Alfonso Maldonio poezija – tarp žinios ir nežinojimo

Lyrika – komunikatyvinis menas. Ji visada ką nors perteikia, pasakoja, jungia. Lyrinio vyksmo fone sutinkamas eilėraščio žmogus su visais jį supančiais išgyvenimais paprastai skaitytoją įtraukia į savo svarstymų ir patyrimų laiką, apgaubia savomis žiniomis ir leidžia pajusti visa, kas itin neramina lyrinį „aš“ konkrečią akimirką. Ši akimirka – tai vienas eilėraštis, vienas išgyvenimas, viena pajauta. Tai žinojimas, kuris kartu ir emocinis, ir loginis.

Žinojimo ribos labai skiriasi ne tik atskirame eilėraštyje, bet ir skirtinguose Alfonso Maldonio poezijos rinkiniuose. Rinkinyje „Rytas vakaras“ nors ir esama lemties, būties refleksijų, tačiau jos dar nėra tikrasis žinojimas. Lyrinė meditacija tvirtą ir aiškų apibendrinimo statusą pasiekia rinktinėje „Rugiaveidė“, į kurios eilėraščius šiame skyrelyje ir bus sutelktas visas dėmesys.

Rinkinio „Rugiaveidė“ poetinis pasaulis kietas, rūstus, tačiau atviras ir gyvenimui, ir nebūčiai:

Jau žinau, kad nebūti –
Ir tereiškia nebūti… (1)         „Se leži litvanec“***

Viename eilėraštyje, skirtame žuvusiam broliui už tėvynę, praktiškai sutelpa pusė viso žinojimo ir suvokimo apie būtį, mirtį ir lemtį, kuris būdingas eilėraščio žmogui. Mirtis jį palietė labai skausmingai, tad išliekantis skausmas leidžia suvokti ir lemtį ir būtį, ir gyvenimą ir mirtį. Deklaruojamas žinojimas, jog ir miręs žmogus lieka pasaulyje, tačiau dvasinės atramos taškai nenutrūksta su gimtine, kur „žalios žieduotos lankos“, baltų obelų laukas, laukų gyvybė matoma ir nežiūrint, o motinos balsas girdimas ir nesiklausant. Vis viena, „žemė – visų žmonių planeta. / O laisvė ir laimė – / Visų žmonių sesuo…“

Žmogaus egzistencija – tai būtis myriop.“ Iš tiesų, tik egzistencija, tik buvimas. Maldonio eilėraščių žmogus tai ne tik junta, jis tai tvirtai žino, aiškiai jaučia ir suvokia, kad ši egzistencija laikina. Žinojimas, kad visų laukia ta pati lemtis, jau ateina iš ankstesnio rinkinio „Rytas vakaras“ („Negyvenu čia, o būnu. / Ir nežinau, kiek laiko būsiu. / Ir jeigu vaisių tau skinu, / Neužmirštu, jog pats supūsiu.“ ) ir pratęsiamas „Rugiaveidėje“, kur dar tvirčiau pajuntamas gyvenimo trapumas ir mirties artumas, kitaip tariant, kad ji yra vidinė paties gyvenimo galimybė ir būties sąrangos dalis:

Kai nyksta
Tavo balsas

Tarp retėjančių

Draugų balsų,
Nutolsti matomas
Nematomas
Artėji prie visų.

„Artėjimas“

Ak, gyvenime mano,
Visas tu iš šito trapumo.

