Pulgio Andriušio novelių knygos „Anoj pusėj ežero“ stilistiniai štrichai (II dalis)

Kalbant sintaksiniu aspektu, reikia išskirti tai, kad sakiniai yra gana ilgi – neretai vienas sakinys tęsiasi tris keturias eilutes ar net visą pastraipą. Fragmentiškiems žmogiškosios dramos intarpams užtenka trumpučių lakoniškų sakinių. Tačiau tai negalioja pasakojimams apie gamtą, kur lyriniai išsiliejimai banguote banguoja ir jiems žodžių nepristingama. Štai „it gubos sustatyti debesys“ ir „kelias išsivaduoja iš liepų“.

Su tuo susijusi ir kita P. Andriušio stiliaus ypatybė – vaizdinga kalba, pagrįsta jau minėta šnekamosios kalbos stilizacija, taikliais, kartais net stebinančiais epitetais (karšinčius beržas, pusniausia pusnis, margaspalvės šokėjos plaštakės, pavasario karalienė geltonoji ir lėbautoja puriena etc.) ar palyginimais („šilta kaip Dievo burnoje“ arba „varnalėšos, teškenasi apsiputojusios kaip pirtininkai atlaidų išvakarėse“). Rašytojas pasirenka labai taiklius žodžius, nusakančius reiškinį  ar tam tikrą objektą:

„Silvyčių užtvindytus langus šluostė šilkinės smidrų puokštės, o darželyje nuo liaunų kotelių nežmoniškomis jėgomis stengėsi atsiplėšti baltų piliarožių varpeliai, verždamiesi bent sykį pamatyti tuos kraštus, kur link taip pasiutiškai skuba juodi audros raiteliai.“

Taip pat reikėtų paminėti ir tautosakos parafrazes: „ne pagal Jurgį kepurė“ bei aliuzijas į Šv. Raštą:

„Tai – hidra daigiarankė pradeda dienos nuotykius, kurie greičiausiai baigsis pranašo Jonos likimu.“

„Kaip stikliaus deimantas rėžia ežero paviršių niekingas raudonas vabalėlis, nepalikdamas nė menkiausios brydės, sakytum jis plauktų per spanguolių kisielių: dar nespėjo pasislinkti į priekį, o jau vanduo kaip Raudonojo jūroj paskui žydus vėl užraukia.“

Perskaičius noveles matyti, kad autorius linksta į gamtos mistifikavimą – tai akcentuoja neatitrūkimą nuo kaimiškųjų šaknų, kai gamta jaučiama žmogiškąja savastimi:

„Bet ta putmeninga, nušutus spalva, bet tos amžinų prieblandų erdvės, kur niekad neužsuka saulė, kur neįklysta vėjas! Kiūki tyla ir tie medžiai, kurie niekuomet nelinguoja šakų, o jose nesukranksi net juodas varnas, jau nekalbant apie gaudesį bičių aplink liepos žiedą, jaukų spurdėjimą peteliškės ties kraujažolės kepure.“

„<…> Tėvo pirkioje tyla. Languose diena dar nė nemano aušti. Į stiklus grabaliojasi smidro šakos. O gal ir ne smidro?“

Tekstų polifoniškumą liudija sąsajos su Dž. Bokačo „Dekameronu“ – pagal kūrinio konstravimo principą (visas noveles sieja tie patys veikėjai), pratarmėje ataidi M. Mažvydo „broliai ir seserys“, o novelė „Snaudalis dirvonėlyje“ atliepia A. Baranausko „Anykščių šilelį“ laipsniavimu pasakojant apie augalus.

Taigi stilistiniai akcentai – šnekamosios kalbos stilizacija, leksikono turtingumas bei vaizdingumas aliuzijos į tautosaką ir Šv. Raštą – yra argumentuotai sąlygoti tematikos, t.y.  gamtos ir žmogaus ryšio estetizavimu.

