Žyma: siužetas

Istorinio pasaulio raidos dėsniai XIX- XX a. pr. realistinėje literatūroje

Jei anksčiau literatūroje dominavo vidinio pasaulio rodymas, tai dabar aštrėja išorinio pasaulio konfliktas ir tai keičia literatūrą.

Žiulis Vernas – (1828 – 1905). Jo kūryba rodo ryšį su romantizmu, tačiau nusveria realaus gyvenimo patirtis. Autoriaus kūrybinis palikimas itin gausus. Pats rašytojas savo kūrinius vadinęs mokslo romanais, nes svarbią vietą užima žmogaus veržimasis į mokslą.

Ž. Vernas rašė pagal kontraktus su leidėjais. Buvo sukurta serija „Nepaprastos kelionės“. Joje ryškiausią vietą užima trilogija „Kapitono Granto vaikai“, „20 tūkstančių mylių po vandeniu“, „Paslaptinga sala“.

„Kapitono Granto vaikuose“ ryškios socialinės detalės, aplinkos vaizdai. Siužetas plėtojas intensyviai, viskas pradedama nuo intrigos. Siužeto pagrindą sudaro kelionė, o šis principas patogus vaizduoti įvairias kultūras, gyvenimo būdą, plėtoti laisvės idėjas. Simpatiškai pateikiami veikėjų paveikslai, išmanymas ir žinių troškimas.

„20 tūkstančių mylių po vandeniu“ – fabula nepaini, kaip ir galima spręsti iš pavadinimo, didelę dalį užima vandenijos vaizdų aprašymas. Labai patogu įpinti ir mokslininko figūrą, per kurią perteikiamos žinios. Ryškiausias veikėjas – kapitonas Nemas – romantiškas, idealizuotas paveikslas. Intriga stiprinama mintimi, kad po vandeniu slypi dideli turtai. Tai ne nuotykinis tradicinis, o fantastinis kūrinys.

Žiulio Verno fantastika kitokia nei Svifto. Galima palyginti tuo, kad liliputai niekada neegzistavo, o vandenynas, kuris aprašomas, lig šiol yra. Jo romanuose dėmesį traukia žmogaus proto aukštinimas. Fantastika juose ne priemonė, o turinys ir tema.

Romanuose labai daug jaunų personažų ir jie dinamiški. Romane „Penkiolikos metų kapitonas“ sukoncentruoti visi Žiulio Verno kūriniams būdingi bruožai. Pagrindinis – kelionė, mokslininkas, kuris kažką tyrinėja. Šiame romane nuotykiai prasideda jau antrame knygos skyriuje, kai medžiojant banginius visa įgula žūsta ir kapitonu tampa penkiolikos metų berniukas.

Nesunkiai galima skirti keletą pagrindinių kūrinių bruožų:

• Siužeto jungtis visada yra kelionės motyvas;
• Siužetas dinamiškas, remiasi nuotykinės literatūros modeliu;
• Paslaptis ir intriga suteikia detektyviškumo ir patraukia dėmesį;
• Personažai visada grupuojami į teigiamus ir neigiamus;
• Charakteringas mokslininko keistuolio paveikslas;
• Pažintinis turinys – tai mokslinės žinios.

Meninę kūrinių vertę lemia tai, kad išorinio pasaulio pažinimas susipina su nuotykiais.

Herbertas Džordžas Velsas – (1866 -1946) – anglų rašytojas, žinomas kaip fantastinės literatūros autorius. Išgarsėjo kūriniais: „Laiko mašina“, „Nematomas žmogus“, „Daktaro Moro sala“, „Pirmieji žmonės mėnulyje“ ir kt., kurie ne kartą buvo ekranizuoti. Kūryboje esama nuotykinių pradų, intrigos elementų. Šio rašytojo populiarumą nulėmė fabulos aiškumas: veikėjų nedaug, siužetai nekonfliktuoti, o fantastikos mechanizmas atgręžtas į ateitį ir sukonstruotas atsiremiant į prielaidą „kas būtų, jei..“.

„Pirmieji žmonės mėnulyje“ – kas būtų, jei žmogus nuskrietų į mėnulį.

„Laiko mašina“ – kas būtų, jei žmogus atsidurtų XXI amžiuje. Daugelis kūriniuose keliamų klausimų yra būdingi paaugliui. Visus „jei“ realizuoja koks nors atradimo mechanizmas. Būtent šiame romane svarbus kelionės principas.

