Žyma: vaikų literatūra

Istorinė ir nuotykinė literatūra vaikams (IV dalis)

Nuotykių literatūra susiformavo XIX a. ir yra artimai susijusi su istorinio romano poetika, tik čia pirmame plane yra pramanytas siužetas, svarbiausia nuotykiai, todėl dažniausiai apsieinama be istorinių aplinkybių.

Nuotykinės literatūros įvaizdį formavo Tomas Main Ridas (1818 –1883 m.) – populiarus anglų prozininkas. Jis buvo šventiko sūnus, bet turėjo klajūno sielą. Jo gyvenimas primena avantiūrinį romaną: apkeliavo Šiaurės ir Pietų Ameriką, Meksikos dykumas, tad daugelio jo romanų veiksmas būtent tose vietovėse ir vyksta. Geriausiai žinomi Tomo Main Rido romanai yra „Kvarteronė“, „Raitelis be galvos“, „Oceola, seminolų vadas“ ir „Baltasis vadas“.

Klasikiniu avantiūristiniu romanu tapo „Raitelis be galvos“. Tai tipiškas nuotykių romanas su intriga, paslaptimis bei aštriais siužeto vingiais. Intrigos ašis – paslaptinga raitelio be galvos figūra. Taip pat romane dominuoja meilės trikampiai ir konfliktinės situacijos. Visuose romanuose aštrios visuomeninės problemos, svarbūs pažintiniai momentai, nevengiama peizažų, būdingas veržlus veiksmas. Tokie deriniai lemia rašytojo savitumą. Romanų pabaigoje ryškėja personažų santykiai, meilės atomazga, pabaigos visada laimingos, tarsi pasakų.

Robertas Luisas Stivensonas (1850 – 1894 m.) škotų kilmės novelistas, poetas, rašytojas ir keliautojas, kuris itin domėjosi Valterio Skoto kūryba. R. L. Stivensonas buvo vienturtis turtingų tėvų vaikas, tad matė visko daug daugiau, nei kiti vaikai. Jį itin traukė jūra. Studijuodamas koledže praleidinėdavo paskaitas, kad galėtų užsiimti jam patinkančia veikla – kelionėmis. Keliaudamas daug rašė. Jo kūryba gausi žanrų prasme: kūrė eilėraščius, rašė kelionių knygas, apybraižas, apsakymus, apysakas, romanus.

Stivensono kūrybinė šlovė prasidėjo nuo romano „Lobių sala“ 1883 m. Ši knyga reprezentuoja grynąjį nuotykinį romaną, specialiai adresuotą paaugliams. Net ir savo atsiradimo aplinkybėmis „Lobių sala“ susijusi su paaugliu. Romane išlaikomi visi nuotykių literatūrai būdingi bruožai. Vienas svarbiausių knygos ypatumų – maksimalus adresato pojūtis. Skaitytojas – tai 12 – 13 metų berniukas. Romano centre – saloje paslėptas lobis, o herojus  – 12 metų Džimas Hokinsas – sumanus, ištvermingas, visada besilaikantis garbės žodžio, doras berniukas. Jis atsitiktinai randa salos žemėlapį ir ima organizuoti lobio paieškas. Autorius turi progos parodyti vaikišką nepatyrimą – bendradarbiavimą su piratais. Palaipsniui kuriamos konfliktinės situacijos, lobis įgauna simbolinę prasmę.

Romane ryškūs veikėjų paveikslai: be Džimo gan spalvingas gydytojo Lipsio paveikslas, taip pat kapitono bei romantiko Krelonio asmenybės. Veikėjų pasaulis romane visiškai vyriškas, išskyrus tai, kad veikia viena moteris – Džimo mama. Spalvingiausias veikėjas piratas, laivo virėjas – veidmainis, klastūnas Ilgasis Džonas Silveris.

„Lobių sala“ žavi puikia stilistika, o vienas patraukliausių bruožų – didaktikos nebuvimas.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Istorinė ir nuotykinė literatūra vaikams (I dalis)
Istorinė ir nuotykinė literatūra vaikams (II dalis)
Istorinė ir nuotykinė literatūra vaikams (III dalis)
Istorinė ir nuotykinė literatūra vaikams (V dalis)
Klasikinė literatūra vaikams
Vaikų literatūra: terminas ir funkcijos
Romantizmas vaikų literatūroje

Istorinė ir nuotykinė literatūra vaikams (III dalis)

Panašiu laiku į literatūrą atėjo dar vienas rašytojas, italų kalbos ir istorijos dėstytojas, romanų ciklo apie Romos imperiją autorius Rafaelis Džovanjolis (Raffaello Giovagnoli, 1838–1915), kurio pasirodymą lėmė Italijos istorinė situacija. Jis dalyvavo kovose už laisvę, o visas idėjas realizavo romanuose. Garsiausias romanas – „Spartakas“. Džovanjolis puikiai išmanė istorinius šaltinius, todėl vaizdavo istoriškai tikras asmenybes. Romano veiksmą perkėlė į I a. pr. m. e. Kūrinio populiarumą lėmė pagrindinio herojaus Spartako paveikslas, kuris tapo tarsi laisvės simbolis.

