Modernios prozos skaitymas pagrindinėje mokykloje (Tyrimas, nr.5)

5. Kas yra novelės pasakotojas? Apibūdinkite jį. (2 taškai).

Tai vienas iš bendrų klausimų abiejuose testuose, kurį taip pat sudaro glaudžiai viena su kita susijusios dvi dalys. Skirtumas tik tas, kad pirmame teste prie šio klausimo skiriamas dar vienas klausimas: „Ko pasakotojas siekia pasakodamas šią istoriją. (2 taškai)“ ir papildomi 2 taškai.

Pirmiausia derėtų minėti, kokie dešimtokų pasiekimai ir išsilavinimo standartai turi būti jau pasiekti tokio amžiaus mokinių, t.y., kokie yra nurodyti „Bendrosiose programose ir išsilavinimo standartuose“: tokio amžiaus mokiniai jau turi gebėti apibūdinti „literatūros kūrinio pasakotoją“ (1), nes tą jau geba ir aštuntokai, be to, turi mokėti aptarti „svarbiausius grožinio kūrinio pavaizduoto pasaulio aspektus, pasakotojo poziciją“ (2). Aptarti pasakotojo poziciją ir siekius reikalaujama ir viename iš tekstų (J. Biliūnas „Kliudžiau“).

Turint galvoje, kad jau aštuntokas turi gebėti aptarti pasakotoją ir skirti jį nuo autoriaus netapatindamas su veikėju, kai kurie dešimtokai vis dar rašo, kad pasakotojas yra antros klasės mokinys, berniukas, norėjęs būti medžiotojas.

Taigi, mokiniai ne tik daro logikos klaidų – nes jei berniukas norėjęs, tai dabar jis jau ne berniukas, ir be to, jau nebe mokinys. Dar vienas pastebėjimas – daugelis mokinių, paklausti apie patį pasakotoją, šią dalį praleidžia ir atsakinėja, koks jis. Galima manyti, kad jiems yra sudėtinga nustatyti, iš kieno pozicijos pasakojama istorija. Be to, net ir kalbėdami apie patį pasakotoją, koks jis yra, dažniausiai taip pat nelabai suvokia, iš kieno pozicijos yra pasakojama, todėl blogai nusako jo bruožus: „Jis dar jaunas, nepatyręs, per daug pasitikintis savimi, daug nemąstantis drąsuolis.“ / iš antrojo testo: „Jam patinka mokytoja, jis į ją žiūri labai teigiamai.“ Atsakymų kokybę rodo ir abiejų testų rezultatai, suvesti į diagramas:

pasakotojasTiek tradiciniame tekste, tiek modernios literatūros, mokiniai nesugeba nustatyti pasakotojo ir tuo labiau, nemoka jo apibūdinti. Vietoj to, kad apibūdindami įvardytų, kelintu asmeniu yra kalbama ir ką tai suteikia pasakojimui, daugelis daro klaidą, ir turėdami galvoja pasakotoją kaip žmogų, apibūdina jo savybes, požiūrį į vieną ar kitą veikėją.

pasakotojo-siekiai

Kiek geresnius rezultatus galima atskleisti diagramoje „Pasakotojo siekiai“, kuriuos teko įvardyti J. Biliūno novelėje „Kliudžiau“. Mokiniai kur kas geriau suprato, kodėl autorius pasirinko pasakoti būtent tokią istoriją, ir kad ja siekia ne tik pamokyti skaitytoją, bet kartu ir išsisako, išsipasakoja siekdamas palengvinti kaltės naštą. Žinoma, diagramoje matyti, kad esama pakankamai daug dešimtokų, kurie iš dviejų galimų taškų surinko vos 0,5. Tai pakankamai prasti rezultatai, kurie atspindi tokius atsakymus, kaip: „Kad kiti žmonės nedarytų tokios klaidos.“, „sugraudinti skaitytoją“ arba „Pasakotojas siekia pamokyti ir parodyti, kad negalima nė į vieną gyvą padarėlį šauti.“. Galima pastebėti, kad atsakymai nelabai atitinka dešimtokų lygį – sakiniai labai primityvūs, įžvalgos taip pat, kartais nėra logikos, painiojamos literatūros sąvokos.

