Moters iš Kauno marių dugno gyvenimo vieškeliai (III dalis)

Nuo sutartuvių iki vestuvių turėdavo praeiti 3 savaitės. Pirmąjį šeštadienį jaunieji važiuoja į bažnyčią prašyti leidimo tuoktis. Kunigas savo ruožtu per mišias visa tai paskelbdavo ir, jeigu kas žinodavo kokių nusižengimų, turėdavo pranešti parapijos klebonui. Nuvažiuodavo užsakų į bažnyčią, vadinasi, jau būtinai turės susituokti. O ką per tris savaites galima pasiruošti? Gal pasisiūti ar nusipirkti suknelę, o gal galybę skanėstų? Visgi ne. Nei suknelės, nei skanėstų niekas nepirkdavo. Mergina rengdavosi tokią suknelę, kokią turėdavo, ir visai nesvarbu, ar ji geltona, ar raudona, ar žalia… Jai tereikėdavo įsigyti tik nuometą. O ir vaišių stalas nebūdavo toks kaip dabar. Tradiciškai ant stalo puikuodavosi namuose kepta duona, dubuo su virta mėsa, prie jos būdavo patiekiami rauginti kopūstai arba agurkai ir labai gerai, jei būdavo ir kopūstų, ir agurkų. Šioje vietoje Anastazija Kučinskienė pabrėžia, kad tais laikais šventinis stalas nelūždavo nuo sausainių, tortų, mišrainių ar slėgtainių. Ir akcentuoja, kad nuostabios vestuvės vykdavo, jei šeimininkė iškepdavo pyragą. Pasakodama moteris mini ir tai, kad daugiau kaip prieš šešiasdešimt metų vestuvėse nebūdavo nei šakučių, nei lėkštučių.

Skyrėsi ne tik tuometinis vestuvių stalas. Ir pačios vestuvių tradicijos nebuvo tokios kaip dabar. Pagal to laiko papročius vestuvės galėdavo vykti tik antradieniais. Kitaip tariant, kunigas šliūbą galėdavo duoti tik tą dieną ir kodėl būtent antradienį, niekas pasakyti negali. Tuometinės vestuvių apeigos buvo skirstomos į tris dalis. Pirmoji, tarsi įžanginė – piršlybos arba sutartuvės. Šis momentas dažniausiai trukdavo vieną vakarą, kada pas tėvus atvažiuodavo piršlys su jaunikiu ir pasipiršdavo merginai (tiksliau tariant, tai būdavo piršlio ir tėvų susitarimas).

Praėjus trims pasiruošiamosioms savaitėms, po piršlybų įvykdavo vestuvės. Paprastai tai yra įvardijama kaip didžioji vestuvių dalis. Vestuvės prasidėdavo vakaronių vakaru pirmadienį. Į jį susirinkdavo visi svečiai, kurie tik galėdavo atvykti. Vakaronių vakarą visi linksmindavosi, šokdavo, dainuodavo dainas, kuriose paprastai nusakydavo jaunosios mergelės būsimus vargus, kai ji gyvens anytos dvare. Pasibaigus vakaronių vakarui, visi svečiai išsiskirstydavo, o kiek pailsėję ryte rengdavosi važiuoti į šliūbą. Prieš išvykstant pas jaunuosius susirinkdavo viso kaimo jaunimas jų išlydėti. Niekas pirmiau jų neišvykdavo. Išeidami jaunieji paprastai prie vartų keldavo pastolius ir viso kaimo jaunimą sukviesdavo į vestuves. Į tokią šventę kviesti senų žmonių nereikėdavo, nes pagal tradiciją jie turėdavo ateiti ir nekviesti. Prieš jaunimui išsiskirstant, jaunosios mergelės mama paskirdavo kaimo merginoms laiką, kada jos turi ateiti išlydėti jos dukrelės. Išlydi draugai mergelę ir neskubėdami žingsniuoja pas bernelį, o iš čia – į šliūbą. Visą kelią jaunuosius lydėdavo pulkas svečių ir pamergių. Į vestuves būdavo sukviečiamos dvi, trys, keturios ar net penkios svočios (tai priklausė nuo to, kiek kas galėdavo). Jos daug nešdavosi. Svočios padengdavo stalus parvažiavus iš šliūbo, „gerdavo žiedą ir užgirias“, dovanodavo dovanas, mesdavo pinigus, daužydavo lėkštes su pinigais, bet jų turėdavo būti tiek, kokia lėkštės vertė (čia jau vėlesniais laikais, kai atsirado pirmosios lėkštės), nes paprastai, tai per vestuves patiekalai buvo kraunami į medinius dubenėlius. Pamergių su pabroliais būdavo taip pat apie 3 – 4 poras.

Grįžusius iš bažnyčios jaunuosius pasitikdavo tėvai ir nuo tos akimirkos prasidėdavo linksmoji vestuvių dalis – šokiai, linksmybės, dainos:

Gana, sesute, gana vaikščioti, Žalią rūtelę
gana nešioti. Po jaunimėlį jau nevaikščiosi,
Žalių rūtelių jau nenešiosi.

Šis vakarėlis darys atmainą, O tu dainuosi
moterų dainą. Svočios aplinkui ratu sustoję,
Ardys kaselę, barstys rūtelę, Dės nuometėlį,
virkdys mergelę.

Kai vainikuota, graži kaip rožė, Kai
nuometuota – pailganosė. Svočios aplinkui
ratu sustoję, Berneliai juokias, rankelėm ploja.

Šoka svečiai, tėvai, pamergės, pabroliai, nelieka nuošalyje ir jaunoji mergelė. Ją šokdindavo pabroliai, o ji už kiekvieną šokį padovanodavo rankšluostį.

___________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Moters iš Kauno marių dugno gyvenimo vieškeliai (I dalis)
Moters iš Kauno marių dugno gyvenimo vieškeliai (II dalis)
Moters iš Kauno marių dugno gyvenimo vieškeliai (IV dalis)