__________________________

Daugiau skaitykite:

Pulgio Andriušio novelių knygos „Anoj pusėj ežero“ teminis polius (I dalis)
Pulgio Andriušio novelių knygos „Anoj pusėj ežero“ teminis polius (II dalis)
Pulgio Andriušio novelių knygos „Anoj pusėj ežero“ teminis polius (III dalis)
Pulgio Andriušio novelių knygos „Anoj pusėj ežero“ stilistiniai štrichai (I dalis)

Straipsnio autorė E. Valienė

Pulgio Andriušio novelių knygos „Anoj pusėj ežero“ stilistiniai štrichai (I dalis)

Novelių knygos „Anoj pusėj ežero“ tematika nulemia tekstų stilių. Anot A. Nykos-Niliūno, „Pulgio Andriušio kalbos ir stiliaus meistriškumas yra inertiškas, gamtinis: peizažas kalba, ne Andriušis <…>“. Tačiau „intrigos stoką ir statiškumą atperka autoriaus poetiškumas, kristalinis jausmo tyrumas ir magiškas stilius“ – pastebi J. Kaupas. Išties pasakojimas perteiktas subjektyvizuota forma: pasakojama daugiskaitos pirmuoju ir vienaskaitos pirmuoju ir antruoju asmeniu. Taip sukuriama labai intymi naracijos erdvė. Pasakojimą pirmuoju asmeniu galima suprasti dvejopai: 1. kaip bandymą į vyksmą įtraukti skaitytoją ir 2. kaip kalbėjimą sau. Pastarąją poziciją palaiko A. Vaičiulaitis sakydamas, jog „apysakos technika <…> pravesta tokiu vieno žmogaus kalbėjimu, kurį galima pavadinti išvidiniu monologu“:

„Sunku pasakyti, kokios spalvos tuomet ežeras. Lyg ir šlynas, lyg ir nutriušusi žiurkė, lyg ir pastovėjęs lavonas. Tik viena aišku: jis baisus ir be galo, be krašto nedraugingas. Ne dėl to, kad matytum atsišerpetojusias bangas, juodas prarajas, išvėpusias kapo duobėmis, atvirais karstais; ne dėl to, kad vilnyse siautėtų mirtis ir nuogais rankų slanksteliais trauktų mauragimbių kapan, papuoštan pūliuotais dumblialaiškių vainikais aplink išgąsčio lašais išsprogusią kaktą. Ne, ne dėl to baisus tuomet ežeras!“

A. Nykos-Niliūno teiginys apie P. Andriušio kalbos ir stiliaus inertiškumą ir gamtiškumą taip pat yra ne iš piršto laužtas: kai kūrinyje išnyra pasyvus pasakotojas (gal tikslingiau sakyti – stebėtojas), tada prasminis krūvis tenka gamtos detalėms ir teksto leksika neretai turi „botanikišką“ podirvį. Tačiau A. Nykos-Niliūno išsakytos minties nereikėtų suabsoliutinti, nes tam tikra „kompensacija“ galima laikyti novelių intertekstualumą (t.y. polifoniškumą, nors ir nelabai ryškų).

V. Kubiliaus teiginys, jog „liaudies kalbos frazeologizmai, ištiktukai [O ta ta ta!], sinonimai [„pliumpsėdami krenta lašai nuo stogo – tvinkst – tvinkst – tvinkst“] – prozos kūrinio pirmapradės ląstelės“ tinka apibūdinti P. Andriušio „Anoj pusėj ežero“. Vien tuo autorius neapsiriboja: pasitelkiama ir šnekamosios kalbos stilizacija (neapsieinant be dialektizmų – atšlaimas, nažutka), kuri perteikiama ne tik a) dialogų (ar monologų, polilogų) nuotrupomis, bet ir b) girdėtų istorijų perpasakojimais:

a) „– Moč, kur palikai mašį-i-i?
– Gale ežera-a-a! – atsako miegūstas moteriškas balsas.“

„- Levute, eik pažoliautų, kiaulės gurbą baigia versti! „

b) „Subatvakariais terškia paežerėn rašytos lineikos, kaukši kultuvės, nuo vandens į kalną kopia balti drobių takai, kuriais senovėje vaikščiojęs patsai Dievas, priėmęs žilo senelio pastaciją. „

