinami tokie dėmenys, kurie prijungiami prie sudėtinio tarinio vardinės dalies ir tą vardinę dalį paaiškina:

kiskuciai buvosulinys buvo
___________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Sakinių klasifikacija: vientisinis sakinys
Sakinių klasifikacija: sudėtinis sakinys (II dalis)
Sakinių klasifikacija: sudėtinis bejungtukis sakinys
Sakinių klasifikacija: sudėtinis mišrusis sakinys
Komunikaciniai sakinių tipai
Sujungiamuoju ir bejungtukiu ryšiu susietų dėmenų santykiai

Sakinių klasifikacija: vientisinis sakinys

Tradicinėje sintaksėje sakiniai skirstomi į vientisinius ir sudėtinius. Kartais kyla abejonė, ar sudėtinis sakinys gali būti laikomas sakiniu, ar turėtų būti įvardijamas sakinių junginiu. Tačiau į sakinio apibrėžimą įtraukus tokį požymį kaip baigtinė intonacija, sudėtinį sakinį irgi reikia pripažinti sakiniu.

Problemų kelia ir vientisinių sakinių skirstymas, ypač kai kurios jų rūšys. Iš tokių sakinių rūšių minėtini nepilnieji sakiniai. Nepilnaisiais sakiniais vadinami be konteksto neaiškūs, nesuprantami sakiniai, kurių žodžiai gramatiškai yra susiję su kitais žodžiais. Pateikiu pavyzdį:

„Kampe stovėjo lazda. Stora. Šakota. Obelinė.“ Pabrauktieji sakiniai yra nepilnieji, kitaip tariant, tai inversija.

Sintaksinėje stilistikoje išskiriama silpnoji inversija. Jos atveju žodžiai pavartojami neįprasta tvarka, pavyzdžiui, nukeliami į sakinio galą. Silpnoji inversija – kokios nors sakinio dalies, fragmento iškėlimas už sakinio ribų ir pavertimas intonaciniu sakiniu. Pirmenybę reikia teikti gramatiniam ryšiui, pvz.:

„Kampe stovėjo lazda – stora, šakota, obelinė. => Kampe stovėjo stora, šakota, obelinė lazda.“

Eliptiniai sakiniai. Tradicinis terminas gali būti elipsiniai sakiniai – tai konteksto ir situacijos nesąlygojami sakiniai. Jie neturi išreikšto tarinio, bet turi antrininkių sakinio dalių, kurių gramatinius ryšius galima įrodyti tik atstačius tarinį.

„Žmogus į mišką – lokys paskui.“

Benariai sakiniai neturi ne tik pagrindinių, bet ir antrininkių sakinio dalių. Anksčiau jie buvo vadinti žodžiais – sakiniais. Juos sudaro jaustukai, dalelytės, ištiktukai ir kai kurios artimą reikšmę turinčios samplaikos: nejaugi, kaipgi, gal, galbūt, matyt, a, ar, kažin, ak, sudie, dėkui, ačiū, kur čia ne, še tau, labai, gerai, laba diena, kurgi, žinoma ir kt. Benariai sakiniai nurodo kalbančiojo teigimą, neigimą, klausimą, valią, emocijas ar nuotaikas, tad pagal tai skiriami teigiamieji, neigiamieji, klausiamieji ir skatinamieji sakiniai.

Vientisinis sakinys – tai toks sakinys, kuriame yra vienas predikatinis centras (veiksnys ir tarinys). Neįmanoma, kad būtų vienarūšis tarinys ir veiksnys, kurie siejami atskirai. Lietuvių sintaksėje yra keli tokių sakinių skirstymo variantai: vienas – senasis, kitas – naujasis. Sename variante vienarūšiai sakiniai skirstomi pagal predikatinio centro išreiškimą, neišreiškimą. Jeigu viena dalis neišreikšta, tas sakinys vadinamas vienanariu. Dažniausiai būna neišreikštas veiksnys.

