Sakinio intonacija

Intonacija būdinga kiekvienam sakiniui. Skirtumas tik tas, kad užrašytojo sakinio intonacija yra tarsi sustingdyta ir nematoma, o pasakyto sakinio intonacija visada yra momentinė, girdima sakymo momentu.  Užrašytą sakinį visada galima perskaityti ir tada intonacija bus.

Intonuoti sakinius padeda kontekstas. Reikia pripažinti ir kalbėtojo laisvę. Sakiniai intonuojami skyrybos ženklais, intonaciją padeda išreikšti ir prasminė sklaida. Intonacija sintaksėje – tai sakinio realizavimo priemonė. Sakinio intonacija – tai garsinių priemonių kompleksas, kuris funkcionuoja kartu su sakinio sintaksine struktūra ir reikšminiu modeliu. Sintaksinės struktūros ir reikšminio modelio atveju sakinio intonacija yra segmentinė.

Sakinio intonavimo komponentais gali būti loginis kirtis, pagrindinis ar kintamas tonas, tembras ir trukmė (tembras ir trukmė nėra itin svarbūs sintaksėje). Tembru formuojami stilistiniai ir modaliniai atvejai.

Vienas iš probleminių intonacijos komponentų yra pauzė. Pauzės skaido sakinį, padeda skirti sintagmas, reguliuoja sakinio struktūrą ir kvėpavimo taktą. Pauzės svarbios skiriant sakinio prasminius vienetus (pvz.: sakinio pabaigos pauzė). Sakinio viduje dėl pabaigos pauzės krinta pagrindinis tonas, lėtėja sakinio tempas:

„O dabar visi eisime, kur akys mato.“ – ties kableliu padaryta natūrali pauzė, kur intonacija kyla, o sakinio pabaigoje intonacija krenta.

Svarbiausia yra sakinio pabaigos pauzė ir sakinio sintagminės pauzės.

Apie pauzę reikėtų kalbėti ir tekste, kuriame skiriama teksto (pastraipos) vieneto pauzė (kitaip vadinama sintaksine pilnatimi).

Pastraipos terminas yra dvireikšmis: pastraipą mes suprantame grafiškai, nors dažnai tai atitinka teksto vienetą. Diskursas irgi gali būti suvokiamas kaip teksto vienetas, bet teksto vienetas – yra pastraipa. Pačios didžiausios pauzės būna tarp pastraipų.

Sintaksėje suprantamai intonacijai svarbiausia yra kintamasis tonas ir kirtis (sakinio žodžių kirtis). Loginis kirtis žymimas sakinio pradžioje prieš žodį vienu brūkšneliu  /  ir dviem brūkšneliais // , jei kirtis ypač pabrėžiamas.

Sakinio intonacija paprastai turi tris fazes: balso kilimo fazę sakinio pradžioje, aukščiausią balso pakilimą sakinio viduje (loginis kirtis) ir balso nuleidimą sakinio gale.

Pirma ir antra fazės dar vadinamos antikadensija, o pabaiga – kadencija.

Nuo balso pakilimo priklauso sakinio intonaciniai modeliai. Tipiškiausia sakinio intonacinė kreivė yra kylančio ir krintančio tono, kai pagrindinis kirtis yra sakinio viduryje:

pav.1Galimas loginis kirtis ir sakinio pradžioje, kai pabrėžiamas pagrindinis žodis. Tokia kreivė yra krintančioji:

pav.2Kai loginis kirtis sakinio gale – kreivė yra kylančioji:

pav.3Sakinys savo ruožtu yra ir frazė. Sakiniui būdingas dar ir toks požymis kaip aktualioji sklaida – tai išskyrimas sakinyje to, kas yra žinoma, girdėta, ir kuo sakinyje remiamasi iš teksto, ir to, kas sakinyje pranešama nauja. Būtent dėl to naujo pranešimo sakinys ir formuojamas. Aktualioji sklaida buvo nustatyta XX a. trečiame dešimtmetyje čekų kalbininko ir ji siejama ne su sakiniu, o su fraze.

Tai, kas žinoma, sena, duota, vadinama tema, o kas pranešama nauja – rema. Tema ir rema atitinkamai žymimos raidėmis „T“ ir „R“. Jos susijusios su sakinio pritaikymu tekstui, padeda išreikšti sakinio ryšius. Pagal temų ir remų kaitą skiriami du sakinių siejimo tipai – grandininis ir paralelinis sakinių siejimas.

Grandininiu ryšiu susieti sakiniai yra tvirčiau susiję, nei paraleliniu, ir grandininis sakinių sijimo būdas yra dažnesnis, nei paralelinis.