Etelė Lilijana Voinič – anglų rašytoja 1897 metais išleidus romaną „Gylys“ prisidėjo prie istorinės nuotykinės literatūros raidos. Romane vaizduojami Italijos istorijos epizodai, minimi tikri faktai, veikia pramanytos asmenybės. Voinič romane sukūrė apibendrinantį kovotojo paveikslą, kur istorinė situacija yra tik fonas. Daugiau vietos užima psichologiškai įtaigių aplinkybių bei charakterių vaizdavimas. Vidinis dramatizmas romane sustiprintas meilės linija, o pagrindinė romano dilema – jausmų ir principų sankirta. Išryškinama tikrovės ir idealo nesantarvė, akcentuojami tautiškumo momentai, tačiau istorinis koloritas išblukęs.

XIX a. sukurtas savitas istorinio romano tipas. Rašytojams rūpėjo ne apmąstyti istoriją, ne moksliškai įprasminti, o atkurti ir atgaivinti ją. Remdamiesi tam tikrais faktais jie restauravo istorinį laiką ir kūrė dinamiškus siužetus, kuriuose herojus grupavo į teigiamus ir neigiamus be jokių gilesnių psichologinių niuansų. Dominavo dramatizmas ir jausmų įtampa.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite :

Istorinė ir nuotykinė literatūra vaikams (I dalis)
Istorinė ir nuotykinė literatūra vaikams (II dalis)
Istorinė ir nuotykinė literatūra vaikams (IV dalis)
Istorinė ir nuotykinė literatūra vaikams (V dalis)
Klasikinė literatūra vaikams
Vaikų literatūra: terminas ir funkcijos
Romantizmas vaikų literatūroje

Istorinė ir nuotykinė literatūra vaikams (II dalis)

Valterio Skoto pavyzdžiu sekė ir žymus prancūzų rašytojas Aleksandras Diuma – Dumas Davy de la Pailleterie – (1802 – 1870 m.). Jis savo romanuose nuo istorinio autentiškumo nutolo labiau, nei Valteris Skotas, su istorija elgėsi daug laisviau. Nors ja domėjosi, bet nekentė. Jam istorija tebuvo „tik vinis, ant kurios kabina paveikslus.“. Nepaisant to, Diuma kūrė intriguojančius siužetus ir meistriškus dialogus.

Garsiausi trys romanai: „ Trys muškietininkai“ (1844 m.), „Karalienė Margo“ (1844 m.), „Grafas Montekristas“ (1844 m.).

A. Diuma romanai dar yra vadinami istoriniais – avantiūriniais, nes juose įvykiai klostosi atsitiktinumo dėka. Juose veikia istorinės asmenybės, bet svarbiausią vaidmenį vaidina antraeiliai, istorijai beveik nežinomi herojai, kurių tikrumu abejojama. Kaip tik čia ir slypi visa romanų tėkmė.

Romano „Trys muškietininkai“ šaltinis – tai kapitono Dartanjano užrašai. Romano herojai – tai romantinės asmenybės – išdidžios, bet draugiškos ir ištikimos. Svarbu minėti tai, kad gausu meilės trikampių. A. Diuma romantinį pradą pavertė pagrindiniu dalyku istoriniame romane ir taip susiaurino šio tipo romano erdvę.

Viktoro Hugo (1802 – 1885 m.) romanas „Vargdieniai“ (1862 m.) taip pat charakterizuojamas kaip istorinis – socialinis romanas. Gėrio ir blogio romantinis polėkis romane ryškėja per veikėjų paveikslus. Vaikams skaityti siūlomos tik kai kurios šio romano ištraukos.