„Baltos lankos“

Šiek tiek kitoks žinojimas atsiveria apie visatos tvėrėją. Prieš jį žmogus tik menkas sutvėrimas ir ne jam prilygti visų karalysčių tvėrėjui („Jau žinau, kad mūs jėgos nelygios. / Nebelaužyk man rankų, / Karalysčių visų pranokėjau… / Tu laimėsi.“ ). Tačiau esama ir to, ką galima vadinti lemtimi, ko atimti nepajėgs niekas, o kiekvienas žmogus tai gauna kaip nuopelną – būtį į pasaulį, kuri iš dalies yra ir paslaptis ir nežinia, ir kartu galimybė, kurią kiekvienas užsitarnauja savo buvimu žemėje. „Ir tik su baime į nežinią lenkias / Tiktai tas, kas nežino, kad buvęs…“ Kiekvienas sulaukia savo likimo, kurį užsitarnauja gyvenimu, buvimu, veikla. Poetas pateikia idėją ir žinojimą, jog tai dar itin stipriai veikia ir kiekvieno individualus būdas, kurio pats žmogus nepajėgus pakeisti: „Nepakeisi savo ištikimo būdo…“ Toks išankstinis žinojimas, praplečiantis mąstymo galimybes, yra ir ribinis, užtveriantis kelius veikimui, juo labiau, būties ir lemties koregavimui.

__________________________

*** („Se leži litvanec

Tai užrašas ant Alfonso Maldonio brolio, žuvusio partizanaujant andainykštėj Jugoslavijoj, kapo.

Vienoje savo pastraipų parašiau, kad jį „paėmė į rusų armiją 1944 metais“. Iš tiesų buvo kitaip.
A. Baltakis papasakojo, kad jis buvo išvežtas į Reicho darbus, iš ten pabėgo (perėjo Austrijos sieną), kalnuose susidėjo su partizanais. Per vieną apsupimą šiems besitraukiant, jis gynėsi ir… gavo kulką tiesiai į kaktą.
Alfonsas (kilęs iš tų pačių kraštų kaip ir aš) ilgai to nežinojo. Sykį tik susapnavo, kad brolis guli negyvas vidury Europos… Apie tai yra eilutė eilėraštyje.
„Viskas paaiškėjo daug vėliau.“)

__________________________

Daugiau skaitykite:

Lemties refleksijos ir likimo atspindžiai literatūroje
(Ne) užmirštas poetas Alfonsas Maldonis
Alfonso Maldonio kūryba
Klausimai Alfonso Maldonio poezijoje (I dalis)
Klausimai Alfonso Maldonio poezijoje (II dalis)
Alfonso Maldonio poezijos būtis ir buitis (I dalis)
Alfonso Maldonio poezijos būtis ir buitis (II dalis)
Laikas ir likimas pagal Alfonsą Maldonį (I dalis)
Laikas ir likimas pagal Alfonsą Maldonį (II dalis)
Alfonso Maldonio žvilgsniai
Kur gyvenimo prasmė? (I dalis)
Kur gyvenimo prasmė? (II dalis)
Alfonsas Maldonis ir Žemininkai
Summa summarum: Alfonso Maldonio kūryba

Klausimai Alfonso Maldonio poezijoje (2 dalis)

Maldonio eilėraštis – tai atviras komunikacijų laukas: jame lyrinis subjektas tarsi pakibęs tarp labai aiškių žinojimo polių, bet kartu ir daug klausiantis, ieškantis atsakymų. Jis nesijaučia išskirtinis, todėl tapatinasi su „kitu“, to paties likimo subjektu: „Mūs likimai – kaip du kardai / Iš to pačio plieno.“  Pastebėtinas dalykas, kad lyrinis „aš“, jausdamasis lygus su visa savo karta, sprendžia ir bendruosius būties klausimus. Suvokdamas, kad kiekvienas žmogus paklūsta nenuvaldomai jėgai, stipresnei už jį patį, retorinius klausimus gręžia į patį žmogų kaip sutvėrimą. Pradedama suvokti, kad likimas nėra kažkas negailestingai primesta iš aukščiau, bet tai kartu ir iš mūsų pačių sklindanti šviesa ir tamsa, gėris ir blogis, daromi geri ir blogi darbai, kurie skirtingai paliečia žmoniją ir mus pačius. Taigi, tampa svarbu išsiaiškinti, „Kaip atskirti blogį ir gėrį?“ , kaip turim suvaldyti savo aistras, „Ką turim palikti, ką turim pakelti, / Kokie turim būti po vakaro šito?“ , kaip atsilaikyti prieš likimo vėją, kuris „Mus neša lyg putą nuo ežero žydro.“