________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Modernios prozos skaitymas pagrindinėje mokykloje (Tyrimas)
Modernios prozos skaitymas pagrindinėje mokykloje (Testas nr. 1)
Modernios prozos skaitymas pagrindinėje mokykloje (Testas nr. 2)
Modernios prozos skaitymas pagrindinėje mokykloje (Tyrimas, nr.1)
Modernios prozos skaitymas pagrindinėje mokykloje (Tyrimas, nr.2)
Modernios prozos skaitymas pagrindinėje mokykloje (Tyrimas, nr.3)
Modernios prozos skaitymas pagrindinėje mokykloje (Tyrimas, nr.4)
Modernios prozos skaitymas pagrindinėje mokykloje (Tyrimas, nr.6)
Modernios prozos skaitymas pagrindinėje mokykloje (Tyrimas, nr.7)
Modernios prozos skaitymas pagrindinėje mokykloje (Tyrimas, nr.8)

Modernios prozos skaitymas pagrindinėje mokykloje (Tyrimas, nr.4)

„4. Kuri novelės vieta yra užuomazga, kuri kulminacija ir kur atomazga? (6 taškai)“.

Mokinių atsakymus nesudėtinga įvertinti, nes kiekvienai klausimo daliai skiriama po lygiai taškų – 2. Pagal atsakymus buvo sudarytos taškų diagramos, kurios rodo ne tik mokinių suvokimą, kokia įvykių seka, bet ir tam tikras tendencijas, kaip mokiniai šias įvykių sekos dalis moka išskirti nesudėtingame, tradiciniame tekste, kurių jie pakankamai daug iki 10 klasės yra analizavę, ir kaip užuomazgą, kulminaciją ir atomazga geba skirti modernistinės literatūros tekste.

Paaiškėjo įdomūs rezultatai:

veiksmo-uzuomazga

Kalbant apie tradicinius tekstus, kuriuos dešimtokai jau turi visiškai suvokti ir mokėti analizuoti, gebėti aptarti ne tik „siužeto struktūrą (ekspoziciją, užuomazgą, kulminaciją, atomazgą)“ (1) , bet ir „kūrinio kompozicijos savitumą“ (2), turi gebėti lygiai taip pat aptarti ir modernios literatūros kūrinius. Tačiau, kaip matyti pirmoje diagramoje, tradiciniame tekste užuomazgą tiksliai geba išskirti tik apie pusę klasės mokinių, o likusieji jos neatpažįsta. Kalbant apie modernistinės literatūros tekstą, situacija dar blogesnė: tik 1/3 mokinių jaučia, kur tekste yra užuomazga ir daugiau kaip pusė jos neatpažįsta, žinoma, tai nėra normalu, bet realu, kad atsakymų mažiau, lyginant su tradicine literatūra.

Atsakymai kiek kitaip pasiskirsto, kai kalbama apie kulminacinį įvykį:

kulminacija

Dešimtokai pagrindinį įvykį išskyrė pakankamai gerai, jį abiejuose tekstuose nustatė daugiau nei pusė klasės ir, galima sakyti, kad tarsi šiuo atveju daug įtakos teksto modernumas neturėjo, arba tiesiog pagrindiniai įvykiai pakankamai gerai tekstuose buvo išryškinti ir nesudarė daug problemų juos išskiriant.

Ypač stebina paskutiniosios klausimo dalies rezultatai (taškų suvestinės diagramose):

atomazga

J. Biliūno tekstas, regis, turėjo būti geriau suvoktas, nei B. Vilimaitės „Pusryčiai ant žolės“, tačiau yra priešingai. Tradicinės literatūros tekste dešimtokai visiškai nesugebėjo nustatyti novelės atomazgos, kuria buvo paskutinioji pastraipa: „Tai buvo vienatinis mano gyvenime įvykis. Bet jis laimingas: aš jį ir ligi šiolei dar tebenešioju savo krūtinėje…“ (tas matyti ir diagramoje); ir dažnu atveju, jei atsakymas ir buvo parašytas, tai atomazga įvardyta katytės mirtis, kuri tarsi viską šioje novelėje ir išspręstų.

B. Vilimaitės tekste rezultatai mažai ką skiriasi nuo pagal J. Biliūno novelę „Kliudžiau“ sudaryto testo  rezultatų. Čia net trys iš vienuolikos atsakinėjusių mokinių atomazgą įvardijo tiksliai tą vietą, kur ji ir yra – iškyla nusisekė, todėl mokytoja užmiršo pasižiūrėti į pašto dėžutę, o kita dieną gavo laišką, tačiau likusi dauguma visgi atsakė neteisingai arba visai neatsakė. Beje, antroji diagrama ir joje matomi atsakymai labai panašūs į pirmosios klausimo dalies rezultatus analizuojant B. Vilimaitės tekstą. Apskritai, lyginant abi noveles ir abiejų testų atsakymus, galima sakyti, kad abu tekstai šiuo aspektu buvo suvokti ne per geriausiai, bet apylygiai. Taigi, dešimtokų bendrosios žinios išsilavinimo standartų nelabai atitinka.