__________________________

Daugiau skaitykite:

Pulgio Andriušio novelių knygos „Anoj pusėj ežero“ teminis polius (I dalis)
Pulgio Andriušio novelių knygos „Anoj pusėj ežero“ teminis polius (II dalis)
Pulgio Andriušio novelių knygos „Anoj pusėj ežero“ teminis polius (III dalis)
Pulgio Andriušio novelių knygos „Anoj pusėj ežero“ stilistiniai štrichai (II dalis)

Straipsnio autorė E. Valienė

„Iliados“ ir „Odisėjos“ stiliaus ypatumai

Stilius ir poetinės priemonės abiejose poemose nesiskiria. Svarbus vaidmuo skiriamas charakteriams kurti: visi veikėjai save charakterizuoja kalbėdami. 2/3 teksto „Iliados“ sudaro tiesioginė kalba. Autorius yra tik stebėtojas. Veikėjai į pasakojimą įvedami kaip dramoje, t.y., tiesiog įstumiami į sceną. Svarbios herojų kalbos. Smulkūs veikėjai kartais visai nekalba, o save apibūdina tylėdami.

Kai kurie tyrėjai mano, kad Homero veikėjai yra statiški (nejudrūs), nors yra ir tokių, kurie prieštarauja tokioms nuostatoms. Taigi, kalba poemose lemia stiliškumą. Homero poemose niekas nevyksta tylomis ir nėra tokių pokalbių, kur emocijos nustelbtų loginį mąstymą. Pati pasakojimo maniera taip pat būdinga epui. Neparodama autoriaus pozicija, o tai kuria objektyvumo įspūdį. Vaizdingumas kuriamas detalėmis: detalumas, smulkmeniškumas lemia Homero epitetų ir palyginimų specifiką. Palyginimai neretai yra spalvingi, įtaigūs, primena atskirus kūrinėlius. Kai kada jie panaudojami veiksmui sulėtinti. Tada skaitytojo dėmesys atitraukiamas nuo svarbių įvykių – taip apmalšinama įtampa (toks įtampos mažinimas vadinamas retardacija).

Homeras nepalieka nieko neišaiškinęs iki galo.

EPITETAI.

Kaip ir šiandien, taip ir Homero laikais epitetai tarnavo veikėjams ar daiktams apibūdinti, tačiau Homeras poemose juos vartoja norėdamas decentruoti kokią nors savybę, todėl ir daiktai ir veikėjai išlaiko pastovius epitetus, nepriklausomai nuo situacijos, pvz.: Achilas – greitakojis, laivas – greitaeigis ir t.t.

EILĖDARA.

Poemų eilėdara – hegzametras.
„Iliada“ ir „Odisėja“ yra parašytos Joniečių – Atėniečių tarme su Ajoliečių priemaišomis. (Pagrindinės Graikų tarmės: Joniečių – Atėniečių, Ajoliečių ir Doriečių).

___________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Archajinis literatūros laikotarpis
„Iliados“ ir „Odisėjos“ kompozicija
Po Homerinis epas

Reklamos tekstas ir jo struktūra (II dalis)

alaus-reklamaReklamos struktūrinių dalių turinys dar kartą įtvirtinamas trumpa, įspūdinga, lengvai įsimenama PABAIGA. Vienos reklamos baigiamos pateikiant adresą, telefoną, nuorodą, kur ieškoti reklamuojamo objekto, kitos – perspėjimu ar rekomendacija, trečios – tai trumpas, įspūdingas ir įsimintinas ŠŪKIS.

Pastarojo tipo pabaigos turi didžiausią poveikį ir yra dažniausios. Jos gali būti skirstomos į keletą grupių:

  • Pagal formą: eiliuoti, elipsiniai šūkiai
  • Pagal turinį: informaciniai, liepiamieji, palinkėjimų tipo, sentencijos.

