Pasakos žanro situacija Rusijoje (XX a. 3 ir 4 dešimtmetis)

Literatūrinės pasakos likimas yra svarbus pasakos vertinimui. Tradicijos siekia XIX a. pirmą pusę, tačiau tik XX a. 3-4 dešimtmetyje pradedama diskusija apie pasaką. Panašiu metu išspausdinamas esminis straipsnis „Ar reikia proletariato vaikams pasakos?“. Visi sutinka, kad pasakos veikia vaiką, tačiau, kai kyla klausimas „kaip“, nuomonės išsiskiria.

Tuo metu pasakas kūrė Jurijus Oleša, kuris išleido knygelę „Trys dručkiai“. Ji parašyta aštrios politinės satyros maniera – vieni veikėjai šaržuojamai, o kiti – romantizuojami.

Rusų pasaka paprastai yra ne didaktinė, o socialinė – t.y., išreiškiama to meto ideologija – pasaulį nugali kolektyvas, o ne vienas personažas. Socialiniai dalykai nedeklaruojami.

Minėtinas Aleksejus Tolstojus (1817-1875) ir jo garsi pasaka „Auksinis raktelis arba Buratino nuotykiai“. Galima sakyti, kad tai pasaka apie Pinokį kitaip – sava versija. Šios knygos herojus Buratinas yra smalsus, įžūlus ir šiek tiek patiklus… Tabaro karalystėje gyvena žmonės, gyvūnai ir lėlės – Buratinas, Pjeras, Arlekinas, Malvina ir pudelis Artemonas. Visi personažai primena realius vaikus. Auksinis raktelis – paslapties, detektyvo elementas.

Pasakas vaikams rašė ir Lazaris Labinas. Garsi pasaka „Senis Potavičius“, per kurią realizuojamos 4 dešimtmečio realijos. Tokiu pat principu rašė ir daugelis kitų: Aleksandras Volkovas „Smaragdo miesto burtininkas“, Nikolajus Nosovas – trilogija „Apie Nežiniuką“: „Nežiniuko ir jo draugų nuotykiai“, „Nežiniukas saulės mieste“, „Nežiniukas mėnulyje“.

Tuo metu rašo ir dar vienas autorius, pasivadinęs Čiuchovskiu (1882 – 1969), kurio tikroji pavardė Nikolajus Korneičiukas. Jis laikomas vaikų literatūros teoretiku. Iki jo nebuvo sukurta autentiškų teorijų apie vaikų literatūrą, o jis tai padaro gilindamasis į trijų – penkerių metų vaikus. Išleistoje studijoje skyrė tris aspektus:

1. menininko žvilgsnis;
2. pedagogo mintis;
3. mokslininko apibendrinimas.

Pirmoji dalis – vaikų kalba. Šioje vietoje jis pateikia daugybę pavyzdžių, išskiria pagrindinę mintį, kad vaikai daugiausia vadovaujasi analogija, panašiai kuria savo žodžius, kurie pagrįsti griežta logika.

Antra dalis – nepavargstantis tyrinėtojas. Čia atskleidžiami vaiko logikos dėsniai. Vyrauja mintis apie vaiko pasaulio džiaugsmingumą, pusiau tikėjimo logika.

Trečia dalis – kova už pasaką. Šioje dalyje yra atsakymas į 3-4 dešimtmetyje kilusią diskusiją. Pasaką jis laiko įgimta vaiko būsena. Kiekvienas vaiko žaidimas – pasakos dramatizavimas. Ironizuojama nuostata, kad reik rodyt vaikui tikrovę.

Ketvirta dalis – prasmingos beprasmybės. Kalbama apie pasaulio reiškinių tvarkos sujaukimą. Jis įveda „sumaišytinės“ terminą. Aiškina, kad vaikai žaidžia žodžiais taip pat, kaip ir žaislais. Įveda ir pedagoginę prasmę.

Pasaulyje daiktų tvarkos sujaukimas iš vaiko reikalauja mintyse tą tvarką atstatyti. Vaikas jaučia pranašumą žinodamas, kaip yra iš tikrųjų.