Istorinio romano raidai svarbus Amerikiečių rašytojas, istorikas, kritikas Džeimsas Kuperis (1789 – 1851 m.). Valterio Skoto pavyzdžiu parašė pirmuosius istorinius romanus ir pirmuosius kelionių romanus JAV literatūroje. Juose vaizdavo indėnų kovas už nepriklausomybę. Ypač populiari pentalogija „Apie odinę kojinę“, į kurią sudėti penki romanai: „Pionieriai“ (1823 m.), „Prerijos“, „Pėdsekys“, „Medžiotojas“ ir „Paskutinis mohikanas“. Visi šio autoriaus kūriniai patrauklūs dėl vaizduojamų egzotiškų pasaulių, turinio ir spalvingų gamtos aprašymų, kurie derinami su dinamiškais įvykiais. Svarbiausi romanų bruožai – dramatizmas ir poetiškumas.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Istorinė ir nuotykinė literatūra vaikams (I dalis)
Istorinė ir nuotykinė literatūra vaikams (III dalis)
Istorinė ir nuotykinė literatūra vaikams (IV dalis)
Istorinė ir nuotykinė literatūra vaikams (V dalis)
Klasikinė literatūra vaikams
Vaikų literatūra: terminas ir funkcijos

Istorinė ir nuotykinė literatūra vaikams (I dalis)

Jau XIX a. istorinė bei nuotykinė literatūra suformavo savo tipologinius bruožus ir tradicijas. Istorinėje bei nuotykinėje literatūroje pagrindiniu herojumi tapo vaikas, kuris imtas vaizduoti nuo mažų dienų, palaipsniui ryškinant žygdarbius. Tokia vaizdavimo tradicija atkeliavo iš Prancūzijos.

XIX a. istorinio romano susiformavimą lėmė ir istorinės, ir literatūrinės aplinkybės. Literatūrinėms aplinkybėms galima priskirti tai, kad romantikai savojo idealo ieškojo pramanytuose pasauliuose, o tų idealų erdvė jiems buvo kiekvienos tautos praeitis. Istorinės aplinkybės: daugelyje vakarų tautų vyko nacionalinio išsivadavimo judėjimas, o jų verpete buvo aktualizuojama praeitis ir istorija.

Ryškiausias to laiko istorinės literatūros atstovas – škotų rašytojas Valteris Skotas (1771-1832 m.). Šis autorius savo literatūrinę veiklą pradėjo kaip poetas: rašė poemas, balades, o vėliau sukūrė net 27 romanus. Garsiausi: „Puritonai“ (1816 m.), „Rob Rojus“ (1817 m.), „Aivenhas“ (1819 m.),  „Kventinas Durvardas“ (1823 m.).

Valteris Skotas savo kūryboje aprėpė labai platų istorinį laiką, tiksliau, XII a. – XIX a. pr. įvykius. Jis gręžėsi į Anglijos ir Škotijos praeitį, į viduramžius, heroizavo to laiko žmones, kūrė spalvingus istorinių asmenybių literatūrinius portretus. V. Skotas laikomas ne tik kūrėju, bet ir istorinio romano teoretiku. Savo teorijoj teigė, jog istoriniame romane svarbiausia yra atkurti papročius, buitį ir kalbą, todėl ir jo romanuose gausu išplėtotų aprašymų, o ne autentiškų istorinių detalių. Kūriniuose šalia istorinės asmenybės paprastai veikia pramanyti personažai. Autorius nuolat ryškina riteriškus bruožus, diegia garbės sampratą, pasiaukojimą ir narsą bei ištikimybę. Romanuose ryškūs romantizmo, folkloro bruožai, egzotikos elementai, būdingas dinamiškas siužetas, intriga, paslaptis, nuotykinis pradas, todėl jo romanai vadinami istoriniais – nuotykiniais romanais.

Minėtinas „Aivenhas“, parašytas 1819 metais. Jame skaitytojų dėmesiui pateikiamas XII a. konfliktas tarp karališkos valdžios ir Škotijos didikų, kai karalius Ričardas Liūtaširdis ištremiamas iš Škotijos, o jo brolis neteisėtai užima valdžią. Perpratęs klastą Liūtaširdis grįžta su bendražygiu į Škotiją ir stoja į kovą su broliu bei visa valdžia. Romane gausu ne tik istorinių, bet ir asmeninių konfliktų. Aivenhas jame – pramanytas herojus, kuris demonstruoja ne tik fizinę jėgą, bet ir moralinį kilnumą. Tokio tipo romanai kaip „Aivenhas“ tapo populiarūs tarp paauglių, nes juose svarbi tampa meilės linija, nemažai komizmo.