Grandininio siejimo būdo pavyzdys:

grandininis siejimas

Paralelinio siejimo būdo pavyzdys:

paralelinis siejimas

Aktualioji sklaida padeda orientuoti sakinį į aukštesnį kalbinį vienetą – į tekstą. Tik tekste visiškai išreiškiama mintis.

Pateikiu vieną iš galimų sakinio apibrėžimų: sakinys – yra viena žodžių predikatinė forma arba jos ekvivalentas, ypač gramatiniais ryšiais susietų žodžių predikatinė konstrukcija, kuri yra skirta informuoti ir skelbti sąlygiškai baigtas mintis, taip pat emocijas, jausmus, norus, ji skirta komunikacijai (žmonių bendravimui) ir išreikšta atitinkama baigtine intonacija.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Sakinio asmuo
Sintaksinis laikas
Sakinio požymiai: predikacija
Sakinys
Modalumas

Sakinio asmuo

Sakiniai gali turėti asmens kategoriją arba jos neturėti. Galimos dvi asmens reiškimo priemonės: asmeniniai arba beasmeniai veiksmažodžiai. Pagal tai ir sakiniai skiriami į asmeninius ir beasmenius.

Yra ir leksinių laiko rodiklių – asmeniniai įvardžiai (aš, tu, jis, ji, mes…, kurie gali būti ir praleisti).

Paprastai nustatomos dvi opozicijos tarp pirmo ir antro asmens (jie siejami su komunikacijos procesu) ir aš, tu prieš ne aš, ne tu, kur jis, ji, paprastai tai būna asmuo, apie kurį kalbama.

Lygiai taip pat galima pasakyti ir apie sakinio asmenį.

_________________________
Daugiau apie tai skaitykite:

Sintaksinis laikas
Sakinio požymiai: predikacija
Sakinys
Modalumas

Sintaksinis laikas

Reikia skirti morfologinį laiką, kuris išreiškiamas veiksmažodžio formomis: praeitis, dabartis, ateitis nuo sintaksinio laiko. Sakinio laikas – tai ne tas pats, kas morfologinis laikaslaikas. Sakinio laikas nustatomas vis kitaip, pagal kalbėtojo pasirinktą laiko atskaitos tašką.

Palyginkim: „Vakar einu per tiltą ir matau – saulė leidžiasi.“. Taigi, „matau“ rodo dabartį, tačiau sakinio laikas yra „vakar“.

Sakinio laikas gali būti reiškiamas įvairiais laiko reikšmės žodžiais, ne tik prasme. Laiką gali reikšti prieveiksniai ir kiti žodelyčiai. Sakinio laiko kategorija nėra pabaigta.

_________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Sakinio asmuo
Sakinio požymiai: predikacija
Sakinys
Modalumas

Sakinio požymiai: predikacija

Predikacija, predikatyvumas, predikatiškumas – tai vienas esmingiausių sakinio požymių. Predikacija rodo sakinio santykį su tikrove ir veiksnio bei tarinio tarpusavio santykius. Sakiniu ką nors teigiame ar neigiame, ką nors tvirtiname: atskiri žodžiai teturi reikšmę, o sakinys – prasmę. Predikatyvumas – tai požymio iškėlimas ir priskyrimas objektui, pavyzdžiui: „geras vaikas“ – tai žodžių junginys, o „vaikas yra geras“ – tai jau predikatyvumas.

Ne visi lietuvių kalbininkai, ypač Ambrazas, pripažįsta predikatyvumą, nes tai loginė sąlyga. Tie, kurie tai laiko sakinio požymiu – vadinami logizuotais (loginės krypties) atstovai.

Kai mes sakome požymis, galime daug ką turėti galvoje: tai veiksmas, veikla, procesas ir požymis siaurąja prasme. Pateiksiu pavyzdį, kuris visa tai atspindi:

siaurąja prasme: „vaikas yra geras“;
požymis: „ąžuolas užauga per 100 metų“;
veikla: „mokiniai skaito“;
veiksmas: „riekia duoną“.

Kalbininkas ir humanitarinių mokslų daktaras Jonas Zemvaldas Balkevičius predikatyvumą suvokia kitaip. Pasak jo, predikatyvumas – tai teigimo, neigimo arba klausimo iškėlimas. Tačiau negalima sutikti su tokiu apibūdinimu, nes teigimas, neigimas ar klausimo skatinimas yra tarp savęs susipynę dalykai – tai galima vadinti predikatyvumo išraiškos priemonėmis. Panagrinėkime keletą atvejų:

I.        Katinas miaukia.                     – Sakinį galima išplėtoti ir tai bus teigimas.
Katinas nemiaukia.                           – yra neigimas, predikatyvumo realizavimas.