Penkta dalis skirta aiškinti, kaip vaikai kuria eilėraščius. Svarbiausia rimas, o tik paskui prasmė.

Šešta dalis – priesakai vaikų poetams. Čia pateikia konkrečią teoriją – eilėraščiai turi būti grafiški, pagrįsti vaizdais. Jie turi greit keistis. Eilėraščiai privalo būti dinamiški. Svarbus eilėraščio lyriškumas, nes eilėraštis turi veikti emocijas, sudaryt dainos iliuziją. Rimas turi būti paslankus, eilėraštis muzikalus ir turintis maksimalų garsinį sklandumą. Pasisako už gretutinį rimą, eilėraštis turi būt savarankiškas sintaksinis vienetas. Svarbu kreipti dėmesį į kalbą, ji neturi būti perkrauta būdvardžiais. Svarbiausias metras – chorėjas, nes jis primena žaidimą. Vaikui augant šių taisyklių reik atsisakyt.

Nikolajus Korneičiukas ir pats bandė rašyti eiliuotas pasakas: „Tarakonas“, „Krokodilas“, „Musė – vilko pusė“, „Painiava“, „Ai skauda“ ir kitas.

Be šios veiklos, vertė anglų folklorą, rašė smulkius žanrus. Svarbiausias palikimas – eiliuotos pasakos. Bendriausias bruožas – pasakos pasaulis, o pagrindiniai personažai – vaikai ir gyvūnai. Tai egzotiškos būtybės: kengūra, krokodilas ir t.t. Jis įvedė veiksmo poezijos tipą.

Nikolajaus Korneičiuko kūriniai turi siaurą didaktinį tikslą, bet didaktizmas neįkyrus, vaikas jo nepastebi,  nes viskas apgaubta žaidimu, netradiciniais personažais. Pasakoms būdinga emocijų kaita. Visos situacijos baigiasi džiaugsmo švente.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Italų literatūrinė pasaka (I dalis)
Italų literatūrinė pasaka (II dalis)
Literatūrinės pasakos bruožai ir klasifikacija
Vaikų literatūros specifika
Folkloriškosios literatūrinės pasakos gimimas
Anglų literatūrinės pasakos tradicija (I dalis)
Anglų literatūrinės pasakos tradicija (II dalis
Vaikų literatūros raida iki XIX amžiaus (I dalis)
Vaikų literatūros raida iki XIX amžiaus (II dalis)

Istorinio pasaulio raidos dėsniai XIX- XX a. pr. realistinėje literatūroje

Jei anksčiau literatūroje dominavo vidinio pasaulio rodymas, tai dabar aštrėja išorinio pasaulio konfliktas ir tai keičia literatūrą.

Žiulis Vernas – (1828 – 1905). Jo kūryba rodo ryšį su romantizmu, tačiau nusveria realaus gyvenimo patirtis. Autoriaus kūrybinis palikimas itin gausus. Pats rašytojas savo kūrinius vadinęs mokslo romanais, nes svarbią vietą užima žmogaus veržimasis į mokslą.

Ž. Vernas rašė pagal kontraktus su leidėjais. Buvo sukurta serija „Nepaprastos kelionės“. Joje ryškiausią vietą užima trilogija „Kapitono Granto vaikai“, „20 tūkstančių mylių po vandeniu“, „Paslaptinga sala“.

„Kapitono Granto vaikuose“ ryškios socialinės detalės, aplinkos vaizdai. Siužetas plėtojas intensyviai, viskas pradedama nuo intrigos. Siužeto pagrindą sudaro kelionė, o šis principas patogus vaizduoti įvairias kultūras, gyvenimo būdą, plėtoti laisvės idėjas. Simpatiškai pateikiami veikėjų paveikslai, išmanymas ir žinių troškimas.