________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Modernios prozos skaitymas pagrindinėje mokykloje (Tyrimas)
Modernios prozos skaitymas pagrindinėje mokykloje (Testas nr. 1)
Modernios prozos skaitymas pagrindinėje mokykloje (Testas nr. 2)
Modernios prozos skaitymas pagrindinėje mokykloje (Tyrimas, nr.1)
Modernios prozos skaitymas pagrindinėje mokykloje (Tyrimas, nr.2)
Modernios prozos skaitymas pagrindinėje mokykloje (Tyrimas, nr.3)
Modernios prozos skaitymas pagrindinėje mokykloje (Tyrimas, nr.5)
Modernios prozos skaitymas pagrindinėje mokykloje (Tyrimas, nr.6)
Modernios prozos skaitymas pagrindinėje mokykloje (Tyrimas, nr.7)
Modernios prozos skaitymas pagrindinėje mokykloje (Tyrimas, nr.8)

Modernios prozos skaitymas pagrindinėje mokykloje (Tyrimas, nr.2.)

2. Kokia novelės nuotaika? Kokiomis detalėmis kuriama?
Klausimas sudarytas iš dviejų dalių, kurios viena su kita glaudžiai susijusios. Galima palyginti susumuotus rezultatus diagramose, kurios, kaip matyti, daugmaž panašios:

noveles-nuotaika-detalesKaip rodo testo rezultatai, atsakymų pasiskirstymas apylygis, tačiau diagramoje nėra atskirai parodomas kiekvienos klausimo dalies taškų skaičius, tad norėtųsi viską aptarti plačiau.

Šiam klausimui buvo skirti 2 taškai: vienas už atsakymą į pirmąją klausimo dalį ir vienas už atsakymą į antrąją. Pirmoji klausimo dalis dešimtokams atrodė lengvesnė, nes išties nebuvo sudėtinga pastebėti, kokia vienos ar kitos novelės nuotaika, tačiau kiek sudėtingiau buvo įvardinti, kokiomis detalėmis ji kuriama, nes ši klausimo dalis jau reikalavo gilesnės analizės ir net apibendrinimo.

Galima išskirti tam tikus pastebėjimus: a) abiejuose testuose mokiniai į pirmąją klausimo dalį atsakė kur kas geriau, nei į antrąją; b) kiek keista tai, kad modernistinis, t.y. B. Vilimaitės, tekstas mokiniams buvo suprantamesnis nuotaikos atžvilgiu, nei J. Biliūno; c) į antrąją klausimo dalį daugelis mokinių neatsakė, arba atsakė labai paviršutiniškai, nedarydami jokių apibendrinimų; d) tiek į modernistinio, tiek į tradicinio teksto analizės antrojo klausimo dalį  atsakė ½  atsakinėjusių mokinių, o tai beveik galima sakyti, kad teksto sudėtingumas nesudarė daug įtakos aptariant teksto detales, kuriomis buvo kuriama nuotaika.

Dešimtokų rezultatus galima palyginti tiek su nacionaliniais 2003 metų tyrimo rezultatais, tiek su bendrosiose programose ir išsilavinimo standartuose nurodytais gebėjimais. Akivaizdu, kad dešimtokai jau turėtų pakankamai gerai mokėti aptarti tiek prozos kūrinio nuotaiką, tiek mokėti įžvelgti detales, kuriomis ji kuriama. Nacionaliniai tyrimo rezultatai rodo,kad daugumos mokinių gabumai atitinka išsilavinimo standartuose pateiktas gaires, tačiau atskirai išskirta sritis – gimtoji kalba (ir kalba ir literatūra), kurioje moksleivių pasiekimai turėtų būti geresnis. Tas taikytina ir šiai dešimtokų klasei.

________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Modernios prozos skaitymas pagrindinėje mokykloje (Tyrimas)
Modernios prozos skaitymas pagrindinėje mokykloje (Testas nr. 1)
Modernios prozos skaitymas pagrindinėje mokykloje (Testas nr. 2)
Modernios prozos skaitymas pagrindinėje mokykloje (Tyrimas, nr.1)
Modernios prozos skaitymas pagrindinėje mokykloje (Tyrimas, nr.3)
Modernios prozos skaitymas pagrindinėje mokykloje (Tyrimas, nr.4)
Modernios prozos skaitymas pagrindinėje mokykloje (Tyrimas, nr.5)
Modernios prozos skaitymas pagrindinėje mokykloje (Tyrimas, nr.6)
Modernios prozos skaitymas pagrindinėje mokykloje (Tyrimas, nr.7)
Modernios prozos skaitymas pagrindinėje mokykloje (Tyrimas, nr.8)

Referencija Antano Škėmos romane „Balta drobulė“ – išvados

Referencijos sąvoka suprantama ne vienodai. Tokį supratimą lemia skirtinga įvardžių semantika. Referencija sakinius susieja konkretesnės reikšmės įvardžiais (pvz.: ten, tada, aš, jie, šis ) nei substitucija.

