J. Lotmano „Skalndalo logikos“ ir M. Bachtino karnavalizacijos sampratų sąsajos (I dalis)

J. Lotmanas straipsnyje „Siužeto kilmė tipologiniu požiūriu“ aptaria Dostojevskio romanų ypatumus, ką daro ir M. Bachtinas knygoje „Dostojevskio poetikos problemos“, tačiau abu autoriai, kalbėdami apie tą patį rašytoją, plėtoja savitus aspektus: Lotmanas tai įvardija kaip „skandalų logiką“, o Bachtinas – karnavalizacijos terminu.

Prieš apibrėžiant, ar ir kuo „skandalų logika“ siejasi su karnavalizacijos samprata, vertėtų sudėti akcentus, kokiu turiniu šios sąvokos užpildomos, ir ką jos reiškia abiems autoriams, kai jie kalba apie Dostojevskio romanų siužeto ypatumus.

Lotmanas Dostojevskio romanuose skiria buitinio veiksmo sritį ir ideologinių konfliktų pasaulį (to nedaro Bachtinas). Pirmojoje srityje, pagal jį, ir pasireiškia „skandalų logika“, o antrojoje – „slapta logika“. Akcentuoja, kad kasdieniai įvykiai rutuliojasi pagal „skandalų logiką“ mažiausios tikimybės principu. Ko skaitytojas mažiausiai laukia, autoriui tik tai ir atrodo galima. „<…> daugeliu atvejų epizodai yra nuspėjami, bet atvirkštiniu principu.“  Išeitų taip, kad Lotmanas lyg ir pakartoja Bachtino žodžius, kad vyksta „gyvenimas atvirkščiai“, nes atsitinka tokie dalykai, kurie praktiškai yra neįtikimi. Vadinasi, atmetamos tikėtinos ir galimos laukiamybės, suardoma gyvenimiška logika, pažeidžiama ar atšaukiama įprasta tvarka, ką ir mini Bachtinas, kalbėdamas apie karnavalo pasireiškimo pobūdį: „<…> atšaukiama visų pirma hierarchinė tvarka ir visos su ja susijusios baimės, pagarbos, pieteto, etiketo ir panašios formos…“

__________________________

Daugiau skaitykite:

J. Lotmano „Skalndalo logikos“ ir M. Bachtino karnavalizacijos sampratų sąsajos (II dalis)
Literatūra – žodžio menas. Panašumai ir skirtybės su kitais menais. (I dalis)

Modernios prozos ypatybės

Tradicinė literatūra nuo moderniosios literatūros skiriasi daugeliu aspektų. Turint omeny prozą, galima lyginti veiksmą, pasakojimą, pasakotoją, fabulą, siužetą, veikėjus, laiką, erdvę, skirti temas, problemas būdingas tradicinei ar moderniajai prozai. Apibendrinimus galima daryti lyginant informaciją, pateiktą tokiuose šaltiniuose kaip „Lietuvių literatūros enciklopedija“, Viliūnas „Modernizmas“, A. Zalatorius „XX amžiaus lietuvių novelė“ ir kiti. Modernios ir tradicinės literatūros skirtumai matyti lentelėje:

Tradicinės prozos bruožai Modernios prozos bruožai
VEIKSMAS
  • Pateikiama nuosekli įvykių grandinė;
  • Dėmesys veikėjų veiksmams ir išoriniams tikrovės reiškinius;
  • Vienas veiksmas lemia kitą, jų priežastys aiškios.
  • Veiksmą lemia paslaptingi ir nenumatomi veikėjų poelgiai;
  • Svarbiausia – veikėjų vidinis pasaulis, jausmai, dvasinės būsenos, o ne įvykiai.
PASAKOJIMAS
  • Dažniausiai imituojama šnekamoji kalba.
  • Vyrauja būtasis laikas.
  • Dažnas III asmuo.
PASAKOTOJAS
  • Visažinis, kuris stebi įvykius, bet juose nedalyvauja, mato personažų poelgius, žino jų mintis ir ketinimus, praeitį, dabartinę savijautą ir elgesio motyvus.
  • Veikėjų konfliktuose yra lyg neklystantis teisėjas.
  • Nediskutuoja su skaitytoju apie veikėjų pasirinktas vertybes.
  • Dažnai sutampa su veikėju.
FABULA IR SIUŽETAS Dažnai sutampa, nes įvykiai pateikiami chronologiškai.
  • Pasakojimas dažnai fragmentiškas, šokinėjantis iš vienos erdvės į kitą, įvykių seka gali būti sumaišoma, atsiranda spragų.
  • Fabula nebeorganizuoja pasakojimo.
  • Veikėjų likimus lemia absurdiški atsitikimai, prieštaraujantys realių aplinkybių logikai.
VEIKĖJAI
  • Dažniausi kūrimo būdai – portretas, vidinio pasaulio bei moralinių įsitikinimų vaizdavimas.
  • Charakteris nekinta, aiškiai atskleistas, skaitytojas gali suprasti, kaip jis pasielgs įvairiose situacijose.
  • Dažnai skirstomi į teigiamus ir neigiamus.
  • Paslaptingi, neatskleisti.
  • Poelgiai nelengvai paaiškinami, jie suprantami iš užuominų.
  • Remiasi intuicija, nuojauta.
  • Nebėra teigiamų ir neigiamų.
  • Dažniausiai vieniši, kenčiantys.
LAIKAS
  • Cikliškas.
  • Jo kaita paaiškinama, priežastinė.
  • Pasakojimo ir veiksmo laikas sutampa.
  • Neapibrėžtas, abstraktus.
  • Veiksmo ir pasakojimo laikas nesutampa.
  • Atmetama reali laiko tėkmė (praeities ir dabarties detalės susipynusios), kartais laikas visai neturi prasmės.
  • Akivaizdus kontrastas tarp objektyvaus visuomenės ir subjektyvaus individo laiko.
  • Svarbus linijinis laikas (žengimas į degradaciją, sumaištį, disharmoniją).
  • Veikėjas dažnai ieško prarasto laiko, grįžta prie išgyventų momentų, nes tai suteikia laikui prasmės.
ERDVĖ
  • Aprašoma išsamiai.
  • Dažniausiai vertinama teigiamai ar neigiamai.
  • Vientisa, apibrėžta, kartais sakrališka, dažnai susijusi su laiku.
  • Svarbiausia kūrinio tema dažnai tampa erdvės pasikeitimas (veikėjo kelionės).
  • Kontrastinga, kintanti, kartais net suskaldyta, bet nebūtinai vertinama vien teigiamai ar neigiamai.
  • Vaizduojamasis pasaulis nedarnus, kontrastingas ir poliariškas[1].
  • Visiškai nepriklauso nuo laiko.
  • Dažnai pabrėžiama vidinio pasaulio erdvė.
  • Mažėja sakralinės erdvės ribos.

[1] Zalatorius A. XX amžiaus lietuvių novelė.

TEMOS IR PROBLEMOS
  • Vyrauja kaimo, žmogaus ir gamtos, meilės, darbo temos.
  • Aukštinamas dvasinis žmogaus grožis.
  • Požiūris į materialius dalykus yra kritinis.
  • Kadangi nebėra vertybių hierarchijos, nebeaišku, kas vertinga ir kas ne.
  • Dažniausios vienišumo, susvetimėjimo, gyvenimo beprasmybės ir absurdo problemos.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Tradiciškumo ir modernumo samprata literatūroje
Modernios prozos skaitymo ir suvokimo specifiškumas pagrindinėje mokykloje
Pasakojimas pirmu asmeniu
Menamosios kalbos ir vidinio monologo skirtumai
Epinis pasakojimas ir pasakotojas
Vidinis monologas ar sąmonės srautas?
Požiūrio taškas ir epinė distancija
Dialogas ir monologas
Modernios prozos suvokimo, analizės ir apibendrinimo metodai mokykloje
Modernios prozos skaitymas pagrindinėje mokykloje (Tyrimas)
Modernios prozos skaitymas pagrindinėje mokykloje (Tyrimas, nr.1)

Daiva Vaitkevičiūtė. „Pasimatymas su žudiku“ – erotinis meilės romanas (II dalis)

LYGINIMAS SU INOS PUKELYTĖS ROMANU „PRANCŪZIŠKAS ROMANAS“.