„20 tūkstančių mylių po vandeniu“ – fabula nepaini, kaip ir galima spręsti iš pavadinimo, didelę dalį užima vandenijos vaizdų aprašymas. Labai patogu įpinti ir mokslininko figūrą, per kurią perteikiamos žinios. Ryškiausias veikėjas – kapitonas Nemas – romantiškas, idealizuotas paveikslas. Intriga stiprinama mintimi, kad po vandeniu slypi dideli turtai. Tai ne nuotykinis tradicinis, o fantastinis kūrinys.

Žiulio Verno fantastika kitokia nei Svifto. Galima palyginti tuo, kad liliputai niekada neegzistavo, o vandenynas, kuris aprašomas, lig šiol yra. Jo romanuose dėmesį traukia žmogaus proto aukštinimas. Fantastika juose ne priemonė, o turinys ir tema.

Romanuose labai daug jaunų personažų ir jie dinamiški. Romane „Penkiolikos metų kapitonas“ sukoncentruoti visi Žiulio Verno kūriniams būdingi bruožai. Pagrindinis – kelionė, mokslininkas, kuris kažką tyrinėja. Šiame romane nuotykiai prasideda jau antrame knygos skyriuje, kai medžiojant banginius visa įgula žūsta ir kapitonu tampa penkiolikos metų berniukas.

Nesunkiai galima skirti keletą pagrindinių kūrinių bruožų:

• Siužeto jungtis visada yra kelionės motyvas;
• Siužetas dinamiškas, remiasi nuotykinės literatūros modeliu;
• Paslaptis ir intriga suteikia detektyviškumo ir patraukia dėmesį;
• Personažai visada grupuojami į teigiamus ir neigiamus;
• Charakteringas mokslininko keistuolio paveikslas;
• Pažintinis turinys – tai mokslinės žinios.

Meninę kūrinių vertę lemia tai, kad išorinio pasaulio pažinimas susipina su nuotykiais.

Herbertas Džordžas Velsas – (1866 -1946) – anglų rašytojas, žinomas kaip fantastinės literatūros autorius. Išgarsėjo kūriniais: „Laiko mašina“, „Nematomas žmogus“, „Daktaro Moro sala“, „Pirmieji žmonės mėnulyje“ ir kt., kurie ne kartą buvo ekranizuoti. Kūryboje esama nuotykinių pradų, intrigos elementų. Šio rašytojo populiarumą nulėmė fabulos aiškumas: veikėjų nedaug, siužetai nekonfliktuoti, o fantastikos mechanizmas atgręžtas į ateitį ir sukonstruotas atsiremiant į prielaidą „kas būtų, jei..“.

„Pirmieji žmonės mėnulyje“ – kas būtų, jei žmogus nuskrietų į mėnulį.

„Laiko mašina“ – kas būtų, jei žmogus atsidurtų XXI amžiuje. Daugelis kūriniuose keliamų klausimų yra būdingi paaugliui. Visus „jei“ realizuoja koks nors atradimo mechanizmas. Būtent šiame romane svarbus kelionės principas.

Velso fantastika slepia turinį. Romane „Daktaro Moro sala“ pasakotojas nesižavi mokslininkų genialumu, keliama idėja, kad grynas protas ir mokslo perspektyva be humaniškų tikslų – beprasmis.

Romane „Pirmieji žmonės mėnulyje“ vaizduojamas gyvybės kupinas mėnulio pasaulis. Akivaizdi užuomina apie civilizuoto pasaulio perspektyvą. Velsas kritiškai vertina tai, kad iš žmogaus atimamas kūrybingumas, tačiau kitu atveju yra išsakomos ir simpatijos, nes tada nelieka egoizmo.

Velsas išliko kaip kritinio realizmo atstovas, susirūpinęs pasaulio perspektyvomis. Fantastika jam buvo tik būdas tai perteikti.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Specialioji XIX a. II pusės proza paaugliams (I dalis)
Specialioji XIX a. II pusės proza paaugliams (II dalis)
Realistinės vaikų literatūros tendencijos XX a. II pusėje (I dalis)
Realistinės vaikų literatūros tendencijos XX a. II pusėje (II dalis)
Socialinė ir buitinė proza vaikams (XIX a. antra pusė)
Vaikų literatūros specifika
Vaikų literatūra: terminas ir funkcijos

Iš „literatūrinių“ prisiminimų

Specialioji XIX a. II pusės proza paaugliams (II dalis)

Francė Hodgson Burnett (1849 – 1924). Išleido apie 50 knygų vaikams. Suaugusiųjų literatūroje išliko kaip trijų knygų autorė. Žymiausi kūriniai: „Mažasis lordas Fontlerojus“ (1886), „Mažoji princesė (1905), „Paslaptingas sodas“ (1911).