Reklamos tekstas dažniausiai turi įvairių funkcinių stilių bruožų, dėl to skiriasi įvairių reklamų tekstų turinys, medžiagos pateikimo būdai, kalbos priemonių atranka, nuo kurio priklauso reklamos teksto poveikis adresatui. Pagal panašumus į tam tikrus funkcinius stilius, reklamos tekstai skirstomi į mokslinį, publicistinį, administracinį, grožinį ir buitinį. Toks skirstymas yra sąlyginis, tačiau kiekvienoje reklamoje galima rasti tam tikram funkciniam stiliui būdingų bruožų. Paprastai reklama niekada nepriklauso tik vienam funkciniam stiliui. Jų reklamos tekste galima rasti bent kelis, tačiau visada būna vienas vyraujantis, kuris nustelbia kitus.

Bene dažniausiai kuriami reklamos tekstai, kuriuose vyrauja publicistinio stiliaus bruožai. Tekste paprastai sąveikauja įvairių poleriškumų savybės: tikslumas, glaustumas, logiškumas, objektyvumas, nepamirštamas ir emocingumas bei vaizdingumas, kuris geriausiai paveikia reklama suinteresuoto asmens emocijas. Tačiau tekstuose neišvengiama logiškumo ir tikslumo klaidų.

Rečiausiai kuriami grožinio stiliaus bruožų turintys tekstai. Čia derėtų minėti reklamuojamų prekių pavadinimus ir ypatybių pavadinimų rimavimą. Sukurti grožinio tipo reklamą ir atskleisti visas geriausias prekės ypatybes, kad jos būtų įtaigios, be to dar ir surimuoti – yra pakankamai sudėtinga.

Dažniausiai reklamose pasitaikančios klaidos – tikslumo, aiškumo ir logikos. Dažnai norint pasakyti labai įtaigiai ir paveikiant auditoriją, parenkami skambūs žodžiai, kuriems suteikiamos tokios reikšmės, kurių jie neturi.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Reklamos tekstas ir jo struktūra (I dalis)
Reklamos tekstas, struktūra ir poveikis
Reklama – visuomenės kultūros dalis
Reklama ir jos atsiradimas

Šatrijos Ragana. Asmenybės ir kūrybos bruožai. – literatūros pamoka 11 klasėje (I pamoka)

DETALUS PLANAS

Tema. Šatrijos Ragana. Asmenybė ir kūrybos bruožai.

Tikslai:

• mokytis atsirinkti svarbią informaciją ir ją pasižymėti;
• lavintis teorinių žinių taikymą atliekant teksto suvokimo užduotis.

Pamokos tipas ir forma. Pamoka – paskaita (Įtraukianti paskaita.).

Mokymo priemonės (pagrindinės ir papildomos):

1. Daujotytė V., Tamošaitis R., Tūtlytė R., Viliūnas G. Literatūra XI-XII klasei, K., 2003, I dalis.

Literatūra:

1. Daujotytė V. Šatrijos Raganos pasaulyje. – V., 1997.
2. Daujotytė V. Parašyta moterų. – V., 2001.
3. Lietuvių literatūros enciklopedija. 2001.
4. Ruseckienė L. Literatūros pedagogikos studijos. – V., 2001;

PAMOKOS SITUACIJA

Praeitą pamoką baigė analizuoti Jono Biliūno kūrinį „Liūdna pasaka“, trumpai apibendrino visą pamokų ciklą.

Ši pamoka įvadinė apie Šatrijos Raganos asmenybę ir kūrybos bruožus.

Kitą pamoką bus pradėta analizuoti apysaka „Sename dvare“.

Pamokos struktūra, metodai, laikas Mokytojo veikla Mokinio veikla
Paskaita

(43 min)