Velso fantastika slepia turinį. Romane „Daktaro Moro sala“ pasakotojas nesižavi mokslininkų genialumu, keliama idėja, kad grynas protas ir mokslo perspektyva be humaniškų tikslų – beprasmis.

Romane „Pirmieji žmonės mėnulyje“ vaizduojamas gyvybės kupinas mėnulio pasaulis. Akivaizdi užuomina apie civilizuoto pasaulio perspektyvą. Velsas kritiškai vertina tai, kad iš žmogaus atimamas kūrybingumas, tačiau kitu atveju yra išsakomos ir simpatijos, nes tada nelieka egoizmo.

Velsas išliko kaip kritinio realizmo atstovas, susirūpinęs pasaulio perspektyvomis. Fantastika jam buvo tik būdas tai perteikti.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Specialioji XIX a. II pusės proza paaugliams (I dalis)
Specialioji XIX a. II pusės proza paaugliams (II dalis)
Realistinės vaikų literatūros tendencijos XX a. II pusėje (I dalis)
Realistinės vaikų literatūros tendencijos XX a. II pusėje (II dalis)
Socialinė ir buitinė proza vaikams (XIX a. antra pusė)
Vaikų literatūros specifika
Vaikų literatūra: terminas ir funkcijos

Iš „literatūrinių” prisiminimų

Specialioji XIX a. II pusės proza paaugliams (I dalis)

XIX a. antroje pusėje proza dar tik brendo ir formavosi pro didaktikos klodą.
Edmondas De Amiči (1864 – 1908) tuo metu parašo knygą „Širdis“. Rašytojas augo kaip tik tuo metu, kai Italijoje vyko nacionalinis judėjimas. Tarnaudamas armijoje rašė apybraižas, redagavo žurnalą „Karinė Italija“, domėjosi auklėjimo ir ugdymo klausimais, mokinio psichologija ir mokytojo vaidmeniu. Iš sukauptos patirties ir atsirado knyga „Širdis“, kaip mokinio dienoraštis.

Per trumpą laiką pasirodė 41 romano leidimas. Knyga galėtų vadintis „Vienerių mokslo metų istorija“. Romane į berniuko įspūdžius įterpiami tėvų laiškai ir mokytojo pasakojimai apie vaikų poelgius. Labiausiai vertinamos moralinės žmonių savybės, teigiama, kad auklėti reikia ne pamokslavimais, o geru pavyzdžiu. Rašytojas nuolat suveda herojų su vaikais ir suaugusiais. Herojaus šeima ideali, joje vyrauja santarvė, meilė, vyresnieji padeda jaunesniems, tėvas ir motina nuolat moko sūnų mylėt tėvynę, mokyklą, gerbti žmones, rodo gyvenimišką pavyzdį, kaip tai reikia daryti. Knygoje gailestingumui, pareigai, meilei priešpastatomas žiaurumas, egoizmas, nepagarba vyresniems, abejingumas nelaimės ištiktiems. Tai sentimentali knyga. Į dienoraštį įsiterpia apsakymai. Viskas, apie ką pasakoja vaikas, atrodo realiai jo išgyventa.

Paaugliams rašė ir Merė Meips Dodž (1831 – 1905). Į vaikų literatūros istoriją ši autorė įėjo su knyga „Sidabrinės pačiūžos“. Tai istorija apie vaikus Hansą ir Grytę, kurie buvo vargšai. Veiksmas vyksta Olandijoje. Nors rašytoja nėra ten buvus, tačiau socialines, buitine idėjas perteikia per neįprastai spalvingai pateiktą gamtą.

Markas Tvenas. Tai ryškiausias XIX a. II pusės rašytojas. Tikrasis vardas ir pavardė Samuelis Langhornas Klemensas (1835 – 1910). Tai buvo velniūkštis išdaigininkas, trečias iš keturių išgyvenusių Džono ir Džeinės Klemensų vaikų. Rašytoju tapo atsitiktinai. Tėvui mirus įsidarbino garlaivyje, kur dirbo iki pilietinio karo, ruošėsi tapti Locmanu. Plaukiodamas Misisipe dažnai girdėdavo žodžius „Mark Tvain“, kuriais būdavo nusakomas vandens gylis, juos jis ir pasirinko savo slapyvardžiu. Ėmęs rašyti sunkiai taikėsi ir su mintimi, kad jo skaitytojai bus berniukai. Markas Tvenas publikavo per 50 literatūrinių darbų. Žinomiausi – „Tomo Sojerio nuotykiai“ (1876), „Princas ir elgeta“ (1882), apysaka „Hekelberio Fino nuotykiai“ (1884).