Viena dažniausių tirtame fragmente vartojamų sakinių siejimo priemonių – referencija. Šios siejimo priemonės dažnumą lemia kalbėjimo situacija (dažnai minimi asmenys ir jų vardai) bei stilistinės (kad nebūtų vis kartojami vardai, jie keičiami asmeniniais įvardžiais) ir semantinės (reiškiamas subjektyvus požiūris į aplinką ir į kitus asmenis) priežastys.

Asmeninė referencija – tai sakinių siejimo priemonė, kuri reiškiama asmeniniais įvardžiais (jis, jie, mes, jos). Jais yra pakeičiamas ankstesniame sakinyje įvardytas asmuo.

Asmeninė referencija reiškiama asmeniniais įvardžiais (jis, mes, jie), I ar II asmeniu (tu, aš, mano), daugiskaitiniu įvardžiu, o tiksliau – dviskaitos forma (juodu).

Laiko referencija – sakinių siejimo priemonė, kuri reiškiama laiką reiškiančias įvardžiais (dabar, tada, šiuo metu, kitą dieną). Dažniausiai vartojama norint pabrėžti laiko santykį su pasakojamąja situacija.

Parodomoji referencija, tai tokia sakinių siejimo priemonė, kuri gramatiškai reiškiama parodomuoju  įvardžiu (ši, šis), prie kurio dažnai šliejasi ir įvardijamas asmuo ar objektas (ši kaukė, šis vaikinas, šis ponaitis).

Parodomieji ir asmeniniai įvardžiai savo reikšmėmis nesiskiria, tik parodomieji įvardžiai labiau turi parodomąjį atspalvį.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Asmeninės referencijos potipių vartojimas
Referencija Antano Škėmos romane „Balta drobulė“
Referencijos sąvoka ir samprata
Bendroji referencijos vartojimo apžvalga Antano Škėmos romane „Balta drobulė“
Asmeninė referencijos raiška
Laiko referencijos vartojimo polinkiai
Parodomosios referencijos vartojimo apžvalga

Parodomosios referencijos vartojimo apžvalga

Parodomoji referencija – sakinių siejimo priemonė, reiškiama parodomaisiais įvardžiais (pvz.: šis, ši, tas, anas ir t.t.).

Parodomoji referencija reiškiama įvardžiais šis, ši, keli ir du. A. Škėmos romano „Balta drobulė“ teksto fragmente įvardžiai beveik tolygiai vartojami kartu su asmenį ir įvairius objektus reiškiančiais žodžiais. Tekste jie daug retesni už visus kitus asmeninius įvardžius. Lyginant jis, ji su šiš, ši, atrodytų, kad jie taip pat turėtų būti vartojami asmenims pakeisti, tačiau jais dažniau „Baltos drobulės“ teksto fragmentuose keičiami daiktai, minėti ankstesniame sakinyje.

Galima palyginti įvardžių šis, ši reikšmes su įvardžių jis, ji reikšmėmis. Dabartinėje lietuvių kalbos gramatikoje pažymima, kad įvardžiai šis, ši „paprastai nurodo iš situacijos žinomą daiktą išskirdami jį iš kitų.“ (DLKG, 263). Jei jie nurodo anksčiau minėtą žinomą daiktą, tai turi anaforinę reikšmę. DLKG pažymima, kad įvardžiai „jis, ji skiriamas prie asmeninių tik sąlygiškai. <…> Antra vertus, jo reikšmė iš kilmės susijusi su parodomųjų įvardžių reikšme.“ (DLKG, 258), taip pat „kaip ir parodomieji, įvardis jis, ji nurodo anksčiau minėtą asmenį arba daiktą ir pavaduoja daiktavardį, kuriuo tas daiktas anksčiau buvo pasakytas“ (DLKG, 258). Galima daryti išvadą, jog parodomieji ir asmeniniai įvardžiai savo reikšmėmis nesiskiria, tik parodomieji įvardžiai labiau turi parodomąjį atspalvį.

___________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Asmeninės referencijos potipių vartojimas
Referencija Antano Škėmos romane „Balta drobulė“
Referencijos sąvoka ir samprata
Bendroji referencijos vartojimo apžvalga Antano Škėmos romane „Balta drobulė“
Asmeninė referencijos raiška
Laiko referencijos vartojimo polinkiai
Referencija Antano Škėmos romane „Balta drobulė“ – išvados