Pati rašytoja vaikystėje tapo našlaitė ir tai atsispindi jos kūryboje. Ji nebaigė aukštųjų mokslų, tačiau daug skaitė, pati rašė. Kūrybai būdingi socialiniai kontrastai. Rašytoja artimai bendravo su neturtingomis šeimomis, jai svarbūs buvo darbininkų idealai. Istorijas ji mėgo pasakoti jau vaikystėje. Vieną kartą, nusiuntė savo kūrybą į žurnalą ir viskas buvo išspausdinta. Kai jai buvo 18 metų – rašymas tapo pragyvenimo šaltinis. Santuoka nenusisekė: vyras buvo praktikas, ji – romantikė, tačiau abiejų džiaugsmui susilaukė  dviejų sūnų, kuriuos labai mylėjo.

„Mažasis lordas Fontlerojus“. Knygoje įtvirtino žavaus vaiko modelį. Toks modelis būdingas ne vienai XIX a. pab. – XX a. pr. Amerikiečių knygai. Tęsė dikensišką angliško vaiko tradiciją. Sedrikui – pagrindiniam herojui – artima mažoji Eva iš „Dėdės tomo trobelės“. Autorė nurodo tikslų herojaus amžių – septyneri metai ir iš karto aprašo išvaizdą. Toks vaikas – XIX a. mamyčių etalonas. Pagrindiniam herojui suteikia ne tik žavią išvaizdą, bet ir patrauklų vidinį grožį – jis meilus artimui, atviros sielos, demokratiškas. Burnett pabrėžtinai atskiria vaiko drąsą nuo įžūlumo. Herojus kelia vien tik aplinkinių susižavėjimą savo nuoširdumu, išmintimi. Įprasta ir tai, kad Burnett herojai auga tarp suaugusiųjų, atskirti nuo bendraamžių. Tai būdinga daugeliui to laiko knygų (pvz.: Poter „Poliana“).

Knygoje ryškus ir komizmas. Formuojamos ryškios visuomeninės politinės idėjos: Amerikos demokratija, liberalumas. Lemtingas siužeto posūkis – aštuntieji Sedriko metai. Jis turi vykti į Angliją pas senelį grafą, nes yra vienintelis paveldėtojas. Toks įvykis būdingas ir kitoms to meto knygoms. Herojus patenka į naują aplinką, naują erdvę, kur jo tyko išbandymai. Veiksmas trunka tik vienerius metus, bet per tą laiką Sedrikas labai daug nuveikia – savo gerumu jis pakeičia senelį grafą, kuris visą savo gyvenimą buvo piktas, savanaudis, nelaimingas žmogus, nors niekada jam nieko netrūko. Svarbiausia tampa seno ir mažo psichologinė sąveika. Senelis pamilsta Sedriką ir pasikeičia.

„Paslaptingas sodas“ – vaikų literatūros aukso amžiaus viršūnė – tai viena svarbiausių knygų literatūrologijai. Romane vaizduojama maža mergaitė Merė Lenoks, kuri netekus tėvų yra priglaudžiama dėdės Anglijoje. Čia savanaudė ir išlepinta Merė kartu su pusbroliu Kolinu ima po truputį keistis. Vaikai šioje knygoje – aristokratai. Tai vienišos, įžūlios, stiprios būtybės. Jie nepatrauklūs nei vidumi, nei išore. Tik atradus Merei apleistą sodą, kurio gamta vėliau tampa žmogaus jausmų skleidimosi metafora, pasikeičia vaikiška širdelė. Ima busti vidinis pasaulis, kartu su sodu vidumi užauga Merė, sustiprėja gyvenimui Kolinas.