__________________________

Daugiau apie tai skaitykite :

Istorinė ir nuotykinė literatūra vaikams (II dalis)
Istorinė ir nuotykinė literatūra vaikams (III dalis)
Istorinė ir nuotykinė literatūra vaikams (IV dalis)
Istorinė ir nuotykinė literatūra vaikams (V dalis)
Klasikinė literatūra vaikams
Vaikų literatūra: terminas ir funkcijos

Originalioji literatūrinė pasaka (II dalis)

Antonijus Pogorelskis (tikrasis vardas Aleksejus Perovskis (1807 – 1836 m.)) – XIX a. pirmosios pusės literatas,  nėra visuotinai žinomas rašytojas, tačiau jo kūryba labai reikšminga literatūros raidai. A. Pogorelskis ne tik rusų, bet ir pasaulinėje literatūroje pirmiausia išliks kaip literatūrinės pasakos „Juodoji višta, arba Požemio gyventojai“ (1829 m.) autorius.

Tai literatūrinė pasaka, apysaka-pasaka, kuriai būdinga romantikų sumodeliuota dviejų vaizduojamųjų pasaulių struktūra, iš kurių pirmasis – realistinis – nėra standartiškas pasakos įrėminimas. „Juodoji višta, arba Požemio gyventojai“  realioje pasakos plotmėje vaizduojamas pensionas, jo buitis ir kasdienybė, kurio centre – berniuko Aliošos paveikslas. Alioša yra atvežtas iš Rusijos ir paliktas, todėl jis ilgisi namų bei artimųjų. Berniukas kilnus, jautrus, nors jam nesvetimi ir kitokie būdo bruožai. Pasakos siužetas gana aiškus: gavęs stebuklingą grūdelį iš požemių Alioša tarsi išpuiksta, tačiau, kai jį pameta, vėl imama kalbėti apie draugystę, atsidavimą ir žodžio tvirtumą. Rašytojas orientuojasi į vidinio pasaulio vertybes, ryškėja pati svarbiausia idėja – darbštumo idėja. Šią pasaką būtų galima sulyginti su Hofmano „Spragtuku“, bet Pogorelskio kūrinys daug didaktiškesnis, labiau orientuotas į vaiką. Abiejuose pasakose panašus realybės ir pasakos jungimo principas, panaši pasakos atsiradimo, įvedimo situacija. Autorius siekia vaiką pamokyti, o Hofmano vaikas – skaitytojas į pasaką vykstą ne ydų atsikratyti, bet džiaugtis fantazija.

Vilhelmas Haufas (Wilhelm Hauff) (1802 – 1827 m.) yra laikomas Hofmano pasekėju ir mokiniu.  Haufo pasakos pasižymi formos išbaigtumu, vaizdinių aiškumu, kalbos grožiu, yra pilnos humoro, suprantamo ir vaikams, ir suaugusiems. Be kita ko, istorijos kupinos gyvenimiškų ir psichologinių tiesų. Žinomiausios pasakos: „Aleksandrijos šeikas ir jo vergai“, „Karavanas“, „Špesarto smuklė“,  „Mažasis Mukas“,  „Nykštukas Nosis“ ir kitos. Visuose pasakų rinkiniuose pasakos kompoziciškai apjungtos tam tikros pasakojimo situacijos. Tokia pasakų kompozicija primena „Tūkstančio ir vienos nakties“ pasakų kompoziciją. Pasakų veiksmas vyksta Rytų šalyse, o vėlesniuose kūriniuose veiksmas persikelia ir į Vokietiją. Tos pasakos tampa buitiškesnės, jose mažiau rytietiško kolorito.

Haufo pasakos parašytos pirmu asmeniu. Autorius žavisi vaizduotės stebuklu, tad jo pasakos linksmina, teikia malonumo, o kartais gąsdina. Realūs personažai, pasakojantys stebuklingas istorijas, patys tampa dalyviais. Ryškus didaktizmas, demaskuojamos žmonių ydos, melas ir apgavystės.

___________________________

Daugiau apie tai skaitykite:

Originalioji literatūrinė pasaka (I dalis)
Klasikinė literatūra vaikams
Vaikų literatūra: terminas ir funkcijos
Vaikų literatūra 1918 – 1940 metais (I dalis)
Vaikų literatūra 1918 – 1940 metais (II dalis)
Literatūrinės pasakos bruožai ir klasifikacija
Vaikų literatūros raida iki XIX amžiaus (II dalis)
Vaikų literatūros raida iki XIX amžiaus (I dalis)
Filosofinė – poetinė pasaka (I dalis)