Natūraliai kyla klausimas, ar išnaudotos visos meilės romano galimybės, jei tiek daug įterpiama kriminalo, kurio metu meilės linija tarsi nustumiama į antrą planą ir iškyla tik epizodiškai. Taip pat labai įdomu, ar romanas, lyginant jį su Inos Pukelytės „Prancūzišku romanu“ tikrai yra erotinis, jei meilės scenų nėra daug, o be to, jos pateikiamos kur kas subtiliau: (plg.: Pukelytė rašo: „Netrukus ji pajuto ant pilvo vibruojančią varpą ir, nevalingai išskėtusi kojas, laukė suartėjimo. <…> manevruodama kojomis ji makštimi surado Žano Polio varpos galiuką ir apsvaigusi bandė jį į save įsiurbti.“ ; Vaitkevičiūtė: „Sučežėjo nutraukiami džinsai. Raumeningas pirštas užkabino siaurų kelnaičių juostelę ir privertė kilstelėti klubus. Ji pajuto, kaip Bartas liko be nieko. Nuogų kūnų susiliejimas apnuogino pasimėgavimų nervus, sukrėtė visą kūną tarsi adatos dūris, gavus arklišką malonumų injekcijos dozę.“ ). Peršasi mintis, jog meilės romanas, kaip ir kiti populiariosios literatūros žanrai, nėra visiškai uždaras ir, ko gero, toks ir negali būti – juk svarbiausia yra intriga, veiksmo gausa, pagaulus pasakojimas. Taigi, detektyvinė intriga, nors ir nebūdinga, bet galima, jei neužgožia meilės, o pati meilė ir jos kūniška išraiška šiuolaikiniame meilės romane (vulgari ar subtili) yra vienas iš pagrindinių reikalavimų, kuriuos pateikia moterys skaitytojos.

Nepaisant to, kad D. Vaitkevičiūtės meilės romane įpinama detektyvinė linija, „Pasimatymas su žudiku“ yra tipiškas, bet itin specifiškai lietuviškas tekstas, nereikalaujantis iš skaitytojo papildomo žinojimo: veiksmo vieta – visa Lietuva, laikas – XXI amžius (mūsų šiandiena: „Versace“ drabužiai, „Rolex“ laikrodžiai, Maxima bazė, „Adidas“ treningai ir t.t.), todėl skaitytojui visiškai suprantamas greitas gyvenimo ritmas, nereikia aiškinti, koks yra technologijų vaidmuo („Sony“ kamera, mobilusis telefonas, sekimo įranga, parduotuvių kameros, CD plokštelės ir t.t.). Romane negausu meilės trikampių, skaitytojas nevarginamas įvairiomis peripetijomis, bet išdavystės, daugybės aiškių jausmų ir emocijų netrūksta, tik formulė kaip ir „Prancūziškame romane“ „jie gyveno ilgai ir laimingai“ neišsipildo. Tai irgi galima priskirti lietuviškų romanų žanrui.

Prie populiariosios literatūros romaną artima veikėjų lektūra – tai pasakojimo klišės, pasireiškiančios dialoguose ir atitinkančios vaizduojamosios visuomenės sluoksnių leksiką, pavyzdžiui: „- Suspėjo išnešti mieles, suslikas.“, „-Suknista nuojauta sako, kad kažkas čia ne taip. Pavojinga situacija, o mūsų padėtis – šūdina, kitaip nepasakysi.“, „- Viskas, rišam tuos bazarus <…>“, „Tuoj įmesiu kompaktą, tada bus visiška lafa.“, „- Žinom, koks iš tavęs ekspertas! Pridusk!“. Nevengiama ir keismažodžių vartojimo ar gatvės žargono: „Pizdukas“, „Kapitaliai permyžo“, „Kask, Silveri, šūdo nemalęs.“, „jolki palki“, „Glucha, blyn!”, „karoče“ ir kiti. Sakiniai neilgi, dažnai primena buitinę kalbą, o tai itin būdinga populiariajai literatūrai. Be to, taip neapsunkinamas skaitymas.