„Kai nutyla dienos šurmulys, išgyvenami ir apmąstomi esminiai dalykai. Kas tu esi kitiems – tėvams, draugams, savo kartai? Ar žinai savo paskirtį? Ar užteks dvasinių jėgų įvykdyti pareigą, kai jau esi suvokęs mirties paprastumą? Ji kasdienybės dalis, kaip tas juodas krūmas baltame lauke.“  Iš tiesų, mirtis nėra kažkas, su kuo žmogus susidurs neapibrėžtoje ateityje, kai gyvenimas baigsis. Ji nėra po gyvenimo einantis žmogaus lemties etapas – tai visuomet atvira gyvenimo galimybė, kaip ir tai, kad gyvendami bei priimdami sprendimus mes pasirenkame ir savo lemtį:

Ruošis ilgam gyvenimui,
Ilgai kalbai,
O jau buvusio savo derliaus
Duoną kasdienę valgai.
Senų dienų atšvaitais
Kaip sidabru švieti.
Jau nedaug įsimeni,
Bet nieko nepamiršti. <…>

Argi tik šitaip sau širdį
Mintys ir metai bando,
Argi už vasaros aido
Nebus pavasario gando?
<…>

Nepragyvenamų metų
Gegužės kiekvienam prikukuoja.  /

„Pavasario gandas“

Kiekvienas turim pragarą savy.
Ten dega ir gyvi ir negyvi,
Kuriuos teisei, nebūdamas teisėjas,
Kuriuos kely apleidai, netesėjęs
Žadėtos meilės arba pareigos.

„Kiekvienas turim pragarą savy“

„Niekas negali perimti kito mirties“ , lygiai taip pat, kaip ir kito lemties. Lemtis iškyla kaip staigus gyvenimo pokytis, kuris nei lauktas, nei numanytas atsigręžia prieš mus pačius netikėčiausiu metu. Likimas gali pasirodyti neatšaukiamas, bet kartais jo pasekmes, intensyvumą lyg ir galima (bent jau) sušvelninti. Šio intensyvumo sumažinimu ir galėtų būti retrospektyvus žvilgsnis į praeitį, prabėgusio gyvenimo permąstymas, priežasčių ir pasekmių grandinės suvokimas, prioritetų sudėliojimas, kaltės prisiėmimas, žodžiu, akistata prieš gyvenimą ir patį save. Galbūt tada ir taps „kaltė atpirkimu“, visatos dulkėm švies lempa, „žolės žalumas – tėviške“, o žodžiai taps pačiu likimu. Pagal Alfonsą Maldonį, visiškai įmanoma, kad tylios lemties, būties refleksijos išves lyrinį subjektą į tiesos kelią ir prasiplės žinojimo ribos, nors ir tiesa nebus ta, kurios tikėtasi, o supratimas toks gilus, kad taptų visuotinis.

__________________________

Daugiau skaitykite:

Lemties refleksijos ir likimo atspindžiai literatūroje
(Ne) užmirštas poetas Alfonsas Maldonis
Alfonso Maldonio kūryba
Klausimai Alfonso Maldonio poezijoje (I dalis)
Alfonso Maldonio poezija – tarp žinios ir nežinojimo
Alfonso Maldonio poezijos būtis ir buitis (I dalis)
Alfonso Maldonio poezijos būtis ir buitis (II dalis)
Laikas ir likimas pagal Alfonsą Maldonį (I dalis)
Laikas ir likimas pagal Alfonsą Maldonį (II dalis)
Alfonso Maldonio žvilgsniai
Kur gyvenimo prasmė? (I dalis)
Kur gyvenimo prasmė? (II dalis)
Alfonsas Maldonis ir Žemininkai
Summa summarum: Alfonso Maldonio kūryba

Klausimai Alfonso Maldonio poezijoje (I dalis)

Kaip pasakytų filosofai, tikras yra tik amžinų idėjų pasaulis, o čia ir dabar regima realybė – tik jo atspindžiai ir šešėliai. Tačiau A. Maldonio lyriniam subjektui svarbesni amžinieji klausimai, kurie ligi šiol net filosofų nėra atsakyti.