Markas Tvenas padėjo pamatus realistinei vaikų literatūrai. Savo kūriniais pademonstravo, koks turi būti tikrasis vaiko paveikslas ir kaip galima apsieiti be didaktikos. Jis sąmoningai buvo antididaktiškas rašytojas. Tiesiogines didaktines tezes jo kūryboje pakeitė siužetas – moralinio pasirinkimo situacija, dilema.

Tomo Sojerio nuotykiuose sprendžiama dilema, ar pasakyti teisėjui, kad gydytoją nužudė indėnas Džo, ir atsidurti pavojuje, ar nutylėti ir likti saugiam. Prince ir elgetoje – ar Tomas Kentis išmes už rūmų vartų princą Eduardą VI, ar prisipažins, kad jis ne tikrasis princas. Visais atvejais nugali sąžinė, dora prigimtis, todėl situacijos poveikis kur kas stipresnis, nei atvira didaktika. Šioje knygoje panaudojama susikeitimo situacija.

Tomas – ryški asmenybė. Tomo Sojerio nuotykiai – tai protestas prieš suaugusiųjų gyvenimą. Esminis knygoje esantis konfliktas – žodžių ir veiksmų neatitikimas suaugusiųjų pasaulyje, todėl Tomas ir yra išdykęs berniukas. Tvenas išjuokia to meto švietimo sistemą, juokiasi iš sentimentalių knygų.

Hekelberio Fino nuotykiuose vaikystės tema rutuliojama kitaip. Čia Tvenas iškyla kaip satyrikas, psichologas, stilistas. Kiekviena šios apysakos dalis yra kaip užbaigtas vienetas, kiti dar sako, kad tai šedevras. Juokas čia daugiaplanis – jis apima viską: herojų, charakteristikas, aplinką. Juokas suteikia galimybę į viską žiūrėti iš šalies. Hekelberis ramesnis, sąžiningesnis, jį dažniau graužia sąžinė. Įvestas į realų suaugusiųjų pasaulį susiduria su gyvenimiškais nuotykiais. Taip Hekelberio paveikslas plečiasi, didėja.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Specialioji XIX a. II pusės proza paaugliams (II dalis)
Realistinės vaikų literatūros tendencijos XX a. II pusėje (I dalis)
Realistinės vaikų literatūros tendencijos XX a. II pusėje (II dalis)
Vaikų literatūros specifika

Iš „literatūrinių” prisiminimų

Vaikų literatūros raida iki XIX amžiaus (II dalis)

Ryškiausiu to meto pasakų autoriumi yra laikomas Šarlis Pero (1628 – 1703) – literatūrinės pasakos pradininkas. 1697 metais pasirodė pasakų knyga „Motušės žąsies pasakos“ (rinkinį sudarė 8 pasakos proza: „Raudonkepuraitė“, „Miegančioji gražuolė“, „Mėlynbarzdis“ ir kt., taip pat kelios eiliuotos pasakos kaip „Asilo oda“, „Juokingi norai“.).

Šarlis Pero nuolat ginčijosi su klasicizmo šalininkais ir siūlė į literatūrą įvesti naują artimą tautai medžiagą. Siužetus paskelbė prieš antikiniams siužetams. Savo pasakų pratarmėse nuolat pabrėžė, kad jo pasakų šaltinis yra protėvių kūryba – folkloras. Ir iš tiesų pasakoms būdingos pradžios formos „Kartą gyveno“ ir kt.  Tokios pradžios neturi tik vienintelė pasaka „Batuotas katinas“. Jo pasakoms būdingos ir laimingos pabaigos, išimtis „Raudonkepuraitė“.

Šarlio Pero pasakose veikia liaudies pasakų personažų: nykštukai, žmogėdros, pamotės, našlaitės, princesės ir kt. Herojai įkūnija  būdingus liaudies pasakų herojų bruožus: darbštumą, išradingumą, dorą, drąsą.