Su skaitymo procesu susijęs ir siužetas. Intriga sudomina skaitytoją, veiksmo gausa įsuka į įvykių tėkmę, gvildenamos nesudėtingos problemos neverčia stabčioti ir susimąstyti, o nukrypimų nuo pasakojimo nebuvimas palengvina skaitymą, padeda įsiminti istoriją ir žadina norą sekti įvykius iki pabaigos.

Taigi toks meilės romanas, perskaitomas vienu prisėdimu, veikia kaip atpalaiduojamoji, terapinė literatūra. Knyga šiuo atveju tampa preke, o skaitytojas – vartotoju: greit perskaito, atsipalaiduoja, pailsi, dar greičiau pamiršta ir vėl ieško kito „malonumo“.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Populiarioji literatūra. Meilės romanas
Barbaros Cartland meilės romanas „Žavioji melagė“
Populiarioji lietuvių literatūra
Inos Pukelytės „Prancūziškas romanas“ arba romanas Prancūzijoj (I dalis)
Inos Pukelytės „Prancūziškas romanas“ arba romanas Prancūzijoj (II dalis)
Daiva Vaitkevičiūtė. „Pasimatymas su žudiku“ – erotinis meilės romanas (I dalis)

Inos Pukelytės „Prancūziškas romanas“ arba romanas Prancūzijoje (I dalis)

ina-pukelyte-prancuziskas-romanas Kai Lietuvos moterys persisotino primityviais siužetais paremtų „rožinių“ Barbaros Cartland romanų, 1995 – aisiais metais Alma Littera leidykla ėmė leisti „Lietuvių meilės romanų“ seriją. Nuo tada ir prasidėjo šių romanų antplūdis, prigijęs mūsų visuomenėje, ko gero, ne veltui – juose mažiau sentimentalumo, siužetai ne tokie primityvūs ir banalūs, o be to, pačios romanų herojės mums labai savos ir artimos.

2000 – taisiais metais populiariosios literatūros erdves papildė Ina Pukelytė, parašiusi „Prancūzišką romaną“. Tai pirmoji šios autorės, tuo metu gyvenusios Leipcige ir studijavusios teatrologiją, knyga. Dabar I. Pukelytė – Kauno valstybinio akademinio dramos teatro vadovė. Autorė studijavo ne viename universitete, septynerius metus gyveno užsienyje, Vokietijoje įgijo mokslų daktaro vardą ir prieš porą metų sugrįžo į Lietuvą.

„Prancūzišku romanu“, skirtu svajoklei, bandoma atskleisti skaudžią Lietuvai emigracijos problemą, pažvelgti į jauną moterį su skaidriu liūdesiu ir aprašyti ne veltui prabėgusių metų patirtis svetur. Romanas, gimęs iš idėjos („Romano idėja gimė labai paprastai: tuo metu auginau vaiką, turėjau daug laisvo laiko – žiūrėjau įvairius serialus ir pamaniau, kodėl gi man neparašius šmaikščios ir ironiškos istorijos apie moters gyvenimą, kuri patiktų moterims ir būtų skaitoma.“), pasakoja skaudžią jaunos studentės, išvažiavusios į svetimą šalį, kurioje susidūrė su visiškai kitokiu pasauliu, gyvenimą. Romano herojė Giedrė – jauna smalsi mergina, – pajutusi Vakarų visuomenės trauką, įsigeidžia atsidurti toje nepažįstamoje terpėje. Palikusi savo šeimą ir buvusį vaikiną Eugenijų, ji iškeliauja studijuoti į Prancūziją, kurioje jos jau laukia dėstytojas – globėjas Žanas Polis. Atvykusią pas mylimąjį ją pirmiausia pribloškia materialinė gerovė, didelis kontrastas su gimtąja šalimi, kuri nuolat „primena“ apie nenusikratomus „sovietiqus“ kompleksus. Antroji realybė veriasi dar skaudesniu pavidalu – 25 – erių metų Giedrė svečioje šalyje turi gyventi ne tik kad su savo meilužiu, bet ir jo žmona vadinamojoje „prancūziškoje šeimoje“. Ilgainiui lietuvaitė suvokia, kad gyvenimas užsienyje ne mažiau sunkus ir sudėtingas, o skausmingi santykiai šioje šeimoje veda tik į aklavietę – Žanas Polis, buvęs jos meilužis ir globėjas, niekada nesiryš palikti savo žmonos (nors jie ir neturi vaikų, o jis beprotiškai myli Giedrę) ir keisti gyvenimo būdo dėl laikinų pokyčių ir epizodinės meilės. Galop herojė grįžta į Lietuvą, prancūzų pora vėl įsisavina įprastus žmonos ir vyro vaidmenis. Nors Giedrės svajonės dūžta, visų gyvenimai pasikeičia, tačiau įgyta patirtis padeda herojai subręsti.