Natūralus noras gyvenime apčiuopti tai, kas paprastai praslysta. Pamatinė esmė, prasmė tarsi nuolat yra užtušuojama nereikšmingų minčių srauto. Susimąstymo rimtis ir susitelkimas į atraminį tašką – pagrindinė refleksijos sąlyga, leidžianti susikurti palankią svarstymų terpę ir be didesnio emocingumo praskleisti už kasdienybės slypinčią būtį. Būtent tai ir būdinga Maldonio lyrikai.

Paprasta kalba, ramus ir susitvardantis tonas, svari ir talpi frazė byloja apie visiems rūpimus, tikrus ir pastovius dalykus. Minties laukas, galima sakyti, išsiplečia itin toli, bet kartu aprėpia tik tai, kur slypi esmė: egzistencija, būtis, jos prasmė, lemties vaidmuo, žmogus kaip lėmėjas, pasekėjas ir kartos atstovas. Esminga tai – ką galima palikti po savęs atėjus mirčiai, kokios tai įtakos turės kitiems, ir ar tai prasminga. Ir apskritai, kur yra prasmė, jei ji išvis yra, jei išvis ir pats buvai:

Tik eini, gyveni,
Tik alsuoji,
Sapnuoji sapnus,
Tik šypsaisi
Bereikšmiu šypsniu…
<…>
Kas dar slepias
<…>
Už to laiko,
Kuriame tu
Buvai nebuvai?     „Baltas lapas“

Nesuklysiu pasakius, kad A. Maldonio lyrikos pagrindinis klausimas yra gyvenimo prasmės (daugiau apie tai „Kur gyvenimo prasmė? (I dalis)“ ir „Kur gyvenimo prasmė? (II dalis)“), žmogaus ir to pasaulio, kurį jis suvokia, tikslo paslaptis. Eilėraštis čia dažniausiai turi atsakyti į klausimus: kam gyveni, kokia to prasmė, kas liks po tavęs? Kita vertus, Maldonio eilėraštis ne tik klausia, bet ir atsako: kai kada spėjant, kai kada atsakymą jau nuo seniau žinant. Kaip yra pastebėjęs Sventickas, „Jame randame šių dienų lyrikoje retą dalyką – minties išbaigtumą, meninę išvadą. Reikia drąsos, kad atsispirtum rafinuotai nutylėjimų madai.“

__________________________

Daugiau skaitykite:

Lemties refleksijos ir likimo atspindžiai literatūroje
(Ne) užmirštas poetas Alfonsas Maldonis
Alfonso Maldonio kūryba
Klausimai Alfonso Maldonio poezijoje (II dalis)
Alfonso Maldonio poezija – tarp žinios ir nežinojimo
Alfonso Maldonio poezijos būtis ir buitis (I dalis)
Alfonso Maldonio poezijos būtis ir buitis (II dalis)
Laikas ir likimas pagal Alfonsą Maldonį (I dalis)
Laikas ir likimas pagal Alfonsą Maldonį (II dalis)
Alfonso Maldonio žvilgsniai
Kur gyvenimo prasmė? (I dalis)
Kur gyvenimo prasmė? (II dalis)
Alfonsas Maldonis ir Žemininkai
Summa summarum: Alfonso Maldonio kūryba

Alfonso Maldonio kūryba

Kadaise, 1977-aisiais, Donatas Sauka itin įžvalgiame straipsnyje „Minties švytėjimas“ apie Alfonso Maldonio kūrybą tarsi nuspėjo: „Šita lyrika kasdieniškesnė nei buvo kada nors anksčiau. O lyrika kasdieniškesnė kartu jau – ir likimiškesnė.“ . Šis pastebėjimas itin svarus. Ne tik lyrika turi savo likimą, bet ir žmogus. Likimas pildosi laike, o kaip žinia, Maldoniui visada visi laikai buvo laikini. Poetas visada skaudžiai, bet kaip neišvengiamybę ar net būtinybę jautė, jog galiausiai viską ištinka „užmarštis – antroji mirusių mirtis“.

