Kai Lietuvos moterys persisotino primityviais siužetais paremtų „rožinių“ Barbaros Cartland romanų, 1995 – aisiais metais Alma Littera leidykla ėmė leisti „Lietuvių meilės romanų“ seriją. Nuo tada ir prasidėjo šių romanų antplūdis, prigijęs mūsų visuomenėje, ko gero, ne veltui – juose mažiau sentimentalumo, siužetai ne tokie primityvūs ir banalūs, o be to, pačios romanų herojės mums labai savos ir artimos.
2000 – taisiais metais populiariosios literatūros erdves papildė Ina Pukelytė, parašiusi „Prancūzišką romaną“. Tai pirmoji šios autorės, tuo metu gyvenusios Leipcige ir studijavusios teatrologiją, knyga. Dabar I. Pukelytė – Kauno valstybinio akademinio dramos teatro vadovė. Autorė studijavo ne viename universitete, septynerius metus gyveno užsienyje, Vokietijoje įgijo mokslų daktaro vardą ir prieš porą metų sugrįžo į Lietuvą.
„Prancūzišku romanu“, skirtu svajoklei, bandoma atskleisti skaudžią Lietuvai emigracijos problemą, pažvelgti į jauną moterį su skaidriu liūdesiu ir aprašyti ne veltui prabėgusių metų patirtis svetur. Romanas, gimęs iš idėjos („Romano idėja gimė labai paprastai: tuo metu auginau vaiką, turėjau daug laisvo laiko – žiūrėjau įvairius serialus ir pamaniau, kodėl gi man neparašius šmaikščios ir ironiškos istorijos apie moters gyvenimą, kuri patiktų moterims ir būtų skaitoma.“), pasakoja skaudžią jaunos studentės, išvažiavusios į svetimą šalį, kurioje susidūrė su visiškai kitokiu pasauliu, gyvenimą. Romano herojė Giedrė – jauna smalsi mergina, – pajutusi Vakarų visuomenės trauką, įsigeidžia atsidurti toje nepažįstamoje terpėje. Palikusi savo šeimą ir buvusį vaikiną Eugenijų, ji iškeliauja studijuoti į Prancūziją, kurioje jos jau laukia dėstytojas – globėjas Žanas Polis. Atvykusią pas mylimąjį ją pirmiausia pribloškia materialinė gerovė, didelis kontrastas su gimtąja šalimi, kuri nuolat „primena“ apie nenusikratomus „sovietiqus“ kompleksus. Antroji realybė veriasi dar skaudesniu pavidalu – 25 – erių metų Giedrė svečioje šalyje turi gyventi ne tik kad su savo meilužiu, bet ir jo žmona vadinamojoje „prancūziškoje šeimoje“. Ilgainiui lietuvaitė suvokia, kad gyvenimas užsienyje ne mažiau sunkus ir sudėtingas, o skausmingi santykiai šioje šeimoje veda tik į aklavietę – Žanas Polis, buvęs jos meilužis ir globėjas, niekada nesiryš palikti savo žmonos (nors jie ir neturi vaikų, o jis beprotiškai myli Giedrę) ir keisti gyvenimo būdo dėl laikinų pokyčių ir epizodinės meilės. Galop herojė grįžta į Lietuvą, prancūzų pora vėl įsisavina įprastus žmonos ir vyro vaidmenis. Nors Giedrės svajonės dūžta, visų gyvenimai pasikeičia, tačiau įgyta patirtis padeda herojai subręsti.
Nesudėtingu siužetu gvildenamos gana svarbios emigracijos, adaptacijos kitoje šalyje, vogtos meilės, šeimos irimo problemos, ir visgi, romanas nepretenduoja tapti rimtąja literatūra, nors psichologizmo jame tikrai netrūksta. „<…> savo romaną kūriau tokiam pat žmogui kaip aš, kurį po daugelio metų domins šių laikų detalės. Kita vertus, norėjau, kad romanas būtų skaitomas, todėl rinkausi lengvą turinį ir formą. Aš nepretendavau į kažkokį ypatingą meną, o tiesiog rašiau „skaitalą“. Svarbiausia man buvo įsitikinti, kad sugebu įdomiai papasakoti, jog mano knyga gali būti skaitoma.“ , – sako autorė. Skaitytoją romanas išties patrauks prancūziško kolorito detalėmis (prabangūs automobiliai, dideli atstumai, įtemptas gyvenimo ritmas, laisvesnis mąstymas, saldus prancūzų mandagumas, kuris nėra tikroji vertybė – tai tik žaidimas, etiketo normos, savitas gyvenimo būdas ir įpročiai: kavinukių gausa ir dažni kavos gėrimo ritualai), lengvu (nors kartais priverčiančiu susimąstyti) turiniu, įdomiu, dėmesį kaustančiu (bet vietomis gal kiek ištęstu) pasakojimu. Ir tai tikrai dar ne viskas, kuo pasižymi Inos Pukelytės knyga.
Pirmiausia, romanas spinduliuoja ne iš piršto laužta gyvenimiška patirtimi, kuri šiandieniniam jaunimui, nors ir nusikračiusiam sovietinės sistemos primestų – kompleksų balasto, yra nepaneigiamai artima. Šis artimumas ir atpažįstamo gyvenimo modelis tikriausiai ir yra viena iš priežasčių, kodėl kūrinys toks populiarus ir skaitomas. Romane maža Lietuviško gyvenimo aktualijų, tačiau vaizdžiai iš detalių skleidžiasi Vilniaus ir Kauno panorama („Ji pamažėl slinko į priekį, dairėsi į tamsius parduotuvių langus, klausėsi tylaus gatvės bruzdesio, tolėliau pravažiuojančių mašinų gausmo. Viskas atrodė nyku, apmirę, vien tik rudeniškai nušvitę liepų lapai regėjos lyg ištrūkę iš slegiančios miesto erdvės..“ / „Autostradoje <…> žiūrėjo į prošal lekiančius rudens laukus ir bandė atmintyje užfiksuoti jų saulėtą virpesį. Tačiau Žiežmarių kalvelė, Bačkonių miškas, Elektrėnų daugiaaukščiai, Vievio ortodoksų bažnyčia liejosi į vieną, taip ir neįsirėždami pasąmonėje.“ ), sunkus to meto socialinis gyvenimas. Ir visgi, minimumą veiksmų mums įprastoje ir gerai atpažįstamoje aplinkoje romane kompensuoja herojė lietuvaitė, kuri net ir toli nuo namų sugeba išlikti tokia, kokia iš tikrųjų yra, ir tuo didžiuotis.
___________________________
Daugiau apie tai skaitykite:
Populiarioji literatūra. Meilės romanas
Barbaros Cartland meilės romanas „Žavioji melagė”
Populiarioji lietuvių literatūra
Inos Pukelytės „Prancūziškas romanas” arba romanas Prancūzijoj (II dalis)
Daiva Vaitkevičiūtė. „Pasimatymas su žudiku” – erotinis meilės romanas (I dalis)
Daiva Vaitkevičiūtė. „Pasimatymas su žudiku” – erotinis meilės romanas (II dalis)