Pamokos pradžioje mokytojas lentoje užrašo autorių, pakabina fotografijas, užrašo citatą, kuri geriausiai atspindi Šatrijos Raganos asmenybę: „No, ir daug man reikia, kad aš kam savo dūšią atidaryčiau!… Mat turbūt dėl to, kad nepripratus esu savo visais mįsliais su kitu dalintis...“
ASMENYBĖ Marija Pečkauskaitė – Šatrijos Ragana, XX a. pradžios rašytoja, – didžiosios moterų literatūros bangos dalis. Idealistinės – romantinės pasaulėjautos, krikščioniškos pasaulėžiūros kūrėja. Kilusi iš Žemaitijos bajorų, gimusi Medingėnuose, sename giminės name su prosenių portretais ant sienų, su senoviškomis tradicijomis. Augo Užvenčio dvare, svarbioje „senojo dvaro“ vaizdų erdvėje. Augo ne viena, turėjo seserį, du brolius, tačiau jie anksti mirė.Dvaro aplinkoje susitiko su Povilu Višinskiu, Žemaite.Mokėsi Peterburgo Šv. Kotrynos g-joje, baigė bitininkystės kursus Varšuvoje. Grįžus į Lietuvą gyveno įvairiuose miestuose, uždarbiavo privačiomis pamokomis. Gavus „Motinėlės “ stipendiją vyko studijuoti į Šveicariją, o grįžus vadovavo knygynui Vilniuje. Nuo 1909 – 1915 mokytojavo Marijampolės „Žiburio“ mergaičių prog-joje, o po to įsikūrė Židikuose. Ją kaip ir Žemaitę kūrybai paskatino Višinskis.
(Gal kas žino Marijos Pečkauskaitės slapyvardžio „Šatrijos ragana“ pasirinkimo istoriją?)Augdama dvaro aplinkoje, mergaitė mėgo viena vaikštinėti seno sodo alėjose ir mąstyti. Su ją supusiomis apylinkėmis susiejo ir savo slapyvardį ( susiejo su Šatrijos kalnu, su senaisiais jo padavimais, taip pat ir apie raganas).Marija mėgo muziką, pati net skambino fortepijonu. Apskritai Marijai Pečkauskaitei rašymo galimybė atsivėrė labai anksti – 1892, penkioliktus metus eidama, ji pradėjo bandyti plunksną. O jau 1896 metais debiutavo „Varpe“ (Kas gali pasakyti, su kokiu kūrinėliu?) su „Margais paveikslėliais“.Jos šeimoje visi kalbėjo lenkų kalba. Tačiau padedama Povilo Višinskio (susirašinėdama laiškais, bendraudama) mokėsi lietuvių kalbos. Laiškai Višinskiui yra ir Marijos mokymosi rašyti lietuviškai būdas. Beje, mėgo rašyti laiškus ir išgalvotiems asmenims.

Pirmasis žinomas Šatrijos Raganos laiškas – Povilui Višinskiui, parašytas (1895 m.) daugiau kaip prieš 100 metų : „misliju sau: pašnekėsiu su tavim, gal įkvėpimas ateis“. Laiškuose pasirodo pagrindiniai Marijos gyvenimo veikėjai: atvirieji ir slaptieji. Iš atvirųjų svarbiausi – pats Povilas Višinskis, sesuo Sofija. Slaptiesiems priklauso abu broliai Bukantai: kunigas Kazimieras ir muzikantas Domininkas. Laiškuose nuolat šmėkščioja ir Žemaitės siluetas, su kuria susitikdavo žmonių suėjimuose.

Skirtingiems asmenims rašytų laiškų ir turinys kitoks. Bene šilčiausi laiškai skirti Višinskiui. Juose atsiskleidžia gyvenimo prasmės ieškojimo, ankstyvosios kūrybos vingiai, taip pat stiprus realaus gyvenimo pojūtis, skaudi socialinė problematika, besiskleidę pirmieji meilės daigai, tačiau intymieji, slaptieji sielos išgyvenimai beveik neatsispindi: „Bet ant manęs iš užvis didesnį padarei tu įspūdį ir pavertei į kitą pusę daug daug… Kitas nieks negalės jau tiek „miec znaczenia“ (turėti reikšmės) mano gyvenime kaip „tu“ (1896.IV.1 ir2) ; / „įspėjai: kad negaliu dieną, užtat naktį juokiuos ir dainuoju… kožną naktį mat tave sapnuoju…“ arba „Na, reikia pagaliau ryžtis. Ponas Povilai, prašom tik nesistebėti, kad kalbu šitai p. Povilai, nes kam gi galiu kitam? <…> Na ką gi man dabar daryti?! Nerašau nei savo jausmų, nei minčių, kam tai?! Užteks galbūt p. Povilui to, ką matė ir girdėjo, kad suprastų nors tai, kad kiekvieną rytą dejuoju, kad nubudau… Gana, gana. O dabar, p. Povilai, brangusis, kaip tik turės laisvą valandėlę, prašom parašyti ką nors apie tai ir patarti.“