Šis romanas siejamas su mergaičių literatūra. „Paslaptingas sodas“ – tai tiltas tarp kitų autorių kūrybos, t.y. tarp realistinės ir romantinės literatūros.

Burnett literatūroje liūdesio nelieka, jis išauga iki džiaugsmo. Svarbiausia šios rašytojos knygose yra paslaptis, kuri išlaikoma iki pat istorijų pabaigos.

Luisė Modė Motgomery – Kanados rašytoja (1874 – 1942). Ji jau nuo vaikystės sakė žinojusi, kuo būsianti. Vaikystėje užrašuose aptiko mintį apie sukeistus našlaičius ir tai padėjo atsirasti knygai „Anė iš žaliastogių“, „Anė iš Evonlio”. Luisė Modė Motgomery studijavo literatūrą, buvo mokytoja, parašė daugiau kaip 20 romanų, eilėraščių, laiškų, dienoraščių ir apsakymų. Be galo daug skaitė, fantazavo. Rašyti pradėjo vaikystėje.

„Anėje iš žaliastogių“ šlovinama pasaulio darna, ilgimasi gėrio ir grožio pasaulyje. Kūrinėlyje ryšku:
•    prigimtinis – Anė tauri ir kultūringa (tai slypi jos gilumoje);
•    išsilaisvinimas – gali drąsiai ginčytis su Šekspyru. Ji apsiskaičiusi, sugėrusi viską, ką jai davė gyvenimas.

Elenora Porter – „Poliana“. Poliana – tai vienuolikos metų mergaitė našlaitė, kuriai lėmė likimas persikelti gyventi pas vaikų nemėgstančią tetą. Prasideda kova tarp pareigos ir prigimtinio vaiko atvirumo, nuoširdumo, noro pagelbėti. Mergaitė priverčia tetą nustebti, pasielgti prieš savo valią, pakeisti susigalvotas namų taisykles, suabejoti jų teisingumu. Žaidimas – pagrindinis Polianos ginklas, saugantis ją nuo išorinio blogio, gyvenimiškų negandų.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Specialioji XIX a. II pusės proza paaugliams (I dalis)
Realistinės vaikų literatūros tendencijos XX a. II pusėje (I dalis)
Realistinės vaikų literatūros tendencijos XX a. II pusėje (II dalis)
Vaikų literatūros specifika

Iš „literatūrinių“ prisiminimų

Socialinė ir buitinė proza vaikams (XIX a. antra pusė)

Socialinė – buitinė proza – tai viena iš literatūros rūšių, perėjusių ir į vaikų lektūrą. Kūriniuose imti vaizduoti vaikų likimai. Tai susiję su XIX a. socialinėm problemom. Rašytojai bandė perteikti vaiko situaciją.

Čarlzas Džonas Hafemas Dikensas  (1812 – 1870 m.) anglų rašytojas, žymiausias anglų romano kūrėjas, kurio kūrybą reprezentuoja socialinės buitinės literatūros modelis. Kūriniai į vaikų lektūrą perėjo todėl, kad juose yra vaizduojami vaikų likimai, charakteriai ir išgyvenimai. Dikensas sugebėjo per išorinius dalykus skverbtis į psichologiją. Kūriniams būdingi dinamiški siužetai. Realistinė literatūra formavosi greta romantinės literatūros, todėl intriga, nuotykis būdingi ir realistinei prozai. Dikensas vienas pirmųjų socialinėje buitinėje literatūroje suformavo vaiko koncepciją. Jo romanams būdingos nelaimingos vaikystės koncepcija. Kūriniais jis teigia, kad vaikas yra socialinių aplinkybių auka, vaiko likimas priklauso nuo išorinių reiškinių. Vaikas – pati nelaimingiausia būtybė; vaikas – visuomenės sąžinė. Dikensas savo kūriniais byloja, kad vaikai turi turėti vaikystę.