Naujausia klasifikacija paremta loginiu pagrindu. Sakinio vienanariškumas ar dvinariškumas nelemia tolesnės sakinio struktūros. Tarinys paprastai išreiškiamas arba jo pozicijoje reiškiamas atstatomasis veiksmažodis. Veiksmažodis lemia kitas sakinio dalis, pavyzdžiui, papildinį. Veiksmažodžio iškėlimas yra susijęs su šiuo metu dominuojančia verbacentristine kryptimi. Kai žiūrim į veiksmažodį, drauge į tarinio raiškos principą, tuomet žiūrim ir į kalbinį raiškos principą. Sakiniai yra asmeniniai ir beasmeniai. Beasmeniai sakiniai su beasmeniais veiksmažodiniais tariniais visada bus vienanariai, o sakiniai su asmenuojama veiksmažodžio forma gali būti ir dvinariai, ir vienanariai.

Pagal struktūrą vientisiniai sakiniai skirstomi į dvinarius ir vienanarius. Yra ir benarių sakinių. Dvinariai sakiniai yra tie, kurie turi abi pagrindines sakinio dalis – veiksnį ir tarinį. Tokie sakiniai yra dažniausi. Nežymėtasis opozicijos narys lemia dvinarių ypatybes:

1. jų yra daugianarių;
2. dvinaris sakinys atspindi semantinę lietuvių kalbos diferenciaciją;
3. dvinaris sakinys neturi specifinių atmainų.

Apibendrinamieji sakiniai – tai tokie sakiniai, kurių dėmenys tinka visiems asmenims. Tokie sakiniai dažniausiai yra sentencinio pobūdžio (pvz.: patarlės).

Apibrėžtiniai sakiniai – kuriuose veikėjas nenurodytas, bet lengvai numanomas iš konteksto („Tėvas arė lauką. Pavargęs atsisėdo pailsėti.“).

Neapibrėžtiniai sakiniai – tai vienanariai sakiniai su išreikštu tariniu, kuriuose veikėjas arba negali būti žinomas, arba yra neaktualus. Veikėjas gali būti apibendrintas, numanomas (pvz.: „Tėvas plakė dalgį. Visur ūžė, staugė.“ Turima galvoje žmonės). taip pat veikėjas gali būti neaktualus: „Trobose pakūrė krosnis.“, arba veikėjas apibendrintas: „Kiaules augina mėsai.“

Beasmeniai sakiniai yra tokie, kurių tariniai išreikšti beasmeniais veiksmažodžiais, kontekstiniais beasmeniais veiksmažodžiais, bendratimi. Tokių sakinių tariniai gali būti sudėtiniai, kur jungtis nesiejama su objektu. Beasmeniai sakiniai yra tie, kurių pagrindą sudaro vardininkas. Jeigu pagrindinė sakinio dalis išreikšta veiksmažodžiu, ji vadinama tariniu.

Nominatyviniuose sakiniuose veiksnys vadinamas nominatyvine sakinio dalimi. Skiriamos keturios jų rūšys:

1. Veiksmažodiniai beasmeniai:

  • su tikriniais beasmeniais veiksmažodžiais („Dabar jau vakarėja.”, „Man skauda galvą.”);
  • su kontinentiniais beasmeniais veiksmažodžiais („Maloniai kvepia vėsa.”).

2. Infinityviniai sakiniai yra tie, kurių tarinį sudaro bendratis. Jie stilistiškai žymėti, o ryškų stilistinį požymį turi tuomet, kai tarinį sudaro viena bendratis. Galimas atvejis, kai nėra veiksnio (pvz.: „Tau patinka keliauti“).

3. Veiksmažodiniai vardažodiniai – tai tokie tariniai, kurių jungtis nelemia subjekto vardininko („Lygu lygu.“, „Čia taip ramu, tyku.“, „Grybų buvo daug.“).

4. Nominatyviniams keliami griežti kriterijai. Juos sudaro vardininkas, kuris gali turėti tik tai pažyminių. Jeigu šalia vardininko yra aplinkybinės reikšmės žodžių, tie sakiniai nėra nominatyviniai (pvz.: „Ruduo Paryžiuje.“) – tai eliptiniai arba elipsiniai sakiniai.

___________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Sakinių klasifikacija: sudėtinis sakinys (I dalis)
Sakinių klasifikacija: sudėtinis sakinys (II dalis)
Sakinių klasifikacija: sudėtinis bejungtukis sakinys
Sakinių klasifikacija: sudėtinis mišrusis sakinys
Komunikaciniai sakinių tipai
Sujungiamuoju ir bejungtukiu ryšiu susietų dėmenų santykiai