II.      –Ar katinas miaukia?             Tai klausimas, susipynęs su teigimu ir neigimu.
-Kodėl katinas miaukia?
-Ar katinas nemiaukia?

III.    -Katine, miauk!                        Skatinimas, susipynęs su teigimu ir neigimu.
-Katine, nemiauk!

Predikatyvumas gali būti suprantamas siaurąja ir plačiąja prasme. Siaurąja prasme – tai sutapatinimas su tariniškumu. Pagal tai daug sakinių, kuriuose nėra tarinio, nebus laikomi sakiniais, pavyzdžiui.: „Naktis.“ arba „Sudie.“, tad kyla klausimas, kaip pavadinti šiuos atvejus. Gal pasakymais? Bet tada tai bus sakinio opozicija, nes sakinys – tai kalba, o pasakymas – tai kalbėjimas, šneka. Taigi, tokiu atveju galima vartoti sąvoką komunikatai, kitaip tariant, kalbiniai vienetai, kurie neturi sakinio formos, bet yra skirti bendrauti.

Predikatyvumas suprantamas ir plačiąja prasme kaip sudėtingas požymis, kuris realizuojamas kitais požymiais. Pagal tai predikatyvumas turi modalumą, sintaksinį laiką, sintaksinį asmenį ir baigtinę intonaciją.

Modalumas – svarbiausias predikatyvumo požymis yra nevienalytis. Skiriamas pirminis ir antrinis modalumas, kylantys iš rusų sintaksės, kurioje yra subjektyvusis ir objektyvusis modalumai. Bet tai neobjektyvu, nes sakinys priklauso ne nuo objekto, o nuo subjekto.

__________________________
Daugiau apie tai skaitykite:

Sakinys
Modalumas
Sintaksinis laikas
Sakinio asmuo
Sakinio intonacija
Sakinių klasifikacija: sudėtinis sakinys (I dalis)
Sakinių klasifikacija: sudėtinis sakinys (II dalis)
Pirmosios žinios apie lietuvių kalbą
Kalbos kilmės teorijos

Modalumas

Modalumą galima apibrėžti bendrine prasme – tai sakinyje išreikštas kalbėtojo požiūris į turinį. Pirminį modalumą turi kiekvienas sakinys.

Modalumas ir predikatyvumas yra kilę iš logikos. Logikoje predikato ir subjekto santykis suvokiamas trejopai: kaip realybė, kaip galimybė ir kaip būtinybė. Iliustruosiu pavyzdžiu:

„Nuskinta gėlė nuvysta.“ – tai būtinybė (būtinai taip nutiks);
„Čia Platonas ateitų.“ – galimybė (jei Platonas būtų gyvas, tikėtina, kad ateitų);
„Vakaras ateis.“ – realybė (tai, kas tikrai bus, nes tai kartojasi nuolat).

Sintaksėje yra perimtos visos modalumo reikšmės: pirmosios dvi išlaikomos, o trečioji pakeičiama reikiamybe. Svarbiausia pirminio modalumo gramatinė raiškos priemonė yra nuosakos.

Nuosakų formos turi ir kitų raiškos priemonių: visų pirma – intonaciją, antra – modalinius žodžius (palyginkim: „Tu ateitum.“, „Tu gali ateiti.“). Kai kurie kalbininkai (pvz.: I. Musteikienė) modalumo reikšmes pateikia dvinariai: galimybę ir reikiamybę vadina irealumu, o realybę – realumu.

Antrinis modalumas – tai kalbėtojo nustatomas požymis dėl sakinio turinio patikimumo. Šis modalumas turi kelias ypatybes:

• realizuojamas su pirminiu modalumu jį papildo;
• antrinis modalumas nėra būtinas kiekvienam sakiniui, o pirminį modalumą turi kiekvienas sakinys.

Skiriamos dvi antrinio modalumo rūšys: kategorinis patikimumas ir probleminis patikimumas. Bazinės antrinio modalumo raiškos priemonės yra įterpiniai, modalinės dalelytės, kai kurios intonacinės priemonės (balso tembras).

Kategorinis patikimumas reiškiamas įterpiniais: aišku, be abejo, be abejonės, savaime aišku, žinoma, suprantama, savaime suprantama; o probleminio patikimumo raiškos priemonės yra žodeliai: ko gero, rodos, regis, gal, galbūt, vargu, turbūt, ar ir kt. Raiškos priemonių (be įterpinių) turi ir kategorinis patikimumas: taip, ne, iš tiesų, tikrai, iš tikrųjų, veikiausiai, greičiausiai.

____________________________
Daugiau apie tai skaitykite:

Sakinys
Sakinio požymiai: predikacija
Sintaksinis laikas
Sakinio asmuo
Pirmosios žinios apie lietuvių kalbą
Kalbos kilmės teorijos