1839 m. pasirodė jo romanas „Oliverio Tvisto nuotykiai“, kurio siužeto genezė remiasi į konkretų socialinį reiškinį – Anglijoje įkurti vaikų namai berniukams. Dikensas tai ir vaizduoja. Visas siužetas sukasi apie herojaus veiksmus. Rašytojas sąžiningas pasakodamas Oliverio biografiją. Svarbi eigai tokia scena – papildomos košės porcijos prašymas, nors tai neįmanoma. Oliveris bėga iš tų namų. Veiksmas perkeliamas į Londoną, o čia vaikas atsiduria valkatų ir beglobių draugijoje. Veikėjas blaškomas tarp gėrio ir blogio. Dikensui svarbu pavaizduoti ne nusikaltimą, bet parodyti, kaip vaiko prigimtis visad gręžiasi į doros polį. Vaikas veržiasi į gėrį. Romanui įtakos turėjo romantinis kontekstas, todėl romane yra ir netikėtų scenų. Dikensono jėga – jo charakterių kūrimas.

Džeimsas Grinvudas – (1833 – 1929) dar vadinamas Džeimso pasekėju, parašė romaną „Mažasis driskius“, kuris turi biografinio pobūdžio elementų. Tai socialinis buitinis romanas, kuriame vaizduojama kova už egzistenciją.

Hektoras Malo – (1830 – 1907) prancūzų rašytojas, studijavęs teisę, vėliau dirbęs notaro pasiuntiniu, dar vėliau buvęs žurnalistas. Jį išgarsino romanai „Meilužiai“, „Sutuoktiniai“ ir „Vaikai“, išleisti serijoje „Meilės aukos“. Rašytojas sukūrė apie 70 romanų, todėl yra laikomas reikšmingu realistinės prancūzų mokyklos atstovu.

Ryškiausi romanas „Romenas Kalbri“, „Be šeimos“ (1838 m.), „Šeimoje“, kurie yra skaitomi vaikų. Išleidus romaną „Romenas Kalbri“ paplito cirko tema. Čia skleidžiasi našlaičio pamestinuko istorija. Pabėgęs iš šykštuolio dėdės namų, susideda su artistų trupe iš cirko. Neilgai pabuvęs, su liūtų dresuotoja iš ten pabėga, veda, atsisako savo svajonės tapti jūrininku.

Istorija pasakojama pirmu asmeniu, sudaromas įspūdis, lyg veikėjas dalintųsi savo praeitimi, prisiminimais. Herojus drąsus, sąžiningas, atlaikęs gyvenimo išbandymus, niekad nepraradęs vilties.

Nuo nuotykių romane jaučiamas stiprus nukrypimas į šeimą. Malo kuria ne tokį raiškų pasakojimą, kaip Dikensas, tačiau įtikinantį. Malo herojus papuola į gerų žmonių rankas. Romano originalumą išryškina netikėti siužeto vingiai, kalba – aiški, paprasta, tačiau gausi meninių priemonių. Manoma, kad tam įtakos turėjo romanas „Nusikaltimas ir bausmė“.
Jo romanas baigiasi sentimentaliai.

Žorž Sand – parašo romaną „Mažiji Fadetė“, kuris balansuoja ant romantizmo ir realizmo ribos. Aktualizuoja dvynukų psichologiją. Jos kūrinyje ryškios dvi kryptys:
•    aktualizuojamas vaikų bendrumas;
•    ryškinamas Fadetės paveikslas.
Svarbiausia romano mintis – graži siela negražiame kūne.

Henrietė Bičer – Stoun – garsi romanu „Dėdės Tomo trobelė“. Jos atėjimas į literatūrą susijęs su XIX a. vidurio Amerikos reiškiniu – negrų kova dėl paleidimo iš vergovės. Negrų vergovė rodoma kaip socialinis reiškinys. Romane pasisakoma prieš Amerikos įstatymus, kovojama už žmogiškumą.

Fiodoras Dostojevskis ir jo garsus romanas „Broliai Karmazovai“ – vaizduoja vaikų likimus. Dostojevskio požiūris artimas Dikenso tradicijai, bet šis romanas – tai kūrinys ne vaikams.