Šarliui Pero pavyko pasakose išlaikyti prancūzų pasakų ironiją, humoro jausmą, pasakų kompoziciją. Jo herojai patiria išbandymus, yra apsukrūs, išradingi. Antiherojus paprastai sutinkamas miške. Ir dar keli svarbūs dalykai:

• „Pelenės“ prancūziška versija tapo visuotiniu siužetu;
• Š. Pero pasakose savitai interpretavo dievų vardus ir įvairias vietoves (pvz.: pasaka „Asilo oda“);
• Pasakose yra ir viduramžių romanų įtakos: riterių romanams būdingos fėjų, lemiančių naujagimių gimimą, motyvas (pasaka „Miegančioji gražuolė“);
• Esama ir XVII a. realijų: buitis, aplinka – tai ir lemia pasakų savitumą;

Galima sakyti, kad XVII – XVIII a. literatūra yra didaktinė, bet kai kurie kūriniai peržengia literatūros ribą.
_________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Vaikų literatūros raida iki XIX amžiaus (I dalis)
Vaikų literatūros raida iki XIX amžiaus (III dalis)
Lietuvių vaikų literatūros raidos bruožai (I dalis)
Lietuvių vaikų literatūros raidos bruožai (II dalis)
Literatūrinės pasakos bruožai ir klasifikacija
Klasikinė literatūra vaikams
Vaikų literatūra: terminas ir funkcijos
Vaikų literatūros specifika

Vaikų literatūros raida iki XIX amžiaus (I dalis)

Vaikų literatūros prielaidos ėmė rastis dar XVII a., kai pradėjo formuotis „proto“ kultūra, kai įsigalėjo žmogaus auklėjimo idėjos. Svarbų vaidmenį šioje vietoje suvaidino Jonas Amosas Komenskis, kuris kėlė idėją, kad auklėjimas turi būti prieinamas visiems, t.y. ir vaikams, nes jie negali būti traktuojamai kaip antrarūšės būtybės. Komenskis nuolat siekė sujungti mokymą su auklėjimu, nes įžvelgė vaiko vidinio pasaulio svarbą.

1658 metais pasirodė Komenskio knyga „Juntamųjų daiktų pasaulis – paveikslėlis“. Ši knyga sinkretinio pobūdžio, joje pateikiamos greta ir raidės, ir piešiniai. Būtent tokiu būdu buvo siekta sužadinti vaiko norą piešti. Tai buvus vaiko daiktų enciklopedija,  bet ne grožinės literatūros knyga.

XVII amžius pasižymi pirmaisiais bandymais sukurti specifinius kūrinius vaikams. Ryškiausių užuomazgų galima rasti prancūzų rašytojų kūryboje (Žano De La Konteno (1621 – 1695), Penelono (1651 – 1715)).  Žanas De La Kontenas kūrė pasakėčias, kurioms siužetus ėmė iš graikų rašytojų Ezopo ir Pedro. Fenelonas parašė knygą „Apie mergaičių auklėjimą“, kurioje kėlė motinų išsilavinimo klausimą. Šis rašytojas laikomas pagrindiniu ir tikruoju vaikų literatūros pradininku, nors tai nėra visai tiesa.

XVII a. pab.  – XVIII a. pr. yra laikoma literatūros aukso amžiumi. Šiuo laiku išpopuliarėjo Madam d‘Aulnoy (1650 – 1705), kuri nuo 1696 iki 1698 m. parašė aštuonias pasakų knygas: „Fėjų pasakos“ (išleista ir lietuvių kalba), „Madingosios fėjos“, „Žymiosios fėjos“ ir t.t. Fėjos kūriniuose visad gražios, jaunos ir elegantiškos.

Panašiu laiku sukurtos pasakos pasižymėjo panašumais: daug puošnių detalių, sentimentalumo, blogiems personažams atleidžiama, pabaigos laimingos, stilius lakoniškas, turtinga kalba, lengva ironija. Pasakų pasaulis – tai vaikų pasaulis, kuriame princesės ir riteriai – tai persirengę vaikai, todėl svarbiausias dalykas – žaidimas. Neretai pasakų pasaulis primena prancūzų dvaro atmosferą.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Vaikų literatūros raida iki XIX amžiaus (II dalis);
Vaikų literatūros raida iki XIX amžiaus (III dalis)
Lietuvių vaikų literatūros raidos bruožai (I dalis)
Lietuvių vaikų literatūros raidos bruožai (II dalis)
Literatūrinės pasakos bruožai ir klasifikacija
Klasikinė literatūra vaikams
Vaikų literatūra: terminas ir funkcijos
Vaikų literatūros specifika

Literatūrinės pasakos bruožai ir klasifikacija

BRUOŽAI:

1. Literatūrinė pasaka – literatūros kūrinys, paprastai siužetinis, kuriam objektyvios tikrovės požiūriu būdingi „neįmanomybės” elementai. Tų elementų repertuaras: antgamtiniai veikėjai, stebukliniai daiktai, neegzistuojančios erdvės ir t.t.