Nesudėtingu siužetu gvildenamos gana svarbios emigracijos, adaptacijos kitoje šalyje, vogtos meilės, šeimos irimo problemos, ir visgi, romanas nepretenduoja tapti rimtąja literatūra, nors psichologizmo jame tikrai netrūksta. „<…> savo romaną kūriau tokiam pat žmogui kaip aš, kurį po daugelio metų domins šių laikų detalės. Kita vertus, norėjau, kad romanas būtų skaitomas, todėl rinkausi lengvą turinį ir formą. Aš nepretendavau į kažkokį ypatingą meną, o tiesiog rašiau „skaitalą“. Svarbiausia man buvo įsitikinti, kad sugebu įdomiai papasakoti, jog mano knyga gali būti skaitoma.“ , – sako autorė. Skaitytoją romanas išties patrauks prancūziško kolorito detalėmis (prabangūs automobiliai, dideli atstumai, įtemptas gyvenimo ritmas, laisvesnis mąstymas, saldus prancūzų mandagumas, kuris nėra tikroji vertybė – tai tik žaidimas, etiketo normos, savitas gyvenimo būdas ir įpročiai: kavinukių gausa ir dažni kavos gėrimo ritualai), lengvu (nors kartais priverčiančiu susimąstyti) turiniu, įdomiu, dėmesį kaustančiu (bet vietomis gal kiek ištęstu) pasakojimu. Ir tai tikrai dar ne viskas, kuo pasižymi Inos Pukelytės knyga.

Pirmiausia, romanas spinduliuoja ne iš piršto laužta gyvenimiška patirtimi, kuri šiandieniniam jaunimui, nors ir nusikračiusiam sovietinės sistemos primestų – kompleksų balasto, yra nepaneigiamai artima. Šis artimumas ir atpažįstamo gyvenimo modelis tikriausiai ir yra viena iš priežasčių, kodėl kūrinys toks populiarus ir skaitomas. Romane maža Lietuviško gyvenimo aktualijų, tačiau vaizdžiai iš detalių skleidžiasi Vilniaus ir Kauno panorama („Ji pamažėl slinko į priekį, dairėsi į tamsius parduotuvių langus, klausėsi tylaus gatvės bruzdesio, tolėliau pravažiuojančių mašinų gausmo. Viskas atrodė nyku, apmirę, vien tik rudeniškai nušvitę liepų lapai regėjos lyg ištrūkę iš slegiančios miesto erdvės..“  / „Autostradoje <…> žiūrėjo į prošal lekiančius rudens laukus ir bandė atmintyje užfiksuoti jų saulėtą virpesį. Tačiau Žiežmarių kalvelė, Bačkonių miškas, Elektrėnų daugiaaukščiai, Vievio ortodoksų bažnyčia liejosi į vieną, taip ir neįsirėždami pasąmonėje.“ ), sunkus to meto socialinis gyvenimas. Ir visgi, minimumą veiksmų mums įprastoje ir gerai atpažįstamoje aplinkoje romane kompensuoja herojė lietuvaitė, kuri net ir toli nuo namų sugeba išlikti tokia, kokia iš tikrųjų yra, ir tuo didžiuotis.

___________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Populiarioji literatūra. Meilės romanas
Barbaros Cartland meilės romanas „Žavioji melagė“
Populiarioji lietuvių literatūra
Inos Pukelytės „Prancūziškas romanas“ arba romanas Prancūzijoj (II dalis)
Daiva Vaitkevičiūtė. „Pasimatymas su žudiku“ – erotinis meilės romanas (I dalis)
Daiva Vaitkevičiūtė. „Pasimatymas su žudiku“ – erotinis meilės romanas (II dalis)