Šatrijos Raganai įtakos turėjo ir Vaižgantas.  Ji, kaip jau buvo minėta, dirbo mokytoja. Mokė namuose ir mokyklose, daug dirbo visuomenės labui. Mokydama siekė įgyvendinti savo idealus: tikėjo, kad žmogus gali tobulėti, kad jį reikia ugdyti gražiais pavyzdžiais. Svarbiausias dalykas – kad ji gyveno taip, kaip mokė kitus.

Žymisi svarbiausius dalykus.
KŪRYBA. KŪRYBOS BRUOŽAI Debiutavusi su apsakymu „Margi paveikslėliai“, kur ryškėjo būdinga rašytojos asmenybės nuostata: įsipareigojimas liaudžiai,  Šatrijos Ragana dar parašo apysakas (Kokias?) „Viktutė“ (1903), „Vincas Stonis“ (1906), „Sename dvare“ (1922), apsakymus (Kokius?) „Dėl ko tavęs čia nėra?“ (1924), „Irkos tragedija“, „Dėl ko tavęs čia nėra?“ (1924), „Irkos tragedija“ (1924), „Sulaukė“ (1906), „Mėlynoji mergelė“ (1925). Jos apsakymų ir apysakų herojai globoja našlaičius, lanko ligonius, stengiasi mylėti žmones ne žodžiais, o darbais. Aukštino veiklius, ištvermingus, sumanius, kitiems padedančius ir pasiaukojančius personažus. Kūrybos centrą sudaro ne socialinės skriaudos, išnaudojimo bei tamsos vaizdai, o liaudies išminties, dvasinės brandos, mokslo ir šviesos teigimas. Rašytojos idealas – taurus, gyvenąs ne vien sau, pabrėžtinai religingas individas.Kartu su Jonu Biliūnu Šatrijos Ragana žymi naują lietuvių literatūros pakopą: intymesnį ir įvairesnį pasakojimą, sudėtingesnius žmonių charakterius. Kūryba kalba apie žmogaus gyvenimą, atsitikimus, žmogaus galimybes. Kūryboje labiau akcentuojamas atskiras žmogus.STILIUS. Stilius įvairus, šakotas: pakilus romantinis, lyrinis – impresinis, apibendrintas simbolistinis, vaizduojamasis realistinis. Čia kartais pasirodo ironija, sarkazmas.PASAKOJIMO BŪDAI. Pasakojama pirmuoju asmeniu, dienoraščio forma, užrašais, praeities ir dabarties laiko sampynomis, atviro, bet estetiško jausmo kalba. Vidinį žmogaus pasaulį vaizdavo muzikos ir gamtos paralelėmis.Rašytoja sukūrė augančios moters paveikslą – nuo savitai pasaulį matančios mažos mergaitės (Irutės, Irkos, Irusės), iki į savarankišką gyvenimą žengiančios ir jo prasmės ieškančios mergaitės (Viktutės), iki savo žydėjimą pasiekusios moters (mamatė Marija), ir iki senų moterų.
Vyriškumo  mokykla atskleista apysakoje „Vincas Stonis“.
II. Namų darbų skyrimas (2 min.) Išdalina lapus su teksto suvokimo užduotimi: Bitė Vilimaitė „Per želvių girelę“.

__________________________
Daugiau apie tai skaitykite:

Šatrijos Ragana „Sename dvare”. – literatūros pamoka 11 klasėje (II pamoka)
Šatrijos Ragana „Sename dvare”. – literatūros pamoka 11 klasėje (III pamoka)
Šatrijos Ragana „Sename dvare”. – literatūros pamoka 11 klasėje (IV pamoka)
Moterų literatūra. Marija Pečkauskaitė – Šatrijos Ragana