2. Literatūrinė pasaka – tai asmeninė, individuali kūryba, bet ne kolektyvinės kūrybos padarinys.

3. Šiai pasakai būdinga dviejų vaizduojamų pasaulių struktūra. Pirmas būtinai imituoja, primena tikrovę, antras – jam autentiškas pasakos pasaulis.

4. Literatūrinė pasaka atspindi savo laiko literatūrines tendencijas ir darosi vis labiau priklausoma nuo liaudies pasakos.

5. Ji sujungia stebuklą ir tikrovę, jos herojams būdingas išplėtotas vidaus pasaulio vaizdas.

6. Literatūrinės pasakos vieta labiau apibrėžta, nei liaudies pasakose, o laikas  – ne būtinai praeities.

KLASIFIKACIJA:

Kurdami folkloriškąją pasaką autoriai iš principo remiasi liaudies pasakų pasauliu.

PAAIŠKINIMAI:

STILIZACIJA – ji arčiausiai folklorinių tekstų esantis pasakos variantas. Stilizuojami tekstai keičiant pradžios ir pabaigos formuluotes.

IMITACIJA – manipuliuojama tradiciniais veikėjų paveikslais, situacijom, bet liaudies pasakos siužetas nekartojamas.

MODERNIZACIJA – modernizuojant yra perkuriamas tradicinis tekstas, įdiegiama nauja potekstė, kartais ironizuojama.

_____________________________________________________________

Apysakas – romanus rašė K. Saja („Ei, slėpkitės“), V. Petkevičius, J. Avyžius, V. Žilinskaitė, Astrida Lindgren.

Romanus – pasakas rašė Astrida Lindgren, V. Petkevičius (“Molio Motiejus, žmonių karalius”).

Poemų –pasakų autoriais laikomi E. Mieželaitis, J. Marcinkevičius.

Pjeses – pasakas kūrė A. Liobytė, M. Martinaitis.

Trumpąsias pasakas kūrė O. Vaildas, K. Andersenas, A. Landsbergis, V. Žilinskaitė.

_________________________________________________________

DIDAKTINĖS pasakos tikslas – moralas, bet pats veiksmas vyksta per ydų išryškinimą ir nuotykius. Atstovas – K. Kolodis „Pinokio nuotykiai“. Didaktines pasakas dar galima rūšiuoti į PAŽINTINĘ, kuri ne auklėja, bet moko ir teikia žinių, ir ANIMALISTINĘ, kurioje pažeidžiamas loginis nuoseklumas ir taip įvardijamas personažų pasaulis. Paprastai šios pasakos yra dar vadinamos GYVŪNINĖMIS pasakomis.

NONSENSIŠKOJI pasaka. Ji kuriama savito komizmo būdu, konstruojamas pasakojimas būna visiškai nestandartinis, taip pat būdinga „keistumo estetika“. Pavyzdžiai galėtų būti: L. Kerolis „Alisa stebuklų šalyje ir veidrodžio karalystėje“, D. M. Baris „Piteris Penas“, taip pat rašė V. Landsbergis, N. Kepenienė.

DETEKTYVINEI ARBA NUOTYKINEI pasakai būdingas nuotykis, intriga, gėrio ir blogio kovos. Šios pasakų rūšies atstove galima laikyti J. K. Rowling ir jos kūrinį „Haris poteris“.

FILOSOFINĖ / POETINĖ pasaka išsiskiria tuo, kad joje keliami būties, laimės, meilės, kovos, gyvenimo prasmės klausimai. Šią pasakų grupę atstovauja Egziuperi „Mažasis princas“, K. Andersenas, K. Janušas.

___________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Lietuvių vaikų literatūros raidos bruožai (I dalis)
Lietuvių vaikų literatūros raidos bruožai (II dalis)
Klasikinė literatūra vaikams
Vaikų literatūra: terminas ir funkcijos
Vaikų literatūra 1918 – 1940 metais (I dalis)
Vaikų literatūra 1918 – 1940 metais (II dalis)
Vaikų literatūra nuo 1940 metų (I dalis)
Vaikų literatūra nuo 1940 metų (II dalis)
Vaikų literatūra nuo 1940 metų (III dalis)
Vaikų literatūra nuo 1940 metų (IV dalis)
Vaikų literatūra nuo 1940 metų (V dalis)
Folkloriškosios literatūrinės pasakos gimimas