Antonas Čechovas  irgi kelis kūrinėlius yra adresavęs vaikams, pvz.: apsakymas „Vaikai“. Žavi psichologiniu subtilumu ir mokėjimu prasiskverbti į vaikų vidinį pasaulį.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Vaikų literatūros raida iki XIX amžiaus (I dalis)
Vaikų literatūros raida iki XIX amžiaus (II dalis)
Vaikų literatūra: terminas ir funkcijos
Vaikų literatūros specifika
Realistinės vaikų literatūros tendencijos XX a. II pusėje (I dalis)
Realistinės vaikų literatūros tendencijos XX a. II pusėje (II dalis)
Klasikinė literatūra vaikams
Romantizmas vaikų literatūroje

Istorinė ir nuotykinė literatūra vaikams (V dalis)

Tarp nuotykinės literatūros kūrėjų negalima nepaminėti ir vokiečių rašytojo Karlo Majaus (1842 – 1912 m.). Tai vienas produktyviausių nuotykių srities literatų, kurio kūriniai Vokietijoje dešimtmečiais buvo labiausiai skaitomi. Paauglių lektūroje šis autorius yra gerai žinomas kaip romano „Vinetu“ autorius. Tai knyga apie indėnus. Per savo visą gyvenimą Karlas Majus yra parašęs 595 kūrinius. Sakoma, kad juose aprašęs vietoves nė sykio juose nebuvęs. Jis taip tikroviškai įsivaizdavo kiekvieną kraštą, miestą, kad atrodo viskas labai realu. Karlas Majus neprasilenkė nei su geografija, nei su istorija.

Prie nuotykinės literatūros kūrėjų priskiriamas anglų rašytojas Henris Raideris Hagardas (Haggard, Henry Rider), gyvenęs 1856 – 1925 metais. Per gyvenimą sukūrė apie 50 nuotykinės prozos knygų, kurios išliko populiarios tarp paauglių.  Visų knygų pagrindas – autoriaus patirtis; jis visą gyvenimą daug keliavo, yra gyvenęs net Pietų Afrikoje. Geriausiais kūriniais laikytinos knygos „Karaliaus Saliamono kasyklos“ (1885 m.) ir „Montesumos duktė“ (1893 m.). Hagardas romanuose puikiai vaizduoja egzotiškus kraštus, tačiau gilesnės veikėjų charakteristikos stokoja. Nepaisant to, romanai traukia ryškiai plėtojamais siužetais, kompozicija bei intrigos elementais.

Luji Andre Busenaras (1847 – 1910 m.). Pagrindinis jo išsilavinimas – gydytojas, dirbęs Afrikoje, Amerikoje, Australijoj, tačiau yra gerai žinomas ir kaip rašytojas garsiaisiais romanais „Deimantų grobikai“, kuriame atkuriamas Afrikos koloritas, rodoma sunki vietinių buitis, taip pat „Kapitonas pramuštgalvis“, kuriame vaizduojamas būrų išsivadavimo momentai. Čia herojus  – paauglys, kuris Paryžiuje suvienija savo komandą ir keliauja padėti būrams. Kapitonas žavi savo drąsa, sugebėjimu išsisukti iš kebliausių situacijų. Romano veiksmą stumia ne tik nuotykiai, bet ir asmeninio keršto motyvai. Romane vyrauja riteriškumo idėja.

Kaip ir visiems, taip ir šiam nuotykiniam romanui būdingi dinamiško siužeto momentai, o pagrindinio veikėjo paveikslas yra nuolat idealizuojamas.

___________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Istorinė ir nuotykinė literatūra vaikams (I dalis)
Istorinė ir nuotykinė literatūra vaikams (II dalis)
Istorinė ir nuotykinė literatūra vaikams (III dalis)
Istorinė ir nuotykinė literatūra vaikams (IV dalis)
Klasikinė literatūra vaikams
Vaikų literatūra: terminas ir funkcijos