Maldonio lyrikoje daug vietos skiriama gamtos vaizdui. Jis palaipsniui perėjo iš savo pirmykščio tyrumo į refleksijos sritį, neretai susimaišydamas su intelektualinėmis sąvokomis. Kiekviena „atskira strofa – jau ne vieno vaizdo plėtotė, o kelios minties linijos, paraleliškai suguldytos, keli savarankiški vaizdinių ir sąvokų judėjimai, nepajungti centriniam taškui“ . Tokie vaizdiniai sukuria ligi galo neišsakytų prasmių įtampą. „Eilėraščio vyksmą ir metaforiką A. Maldonis atgręžė į šiaurietišką santūrumą.“ , kur lyrinis subjektas nebesijaučia esąs pasaulio centras. Jis jau moka į save pažvelgti iš šono, apmąstyti praėjusį laiką, įžvelgti likimiškumą, matyti laukiančią mirtį, o tai itin svarbu. Pasak V. Sventicko, „A. Maldonio lyrikoje žodis apie gamtą yra žodis apie žmogų.“

A. Maldonis lyrikoje taip pat „nedrįsta hiperbolizuoti savo „trumpų buities seansų“ kaip aukščiausios vertybės, todėl stengiasi įsižiūrėti į bendrąjį žmonių likimą“ , ir atskirai į kiekvieno, pasijausti tarsi eiline dalelyte istorijos supančiame pasaulyje, bet kartu ir tuo reikšmingu sraigteliu, kuris atlieka svarbią rolę. Žmogaus būties paprastumas ir aiškumas, pats žmogus, gamta, istorija lygiai taip pat dalyvauja būties „atradimuose“.

Poetas eilutėse nuolatos grįžta į atsiminimus apie kaimą, į savo vaikystę ir jaunystę. Daugelis mūsų šiais technikos, informatikos ir naujovių pasaulyje pamirštame viską, kas susiję su kaimu, gamta, papročiais. Maldonis atvirkščiai, jam meilė kaimui yra dabarties problema, gyva, egzistuojanti, prieštaringa ir sudėtinga.

Baigiant šią trumpą visos lyrikos apžvalgą ir pereinant prie temą atitinkančių įžvalgų, kurios negalimos be viso, kas iki tol buvo išsakyta kitų tyrinėtojų, norėtųsi prisiminti K. Nastopkos žodžius: „A. Maldonio poezija nesistengia priblokšti mintimi ar žodžiu. Ji tyliai šviečia už daiktų. Nereikia stambių dydžių, paradiško monumentalumo. Džiaugsmas renkamas iš kasdienybės smulkmenų.“

__________________________

Daugiau skaitykite:

Lemties refleksijos ir likimo atspindžiai literatūroje
(Ne) užmirštas poetas Alfonsas Maldonis
Klausimai Alfonso Maldonio poezijoje (I dalis)
Klausimai Alfonso Maldonio poezijoje (II dalis)
Alfonso Maldonio poezija – tarp žinios ir nežinojimo
Alfonso Maldonio poezijos būtis ir buitis (I dalis)
Alfonso Maldonio poezijos būtis ir buitis (II dalis)
Laikas ir likimas pagal Alfonsą Maldonį (I dalis)
Laikas ir likimas pagal Alfonsą Maldonį (II dalis)
Alfonso Maldonio žvilgsniai
Kur gyvenimo prasmė? (I dalis)
Kur gyvenimo prasmė? (II dalis)
Alfonsas Maldonis ir Žemininkai
Summa summarum: Alfonso Maldonio kūryba